Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2024 m. rugsėjo 25 d. paduotu pareiškėjos J. Š. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 17 d. nutarties peržiūrėjimo ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Pareiškėjos kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė atsisakymo iškelti bankroto bylą egzistavimo pagrindus, įtvirtintus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų, pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę, prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: 1) ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją ir 2) ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014, 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).

2. Pareiškėja, siekdama bankroto bylos iškėlimo, pateikė teismui FABĮ 4 straipsnio reikalavimus atitinkantį pareiškimą ir dokumentus, susijusius su jos pajamomis, turtu, kreditoriais, skolininkais ir kitą fizinio asmens ne(mokumui) įvertinti ir bankroto bylos iškėlimui reikalingą informaciją FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Pareiškėja, netinkamai įvertinusi įgaliojimo suteikimo savo sutuoktiniui pasekmes bei neįprastai ilgam įgaliojimo terminui (20 m.), negali būti laikoma nesąžininga ar dėl to jai draudžiama kelti bankroto bylą. Skolų atsiradimo pagrindai, tiek įvertinus skolų kilmę, tiek datą, pareiškėjos paaiškinimus dėl jų susidarymo aplinkybių, nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėja sąmoningai leido susidaryti skoloms, tikėdamasi, jog kreditorių reikalavimai bus nurašyti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos (ne)sąžiningumo ir vertindamas pareiškėjos pastangas atsiskaityti su kreditoriais, nevertino, ar pareiškėjos pastangas nesąlygoja kitos aplinkybės, susijusios tiek su darbo rinka, pareiškėjos amžiumi bei asmeninėmis savybėmis. Visų tokiam vertinimui reikalingų faktinių aplinkybių byloje teismas visapusiškai neatskleidė ir neištyrė. Pareiškėja nedirbo samdomo darbo. Grįžti į darbo rinką esant 59 m. amžiaus sudėtinga, todėl pareiškėja išsiėmė individualios veiklos pažymą, sudarė paslaugų, susijusių su interjero projektavimu, teikimo sutartis.

3. Teismų priimtose nutartyse pažymėta, kad pareiškėja yra nesąžininga, nes nedėjo pakankamai pastangų darbui susirasti, kad pagerintų savo padėtį, tačiau teismai nevertino visų aplinkybių, būtinų nesąžiningo elgesio įvertinimui. Pareiškėja per pastaruosius trejus metus neblogino savo padėties, nesudarė jokių sandorių, kurie blogintų jos padėtį, aplinkybės, kad pareiškėjai sudėtinga buvo rasti darbą negali būti vertinamos tik iš „per mažai pastangų dėjimo“ perspektyvos ar juolab toks elgesys negali būti laikytinas nesąžiningu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015, 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-313/2016, 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).

4. Priežastinis ryšys tarp pareiškėjos nesąžiningo elgesio ir nemokumo atsiradimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nebuvo nustatytas. Pareiškėja nėra sandorių šalis, visus sandorius, iš kurių kildinami kreditoriniai reikalavimai, buvo sudaryti jos mirusio sutuoktinio, veikusio pagal jos išduotą įgaliojimą. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėja nežinojo nei sandorių sudarymo aplinkybių, nei gautų lėšų, išskyrus įsigyjant nekilnojamojo turto objektus, nes pastarieji buvo įgyti skolintomis lėšomis, panaudojimo gali būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi, per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo pareiškėja nėra sudariusi sandorių, turinčių įtaką jos mokumui, taigi nėra sąlygos, numatytos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, t. y. asmens tapimo nemokiu per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Be to, byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių ar įrodymų, kad pareiškėja disponavo lėšomis, viršijančiomis minimalių vartojimo poreikių dydžio neišieškomą sumą (446 Eur), kuriomis vengtų atsiskaityti su kreditoriais.

5. Sistemiškai aiškinant FABĮ nuostatas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies pagrindo ir FABĮ 10 straipsnio 2 dalies (FABĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali priimti nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu plane numatytos priemonės neįgyvendinamos) darytina išvada, kad bylos iškėlimo stadijoje būtina įvertinti, ar egzistuoja pareiškėjos galimai nesąžiningo elgesio ir jos nemokumo priežastinis ryšys, o pareiškėjos veiksmai bei dedamos pastangos, siekiant kuo daugiau atsiskaityti su kreditoriais vertinami jau fizinio asmens bankroto proceso metu, o fizinio asmens sąžiningumas kreditorių atžvilgiu jau iškėlus bankroto bylą vertinamas pakartotinai ir žymiai išsamiau, nei tai galima nustatyti bankroto bylos iškėlimo stadijoje, nes būtent iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius vykdydamas savo funkcijas atlieka sandorių patikrą, nemokumo plano, į kurį beje įeina ir pastangos ieškoti galimybių įsidarbinti, vykdymo kontrolę ir nustatęs asmens nesąžiningumą, kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde keliami teisės klausimai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai nutartyse netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtų nutarčių priėmimui, bei kad tai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui valstybės mastu. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.