- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-12
- Bylos Nr.
- TA-82-756/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01773-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. liepos 4 d. buvo laikomas Ligoninės 206 palatoje nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, kankinimui prilygstančiomis, įtampą keliančiomis sąlygomis. Nurodė, jog yra neįgalus, juda tik neįgaliojo vežimėlio pagalba, jam yra nustatyti specialieji poreikiai. Toje palatoje sanitarinio mazgo ir dušo durys buvo per siauros, neįmanoma įvažiuoti su neįgaliojo vežimėliu, todėl tekdavo nukristi ant kelių ir šliaužti, kad galėtų pasinaudoti tualetu ar dušu. Duše nebuvo ranktūrių, lentynėlės, veidrodžio, kėdės, kilimėlio, skysto muilo. Pareiškėjui tekdavo praustis atsisėdus ant grindų. Palatoje nebuvo stalo, tekdavo valgyti indus pasidėjus ant lovos. Tai, pareiškėjo teigimu, sukeldavo didžiulius nugaros skausmus. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo atmosferos kritulių šalinimo sistemos, todėl po lietaus buvo neįmanoma įvažiuoti. Pandusas vedantis į pasivaikščiojimo kiemelį buvo labai status, padarytas iš nesaugios medžiagos, per plonas, pareiškėjas ne kartą buvo išslydęs iš neįgaliojo vežimėlio ir taip susižalojęs alkūnes ir kelius. Po patirtų traumų negalėjo užmigti naktimis, nes kentėjo didelį skausmą. Pareiškėjas teigė, jog visą ginčo laikotarpį galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, pasivaikščiojimo kiemeliu buvo apribotos.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Ligoninės direktoriaus 2020 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. NB-172 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 dienų. Taip pat Ligoninės direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. nutarimu Nr.NB-198 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Pažymėjo, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Atsižvelgiant į tai, Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti šios įstaigos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl Ligoninei taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011). Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Ši higienos norma nenustato reikalavimo, kad palatose turi būti stalas. Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 19 punktas nurodo, jog į gydomąjį skyrių atvykusiam pacientui skiriama lova, daiktų spintelė, drabužių spinta (jos dalis, kabykla). Atsakovo atstovas pabrėžė, kad Ligoninėje yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos pacientams, sergantiems įvairiomis ligomis, todėl siekiant užtikrinti gydomųjų skyrių higieną, sterilumą ir tvarką bei prieinamumą prie paciento teikiant būtinąją medicinos pagalbą, patalpose kietasis inventorius turi būti apribotas laikantis minimalių įrengimo baldais ir kitu kietuoju inventoriumi reikalavimų, užtikrinant pacientams galimybę būtiniems daiktams ir maisto produktams susidėti. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpoje, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas spintelių paviršius yra platus ir kietas, ant jo patogu rašyti bei užsiimti kita veikla.
