Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-261-383-2014

Teisėjas Judita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-2-00001-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.14.5.1., 1.2.14.5.2., 1.2.29.1., 2.4.6.4.1.,2.4.6.3.4;

2014 m. kovo 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Šalaševičiui, gynėjams advokatams Valerijui Karpovui, Aušrai Ručienei, civilinio ieškovo atstovei Violetai Šlenfuktienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. R. ir civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus apeliacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo O. R. pripažinta kalta ir nuteista:

- už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 str. 6 d., 182 str. 1 d. – 50 MGL (6500 Lt) bauda.

- už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. – 50 MGL (6500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 ir 2 punktais, paskirtos baudos subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta O. R. subendrinta bausmė – 50 MGL (6500) Lt bauda.

- už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. – 120 MGL (15600 Lt) bauda.

- už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. – 40 MGL (5200 Lt) bauda

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 ir 2 punktais, paskirtos baudos subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta G. K. subendrinta bausmė – 120 MGL (15600) Lt bauda.

Civiliniams ieškovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrai pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir civilinis ieškinys perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šiuo nuosprendžiu už nusikaltimų numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. padarymą taip pat pripažinta kalta ir nuteista L. S., byla dalyje dėl R. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, tačiau šių asmenų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. R. nuteista už tai, kad 2009 m. birželio 30 d. (duomenys neskelbtini) vaikų darželio (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) sav., parašė prašymą priimti ją į darbą darželyje buhalterės pareigoms 0,75 etato nuo 2009 m. birželio 30 d., taip pat tą pačią dieną pasirašė darbo sutartį su asmeniu, kurio baudžiamoji byla yra išskirta, iš anksto žinodama bei suprasdama, jog šio darbo realiai ji nedirbs, taip padėdama asmenims, kurių baudžiamosios bylos išskirtos, sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą – Šakių rajono savivaldybės biudžetui priklausančius 16041,76 Lt, kuriuos jai už tariamai atliekamą buhalterės darbą darželyje nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., kaip atlyginimą, pervesdavo į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB NORD banke, o ji iš savo asmeninės sąskaitos visus šiuos gautus pinigus iš darželio, už tariamai atliekamą darbą, pervesdavo į asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB NORD banke. Tokiu būdu O. R. padarė nusikalstamas veikas numatytas, Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d.

G. K. nuteista už tai, kad veikdama bendrai su asmeniu, kurio baudžiamoji byla yra išskirta, 2007 m. rugsėjo 11 d. (duomenys neskelbtini) vaikų darželio (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) sav., pasirašė darbo sutartį su asmeniu, kurio baudžiamoji byla yra išskirta, jog G. K. priimama dirbti į darželį remonto darbininke 0,25 etato bei bendrosios praktikos slaugytoja 0,25 etato, iš anksto abi žinodamos bei suprasdamos, jog G. K. šių darbų realiai nedirbs. 2007 m. rugsėjo 12 d. (duomenys neskelbtini) vaikų darželio (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) raj. sav., pasirašė darbo sutartį su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta, jog G. K. priimama dirbti į darželį sargu 1 etatu, iš anksto abi žinodamos bei suprasdamos, jog G. K. šio darbo realiai nedirbs. Šių suklastotų dokumentų bei neteisėtai už tariamą darbą išmokėtų G. K. pinigų pagrindu, (duomenys neskelbtini) vaikų darželio (duomenys neskelbtini) administracija pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyriui apie G. K. draudžiamąsias pajamas už laikotarpį, iš kurio skaičiuojama motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai bei pati G. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyriui, turėdama tikslą įgyti didelės vertės svetimą turtą, pateikė prašymus skirti jai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, nurodydama pervesti pinigus į jos asmeninę sąskaitą, tokiu būdu sukčiavimo būdu, veikdama bendrai su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta, įgijo didelės vertės svetimą turtą – Šakių rajono savivaldybės biudžetui priklausančius 9735,33 Lt, kuriuos jai už tariamai atliekamą darbą darželyje nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d., kaip atlyginimą, pervesdavo į asmeninę sąskaitą, bei sukčiavimo būdu įgijo 41716,89 Lt, priklausančius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuruos jai išmokėjo Šakių skyrius, kaip motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas. Tokiu būdu G. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.

Nuteistoji O. R. skundžia Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – O. R. išteisinti. Skunde nurodė,

kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų, visiškai nevertino apeliantę teisinančių įrodymų, o tik ją kaltinančius, ko pasekoje neteisingai juos įvertino. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad apeliantė įvykdė nusikalstamas veikas, todėl buvo iš esmės paneigta baudžiamojoje teisėje taikoma nekaltumo prezumpcija. Teismas visiškai nepagrįstai išskyrė baudžiamąsias bylas, kuriose kaltinamosiomis yra pripažintos A. B. ir A. S.. O. R. atkreipia dėmesį į tai, kad išskirtoje byloje yra paskirta buhalterinė ekspertizė, kurios išvada turės esminės įtakos apeliantės bylai. Taip pat skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog teismo posėdžio metu buvo apklausti visi vaikų darželio darbuotojai, iš kurių nei vienas nepatvirtino to, jog matė darželyje dirbančią O. R., tačiau su tokiais liudytojų parodymais apeliantė nesutinka, kadangi nors liudytojai ir nepatvirtino, kad ją matydavo, tačiau ir nepaneigė to fakto, jog ji dirbo darbą vietoje A. B.. Atkreiptinas dėmesys, jog O. R. visą darbą atlikdavo namie arba vakarais darželyje, todėl suprantama, kad kiti asmenys ir galėjo nematyti apeliantės. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė savo darbą atlikdavo vakarais, kas yra pagrindas manyti, jog darbuotojai jos matyti ir negalėjo, visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad visi darželio darbuotojai nurodė, jog buhaltere dirbo tik pagrindinė buhalterė, jos niekas niekada nepavadavo, kas neva tai eliminuoja galimybę, jog O. R. buhalterės darbus atlikdavo po darbo valandų. O. R. neneigia to fakto, kad nuolat konsultuodavosi su A. B. dėl tam tikrų darbų ir skaičiavimų atlikimų, tačiau darbo funkcijas ji vykdydavo ir buhalterės darbą byloje nustatytu laikotarpiu atlikdavo.

