- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-711-945/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01247-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Mindaugas Šimonis
- Atsakovas
- M. K.
- Ieškovas
- D. B.
- Kategorijos
- 2.4.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.1Nuosavybės teisės samprata, jos rūšys ir formos, nuosavybės teisių turinys
- 3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui M. K. dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą su visais asmeniniais daiktais iš žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo rūsio bei kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad atsakovas, buvęs ieškovės sugyventinis, su kuriuo ji turi nepilnamečių vaikų, nuo 2004 m. gyvena ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančioje sodyboje. Ieškovė su vaikais šioje sodyboje negyvena jau nuo 2015 m. pabaigos, kai atsakovas, kuris yra ne vieną kartą teistas, paskutinį kartą nuteistas 2014 m. ir atlikęs bausmę, grįžo į sodybą ir dėl neįmanomo bendro gyvenimo ieškovė buvo priversta su vaikais išsikraustyti. 2016 m. lapkričio mėn. ieškovė išsiuntė atsakovui raštą, kad jis išsikeltų iš sodybos, tačiau atsakovas į raginimą išsikelti nereagavo, tik pagrasino susidoroti su ja, sudeginti pastatus. Ieškovė ir vėliau ne kartą ragino atsakovą išsikelti, 2019 m. gegužės 9 d. išsiuntė raginimą išsikelti per notarą, tačiau atsakovas į nieką nereaguoja ir neišsikelia iš jai priklausančios sodybos. Atsakovas pažeidžia ieškovės, kaip savininkės, teises, t. y. ji negali laisvai naudotis ir disponuoti savo turtu.
2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad sodyba, iš kurios ieškovė prašo jį iškeldinti, yra įgyta iš jo asmeninių lėšų, ieškovė prie šio turto įsigijimo neprisidėjo. Būtent atsakovas pradėjo ieškoti jiems patogaus gyvenamojo būsto, pardavė jam 1996 m. birželio 21 d. tetos padovanotą butą, už kurį gavo 46 800 Lt (13 554,22 Eur). Be to, atsakovas turėjo santaupų bei pasiskolino 18 000 Lt (5213,16 Eur) iš artimo draugo. Nei ieškovė, nei jos artimieji neprisidėjo ir prie nekilnojamojo turto pagerinimo, remonto, išlaikymo ar priežiūros. Į sodybos pagerinimą jis įdėjo daug savo santaupų ir net skolinosi, taip pat pastatė priestatą prie namo, jame įrengė virtuvės ir vonios kambarius, pakeitė namo stogą, įrengė šildomas grindis, keitė langus ir atliko daugybę kitų darbų. Dokumentais patvirtinti šių aplinkybių atsakovas negali, nes ieškovė 2017 m. vasaros pabaigoje be jo žinios įėjusi į gyvenamąjį namą iš jo išnešė daugybę dokumentų. Nekilnojamojo turto įsigijimo sandoris buvo sudarytas ieškovės vardu tik todėl, kad atsakovas labai ieškovę mylėjo, manė, jog tokiu būdu ji jausis saugi, rami, kad galės atsiduoti motinystei, neskubės ieškoti darbo. Ieškovė pirmą kartą pradėjo dirbti tik 2010 m. Iki to laiko ji ir jų vaikai gyveno išlaikomi atsakovo. Atsakovas užsiėmė įvairia veikla, dirbo darbus ne tik pagal darbo sutartį, o ieškovė jos gautas pajamas naudojo tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Nuo to laiko, kai ieškovė išsikraustė iš namų, atsakovas vienas prižiūri ir išlaiko nekilnojamąjį turtą. Ginčo sodyba yra jo vienintelė gyvenamoji vieta. Be to, atsakovui šiuo metu skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino, iškeldino atsakovą su visais asmeniniais daiktais iš žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, pastato – kiemo rūsio ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovo ieškovei 75 Eur žyminį mokestį ir 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.
4. Teismas nustatė, kad ginčo sodyba priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Šalims nutraukus tarpusavio santykius ir ieškovei išsikrausčius gyventi kitur, joje liko gyventi atsakovas ir jis iš sodybos gera valia neišsikelia.
5. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog atsakovo veiksmai pažeidžia jos, kaip savininkės teises netrukdomai naudotis savo nuosavybe (turėdama gyvenamąją patalpą, ieškovė su dviem nepilnamečiais vaikais gyvena nuomojamame bute Alytuje, negali naudotis jai priklausančiu turtu dėl atsakovo grasinimų, atsakovas naudojasi turtu, bet nemoka mokesčių, kuriuos tenka sumokėti ieškovei), todėl ieškovė turi teisę reikalauti atsakovo iškeldinimo iš užimamų statinių ir žemės sklypo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio pagrindu.
6. Teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė fakto, jog ginčo turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė (CK 4.262 straipsnis). Aplinkybes, kad šalys, turinčios bendrų vaikų, sodyboje gyveno kaip šeima ir atsakovas, jo teigimu, prisidėjo tiek lėšomis, tiek darbu prie nekilnojamo turto įsigijimo, statybos ir remonto (įrengimo), teismas vertino kaip nesudarančias pagrindo išvadai, jog ginčo turtas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, jog prisidėjo prie ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto įsigijimo bei jo pagerinimo, kad pagerinimų mastas lemia bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą.
7. Įvertinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie atsakovo teistumus ir jam skirtas bausmes, taip pat aplinkybę, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie lėšų skolinimąsi iš jo nurodytų fizinių asmenų, darbą ir gautas pajamas, teismas, remdamasis įrodymų pusiausvyros principu, sprendė, jog labiau tikėtinos ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas niekur nedirbo, neturėjo pajamų (neprisidėjo ir prie vaikų išlaikymo), turėjo kreditorių, todėl neturėjo lėšų sodybai įsigyti bei ją įrengti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas sprendimą priėmė pažeisdamas materialines ir procesines teisės normas, neatskleidė bylos esmės, netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą.
1.2. Teismas padarė daug itin grubių procesinių pažeidimų. 2019 m. rugsėjo 11 d. vykusiame pirmajame parengiamajame teismo posėdyje, kurio metu atsakovo atstovė pareiškė, kad byloje bus teikiamas priešieškinis dėl nekilnojamojo turto pripažinimo daline nuosavybe ir jo padalijimo, bei nesutiko, jog iš parengiamojo teismo posėdžio būtų pereita į teismo posėdį ir byla būtų nagrinėjama iš esmės, teismas, ignoruodamas šiuos atsakovo atstovės paaiškinimus, nutarė skirti bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje ir skyrė 14 d. terminą priešieškiniui parengti. Rengdamas priešieškinį ir rinkdamas įrodymus jo reikalavimams pagrįsti, atsakovas du kartus teikė prašymus dėl teismo pavedimo antstoliui konstatuoti faktines aplinkybes, tačiau teismas šių prašymų netenkino, taip užkirsdamas kelią atsakovui byloje rinkti įrodymus, pažeisdamas rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principus. Dėl tokių teismo procesinių sprendimų atsakovas neturėjo galimybės laiku parengti priešieškinio bei teikė prašymą pratęsti teismo nustatytą terminą. Ir šis atsakovo prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad pratęsiami gali būti tik įstatymo ar teismo nustatyti procesiniai terminai, o šiuo atveju teismas neva nenustatė konkretaus termino priešieškiniui pateikti. Tačiau konstatavęs, kad nenustatė termino priešieškiniui pateikti, teismas, 2019 m. spalio 11 d. teismo posėdyje atsakovo atstovei pateikus priešieškinį, jį atsisakė priimti būtent dėl pažeisto pateikimo termino.
1.3. Nepriėmęs atsakovo priešieškinio, teismas neatskleidė bylos esmės ir tarp šalių kilusio ginčo neišsprendė. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 143 straipsnio nuostatas, kadangi egzistavo visos procesinės sąlygos priešieškiniui priimti. Teismas užprogramavo kitų ginčų tarp šalių kilimą, nes atsakovui savo pažeistas teises ir įstatymo saugomus interesus teks ginti užvedant kitą civilinę bylą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo daline nuosavybe ir jo padalijimo, nors šiuos klausimus buvo galimybė išspręsti jau užvestoje byloje.