5. Atsakovo atstovas teigė, kad Ligoninė, siekdama užtikrinti neįgaliesiems tinkamas gyvenimo sąlygas 2016 m. organizavo ir atliko patalpų pritaikymo neįgaliesiems darbus. Kamerų tipo patalpos Nr. 206 sanitariniame mazge buvo įrengtos atlenkiama ir stacionari atramos. Kita vertus, Ligoninėje esančias vertybes dažnai laužo ir gadina patys nuteistieji (suimtieji). Ligoninės Turto valdymo skyriaus darbuotojai, atsakingi už tinkamą patalpose esančių įrenginių, inventoriaus ir baldų eksploataciją, esant būtinumui, organizuoja ir atlieka jų remontą. Kamerų tipo patalpoje Nr. 206 sanitarinio mazgo vieta buvo įrengta atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktą. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad Ligoninėje visose kamerų tipo patalpose yra iškvietimo mygtukai, kurių pagalba buvo galima išsikviesti personalą, kuris visuomet gali padėti. Ligoninėje kiekviename korpuse bei kiekviename jo aukšte yra dušo patalpos, skirtos to aukšto pacientams bei įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Ligoninėje Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, kuriame pareiškėjas atliko paskirtą nuobaudą, trečiame aukšte specialiai neįgaliesiems yra įrengtos dušo patalpos, kuriose yra veidrodis, kilimėlis, speciali kėdė (pritaikyta neįgaliesiems), lentyna higienos priemonėms. Pažymėjo, kad esant poreikiui gydomojo skyriaus tvarkinys visuomet padeda neįgaliems nuteistiesiems (suimtiesiems) patekti į dušo patalpas.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Ligoninėje pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal nustatytus reikalavimus. Neįgalieji nuteistieji (suimtieji) į pasivaikščiojimo kiemelius patenka liftu, specialiai jiems pasivaikščiojimo kiemeliuose yra padidintas stogelis nuo kritulių. Pažymėjo, kad esant poreikiui gydomojo skyriaus tvarkinys visuomet padeda neįgaliems nuteistiesiems (suimtiesiems) patekti į pasivaikščiojimo kiemelius. Atkreipė dėmesį, kad neįgaliems nuteistiesiems (suimtiesiems) judantiems tik vežimėlio pagalba, Ligoninėje takai į pasivaikščiojimo kiemelį yra pritaikyti ir nuolat atnaujinami.
7. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjas sistemingai ir sąmoningai pažeidinėjo nustatytą tvarką, taigi jo paties netinkamas elgesys turėjo įtakos jo laikymo sąlygoms. Pareiškėjo pateikti argumentai yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti abstraktūs samprotavimai, nesudarantys pagrindo konstatuoti, kad Ligoninė savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindė neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nebuvo pagrįsta ir prašoma priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos suma.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. liepos 4 d. buvo pažeista D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
9. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas, teismas pažymėjo, kad Ligoninės yra dvejopa paskirtis, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo, lemia, kad Ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus. Ligoninė turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo, sveikatos saugos reikalavimus, tačiau nepaneigiant minėtų reikalavimų reikšmingumo ir būtinybės jais vadovautis, Ligoninėje taip pat turi būti užtikrinamas laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms taikomų reikalavimų vykdymas. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl Ligoninės patalpų nepritaikymo neįgaliesiems.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nustatė, kad pateikti teismui medicininiai dokumentai patvirtino, jog pareiškėjas nevaikšto, juda neįgaliojo vežimėlio pagalba.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog sanitarinio mazgo ir dušo durys buvo per siauros, todėl jis negalėjo ten patekti neįgaliojo vežimėliu, duše nebuvo ranktūrių, lentynėlių, veidrodžio, kėdės, kilimėlio ir skysto muilo, pandusas, kuriuo buvo galima patekti į pasivaikščiojimo kiemelį, buvo įrengtas netinkamai – per status, pagamintas iš netinkamų medžiagų, todėl pareiškėjas ne kartą krito iš neįgaliojo vežimėlio ir susižalojo, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengta kritulių nutekėjimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Ligoninės patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal nustatytus reikalavimus, yra pritaikyti neįgaliesiems, taip pat nurodė, jog Ligoninėje neįgalieji nuteistieji (suimtieji) į pasivaikščiojimo kiemelius patenka liftu. Pažymėjo, kad esant poreikiui gydomojo skyriaus tvarkiniai padeda neįgaliems nuteistiesiems (suimtiesiems) patekti į pasivaikščiojimo kiemelius ir dušo patalpas. Šias aplinkybes patvirtino atsakovo atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių buvo matyti, kad dušo patalpoje yra ranktūriai, speciali neįgaliesiems pritaikyta kėdutė, lentynėlė, veidrodis, kilimėlis, muilas, 206 kameroje esančiame sanitariniame mazge taip pat yra ranktūriai, lentynėlė veidrodis, muilas. Teismo vertinimu, nors atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, jog į pasivaikščiojimų kiemelį vedantis pandusas buvo pritaikytas neįgaliesiems, judantiems vežimėlio pagalba, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktame teismui skunde nenurodė konkrečių datų ir neindividualizavo konkrečių įvykių, kada, jo teigimu, jis norėdamas patekti į pasivaikščiojimo kiemelį susižalojo, kada konkrečiai negalėjo pasinaudoti galimybe pasivaikščioti dėl to, jog negalėjo patekti į pasivaikščiojimo kiemelį ar dėl netinkamos vandens šalinimo sistemos, nenurodė, jog jam buvo užkirsta galimybė patekti į pasivaikščiojimo kiemelį naudojantis liftu, taip pat nenurodė, kada jam buvo užkirstas kelias pasinaudoti dušu dėl to, jog dušo durys buvo per siauros, savo nusiskundimus grindė abstrakčiais teiginiais. Todėl šiuo atveju teismas, pačiam pareiškėjui nenurodant konkrečių jo teisių pažeidimo epizodų, neturėjo pagrindo spręsti, kad Ligoninėje pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.