Taip pat apeliantė savo skunde nurodė, jog teismas visiškai nepagrįstai neišsiaiškinęs bei neįsigilinęs į darželio direktorės bei buhalterės kompetencijos ribas bei pareiginius nuostatus, padarė klaidingą sprendimą, kad neva O. R. negalėjo paaiškinti apie tam tikrus dalykus, tokius kaip darbo užmokesčio fondas, sąmatos sudarymas ir priedų bei priemokų mokėjimas. Taip pat apeliantė atkreipia dėmesį, jog kai tik buvo jai pateikti įtarimai dėl neva nusikalstamų veikų padarymu, ji iškarto pateikė rašytinius įrodymus, jog apeliantę ir A. B. siejo paskolos teisiniai santykiai. Sudariusios paskolos sutartį jos susitarė, jog visi pinigai, gauti iš darbo užmokesčio darželyje, bus pervedami A. B. kaip apeliantei suteiktos paskolos dengimas. Todėl nepagrįstas teismo argumentas, jog tas faktas, kad visą atlyginimą apeliantė pervesdavo į A. B. banko sąskaitą, o tai rodo, kad darbo sutartis buvo fiktyvi, nepagrįstas.

Apeliantės nuomone, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad paskolos sutartis negali būti laikoma neginčijamu įrodymu, kadangi ji yra pateikta kaltinamosios. Šis teismo argumentas yra visiškai nelogiškas, kadangi iš to sektų, jog visi kaltinamųjų pateikti įrodymai baudžiamosiose bylose negalėtų būti vertinami kaip patikimi, kadangi jie pateikiami būtent kaltinamųjų. Tokiu atveju teismas grubiai pažeidė rungtyniškumo principą, įtvirtintą teisėje, nes paskolos sutartis atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas. Teismas nepagrįstai nurodo neva tai apeliantės kaltę betarpiškai patvirtina byloje apklausti liudytojai, pasirašyta darbo sutartis bei atlikto audito duomenys. Su tokia teismo išvada apeliantė nesutinka, kadangi liudytojų nežinojimas negali būti vertinamas kaip betarpiškas apeliantės kaltę patvirtinantis įrodymas. Darbo sutartis apeliantės teigimu, kaip įrodymas patvirtina faktą, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Teismas turėjo atkreipti dėmesį, jog darbo sutartyje nurodyta, kad darbas atliekamas pagal poreikį nenurodant kokiu laiku turi būti atliktas pavestas darbas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius apeliaciniu skundu prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškovo Marijampolės skyriaus teisės į civilinio ieškinio (41716,89 Lt) patenkinimą pripažinimo, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, panaikinti ir priteisti iš G. K. Marijampolės skyriui 41716,89 Lt žalos atlyginimo. Skunde civilinis ieškovas nurodė, jog ieškinio sumą sudarė G. K. išmokėtos motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpos. Prie ieškinio buvo pridėta Šakių skyriaus 2011-03-03 pažyma apie asmens gautas išmokas. Iš šios pažymos akivaizdžiai matyti, kad G. K. laikotarpiu nuo 2008-02-11 iki 2010-06-27 buvo apskaičiuota 51396,32 Lt motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, išmokėta suma yra 41716,89 Lt. Civilinis ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo civilinio ieškovo pateikta pažyma ir padarė nemotyvuotą išvadą, kad pagal teismų praktiką G. K. inkriminuotina tik jos gauto dydžio pašalpa, t. y. 33182,75 Lt, neįskaitant fizinių asmenų pajamų mokesčio dydžio. Kaip nurodyta pateiktoje pažymoje, G. K. išmokėta pašalpų suma be mokesčių yra 41716,89 Lt, todėl Marijampolės skyriaus ieškinys dėl 41716,89 Lt priteisimo yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Šakių rajono apylinkės teismas tinkamai neįvertino minėtų aplinkybių, todėl padarė formalią ir nepagrįstą išvadą, kurios pagrindu priėmė neteisingą sprendimą spręsdamas civilinio ieškinio klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios O. R. gynėja prašė jos skundą patenkinti ir O. R. išteisinti. Nuteistosios G. K. gynėjas dėl civilinio ieškovo apeliacinio skundo paliko spręsti teismo nuožiūra, civilinio ieškovo atstovė palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė nuteistosios O. R. apeliacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistosios O. R. ir civilinio ieškovo atstovo apeliaciniai skundai tenkintini.

Iš nuteistosios O. R. skundų motyvų matyti, kad apeliantė tvirtina, jog apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų, visiškai nevertino apeliantę teisinančių įrodymų, o tik ją kaltinančius, ko pasekoje neteisingai juos įvertino. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad apeliantė įvykdė nusikalstamas, todėl buvo iš esmės paneigta baudžiamojoje teisėje taikoma nekaltumo prezumpcija.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistosios O. R. atžvilgiu teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­tinius duomenis, nepagrįstai pripažino juos O. R. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 6 d. 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Apylinkės teismas O. R. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį grindė šiais įrodymais:

