- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-316-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02983-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Antanas Rudzinskas, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- UAB „Interselas“
- Atsakovas
- M. I.
- Advokatai
- Sigita Arnašiūtė
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Interselas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus mieto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB „Interselas“ ieškinį atsakovui M. I. dėl įsiskolinimo už paslaugas, netesybų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Interselas“ pateikė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui ieškinį (b. l. 1-3), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo M. I. 1 079, 12 Lt įsiskolinimo už paslaugas, 343,59 Lt delspinigių, 1 180, 00 Lt netesybų, 10 000 Lt baudos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 378, 08 Lt žyminio mokesčio, 202, 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų viešu paskelbimu. Ieškinį grindė tuo, kad 2010 m. spalio 28 d. Paslaugos teikimo sutartimi Nr.10/150 Bitė (toliau – Sutartis) atsakovas išsinuomojo mobilaus telefono abonento numerį ir įsipareigojo mokėti pinigus už suteiktas mobilaus ryšio paslaugas Sutarties 3 punkte nustatyta tvarka, tačiau sutartimi priimtų įsipareigojimų neįvykdė, tuo padarydamas bendrovei 1 079, 12 Lt (liko skolingas už 2010 m. – 2011 m. spalio –vasario mėn.). Sutarties 11 punkto pagrindu atsakovas turi mokėti 1 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, todėl už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. vasario 15 d. delspinigių suma sudaro 343, 59 Lt. Pagal Sutarties 21 punktą, tuo atveju, jei klientas vienašališkai nutraukia sutartį anksčiau nei baigiasi sutarties terminas, jis įsipareigoja paslaugos teikėjui už kiekvieną abonento numerį per 2 (dvi) darbo dienas sumokėti baudą už netesybas po 59 Lt už kiekvieną likusį sutarties galiojimo mėnesį, todėl už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. spalio 28 d. netesybų suma sudaro 1 180, 00 Lt. Taip pat Sutarties 7 punkto pagrindu prašė priteisti 10 000, 00 Lt baudos, kadangi atsakovas siekė ekonominės naudos – pasipelnyti, ką įrodo jo pokalbių išklotinės.
Atsakovas M. I. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau teisminio nagrinėjimo metu su ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti.
Išvadą byloje teikianti institucija – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau nutartyje – Tarnyba) pateiktoje išvadoje konstatavo, kad ieškovas pagal Sutartį faktiškai už atlygį atsakovui teikė elektroninių ryšių paslaugas, t. y. viešąsias judriojo telefono ryšio paslaugas, todėl tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomos Elektroninių ryšių įstatymo (toliau nutartyje – ERĮ) ir jo įgyvendinamų teisės aktų nuostatos. Be to, buvo pripažinta, kad atsakovas nėra pateikęs Tarnybai pranešimo apie ketinimą verstis viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo veikla, tačiau ja faktiškai verčiasi, tuo pažeisdamas ERĮ 23 straipsnio 3 dalį. Tuo pagrindu buvo pripažinta, kad atsakovo veiksmai, teikiant Sutartyje numatytas paslaugas nepranešus Tarnybai, yra neteisėti. Dėl ieškovo reikalavimo Sutarties 7 punkto pagrindu priteisti 10 000, 00 Lt baudą nusprendė, kad ieškovas jokių įrodymų atsakovą siekus ekonominės naudos – pasipelnyti, nepateikė. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad pasibaigus 3 000 SMS žinučių limitui atsakovas išsiuntė dar 20 994 SMS žinučių, kas laikytina „srauto terminavimu ir ekonominės naudos gavimu“ pagal Sutarties 7 punktą, tačiau jokiu tai patvirtinančių įrodymų Tarnybai nepateikė. Pažymėjo, kad nei Sutartyje, nei jos prieduose nebuvo nustatytas SMS žinučių kredito limitas ar kitoks apribojimas, kurį viršijus būtų laikoma, kad klientas atlieka srauto terminavimą ar gauna ekonominę naudą. Paaiškino, kad pokalbių išklotinės, kuriomis ieškovas siekia įrodyti prašomos priteisti baudos pagrįstumą, parodo tik atliktų skambučių kiekį, jų trukmę, tačiau niekaip neįrodo, kad galutinis paslaugų gavėjas terminavo pokalbių srautus komerciniais tikslais – siekdamas ekonominės naudos. Ieškovo teiginius dėl Sutarties 7 punkto pažeidimo iš atsakovo pusės Tarnyba vertino kaip įrodymais nepatvirtintas prielaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovo UAB „Interselas“ ieškinį atmetė, ieškovui neįrodžius aplinkybių, kuriomis grindžiamo ieškinio reikalavimai, ir priteisė iš ieškovo valstybės naudai 47, 97 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad 2010 m. spalio 28 d. Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo, kuriuos reguliuoja ERĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus ERĮ kontekste, teismas pripažino neginčytinai įrodyta, kad UAB „Interselas“ faktiškai verčiasi viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo veikla nepateikęs Tarnybai pranešimo apie ketinimą ja verstis, tuo pažeisdamas ERĮ 29 straipsnio 3 dalį, todėl ieškovo veiksmus pripažino neteisėtais. Atsakovą M. I. pripažinęs vartotoju ERĮ 3 straipsnio 69 punkto prasme, teismas konstatavo, jog nei šalis siejusioje Sutartyje, nei jos prieduose nebuvo nustatytas SMS žinučių kredito limitas, ir tuo pagrindu sprendė, kad UAB „Interselas“, nepasinaudojęs Tarnybos patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 24 punktu (toliau nutartyje – Taisyklės), neįgijo teisės apriboti paslaugų teikimo ieškovui dėl paslaugų kredito limito pabaigos, juolab, kad Tarnybai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių Sutarties 7 punkto pažeidimą, todėl nesilaikydamas Taisyklių 28 punkto nuostatų, neteisėtai apribojo paslaugų teikimą atsakovui. Tačiau elektroninių ryšių paslaugų teikimo atnaujinimą ir tolesnį teikimą, kaip to prašė atsakovas, teismas pripažino negalimu, priėjęs prie išvados, kad teikėjo, kuris neturi tam teisės, veikla pažeidžia ERĮ 29 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas, išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad ieškovas nesitarė su atsakovu (vartotoju) dėl SMS žinučių terminavimo, nėra įrodyta, kad atsakovas, išsiųsdamas 20 994 SMS, turėjo už tai mokėti, nes tai nėra nurodyta nei Paslaugos teikimo 2010-10-28 sutartyje Nr. 10/150 Bite nei priede Nr. 1 (b. l. 5-6), o abonementinį mokestį 59 Lt atsakovas mokėjo visada pagal gautus pranešimus į jo nurodytą mobilaus ryšio telefoną. Dėl 1, 00 Lt už telefoną NOKIA 2330 pagal 2010-12-13 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. INTB10 Nr. 1437 pažymėjo, jog ieškovas dėl to nenurodė patikslinęs skolos dydį, atsakovas nurodo dėl šios sumos apmokėjimo pranešimo nėra gavęs, 1, 00 Lt sumokėjęs kartu su 20, 00 Lt už SIM kortelę ieškovo atstovei. Įvertinęs tai, kad nesama duomenų dėl to, kad Sutartis buvo nutraukta atsakovo iniciatyva, o Tarnybos 2011 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 1V-423 „Dėl M. I. prašymo“ konstatuota, kad atsakovas neteisėtai apribojo paslaugų teikimą M. I. ir tuo pažeidė Taisyklių 28 punktą.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Interselas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Tvirtina, jog teismas, ignoruodamas byloje esantį Valstybės duomenų apsaugos tarnybos 2011 m. birželio 6 d. raštą Nr. 2R-1932 (2.13), kuriame konstatuota, kad atsakovas naudojasi ieškovo planu komercinei veiklai, siekdamas sau ekonominės naudos, bei 2011 m. gruodžio 7 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos raštą Nr. 4-10039, kuriame nurodoma, kad atsakovo M. I. santykiai su ieškovu negali būti kvalifikuojami kaip vartojimo, nepagrįstai sprendė, jog atsakovas yra laikytinas vartotoju ERĮ 3 straipsnio 69 punkto prasme. Ieškovas analizuoja skundžiamo sprendimo teksto dalį dėl atsakovo pripažinimo vartotoju (Sprendimo 4 psl.) ir daro išvadą, kad iš sprendimo teksto neaišku, kieno teises gina teismas ir kodėl priimamas sprendimas akivaizdžiai neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, todėl turi būti panaikintas. Nurodo, jog klaidingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė akivaizdžiai nelogiškas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui. Pažymi, jog teismas Ryšių reguliavimo tarnybos nutarimą interpretavo savaip ir priėjo išvados, kad šalių ginčas buvo išnagrinėtas ikiteismine tvarka, supainiodamas, jog šiuo atveju atsakovu yra M. I., o ne UAB „Interselas“. Taip pat pažymi, jog teismas vadovavosi LR Konkurencijos tarnybos sprendimu, nors tokios tarnybos nėra. Tuo tarpu ieškovo pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas naudojosi jų teikiamomis paslaugomis ne asmeniniais tikslais, ką teismo posėdyje patvirtino ir atsakovas, nurodydamas, kad reklamuodamas naktinį klubą „Planas B“ ir energetinį gėrimą „Red Bull“, siekė ekonominės naudos, bei jo atstovas, paaiškindamas apie srauto terminavimą atsakovui naudojantis ieškovo paslaugomis. Šia aplinkybę visapusiškai išnagrinėjo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2011 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. 4-10039. Išdėstytos aplinkybės, ieškovo vertinimu, patvirtina, kad šalių sudaryta Sutartis negali būti pripažinta vartojimo sutartimi ir jai netaikytini vartojimo teisnius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pažymi, jog ieškovo reikalaujama suma susidarė ne už SMS siuntimą, o dėl kitų ieškovo suteiktų paslaugų, tame tarpe ir dėl šiurkščių Sutarties 7 punkto pažeidimų. Byloje įrodyta aplinkybė, jog atsakovas, naudodamasis ieškovo paslaugomis, vykdė srauto terminavimą, t. y. atliko veiksmus, kuriuos draudžia sutartis, už kuriuos Sutartyje numatyta civilinė atsakomybė – 10 000, 00 Lt bauda, kurią ieškovas pagrįstai prašė taikyti, kadangi atsakovas neįrodinėjo, kad dėl sutarties pažeidimo nėra jo kaltės (CK 6.248 str.) ar egzistuoja aplinkybės, kurios būtų pagrindas netaikyti ar atleisti jį nuo sutartinės atsakomybės (CK 6.253 str.). Atkreipia dėmesį, jog ieškovas neprivalo pagal ERĮ 29 str. 3 d. pranešti Tarnybai apie vykdomą veiklą, nes yra ne tiesioginio ryšio paslaugų teikėjas, o tik trečiasis asmuo, kuris suteikia fiziniams ir juridiniams asmenim galimybę naudotis ieškovo įmonei priklausančiu ryšiu. Dėl to teismas nepagrįstai spendė, kad ieškovas neturi teisės verstis elektroninių ryšių paslaugų teikimu.
Išvadą byloje teikianti institucija – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba pateikė paaiškinimus dėl ieškovo UAB „Interselas“ apeliacinio skundo. Nurodo, jog ieškovo apeliacinio skundo teiginys, kad jo reikalaujama suma susidarė ne už SMS siuntimą, o dėl kitų ieškovo suteiktų paslaugų, tame tarpe ir dėl šiurkščių Sutarties 7 punkto pažeidimo, yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Bylos duomenys patvirtina, kad į ieškovo reikalaujamą įsiskolinimą sumą įeina ir mokesčiai už SMS žinučių siuntimą. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog byloje įrodyta aplinkybė, kad atsakovas, naudodamasis ieškovo paslaugomis, vykdė srauto terminavimą, t. y. atliko veiksmus, kuriuos draudžia sutartis, ir dėl to jam taikytina Sutartyje numatyta 10 000, 00 Lt bauda. Teismas pagrįstai nustatė, kad prašoma priteisti 1049, 70 Lt suma bei bauda 10 000 Lt yra nepagrįsti, nes dėl jų vartotojas nesutarė su ieškovu, nebuvo numatytas SMS žinučių terminavimas, kad atsakovas, išsiųsdamas 20 994 SMS žinutes, turėjo už tai mokėti, nes tai nėra nurodyta nei Paslaugos teikimo 2010-10-28 sutartyje Nr. 10/150 Bite nei priede Nr. 1.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Apeliacijos tikslas ir paskirtis – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, ištyręs byloje surinktus įrodymus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, teisingai identifikavo šalis siejusius teisinius santykius ir padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovo reikalavimų, kylančių iš viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutarties, teisėtumo.
Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl atsakovo atsiskaitymo pagal Sutartį už suteiktas viešojo judriojo telefono ryšio paslaugas tinkamumo ir jo pareigos mokėti ieškovo nurodytas netesybas (baudą): ieškovas teigia, kad atsakovas už 2010 m.– 2011 m. spalio-vasario mėnesiais suteiktas paslaugas yra skolingas ieškovui 1 079, 12 Lt; praleidęs apmokėjimo už paslaugas terminą turi sumokėti 1 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną (nuo 2010-11-16 iki 2011-02-15) – 343, 59 Lt (Sutarties 11 p); vienašališkai nutraukęs sutartį anksčiau termino, už kiekvieną abonento numerį per 2 (dvi) darbo dienas turi sumokėti netesybas (baudą) – po 59, 00 Lt už kiekvieną likusį sutarties galiojimo mėnesį (nuo 2011-02-15 iki 2012-10-28) – 1 180, 00 Lt (Sutarties 21 p.); teikiamas paslaugas naudojęs skambučių užbaigimui Omnitel, Bitė Lietuva, Tele2 ir kt. operatorių tinkluose bei dėl srauto terminavimo, t. y. siekdamas ekonominės naudos – 10 000, 00 Lt netesybas – baudą (Sutarties 7 p.). Atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutinka, nurodydamas, kad Sutarties priede Nr. 1 šalys susitarė, jog trumpieji pranešimai (SMS) bus nemokami, tuo pagrindu teigdamas, jog pagrindinė skola – 1 079, 12 Lt bei netesybos nepagrįstos, o kitus mokėjimus tvirtina atlikęs laiku, pagal ieškovo siunčiamus trumpus panešimus (SMS) į jo mobilaus ryšio telefoną. Taigi šalys nevienodai aiškina jų sudarytos Sutarties dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo sąlygas, susijusias su apmokėjimu už suteiktas paslaugas ir paslaugos gavėjo pareigomis pažeidus Sutarties sąlygas.
Kilus tokio pobūdžio ginčui, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į sutarčių aiškinimo taisykles. Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutartinių santykių praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-302/2012 ir kt.).