12. Teismas akcentavo, jog atsakovo atstovo pateikti įrodymai kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Teismas pažymėjo, jog aplinkybę, kad pareiškėjas negalėjo su neįgaliojo vežimėliu patekti į tualetą, paneigė pareiškėjo pateiktas 2019 m. birželio 25 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-0-08-00057-19, kuriame užfiksuoti kartu su pareiškėju 206 kameroje bausmę atlikusio nuteistojo parodymai, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 16 d. „būdamas neįgaliojo vežimėlyje nuvažiavo į tualetą ir užsidarė tualeto duris“. Pats pareiškėjas minėtą dokumentą pateikė prie skundo, jame nurodytų aplinkybių teisingumo jis neginčijo.
13. Pareiškėjas prie skundo pateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2019 m. spalio 7 d. pažymą Nr. 4D-2018/1-443 (toliau – ir Pažyma), kurioje konstatuota, jog 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. patikrinimų metu buvo nustatyti pažeidimai dėl tualeto, dušo patalpų, panduso įrengimo. Pažymoje taip pat nurodyta, jog 2019 m. liepos 16 d. Seimo kontrolieriaus įgalioti asmenys atliko patikrinimą Ligoninėje ir nustatė, jog 2018 m. rugsėjo 21 d. pažymoje Nr. 4D-2018/1-309 teiktos rekomendacijos nebuvo įvykdytos. Tačiau, teismo vertinimu, šioje byloje vertinamas laikotarpis nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. liepos 4 d., todėl teismas nesivadovavo Pažyma, kadangi joje konstatuoti pažeidimai buvo ne šiai bylai aktualiu laikotarpiu. Duomenų, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas ir šios institucijos į kreipimąsi nebūtų reagavusios, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo dušo, tualeto, pasivaikščiojimo kiemelio, panduso įrengimo atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš aplinkybės, kad 206 palatoje nebuvo stalo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo išvadai jog atsakovo atstovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, darė išvadą, kad pareiškėjas dėl stalo kameroje nebuvimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
15. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.
16. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
17. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai teismo laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.
III.
18. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo teismo išsireikalauti reikalingus dokumentus bylai išsamiai išnagrinėti.
19. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo išnagrinėtas jo skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurias patyrė slaugos skyriuje kamerų tipo 206 palatoje, bei priimta 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1569-438/2020.
20. Pareiškėjas teigia, kad visą ginčo laikotarpį buvo laikomas nežmoniškomis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, prilygstančiomis žmogaus kankinimui, tyčiojimuisi, teises papildomai varžančiomis sąlygomis. Įtampa, pažeminimas, nelygiateisiškumas, psichinė kančia ir skausmas, depresija, diskriminacija dėl neįgalumo, tai, kad niekur pareiškėjas negalėjo kreiptis, turėjo įtakos jo sumenkinimui ir moralinei (neturtinei) žalai atsirasti.