Nuteistoji O. R. apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltės nepripažino ir parodė, kad ji buhalterės darbą dirbo nuo 2009 m. birželio 30 d. iki lapkričio 30 d., viso 5 mėn. Jai šį darbą pasiūlė dirbti darželio direktorė. Jai labai reikėjo pinigų, nes reikėjo remontuoti namą. Jai pinigus paskolino asmuo, kurio baudžiamoji byla išskirta. O. R. sutarė, kad laikinai pavaduos buhalterę, jos nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Paskui darbas prasitęsė dar dviem savaitėm, kadangi buhalterė gavo nedarbingumo pažymėjimą. Vėliau dar prasitęsė darbas, nes direktorė paprašė, kad pabaigtų einamą finansinį mėnesį. Nurodė, kad jai buvo priskaičiuotas atlyginimas, kurį kiekvieną mėnesį pervesdavo asmeniui, kurio byla išskirta, kaip paskolos grąžinimą. Ji paprašė direktorės, kad šiam darbui darželyje nebūtų nustatytos valandos, nes dirbo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje direktoriaus pavaduotoja mokykliniam ugdymui. O. R. darbo laikas buvo nustatytas nuo 8 val. iki 16.30 val., todėl ji tik galėjo dirbti po 16 val., nuvažiuoti į darželį, pasiimti dokumentus. Ką spėdavo, darydavo darželyje, bet darželyje ilgai neužtrukdavo. Dirbo namie. Ko nežinojo, konsultuodavosi su buhaltere. Teigė, kad yra anksčiau dirbusi buhalterinį darbą. Jai buvo naujiena dirbti su kompiuteriu, todėl konsultavosi su buhaltere. Nurodė, jog 19000 Lt skolinosi iš buhalterės, o iš darbo gavo 16000 Lt. Tuo metu jai labai reikėjo pinigų, dar tuo metu ir dukra buvo bedarbė, todėl reikėjo padėti. Su A. B. pasirašė paskolos sutartį, paskolą grąžino. Darbas darželyje labai greitai padėjo išmokėti paskolą. Buhalterės darbą dirbo pagal poreikį, nes darbo valandos nebuvo nustatytos. Dirbo ir šeštadienį, ir sekmadienį, ir po darbo, ir savo darbo metu. Darbo laiko apskaitos žiniaraščius pildė direktorė, jos tarėsi taip, kad ji darbą atliks, kad tik nereikėtų sėdėti darželyje. Jos išsilavinimas aukštasis, ikimokyklinio pedagogika ir psichologija, visą gyvenimą dirbo buhalterinius darbus ir dabar veda vaikų lankomumo apskaitą, ir sąskaitas rašosi. Darbo užmokestį ji skaičiuodavo, bet konsultuodavosi su buhaltere arba žiūrėdavo kitus dokumentus. Ji pasiaiškinimą auditui parašė, kad dirbo tą darbą. Apie sąmatos sudarymą ji pasakė, kad negali pasakyti, nes ne ji tai darydavo, tai darė įstaigos vadovas. Priedus skiria įstaigos vadovas ir darbo užmokesčio fondą stato įstaigos vadovas. Atlyginimus ir priedus skaičiuoja buhalteris pagal vadovo įsakymus. Buhalteris nenustato darbo užmokesčio. Kai rašė paaiškinimą, jos klausė, ar ji nustatė darbo užmokesčio dydį, sąmatą ir visą kitą, todėl ji ir parašė, kad ji nenustato, ji ne įstaigos vadovas, paaiškinti negali, nes ne ji nustato. Ji tik nustatytą darbo užmokesčio koeficientą skaičiuoja. Kaip jos klausė, taip ji ir paaiškino. Tuo metu ji dirbo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje direktoriaus pavaduotoja ikimokyklinio ugdymo reikalams. Jos darbo savaitė 40 val., darbo laikas nuo 8 val. iki 16.30 val., atlyginimas buvo 2100 Lt į rankas. Už buhalterio darbą darželyje gaudavo 3506 Lt, buvo 36,05 koeficientas. Ji per mėnesį padarydavo socialinės paramos tvarkymą vaikams, kas mėnesį nemokami pietūs vaikams, rajono yra nutarimas, kam yra skiriama socialinė parama, ir po to, kas mėnesį skaičiuojama, pagal valgiaraščius buvo pildomi žiniaraščiai. Direktorė jai pateikdavo maistalapius nemokamam maitinimui ir mokamam maitinimui, juos palikdavo darželyje buhalterės kabinete, ji juos pasiimdavo ir traukdavo į knygas. Įrašus rašydavo savo ranka, kartais paprašydavo buhalterės parašyti, nes ji viską parsiveždavo pas buhalterę. Jeigu šeimos nariui neišeina 525 Lt, tai vaikas priešmokyklinėje grupėje gauna nemokamą maitinimą. Kas sudarydavo maisto suvestinę, ji nežino. Jai palikdavo tą suvestinę, o ji tikrindavo, ar atitinka pagal valgiaraščius. Suvestinė gaunama mėnesio paskutinę dieną. Ji nebendraudavo su sandėlininku, nes atvažiuodavo tik vakare. Dar tvarkydavo vaikų lankomumo žurnalus, trumpalaikio, ilgalaikio turto registrus. Kiekvieną dieną auklėtojos žurnale susižymi vaikus, toliau žymimasis, kiek nemokamų valgo, kiek kitaip. Iš lankomumo žymėjimo matosi kiek vaikų, kokį maitinimą gauna. Gale mėnesio direktorius rašydavo vaikų lankomumo apskaitos lapą. Ji lapą patikrindavo, nes lapas turi sutikti su įstaigos vadovo dienynu. Suskaičiavus rašomas vaikų išlaikymas įstaigoje žiniaraščiai, po to pagal lankomumo lapus skaičiuojami tėvams mokėjimai. Ji išrašydavo mokėjimo lapelius, rašydavo kompiuteriu. Dar tvarkė buhalterinį archyvą. Apskaitos dokumentus ji stengėsi pildyti kompiuteriu. Nežino, ką ranka pildė, neatsimena. Ji turėjo raktus nuo darželio ir patekdavo. Kai atvykdavo, tai katilinėje matydavo, kad dega šviesa. Ji kasdien darželyje nesilankydavo. Žino, kad sargai buvo darželyje. Per tuos 5 mėnesius jai neteko susidurti su sargais. Su buhaltere konsultuodavosi pas ją namuose. Ji niekada neturėjo su teisėsauga jokių reikalų. Tikrai dirbo tą darbą, visur pasirašė ant buhalterinių dokumentų.