Apeliaciniame skunde ieškovas kelia šalis siejusių sutartinių santykių kvalifikavimo klausimą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu šalių sudarytą 2010 m. spalio 28 d. Paslaugos teikimo sutartį Nr.10/150 Bitė kvalifikuoti vartojimo paslaugų teikimo sutartimi, kuriai be EPĮ nuostatų (lex specialis) mutatis mutandis taikomos CK 6.193 ir 6. 6.188 straipsniuose bei 6.716-6.724 straipsniuose numatytos taisyklės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas ginčo sutartinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymas priklauso nuo tikslaus šių santykių kvalifikavimo. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš sutarties, pagal kurią ieškovas – juridinis asmuo, besiverčiantis elektroninių ryšių paslaugų teikimu, įsipareigojo teikti atsakovui – fiziniam asmeniui judriojo telefono ryšio paslaugas: leido klientui (atsakovui) išnuomotam mobilaus ryšio telefono abonento numeriui naudotis Sutarties Priede Nr. 1 išvardintais mobilaus ryšio pokalbio tarifais, o atsakovas įsipareigojo apmokėti už ryšio teikėjo suteiktas paslaugas pagal Priede Nr. 1 pateiktus tarifus bei sumokėti numatyto dydžio nuomos mokestį už išnuomotą mobilaus telefono abonento numerį (t. 1, b. l. 5, 7). EPĮ 3 straipsnio 69 punktas, apibrėžiantis vartotojo sąvoką, nustato, kad vartotojas – fizinis asmuo, kuris naudojasi ar pareiškia norą naudotis viešosiomis elektroninių ryšių paslaugomis nesusijusiems su jo amatu, verslu ar profesija tikslams, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Apeliantas tvirtina atsakovą jų teikiamomis elektroninių ryšių paslaugomis naudojusis naktinio klubo ir energetinio gėrimo reklamai, t. y. siekiant ekonominės naudos, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nustatė ne tik kiekvienos šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (onus probandi), bet ir šią pareigą šalims paskirstė, nustatydamas, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Taigi šioje byloje pareiga įrodyti aplinkybes, jog atsakovas viešojo judriojo telefono ryšio paslaugomis naudojosi ne savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o verslo tikslais, tenka ieškovui. Tuo tarpu atsakovo išsiųstų žinučių kiekis daryti išvadą, jog atsakovas tai darė siekdamas ekonominės naudos, prielaidų nesudaro. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. 4-10039 kuriuo remiasi ieškovas, yra tik informacinio pobūdžio pranešimas atsakovui (t. 1, b. l. 139-140), todėl, ieškovui nepateikus į bylą konkrečių įrodymų, patvirtinančių atsakovą jo teikiamomis viešojo judriojo ryšio paslaugomis naudojantis kaip juridinio asmens atstovui, minėtas raštas, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodomosios vertės neturi.
Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalių sudarytos Sutarties, kurios dalyku yra viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų suteikimas, pagrindu tarp šalių susiklostė vartojimo paslaugų teikimo teisiniai santykiai (EPĮ 3 str. 69 p., CK 6.716 str.), kadangi ginčo sutarties šalys ir jos dalykas atitinka vartojimo paslaugų teikimo sutarčiai būdingus požymius. Šie požymiai nurodyti CK 1. 39 straipsnio 1 dalyje bei EPĮ 3 straipsnio 69 punkte: paslaugos teikėjas yra verslininkas, vykdantis profesinę veiklą, o užsakovas – fizinis asmuo. Sutarčiai kvalifikuoti vartojimo sutartimi būtinas ir trečiasis požymis – viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugos suteikimas (rezultatas), – ir jis turi būti skirtas užsakovo asmeniniams, jo šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, kuris šiuo atveju taip pat egzistuoja, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja privalomų požymių visuma sutarties kvalifikavimui vartojimo paslaugų sutartimi, todėl atsakovas (vartotojas), būdamas silpnesniąja sutarties šalimi, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir kitų panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą bei daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl atsakovui taikytinos įstatyme numatytos vartotojų teisių gynimo garantijos. Tuo tarpu ieškovo argumentai, susiję su netikslumais skundžiamame sprendime, teisėjų kolegijos pripažintini aiškiais rašymo apsirikimais (CPK 276 str.), neturinčiais įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir kitaip vertinti byloje esančius įrodymus pagrindo nesudaro.