21. Pareiškėjas nurodo, kad ne kartą kreipėsi dėl palatos nepritaikymo neįgaliesiems, bet administracija nekreipė į tai dėmesio. Dėl sveikatos sutrikimų jis negalėjo pats savo ranka rašyti ir tai žinodama administracija piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, nes pareiškėjo žodžiai buvo nieko neverti. Todėl mano, kad Seimo kontrolieriaus Pažyma šiuo atveju yra svarbi ir turi būti vertinama. Pareiškėjo nuomone, adekvati patirtos žalos atlyginimo suma būtų 2 000 Eur.
22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
23. Ligoninė pabrėžia, kad pareiškėjas aplinkybes nurodė abstrakčiai, nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir nurodytos žalos.
24. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje ir jie teismo buvo įvertinti pagal ABTĮ nustatytas taisykles.
25. Ligoninė pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra gana reliatyvus ir priklauso nuo aplinkybių visumos (elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus). Nurodo, kad spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.
26. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo atstovas nurodo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasine skriauda pasireiškė vienu arba keletu išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė; neturtinė žala nėra bet koks menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Ligoninė pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas – asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant žalos neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovo atstovas nurodo, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
27. Ligoninė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėjo būti priteista neturtinė žala. Atsakovo atstovo nuomone, priteisiant žalą, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu. Ligoninė teigia, kad LVAT yra suformavęs praktiką, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, turi aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes ir nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. liepos 4 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo Ligoninėje sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, jog teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.
32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
33. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad tikrindamas Ligoninės veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių sanitarinio mazgo, dušo, ir panduso pritaikymo neįgaliesiems, galimybės patekti į pasivaikščiojimo kiemelį ir kiemelio būklės, teismas atlikto išsamų teisinio reglamentavimo ir byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y,. ar pareiškėjas nurodė konkrečius jo teisių pažeidimo epizodus.
34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, patvirtina, kad dušo patalpoje yra ranktūriai, speciali neįgaliesiems pritaikyta kėdutė, lentynėlė, veidrodis, kilimėlis, muilas (b. l. 49–50), 206 kameroje esančiame sanitariniame mazge taip pat yra ranktūriai, lentynėlė veidrodis, muilas (b. l. 51–52). Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pareiškėjo argumentą, jog jis negalėjo su neįgaliojo vežimėliu patekti į tualetą, paneigia pareiškėjo pateiktas 2019 m. birželio 25 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-0-08-00057-19, kuriame užfiksuoti kartu su pareiškėju 206 kameroje bausmę atlikusio nuteistojo parodymai, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 16 d. „būdamas neįgaliojo vežimėlyje nuvažiavo į tualetą ir užsidarė tualeto duris“. Pats pareiškėjas minėtą dokumentą pateikė prie skundo, jame nurodytų aplinkybių teisingumo jis neginčija.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2019 m. spalio 7 d. pažymoje Nr. 4D-2018/1-esančią informaciją, kur konstatuota, jog 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. patikrinimų metu buvo nustatyti pažeidimai dėl tualeto, dušo patalpų, panduso įrengimo. Pažymoje taip pat nurodyta, jog 2019 m. liepos 16 d. Seimo kontrolieriaus įgalioti asmenys atliko patikrinimą Ligoninėje ir nustatė, jog 2018 m. rugsėjo 21 d. pažymoje Nr. 4D-2018/1-309 teiktos rekomendacijos nebuvo įvykdytos (b. l. 13–21). Šiuo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismas pagrįsta išvada, jog šioje byloje vertinamas laikotarpis nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. liepos 4 d., todėl nesivadovauja Pažyma, kadangi joje konstatuoti pažeidimai buvo ne šiai bylai aktualiu laikotarpiu. Duomenų, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas ir šios institucijos į kreipimąsi nebūtų reagavusios, byloje nėra.