Liudytoja N. U. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ji nuo 2005 m. iki 2009 m. dirbo darželyje, 2010 m. išėjo iš darbo. Nežino, kas tuo metu buvo buhalterė, kas atliko buhalterės pareigas, kai buhalterė buvo vaiko auginimo atostogose. Į jos pareigas neįėjo tikrinti buhalterės darbo. Nežino, kas atliko buhalterės darbą, kitų darbuotojų nematė. Jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai parašyti teisingai. Ji atostoginius gaudavo tik už savo darbą, nepasirašė jokių sutarčių su buhaltere. ( t. 12 b. l. 151-153).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teismo posėdžio metu patvirtinti N. U. parodymai, kuriuose ji 2010-03-03 nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini) vaikų darželyje (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti auklėtojos padėjėja lygtai nuo 1986 m., tiksliai datos neprisimena. Taip pat nuo 2002 ar tai nuo 2004 m. tiksliai dienos tikrai neprisimena, jau tuometinė vaikų darželio (duomenys neskelbtini) direktorė paprašė, ar jos vardu galima būtų forminti kitą pareigybę - ūkvedžio, ji tokiam direktorės prašymui neprieštaravo. Nuo 20009-11-02 ji buvo atleista iš ūkvedės pareigų, kurių niekada ir nedirbo. Dėl (duomenys neskelbtini) vaikų darželio buhalterės nurodo, kad ji nežino kitos darželio buhalterės. 2009 m. laikotarpyje dirbo tik buhalterė, ji dirbo ir nėštumo metu ir gimus vaikui, apie jokią kitą buhalterę, dirbusią nėštumo ir gimdymo metu nežino, ji matė tuo metu dirbant tik ją buhaltere. O. R. nepažįsta ir kad ji buvo darželio (duomenys neskelbtini) buhalterė apie tai nieko nežino. Ji pažįsta visus (duomenys neskelbtini) vaikų darželio darbuotojus ir tikrai kažkokių nepažįstamų asmenų dirbant nematė (5 t. b. l. 1-7).

Liudytoja J. M. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuo 1997 m. dirba darželyje auklėtoja, daugiau jokių pareigų neturėjo. N. U. dirbo tik auklėtojos padėjėja, ką dar dirbo nežino. Kad dirbo sargu nežino. Sandėlininkė buvo direktorė. Direktorė išmokėdavo atlyginimus. (duomenys neskelbtini) nepažįsta. Kūrikai buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Daugiau nieko nematė. Patikslina, kad nuo 2007 m. dirba darželyje. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi ( t. 12 b. l. 175).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos J. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose nurodoma, kad darželyje auklėtoja dirba nuo 2007 m. Dirbant darželyje buhaltere dirbo tik viena darbuotoja, kuri dirbo buhaltere ir tuo metu, kai buvo gimdymo ir vaikų auginimo atostogose. Kiek jai žinoma buhalterės niekas nepavadavo, ji pati tvarkė buhalterijos darbus. Darželio darbuotojus ji gerai pažįsta. Taip pat nepažįsta darbuotojos O. R., nėra mačiusi jos dirbant darželyje, nors kaip paaiškėjo, ji pavadavo darželio buhalterę, jos nėštumo ir gimdymo atostogų metu. (t.5, b.l. 182-184).

Liudytoja V. U. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad darželyje dirba 16 metų. Dirbo virėja, paskui dirbo lauke, dar dirbo auklėtojos padėjėja. Dabar dirba virėja jau 6 metai. Lapelius dalindavo buhalterė ir direktorė. Naujų žmonių kabinete nematydavo. Ant visai nedirbančių, kad surašyti etatai, tai sužinojo tik po audito. Tabeliai nebuvo iškabinami ir grafikai nebuvo kabinami. Vadovaujant direktorei darželis vasarą dirbdavo. Per vasarą galėjo ir nematyti kas ateina ir dirba darželyje. Atlyginimą sumokėdavo direktorė. Vasarą, nuo 2005 m. pradėjo nedirbti, o paskui atėjus naujai direktorei nedirbo mėnesį laiko. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi ( t. 12 b. l. 176).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos V. U. parodymai, kur nurodoma, kad nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti auklėtojos – padėjėja 1 etatu ir dirbo šiose pareigose 3 metus. Nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. buvo pervesta į virėjas 1,25 etato ir tuo metu dirbo tik virėja. Nuo 2008 m. sausio 4 d. jai dar buvo padidintas darbo krūvis 0,25 etato ir ji dirba 1,5 etato virėja. Po kurio laiko jai buvo sumažintas darbo krūvis 0,25 etato. Jai dirbant darželyje buhaltere dirbo buhalterė, kuri 2009 metais buvo išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų, tačiau ją matė darželyje dirbančią. Apie kitą asmenį priimti dirbti vietoj buhalterės, nieko nežino. Apie tai, kad buhaltere dirbo O. R., nieko nežino, šios moters nepažįsta, nors visus darželio darbuotojus ji pažįsta. Ji nematė, kad 2009 m. buhaltere dirbtų kitas asmuo, visą tą laikotarpį dirbo viena darbuotoja. Ji jokių pašalinių asmenų nėra mačiusi dirbančių darželyje (t.5 b. l. 186-190).

Liudytoja R. K. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirbo nuo 1982 m. darželyje auklėtojos padėjėja. Pas buhalterę nueidavo paklausti apie atlyginimą, Buhalterė į grupę atsinešdavo atlyginimo lapelius. Kartai ji eidavo pažymų apie atlyginimą. Darželis atostogauja nuo liepos mėnesio, nuo rugpjūčio dirbdavo. Kiekvieną dieną negali pasakyti kas būdavo buhaltere. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi ( t. 12 b. l. 177-178).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos R. K. duoti parodymai, kur ji nurodė, kad 2007-2008 m. laikotarpyje kelis mėnesiu jos vardu buvo forminama 0,5 skalbėjos etato, nors iš tikrųjų šitą darbą dirbo Z. L.. Ji Z. L. atiduodavo grynais tuos pinigus už 0,5 etato skalbėjos. Dėl darželio buhalterės, tai kiek jai žinoma, ji visada dirbo darželyje buhaltere, ji taip pat dirbo ir kai du kartus laukėsi vaikų. Ji matė, kaip buhalterė iki gimdymo ir iš karto po gimdymo dirbo darželyje, nėra mačiusi, kad kažkas ją pavaduodavo. Ji nepažįsta tokios darželio darbuotojos O. R., kuri kaip vėliau paaiškėjo pavadavo buhalterę (t.5, b. l. 194-198).

Liudytoja D. V. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji 3 metus dirbo ūkvedžiu, tačiau ji to darbo nedirbo. Buvo kvaila ir sutiko su direktorės prašymu. Ji buvo priimta virėja, o dirbo šlavėja. Ji nematė kitos buhalterės. Ji O. R., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nepažįsta. Ji galėjo kitų asmenų ir nematyti, nes dirbo tik 0,5 etato. Ji į darbą buvo priimta 2007 m. spalio mėnesį. Du mėnesius buvo apiforminta kasininke, bet nedirbo, pinigus atiduodavo direktorei ( t. 12 b. l. 155-156).

Taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. P. , V. A., R. V., Z. L., A. K., J. M., D. D. dėl (duomenys neskelbtini) vaikų darželio (duomenys neskelbtini) buhalterės nurodė, kad kiek jiems žinoma, visada dirbo darželyje viena buhaltere apie kitą asmenį priimtą į jos vietą dirbti nieko nežino. Darbuotojos O. R. nepažįsta ir nieko apie tai nežino, kad ji buvo darželio buhaltere.

Audito atasakaitos įžanginės dalies teiginiu, kad pagal O. R. raštišką paaiškinimą apie audito temą, tai yra darbo užmokesčio asignavimų panaudojimą, suteikti reikiamų duomenų ir paaiškinimų negalėjo, nes to darbo 2009 metais nedirbo. Atliekant auditą buvo bendrauta su A. B., kaip su dirbančia buhaltere, nors audito metu ji buvo nėštumo ir gimdymo atostogose (t.1, b.l. 12-29).

2010-09-30 Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad O. R. pagal darželio darbuotojų liudytojų apklausos protokoluose nurodytus duomenis, nedirbo (duomenys neskelbtini) vaikų darželyje (duomenys neskelbtini), tačiau vaikų darželio oficialiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose yra nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2009-03-02 buvo priskaičiuota darbo užmokesčio 13987,27 Lt (2008- m. – 5254, 94 Lt, 8732,33 Lt) ir išmokėta 10472, 67 Lt (t.1 b.l.106-156).

Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymima, jog O. R. dirbo buhaltere (t. 6 b.l. 37 ).

Iš A. B. sąskaitos išrašo matyti, kad tuo laikotarpiu, kai O. R. dirbo darželyje buhaltere į A. B. sąskaitą pravesdavo pinigų sumas, kurios atitikdavo gaunamo atlyginimo darželyje dydį. (t. 8, b.l. 136, 139, 141, 145, 148).

O. R. prašymas dėl priėmimo į darbą Šakių rajono (duomenys neskelbtini) vaikų darželyje (duomenys neskelbtini) buhaltere, darbo sutartis, įsakymas dėl priėmimo į darbą. (t. 10, b.l. 6-11).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog O. R. neatliko buhalterės funkcijų darželyje (duomenys neskelbtini), kaip buvo numatyta 2009 m. birželio 30 d. darbo sutartyje. Taip pat padarė išvadą, jog O. R. suteikė galimybę pasinaudoti jos asmens duomenimis bei banko sąskaita, kad būtų galima į jos sąskaitą pervesti atlyginimą, kuris vėliau buvo pervedamas kitiems asmenims. Pati O. R. iš šios nusikalstamos veikos materialinės naudos negavo, tačiau sudarė sąlygas kitiems asmenims užvaldyti svetimą turtą. Apylinkės teismas šias išvadas padarė remdamasis liudytojų parodymais, kad O. R. nematė dirbančios buhalterio darbo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo padarytos šios išvados yra klaidingos.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, daro išvadą, kad kaltinamoji O. R. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 182 str. 1 d., 300 str. 1 d., o būtent:

O. R. išteisintina iš kaltinimo, kad ji 2009 m. birželio 30 d. (duomenys neskelbtini) vaikų darželio (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) raj. sav., parašė prašymą priimti ją į darbą darželyje buhalterės pareigoms 0,75 etato nuo 2009 m. birželio 30 d., taip pat tą pačią dieną pasirašė darbo sutartį su asmeniu, kurio baudžiamoji byla yra išskirta, iš anksto žinodama bei suprasdama, jog šio darbo realiai ji nedirbs, taip padėdama asmenims, kurių baudžiamosios bylos išskirtos, sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą – Šakių rajono savivaldybės biudžetui priklausančius 16041,76 Lt, kuriuos jai už tariamai atliekamą buhalterės darbą darželyje nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., kaip atlyginimą, pervesdavo į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB NORD banke, o ji iš savo asmeninės sąskaitos visus šiuos gautus pinigus iš darželio, už tariamai atliekamą darbą, pervesdavo į asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB NORD banke.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Apgaulė gali pasireikšti ir suklaidinimu dėl kaltininko turimos pareigos nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Dažniausiai asmuo suklaidinamas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą ar turtinę prievolę, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikavimo duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, išvengusio turtinės prievolės, nustatymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas, išvengiama turimos prievolės neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas, dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Pagal formuojamą teismų praktiką, kaltinant asmenį fiktyviu darbu bei padėjimu asmenims, sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą –būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2010, 2K–503/2011, 2K-243/2012, kt.), t. y. tokiais atvejais bylose tikrinama ir vertinama tai, ar asmuo realiai dirbo nurodytą darbą ir gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad realiai mokėtas pagal darbo sutartį darbo užmokestis dar nerodo darbo teisinių santykių realumo ir nepaneigia darbo teisinių santykių fiktyvumo galimybės. Kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad formalūs dokumentai – darbo sutartis, direktoriaus įsakymas, žiniaraščiai apie asmens darbą bendrovėje – nebūtinai liudija realius faktus. Tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti, ar šių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą asmeniui, šio darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą, ar realus buvo etatas, ar buvo atliktas darbas. Nustatant, ar darbo sutartis nebuvo fiktyvi, svarbu atsakyti į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti, ir ar tokius santykius sukūrė, tai yra atlikti realų darbą ir už tą darbą gauti teisingą atlyginimą, ar sutartis buvo tik priemonė kitam tikslui –siekti padėti asmenims, sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme nebuvo nustatinėjamos esmines faktines aplinkybes. Tai yra, ar buvo vaikų darželyje (duomenys neskelbtini) realus buhalterio etatas ar fiktyvus, ar laikotarpiu per buhalterės A. B. nėštumo ir gimdymo atostogas buvo atliktas visa apimtimi buhalterio darbas. Tik šių dviejų esminių aplinkybių ištyrimas ir nustatymas patvirtins arba paneigs inkriminuojamų nusikaltimų sudėtis.