Kasacinis teismas yra pabrėžęs būtinybę aiškinant sutartį atsižvelgti į jos ypatybes. Ne kartą atkreiptas dėmesys į teismo pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, vykdytiną visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus, nepaisant to, ar vartotojas to prašo (ETT 2000 m. birželio 27 d. Sprendimas C-240/98–C-244/98 sujungtose bylose Océano Grupo Editorial et Salvat Editores, Rink. p. I-4941, 26, 29, 32 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2012 ir kt.). Kaip minėta, aiškinant vartojimo sutartis taip pat turi būti taikoma speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo (contra proferentem) taisyklė, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
Nagrinėjamos bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad Sutartį šalys sudarė pagal ieškovo parengtas standartines viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutarties sąlygas, kurios yra tipinės, paslaugų teikėjo parengtos nevienkartiniam naudojimui (CK 6.185 str.) ir su klientu (fiziniu ar juridiniu asmeniu) sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.188 str. 4 d.), todėl ieškovas, kaip šalis, rengianti standartines sąlygas, turėjo galimybę į Sutartį įtraukti tik tokias sąlygas, kurios jai naudingos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Paslaugų teikimo sutartimi Nr. 10/150 daro išvadą, kad lygiaverčių derybų dėl sutarties sąlygų prieš sudarant sutartį nebuvo, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d.). Iš Sutarties teksto aiškiai matyti, kad standartinis Sutarties tekstas buvo paruoštas iš anksto, jame tik įrašius atsakovą identifikuojančius duomenis (t. 1, b. l. 5), Tai patvirtina ir byloje esanti analogiška su kitu fiziniu asmeniu ieškovo sudaryta Paslaugos teikimo sutartis Nr. 10/149, kurios sąlygos yra visiškai identiškos ginčo Sutarties sąlygoms šioje byloje (t. 1, b. l. 148). Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2011 m. liepos 14 d. Nr. 10-418 nutarimu „Dėl UAB „Interselas“ paslaugos teikimo sutarties Nr. 10/149“, analogiškos ginčo Sutarčiai 6, 7, 8, 10, 11, 13, 14, 15, 21, 22, 24 punktuose nustatytos sąlygos pripažintos atitinkančiomis CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. Kitaip tariant, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba iš esmės visas minėtos sutarties sąlygas, reguliuojančias šalių santykius, tame tarpe ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, pripažino nesąžiningomis (t. 1, b. l. 153-161).
Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas kaip silpnesnioji sutarties šalis buvo priverstas priimti jam siūlomas (primetamas) ieškovo (stipraus kontrahento) parengtas sutarties sąlygas, o priešingu atveju atsisakyti sutarties (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, šalių sudarytos Sutarties sąlygos, nustatančios netesybas dėl Sutarties nevykdymo ar netinkamo įvykdymo – Sutarties 7, 11, 21 punktai – pripažinus atsakovą vartotoju, vertintinos kaip nesąžiningos (CK 6.188 str. 6 d., 6.193 str. 4 d.), todėl yra negaliojančios nuo sutarties sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, visi apelianto argumentai, susiję su reikalavimu priteisti iš atsakovo šalių Sutartyje numatytus nuostolius, atmestini kaip nepagrįsti.
Kaip matyti iš šalių sudarytos Sutarties (jos priedų) turinio, atsakovui SMS žinučių kredito limitas nustatytas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas, pasiremdamas Tarnybos išvada, kad ieškovas, nepasinaudodamas Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Tarybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 (toliau – Taisyklių) 24 punkte numatyta teise, neįgijo teisės apriboti paslaugų teikimo ieškovui dėl paslaugų kredito limito pasibaigimo, pagrįstai sprendė, kad ieškovas neteisėtai apribojo paslaugų teikimą atsakovui ir tuo pažeidė Taisyklių 28 punktą. Dar dagiau, ieškovas nesilaikė Bendrųjų vertimosi elektroninių ryšių veikla sąlygų aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2005 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. IV-340 reikalavimų – nepateikė Tarnybai pranešimo apie ketinimą verstis viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikimu, todėl teikdamas viešojo judriojo telefono ryšio paslaugas pažeidė ERĮ 29 straipsnio 3 dalį, kuri draudžia ūkio subjektams verstis elektroninių ryšių veikla nepranešus apie tai Tarnybai. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą sumokėti įsiskolinimą – 1 079, 72 Lt (už pokalbius ir SMS žinutes) pripažino nepagrįstu, ieškovui neįrodžius ieškinio reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių: ieškovas nesitarė su atsakovu (vartotoju) dėl SMS žinučių terminavimo, nėra įrodyta, kad atsakovas, išsiųsdamas 20 994 SMS, turėjo už tai mokėti (b. l. 5-6). Tuo tarpu abonementinį mokestį – 59, 00 Lt atsakovas mokėjo visada pagal gautus pranešimus į jo nurodytą mobilaus ryšio telefoną.
Visų išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329-330 str.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį, bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.