1.4. Bylos aplinkybės patvirtina, kad šalys beveik 13 m. kartu gyveno bendrą nesantuokinį gyvenimą, per tiek bendro gyvenimo metų tarp jų susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, todėl buvo sukurta bendra nuosavybė. Ieškovė, reikalaudama atsakovą iškeldinti, elgiasi nesąžiningai. Ieškovė į teismą dėl iškeldinimo kreipėsi praėjus beveik ketveriems metams po to, kai atsakovą paliko gyventi vieną ginčo gyvenamajame name. Tokie jos veiksmai patvirtina, kad ji pripažino, jog ginčo gyvenamasis namas priklauso atsakovui ir jis turi teisę jame gyventi. Su ieškove turi būti derinamas nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe ar kompensacijos išmokėjimo klausimas. Tik tinkamai išsprendus šiuos klausimus buvo galima spręsti, ar yra teisinis pagrindas atsakovą iškeldinti.
1.5. Teismas sprendimą priėmė remdamasis vien tik ieškovės paaiškinimais ir keliais į bylą pateiktais dokumentais, kurie patvirtino tik tai, kad ginčo nekilnojamasis turtas įregistruotas ieškovės vardu. Be to, teismas pernelyg gilinosi į aplinkybes, kiek kartų atsakovas yra teistas, kiek kartų atliko realią laisvės atėmimo bausmę, kurios nebuvo susijusios su byloje pareikštais reikalavimais. Teismas nevertino atsakovo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų, kad atsakovas iš savo asmeninių lėšų įgijo gyvenamąjį namą, atliko jo rekonstrukciją, kurių ieškovė nenuginčijo.
Atsiliepimas
9. Ieškovė atsiliepimu į skundą prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 metų spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovo 300 Eur išlaidų už atsiliepimo surašymą atlyginimą. Ieškovė nurodo, kad, gavęs ieškinį dėl iškeldinimo, atsakovas nei atsiliepime, nei parengiamojo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas savo lėšomis ar darbu yra prisidėjęs prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto įgijimo. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, pažeidė šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus, užkirto jam kelią byloje pareikšti priešieškinį. 2019 m. rugsėjo 11 d. parengiamojo teismo posėdžio metu tenkinęs ieškovės prašymą teismas nusprendė pereiti į teismo posėdį ir jį paskirti 2019 m. spalio 11 d., suteikiant atsakovui teisę pareikšti byloje priešieškinį. Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymų pavesti antstoliui konstatuoti faktines aplinkybes, nes atsakovas nenurodė, kokia apimtimi tas aplinkybes konstatuoti. Be to, nekilnojamojo turto būklę ir vertę konstatuoja turto vertintojai, o ne antstoliai. Teismo posėdyje sprendžiant atsakovo priešieškinio priėmimo klausimą ieškovė nesutiko, kad būtų priimtas priešieškinis, nes jo priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Be to, priešieškinis dar buvo neparuoštas, nes atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė teismo išreikalauti papildomus įrodymus, todėl teismas pagrįstai nusprendė priešieškinio nepriimti ir bylą nagrinėti iš esmės. Atsakovas turėjo teisę pareikšti priešieškinį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Tuo metu jis jau buvo gavęs ieškinį ir suprato, kad ieškovė siekia jį iškeldinti iš sodybos, buvo aišku, jog šalys nesudarys byloje taikos sutarties. Atsakovas turėjo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir nevilkinti bylos nagrinėjimo. Vien tai, kad buvo užkirstas kelias atsakovui vilkinti procesą, nereiškia, jog teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas išsamiai išdėstė nustatytas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialines teisės normas ir nepadarė procesinių teisės pažeidimų, todėl naikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad sodyba, iš kurios ieškovė siekia iškeldinti atsakovą, Nekilnojamojo turto registre yra registruota ieškovės vardu, jog šioje sodyboje ieškovė kurį laiką gyveno kartu su atsakovu, su kuriuo susilaukė bendrų vaikų, kad ieškinio pareiškimo ir bylos nagrinėjimo metu sodyboje gyveno atsakovas, o ieškovė su nepilnamečiais vaikais dėl konfliktų su atsakovu išsikraustė 2015 m.