Iš bylos duomenų matyti, kad O. R. 2009 m. birželio 30 d. pateikė prašymą dėl priėmimo į darbą (t. 10 b. l. 6) ir 2009 m. birželio 30 d. pasirašė darbo sutartį, kurioje nurodoma, kad O. R. nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. dirbo 0,75 etato buhaltere darželyje (duomenys neskelbtini) (t. 10, b. l. 7-10). Kaip matyti minėtoje darbo sutartyje O. R. nustatyta 30 valandų per savaitę darbo trukmė, darbo laikas nustatytas pagal poreikį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, jog O. R. pasirašydama darbo sutartį, pagal kurią ji laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. turėjo atlikti buhalterės darbą, žinojo, jog realiai šio darbo ji nedirbs. Taigi pateikdama duomenis apie tariamai atliekamą darbą, O. R. įgijo teisę gauti atlyginimą, tai yra pateikdama klaidingus duomenis apie ketinimus atlikti jai pavestą darbą ji suklaidino vaikų darželio (duomenys neskelbtini) steigėjus, ir įstatymų numatyta tvarka įgijo teisę gauti atlyginimą už neatliekamą darbą, kuris ir buvo jai pravedamas per nurodytą laikotarpį. Su minėta teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad su O. R. sudaryta darbo sutartis patvirtina, jog ją ir vaikų darželį (duomenys neskelbtini) sieja darbo teisiniai santykiai, darbo sutartyje nurodytas darbo laikas - pagal poreikį, patvirtina tą aplinkybę, kaip teigė ir pati nuteistoji, jog buhalterės darbą dirbo ne įprastu darbo laiku, o pagal poreikį, nes darbo valandos nebuvo nustatytos. Dirbo ir šeštadienį, ir sekmadienį, ir po darbo, ir savo darbo metu. Darbo laiko apskaitos žiniaraščius pildė direktorė, jos tarėsi taip, kad ji darbą atliks, kad tik nereikėtų sėdėti darželyje. Taip pat ji konsultavosi su buhaltere A. B.. Byloje esančiuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (t. 4 b. l. 136 – 146) atsispindi, jog O. R. 2009-06-30 – 2009-11-30 laikotarpiu dirbo vaikų darželyje (duomenys neskelbtini) 30 valandų per savaitę. Buhalteriniai dokumentai taip pat patvirtina, kad minimu laikotarpiu buhalterio darbas buvo atliktas visa apimtimi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada vertinant liudytojų parodymus, jog teismo posėdžio metu apklausti visi vaikų darželio (duomenys neskelbtini) darbuotojai nepatvirtino matę O. R., o nurodė ir patvirtino faktą, jog darželyje visada dirbo viena buhalterė ir jos niekas niekada nepavadavo. Atsižvelgtina į tai, jog nors byloje apklausti liudytojai ir nepatvirtino tų aplinkybių, kad O. R. matydavo darželyje, tačiau jie ir nepaneigė fakto, jog ji dirbo buhalterės darbą vietoj A. B., taip pat nepaneigė, kad buvo atliktas buhalterio darbas, taip pat nepatvirtino, kad dėl neatlikto buhalterio darbo liudytojams buvo nepaskaičiuotas ir neišmokėtas darbo užmokestis. Kaip jau minėta nuteistoji buhalterės darbą dirbo ne įprastu darbo laiku, o po darbo valandų, kuomet O. R. pradėjo dirbti buvo vasaros laikas (vasaros atostogos), daugelis darbuotojų atostogavo ir neturėjo objektyvių galimybių ją matyti. Tai, kad darbuotojai nematė O. R., nepaneigia fakto, kad nuteistoji atliko jai pavestas buhalterines funkcijas ir darbą atliko laiku. Atkreiptinas dėmesys, jog tas aplinkybes, kad būtent nuteistoji O. R. vykdydavo darbo funkcijas ir atlikdavo buhalterės darbą A. B. gimdymo, nėštumo ir vaiko priežiūros atostogų metu, patvirtina ir rašytiniai įrodymai (buhalteriniai dokumentai). Kaip matyti byloje esantys buhalteriniai dokumentai dėl priskaičiuoto darbo užmokesčio, t. y. žiniaraščiai už 2009 m. birželio – spalio mėn. (t. 3 b. l. 147 – 193), kurie patvirtina tą faktą, jog būtent O. R. sudarė žiniaraščius ir darželio darbuotojams paskaičiavo darbo užmokestį, O. R. yra pasirašiusi po minėtais žiniaraščiais. Taip pat O. R. pagal sudarytą darbuotojų sąrašą darbo užmokestį pervedinėdavo į „DnB NORD“ banke esančias darbuotojų sąskaitas. Byloje esantys buhalteriniai apskaitos dokumentai patvirtina tą faktą, jog už buhalterės darbą O. R. per laikotarpį nuo 2009-06-30 iki 2009-11-30 buvo priskaičiuota darbo užmokesčio 21107,59 Lt, o išmokėta 16041,76 Lt.