36. Nagrinėjamoje byloje, dėl patekimo į pasivaikščiojimo kiemelį atsakovo atstovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Ligoninėje neįgalieji nuteistieji (suimtieji) į pasivaikščiojimo kiemelius patenka su liftu. Esant poreikiui gydomojo skyriaus tvarkiniai padeda neįgaliems nuteistiesiems (suimtiesiems) patekti į pasivaikščiojimo kiemelius ir dušo patalpas. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų apie tai, jog į pasivaikščiojimų kiemelį vedantis pandusas buvo pritaikytas neįgaliesiems, judantiems vežimėlio pagalba, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktame teismui skunde nenurodė konkrečių datų ir neindividualizavo konkrečių įvykių, kada, jo teigimu, jis norėdamas patekti į pasivaikščiojimo kiemelį susižalojo, kada konkrečiai negalėjo pasinaudoti galimybe pasivaikščioti dėl to, jog negalėjo patekti į pasivaikščiojimo kiemelį ar dėl netinkamos vandens šalinimo sistemos, nenurodo, jog jam buvo užkirsta galimybė patekti į pasivaikščiojimo kiemelį naudojantis liftu, taip pat nenurodo, kada jam buvo užkirstas kelias pasinaudoti dušu dėl to, jog dušo durys buvo per siauros, savo nusiskundimus grindžia abstrakčiais teiginiais. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pačiam pareiškėjui nenurodant konkrečių jo teisių pažeidimo epizodų, neturėjo pagrindo spręsti, kad Ligoninėje pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas byloje faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo atstovo pateikti įrodymai kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas jais pagrįstai vadovavosi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Pačiam pareiškėjui nenurodant konkrečių jo teisių pažeidimo epizodų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad Ligoninėje pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo dušo, tualeto, pasivaikščiojimo kiemelio, panduso įrengimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad pažeidimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurias jis patyrė slaugos skyriuje kamerų tipo 206 palatoje, buvo nustatyti LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1569-438/202 priimant 2020 m. spalio 7 d. nutartį. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo minėtoje byloje buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 18 d., be to, šioje byloje ir buvo vertinama minėta Seimo kontrolieriaus Pažyma, bei teismo konstatuota, kad nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 18 d. t. y. iš viso 408 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo įrengtas stalas, neužtikrintos tinkamos sąlygos pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, neužtikrinta teisė tinkamai pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu ir patekti pas odontologą. Taigi, įvertinus nurodytos bylos ir šios nagrinėjamos bylos vertinamuosius laikotarpius, akivaizdu, kad jie skiriasi ir faktinė situacija, kuri buvo nustatyta daugiau nei prieš dvejus metus, yra pasikeitusi ir pirmosios instancijos teismo įvertinta iš naujo, pagrįstai nesiremiant Pažymoje nurodytomis pažeidimų aplinkybėmis.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų. Ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 (ginčui aktuali redakcija), 1 punkte įtvirtinta, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi, Ligoninės dvejopa paskirtis, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo, lemia, kad Ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-71-438/2020).
40. Vienas iš teisės aktų, nustatančių reikalavimus pataisos įstaigoms, yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Aprūpinimo normos, įsigaliojusios 2017 m. birželio 8 d. Aprūpinimo normų 10.2 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose įrengiamas stalas.
41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo patyręs tam tikrus nepatogumus, apsiribodamas tik bendro pobūdžio, neindividualizuotais paaiškinimais apie, jo teigimu, patirtus išgyvenimus, tačiau nepateikia jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas nurodo, kad turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais, t. y. prašo priteisti iš atsakovo 2 000 Eur.
43. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.
44. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
45. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad ginčo laikotarpiu Ligoninėje pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo. Byloje nėra duomenų, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų sutrikusi psichinė ar fizinė sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Minėtas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
46. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.