Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovei A. R.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovei A. R. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir iškeldinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė pilnai. Nurodė, jog yra įvykusi klaida, nes tos patalpos, kurias įsigijo atsakovė pagal sutartį, yra laisvos, o atsakovė naudojasi ieškovei priklausančia namo dalimi. Atsakovė įsikėlė gyventi ne į tą namo dalį. Tai greičiausiai įvyko dėl to, jog ieškovės tėvas, gyvenęs šiame name, pasirinko gyventi kitą namo pusę. Be to, atsakovė faktiškai ginčo name negyvena, turi kitą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Jos teisės nebūtų pažeistos.

Teismo posėdžio metu paaiškino, jog prieš perkant butą, jį apžiūrėjo ir įsigijo būtent tas patalpas, kuriose gyvena iki šiol. Namas buvo pastatytas 1957 metais, buvo padaryti pertvarkymai, patalpos neatitinka kadastrinio plano. Kitoje gyvenamojo namo dalyje gyveno ieškovės tėvas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovei nuosavybės teise pagal 2020-11-08 Paveldėjimo teisės liudijimą priklauso 52/100 dalys pastato (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas sudaro 69,43 kv. m. (e. bylos l.). Atsakovės nuosavybės teisė name (duomenys neskelbtini) į 32,87 kv. m bendro ploto butą Nr. (duomenys neskelbtini), registruota pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. notariškai patvirtintą sutartį (Registro Nr. 5230). Remiantis Buto, garažo techninio inventorizavimo bylos duomenimis, atsakovės įsigytą nekilnojamąjį turtą sudaro patalpos (2 kambariai, koridorius ir virtuvė), plane pažymėti indeksais 2-1, 2-2, 2-3 ir 2-4 ( e. bylos l.). Ginčo tarp šalių nėra, jog atsakovė faktiškai naudojasi patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5. Remiantis šalių paaiškinimais nustatyta, jog patalpomis, pažymėtomis indeksais 2-1,2-2, 2-3 ir 2-4 naudojosi ieškovės tėvas O. A., o atsakovė iš buvusios namo savininkės V. N. įsigijusi butą, įsikėlė į laisvą namo dalį, pažymėtą indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-3, 1-4, 1-5.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis).Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl teisių įgyvendinimo turi būti derinama tarpusavyje ieškant visiems tinkamo sprendimo.

Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą teisinį reguliavimą nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bylose dėl naudojimosi bendrosios nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateiktus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi daiktu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019m. balandžio 1d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2019 ir kt.). Pažymėtina, jog nustatant naudojimosi konkrečiomis nekilnojamojo daikto dalimis tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė nenutraukiama; bendraturtis, kuris pagal bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančiu daiktu įgijo teisę naudotis konkrečiomis daikto dalimis, neįgyja tų daikto dalių asmeninės nuosavybės teise; tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Tuo tarpu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais naudojamasi savarankiškai, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia arba, kai yra bendraturčių daugetas ir atidalijama tik vieno jų dalis, sumažėja bendraturčių skaičius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019m. sausio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr.e3K-3-77-403/2019, 2019m. balandžio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3134-248/2019).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, jog naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka ir jos nustatymas galimas tik tuomet, kai nekilnojamasis daiktas, šiuo atveju gyvenamasis namas, bendraturčių yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju atsakovė pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo ne idealią dalį bendrame turte, o jau suformuotą atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas NTR išrašas. Tuo remiantis darytina išvada, jog naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, kaip racionalaus ir patogesnio nuosavybės valdymo tarp bendraturčių, nustatymas, šiuo konkrečiu atveju negali būti taikytinas, nes atsakovei turtas priklauso asmeninės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, minėto teisinio instituto paskirtis yra išvengti bendraturčių konfliktų, susijusių su bendro turto naudojimu, siekiant jų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Pagal ieškovės nurodytą ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą matyti, jog ieškovės prašymas nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką yra grindžiamas ne siekiu ateityje išvengti konfliktų, o dėl galimai privatizavimo metu padarytos klaidos ar ankstesnių namo dalių savininkų pasiskirstymo patalpomis. Ieškovė savo turto dalį paveldėjo iš tėvo O. A. ir name (duomenys neskelbtini), niekada negyveno, o atsakovė taip pat turi kitą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), savo užimamas patalpas nuomojo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius naudojimosi tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia. Tai reiškia, kad ir po naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą objektą (CK 4.72 straipsnio 1 dalis), todėl, įvykus tam tikriems juridiniams faktams, turi teisę reikalauti pakeisti nustatytą gyvenamojo namo patalpomis naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-571/2009). Tačiau nustatytos tvarkos pakeitimas galimas tik išskirtiniais atvejais, nes civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keistųsi tik tada, kai yra svarbios priežastys. Šiuo atveju atsakovei įregistruota nuosavybės teisė į konkretų nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ne į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Konstatavus aplinkybę, jog gyvenamasis namas nėra šalių valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, darytina išvada, jog namo savininkių susitarimas dėl tvarkos naudotis nekilnojamuoju daiktu nustatymo, nėra galimas.

Taip pat šalių paaiškinimais nustatyta, jog namas yra senas, 1957m. statybos, ne kartą buvo rekonstruotas statant priestatus, todėl faktinis patalpų plotas neatitinka namo kadastro bylose nurodytų patalpų plotų. Ieškovė pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovę iš patalpų, pažymėtų indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4 ir 1-5, tačiau nepagrindė, kuo pasireiškia atsakovės faktinio patalpų naudojimo neteisėtumas.

Atmetus ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, negali būti tenkinamas ir išvestinis ieškinio reikalavimas dėl atsakovės iškeldinimo iš jos užimamų gyvenamųjų patalpų, plane pažymėtų indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4 ir 1-5, o taip pat pertvaros panaikinimo. Nepaisant to, jog atsakovė, įsigijusi butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. gyvena patalpose, pažymėtose indeksu 1, nes tuo metu kitoje namo dalyje gyveno O. A., savarankiško reikalavimo iškeldinti atsakovę ir jos užimamų patalpų, grindžiamo ieškovės, kaip savininkės teisių pažeidimu, ieškovė nereiškė.

Aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011ir kt.).

Vadovaujantis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismo nuomone, bylos medžiaga bei joje esantys rašytiniai įrodymai, jų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog pareikštas ieškinys nėra pagrįstas, todėl atmestinas pilnai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 3 dalis).

Bylos duomenimis už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą pagal į bylą pateiktą VGTPT 2022 m. sausio 12 d. patikslintą pažymą valstybės išlaidos sudaro 233,11 Eur, kurios, atmetus ieškinį, valstybės naudai priteistinos iš ieškovės (e. bylos priedas, bylos 16-18 l.)

Bylą nagrinėjant teisme valstybė patyrė 5,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur), todėl atmetus ieškinį, ši suma priteistina iš ieškovės valstybės naudai (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259, 263, 265, 268, 270 str. str., teismas

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės O. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 233,11 Eur (du šimtus trisdešimt tris eurus 11 ct) bylinėjimosi išlaidų už antrinės teisinę pagalbą valstybės naudai. Antrinės teisinės išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630), mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Priteisti iš ieškovės O. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,15 Eur (penkis eurus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5662), mokėjimo paskirtį (išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.