Nepagrįstai apylinkės teismas vertino kaip įrodymą, jog O. R. nedirbo buhalterės darbo audito išvadą (t. 1 b. l. 12 – 29), kurios įžanginėje dalyje nurodoma, kad pagal O. R. raštišką paaiškinimą apie audito temą, tai yra darbo užmokesčio asignavimų panaudojimą, suteikti reikiamų duomenų ir paaiškinimų negalėjo, nes to darbo 2009 m. nedirbo, todėl audito metu buvo bendrauta su A. B. kaip su dirbančia buhaltere, nors audito metu ji buvo neštumo ir gimdymo atostogose. Kaip ir nurodė pati nuteistoji, ji buhalterės darbą dirbo neilgą laiko tarpą, neneigė to fakto, jog pastoviai konsultuodavosi su A. B. dėl tam tikrų buhalterinių darbų ir paskaičiavimų atlikimo, betarpiškai su ja bendravo įvairiais darbiniais klausimais, vykdavo pas ją į namus konsultuotis, todėl atliekant auditą būtent buhalterė A. B. kaip daugelį metų dirbanti darželyje (duomenys neskelbtini) galėjo išsamiau paaiškinti apie atliktus buhalterinius veiksmus ir paskaičiavimus. Tai, kad O. R. negalėjo auditui paaiškinti dėl tam tikrų klausimų, nepaneigia fakto, jog O. R. vykdė jai pavestas darbines funkcijas ir atliko buhalterės darbą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su apylinkės teismo nuosprendyje aptartu O. R. pateiktų rašytinių įrodymų – paskolos sutarties - vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog O. R. paimta paskola siekia paneigti aplinkybes, jog ji pervedinėdavo gautą atlyginimą A. B.. Teismas laikė, jog nurodytos aplinkybės nepaneigė kitų byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtino O. R. fiktyvų pareigų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje pateikta paskolos sutartis (t. 11 b. l. 102) patvirtina tą aplinkybę, jog O. R. ir A. B. siejo paskolos teisiniai santykiai, nuteistoji savo teisėtai uždirbtus pinigus pervedinėjo savo nuožiūra paskolos daliai padengti, todėl apylinkės teismo teiginiai, jog mažai tikėtina, kad asmuo, grąžindamas paskolą kreditoriui, pervestų grąžinamas sumas, skaičiuodamas net centus, nepagrįsti. Kaip nurodė ir pati nuteistoji savo apeliaciniame skunde, ji su A. B. sudariusios paskolos sutartį susitarė, jog visa darbo užmokesčio darželyje (duomenys neskelbtini) gauta pinigų suma bus pervedama A. B. kaip O. R. suteiktos paskolos dengimas, kadangi nuteistoji buvo suinteresuota kuo greičiau atsiskaityti su kreditore. Minėtos O. R. nurodytos aplinkybės bei pateikta paskolos sutartis nėra nuginčyta ar paneigta kitais byloje duomenimis.

Pažymėtina, kad darbo užmokestis – tai atlygis darbuotojui už jo atliktą darbą, už tai kiek jis vertas, dėl jo kvalifikacijos, sugebėjimų ir pan. Draudžiant darbdaviui mokėti darbuotojui jų sutartą darbo užmokestį būtų pažeidžiami demokratinės valstybės principai. Darbo užmokesčio mokėjimas už realiai atliktą darbą nėra kriminalizuotas ir pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties. Tam, kad tokia veika būtų kvalifikuojama kaip sukčiavimas, būtinos tam tikros aplinkybės: darbo užmokestis už realiai neatliekamą darbą; fiktyvios įmonės įsteigimas; kai sumokami tik mokesčiai, o darbo užmokestis nemokamas; kai klastojami buhalterinės apskaitos ir kitokie dokumentai. Asmuo, teisėtai gavęs jam priklausantį atlyginimą už realiai atliekamą darbą, už kurį sumokėti visi mokesčiai, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas – nėra bausmės be įstatymo – kuris draudžia nuteisti už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme buvo tiriama neesminė aplinkybė – ar O. R. buvo darbe. Ši aplinkybė buvo įrodinėjama liudytojų parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nustatytos esminės aplinkybės nebuvo tirtos ir nustatinėjamos, ir tai lėmė klaidingas išvadas bei nepagrįstą nuosprendžio priėmimą O. R. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo fiktyvus buhalterio etatas vaikų darželyje (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad vaikų darželis (duomenys neskelbtini) yra reali veikianti įstaiga, bei turinti buhalterio etatą. Kad laikotarpiu nuo 2009 metų birželio 30 dienos iki 2009 metų lapkričio 30 dienos etatinė buhalterė A. B. buvo nėštumo ir vaiko gimdymo atostogose, ir šiam laikotarpiui pavaduoti buhalterę A. B. buvo priimta dirbti O. R.. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, kad minėtu laikotarpiu būtų neatliktas buhalterio darbas. Nustatyta atvirkščiai, kad buhalterio darbas minėtu laikotarpiu buvo atliktas visa apimtimi: apskaičiuoti atlyginimai, pervesti mokesčiai, sutvarkyta buhalteriniai dokumentai ir kt. Pažymėtina tai, kad už atliktą darbą darbdaviui privalu sumokėti atlyginimą. Byloje nustatyta, kad minimu laikotarpiu už atliktą buhalterio darbą pagal nustatytus darbo užmokesčio tarifus O. R. buvo sumokėtas darbo užmokestis. Taigi, jokia žala darbdaviui nepadaryta. Sukčiavimo atveju visada yra padaroma žala. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nepadarytas sukčiavimas.

O. R. yra patvirtinusi, kad dirbdama buhalterio darbą iškilusiais klausimais konsultuodavosi su buhaltere A. B.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokie O. R. veiksmai – konsultavimasis su A. B. – nėra draudžiami ir nenusikalstami.

Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu visiško materialaus klastojimo būdu, o tikras suklastotas dokumentas - tuomet, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. R. veiksmuose nėra būtino sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad ji suklastojo dokumentus, kurių pagrindu buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti išankstinį sumanymą – pagrobti svetimą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog O. R. fiktyviai pasirašė darbo sutartį iš anksto žinodama, jog realiai šio darbo nedirbs, jog neatliko buhalterės funkcijų darželyje (duomenys neskelbtini), kaip buvo numatyta 2009 m. birželio 30 d. darbo sutartyje, kad suteikė galimybę pasinaudoti jos asmens duomenimis bei banko sąskaita, kad būtų galima į jos sąskaitą pervesti atlyginimą, kuris vėliau buvo pervedamas kitiems asmenims ir, kad sudarė sąlygas kitiems asmenims užvaldyti svetimą turtą. Kaip jau minėta darbo sutartis tarp O. R. ir vaikų darželio (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad šalis sieja darbo teisiniai santykiai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo fiksuojamos O. R. išdirbtos darbo valandos, buhalteriniai dokumentai, kuriuos pasirašė nuteistoji, patvirtina apie jos darbinių funkcijų atlikimą, darbo užmokestis O. R. už jos darbinių funkcijų atlikimą buvo mokamas pagrįstai ir teisėtai, gautu darbo užmokesčiu O. R. turėjo pilną teisę disponuoti savo nuožiūra ir esamu atveju turėjo teisę juos pervesti A. B. paskolos padengimui. Jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų tyčinių veiksmų padarymą – padėjimą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą – Šakių rajono savivaldybės biudžetui priklausančias lėšas, nenustatyta. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darbdavys privalėjo sumokėti atlyginimą už atliktą buhalterio darbą vaikų darželyje (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2009 metų birželio 30 dienos iki lapkričio 30 dienos. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad darbdaviui, sumokėjusiam darbo užmokestį už atliktą darbą, jokia žala nepadaryta.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ši nuostata konkretinama įtvirtinant prioritetinę ir išimtinę teismo teisę įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ir nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis, o turi būti pagrįsti įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad byloje būtų visapusiškai, objektyviai ištirtos bylos aplinkybės, teismo nuosprendis būtų ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais. O bet kurios byloje nepašalintos abejonės, prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai ( in dubio pro reo). Europos žmogaus teisių teismas byloje B. M. ir Jabardo prieš Ispaniją nekaltumo prezumpciją sukonkretino nurodydamas, kad kaltintojas privalo pateikti kaltumo įrodymus, o abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime O. R. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai. Nesilaikydamas šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl O. R. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį O. R. atžvilgiu. Nuteistosios apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistoji išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 24 str. 6 d. 182 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus atstovo apeliacinio skundo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio dalimi, kuria civiliniam ieškovui Marijampolės skyriui buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir civilinis ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Skunde nurodė, jog jie nesutinka su tokia teismo pozicija, kadangi kliūčių išspręsti klausimą dėl Marijampolės skyriaus civilinio ieškinio priteisimo teismui nebuvo, kadangi Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys buvo pagrįstas teismui pateiktais dokumentais.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog šioje byloje nėra galimybių išnagrinėti civilinių ieškinių negavus papildomai duomenų. Nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, jog šioje proceso stadijoje negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, todėl civiliniams ieškovams pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog dėl G. K. nepagrįstai išmokėtų pašalpų pareikštas 41716,89 Lt dydžio civilinis ieškinys, tuo tarpu byloje buvo nustatyta, jog pagal teismų praktika G. K. inkriminuotina tik jos gauta dydžio pašalpa, tai yra 33 182, 75 Lt, neįskaitant fizinių asmenų pajamų mokesčių dydžio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas laikė, jog sprendžiant civilinių ieškinių dydį, būtina nustatyti aplinkybes, kokio dydžio civilinis ieškinys tenkintinas, ar į civilinio ieškinio dydį turi būti įskaičiuojami mokesčiai, sumokėti į valstybės biudžetą ir pan.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas civilinio ieškinio klausimą nuteistosios G. K. atžvilgiu, tinkamai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, todėl padarė formalią ir nepagrįstą išvadą, kad negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, todėl civiliniam ieškovui pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš bylos duomenų matyti, jog civilinis ieškovas Marijampolės skyrius baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį 41716,89 Lt sumai atsakovams G. K. ir A. S. (šios kaltinamosios byla išskirta į atskirą bylą) (t. 9 b. 1. 183). Ieškinio sumą sudarė G. K. išmokėtos motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpos. Prie ieškinio buvo pridėta Šakių skyriaus 2011-03-03 pažyma apie asmens gautas išmokas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 9 b. 1. 191). Iš minėtos pažymos matyti, kad G. K. laikotarpiu nuo 2008-02-11 iki 2010-06-27 buvo apskaičiuota 51396,32 Lt motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, iš šios sumos gyventojų pajamų mokestis bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos sudarė 7580,88 Lt + 2098,55 Lt = 9679,43 Lt, G. K. išmokėta suma yra 41716,89 Lt (51369,32 Lt - 7580,88Lt - 2098,55 Lt), t. y. suma, nurodyta civiliniame ieškinyje.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta civilinio ieškovo atstovė (t. 14 b. l. 50 – 51) patvirtino, kad G. K. į sąskaitą buvo pervesta 41716,89 Lt ir Marijampolės skyriaus civiliniu ieškiniu prašoma priteisti suma 41716,89 Lt yra be gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, t. y. faktiškai G. K. gauta išmokų suma.

Teisėjų kolegija sutinka su civilinio ieškovo nurodytu apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo civilinio ieškovo pateikta pažyma ir padarė nemotyvuotą ir jokiais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad pagal teismų praktiką G. K. inkriminuotina tik jos gauto dydžio pašalpa, t. y. 33182,75 Lt, neįskaitant fizinių asmenų pajamų mokesčio dydžio. Ši apylinkės teismo nurodyta suma nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais rašytinais įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktikoje susiformavusias nuostatas (2012-06-12 kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2012) pajamų mokestis nuo motinystės (tėvystės) pašalpų pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 str. nėra priskiriamas šio fondo biudžeto pajamoms. Teismas minėtoje nutartyje laikėsi pozicijos, kad VSDFV sumokėtas pajamų mokestis, kaip privalomasis mokestis, negali būti vertinamas kaip kaltininko apgaulės būdu įgytas turtas, todėl tokia suma neįtrauktina į įgytos sumos dydį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad sprendžiant civilinių ieškinių dydį, būtina nustatyti aplinkybes, kokio dydžio civilinis ieškinys tenkintinas, ar į civilinio ieškinio dydį turi būti įskaičiuojami mokesčiai, sumokėti į valstybės biudžetą ir pan. Kaip jau buvo minėta, iš pateiktos Šakių skyriaus 2011-03-03 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) akivaizdžiai matyti G. K. gautos išmokos, o prašomą priteisti sumą sudaro išmokėtos G. K. pašalpos be gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės skyriaus ieškinys dėl 41716,89 Lt priteisimo yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, suma yra aiški, jokių papildomų skaičiavimų atlikti nereikia, prašoma priteisti suma yra be mokesčių (atsižvelgiant į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką), pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių išspręsti Marijampolės skyriaus civilinio ieškinio klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškovo Marijampolės skyriaus teisės į civilinio ieškinio (41716,89 Lt) patenkinimą pripažinimo, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, pakeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį dalyje, kurioje O. R. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 182 str. 1 d. 300 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

O. R. iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 182 str. 1 d., BK 300 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroro pareikštą civilinį ieškinį O. R. ginant viešą interesą atmesti.

Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškovo Marijampolės skyriaus teisės į civilinio ieškinio (41716,89 Lt) patenkinimą pripažinimo, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, pakeisti: iš G. K. priteisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui 41716,89 Lt (keturiasdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus šešiolika litų 89 centus) nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai J. J.