12. Ieškovė reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo, vadovaudamasi CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.98 straipsnio nuostatomis, grindžia aplinkybėmis, kad ginčo turtas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, o atsakovas jokių daiktinių teisių į turtą neturi, todėl juo naudojasi be teisėto pagrindo. Būtent šias aplinkybes konstatavęs pirmosios instancijos teismas ir patenkino ieškinį. Nesutikdamas su tokia skundžiamame sprendime pateikta išvada atsakovas iš esmės akcentuoja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme padarytus procesinio pobūdžio pažeidimus, dėl kurių, jo vertinimu, nebuvo atskleista bylos esmė, teismas neteisėtai apribojo atsakovo teises.
13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas jau atsiliepime į ieškinį akcentavo, kad ginčo sodyba yra įsigyta ir rekonstruota jo lėšomis, 2019 m. rugsėjo 11 d. parengiamojo posėdžio metu nurodė teiksiantis priešieškinį dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Atsakovo teismui teikti prašymai dėl faktinių aplinkybių konstatavimo atskleidžia, kad atsakovas ėmėsi veiksmų jo poziciją pagrindžiantiems įrodymams surinkti. Nors faktas, kad teismas teiktus prašymus atmetė, ir leidžia spręsti, jog savo procesines teises, susijusias su įrodymų rinkimu, atsakovas įgyvendino netinkamai, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos, nuoseklūs atsakovo veiksmai buvo nukreipti į ieškovės, kaip turto savininkės, teisių ginčijimą. Šių veiksmų rezultatu tapo atsakovo 2019 m. spalio 8 d. pateiktas priešieškinis, kuriuo atsakovas prašė pripažinti, kad jam kartu su ieškove priklauso po ½ dalį ginčo turto, ir atsakovui priklausančią dalį atidalinti iš bendrosios nuosavybės. 2019 m. spalio 11 d. teismo posėdžio metu teismas priešieškinį atsisakė priimti. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo atsakovas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose iniciavo savarankišką teisminį procesą (bylos Nr. e2-1134-292/2020), kuriame ieškiniu reiškia iš esmės tapačius reikalavimus, kurie buvo pareikšti nagrinėjamoje byloje nepriimtame priešieškinyje.
14. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsisakydamas priimti priešieškinį teismas nepagrįstai apribojo jo procesines teises. Šį skundo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu. Nors CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisę pareikšti priešieškinį atsakovas turi iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai dar parengiamojo posėdžio metu teismui buvo pateikta atsakovo pozicija dėl jo apsisprendimo savo teises ginti byloje pareiškiant priešieškinį, todėl egzistavo sąlygos CPK 229 straipsnyje nustatyta tvarka skirti dar vieną parengiamąjį posėdį arba, net ir priėmus nutartį pereiti į teisminį bylos nagrinėjimą, suteikti galimybę atsakovui priešieškinį teikti jau teisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 143 straipsnio 1 dalis, 232 straipsnis). Formaliu procesinių normų taikymu negali būti grindžiamas CPK 2 straipsnyje įtvirtintų esminių civilinio proceso tikslų neatitinkantis skubotas bylos nagrinėjimas ignoruojant proceso dalyvių teises.
15. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis CPK 143 straipsnio 2 dalies 2–3 punktais, priešieškinis turi būti priimamas, jeigu patenkinus priešieškinį bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, taip pat kai tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. Nagrinėjamu atveju šių sąlygų egzistavimą patvirtina aplinkybė, kad ieškinį pirmosios instancijos teismas tenkino tuo pagrindu, jog atsakovas neturi daiktinių teisių į gyvenamąją patalpą, iš kurios jį siekia iškeldinti ieškovė. Būtent daiktinių teisių (dalinės nuosavybės teisės) egzistavimą priešieškiniu ir siekė įrodinėti atsakovas. Kartu pažymėtina, kad net ir nepriėmęs priešieškinio, t. y. atsisakęs nagrinėti reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, vėliau teismas sprendime ėmėsi vertinti priešieškinyje atsakovo teiktų reikalavimų pagrįstumą. Viena vertus, tokiu būdu teismas išėjo už reikalavimų, dėl kurių užvesta civilinė byla, ribų. Ieškiniu nebuvo reiškiamas reikalavimas išspręsti klausimą dėl to, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas. Teismas nagrinėti priėmė tik reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo, tačiau esminę teismo sprendimo motyvų dalį sudaro argumentai, kad atsakovo pretenzijos į dalinę turto nuosavybę yra nepagrįstos. Antra vertus, toks teismo sprendimo turinys atskleidžia akivaizdų ryšį tarp ieškinio ir priešieškinio reikalavimų, kadangi teismas dėl ieškinio pagrįstumo sprendė analizuodamas nepriimto priešieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad situacija, kai nepriimto priešieškinio reikalavimai yra vertinami priimant teismo sprendimą, patvirtina ieškinio ir priešieškinio tarpusavio ryšį, dėl kurio tik šiuos reikalavimus nagrinėjant kartu galima teisingai išnagrinėti ginčą, o kartu ir lemia CPK 143 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą atsisakant priešieškinį priimti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2019).
16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad formalaus pobūdžio atsisakymu priimti priešieškinį ne tik nebuvo atkurta teisinė taika tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), bet ir buvo sukurta tiek materialiniu, tiek ir procesiniu pobūdžiu ydinga teisinė situacija. Nors teismas skundžiamu sprendimu pasisakė dėl paties teismo už bylos nagrinėjimo ribų palikto atsakovo reikalavimo pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe nepagrįstumo, tarp šalių kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į turtą liko neišspręstas. Šią aplinkybę patvirtina nutarties 13 punkte nurodyti duomenys, kad atsakovo priešieškinyje teiktas reikalavimas tapo savarankiško civilinio proceso dalyku. Neišsprendęs šio ginčo teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovas neturi daiktinių teisių į ginčo turtą, bei, tenkindamas reikalavimą dėl iškeldinimo, atėmė iš atsakovo galimybę naudotis turtu, kuris, atsakovo tvirtinimu, jam priklauso nuosavybės teise. Tuo atveju, jeigu įsiteisėtų nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, o Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1134-292/2020 būtų priimtas sprendimas tenkinti atsakovo reikalavimą dėl turto pripažinimo daline nuosavybe, susiklostytų teisinė situacija, kai skirtingais teismų sprendimais būtų tiek konstatuotas daiktinių teisių į turtą egzistavimo faktas, tiek ir faktas, kad tokių teisių atsakovas neturi. Nurodytų aplinkybių visuma atskleidžia akivaizdų ryšį tarp ieškovės ir atsakovo reikalavimų, kuris lemia, kad ieškinio reikalavimai negalėjo būti išnagrinėti kartu neišsprendžiant ir atsakovo priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl atsisakydamas priimti priešieškinį ir nagrinėti jį kartu su ieškiniu pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą, kuris nulėmė tolimesnio bylos nagrinėjimo neteisėtumą ir galėjo nulemti galimai nepagrįstą ir neteisėtą bylos nagrinėjimo baigtį.
17. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas bylą išnagrinėjus nesilaikant proceso teisės normų, nepagrįstai apribojant atsakovo teisę pareikšti byloje priešieškinį, neatskleidžiant bylos esmės, kas sudaro pagrindą apeliacinį skundą tenkinti, sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
18. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismo dėmesys atkreiptinas į tai, kad nagrinėjant ieškinio reikalavimus pakartotinai dėl šioje nutartyje konstatuoto jų ryšio su Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1134-292/2020 nagrinėjamais atsakovo reikalavimais turi būti vertinamas bylų sujungimo tikslingumo klausimas (CPK 136 straipsnio 4 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.