- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-31
- Bylos Nr.
- e2-73-577/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00271-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- R. L., I. L., R. P.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei SEB bankui
- Advokatai
- Gediminas Juknevičius, Edvardas Sinkevičius
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.3Kaltė
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų R. L., I. L. ir R. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai R. L., I. L. ir R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti ieškovui R. L. iš atsakovės AB SEB banko 40 000 Eur, ieškovui I. L. - 220 631 Eur ir ieškovui R. P. - 45 672 Eur nuostolių atlyginimo. Teismo posėdžio metu (baigiamosiose kalbose) ieškovų atstovas taip pat pareiškė reikalavimą priteisti 6 procentus metinių procesinių palūkanų.
Ieškovai procesiniuose dokumentuose nurodė, jog R. L. 2007 m. kovo 9 d. su atsakove AB SEB banku sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais, investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais, Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartis, taip pat suderino ir pasirašė Investavimo strategiją, ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsigijo 1 323 vienetus GILD investicinio fondo vienetų už 40 000 Eur. Taip pat ieškinyje nurodyta, jog ieškovui I. L. pardavus akcijas, su juo susisiekė AB SEB banko darbuotoja ir pasiūlė investuoti pagal banko parinktas investavimo kryptis. 2007 m. gegužės 10 d. I. L. ir atsakovė pasirašė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį, privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartį bei suderino investavimo strategiją, AB SEB bankas suformavo investicijų portfelį, o 2007 m. gegužės 30 d. ir 2007 m. birželio 29 d. ieškovas dalimis iš viso įsigijo 9 530 GILD investicinio fondo vienetų už bendrą 247 895 Eur kainą. Matydamas, kad banko parinktos investavimo kryptys yra nuostolingos, I. L. 2007 m. gruodžio 19 d. pasirinko dar konservatyvesnę investavimo kryptį ir suderino su banku naują investavimo strategiją - sumažino pageidaujamą investicijų grąžą ir priimtiną portfelio vertės svyravimo riziką. 2008 m. liepos 31 d. 1 145 vienetus I. L. pardavė. Ieškovui R. P. pardavus žemės sklypą, su juo taip pat susisiekė AB SEB banko darbuotoja ir pasiūlė aptarti investavimą į finansines priemones. 2007 m. spalio 15 d. R. P. su atsakove sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį bei privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, taip pat suderino ir pasirašė Investavimo strategiją, ir laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d., iš viso investavo 45 672 Eur (24 proc. viso portfelio) į GILD investicinio fondo vienetus (įsigijo 1 672 vnt. GILD investicinio fondo vienetų). 2008 m. lapkričio mėn., fondą valdanti įmonė AS GILD Fund Management priėmė sprendimą sustabdyti prekybą GILD investicinio fondo vienetais ir laikinai nebeišpirkti šių vienetų iš investuotojų; 2013 m. vasario 8 d. šiai įmonei iškelta bankroto byla, o 2014 m. gruodžio mėn. ieškovai gavo pranešimus, kad 2014 m. gruodžio 23 d. planuojamas GILD Arbitrage Risk Capital Fund fondo vienetų nurašymas ir fondo išregistravimas.
Pasak ieškovų, jie prarado visas į GILD investicinius fondus investuotas pinigų sumas, t. y. patyrė nuostolius, kuriuos privalo atlyginti neteisėtus veiksmus atlikusi atsakovė. Ieškovai teigia, kad: 1) jie yra neprofesionalūs investuotojai, o atsakovės darbuotojai, prieš suteikdami investavimo rekomendacijas dėl GILD investicinio fondo vienetų įsigijimo, tinkamai neįvertino informacijos apie ieškovų finansinę padėtį, žinias ir patirtį investavimo srityje bei investavimo tikslus, ar vertino ją netinkamai, ir be pagrindo bei pažeisdami teisės aktų nuostatas teikė ieškovams klaidingas (aplaidžias) rekomendacijas; neteisėtais veiksmais nulėmė ieškovų apsisprendimą investuoti į jiems netinkamas (per daug rizikingas) finansines priemones, t. y. GILD investicinio fondo vienetus; 2) atsakovė tinkamai neįvykdė FPRĮ 22 str. 3 d. numatytos pareigos ir neatskleidė ieškovams su investavimu į GILD investicinio fondo vienetus susijusių rizikų; suteikė ieškovams investavimo rekomendaciją investuoti į GILD investicinio fondo vienetus ir ieškovų vardu juos nupirko žinodama, kad GILD pagal savo riziką yra netinkama finansinė priemonė ieškovams; žinodami, kad GILD investicinio fondo valdytojas turi teisę priimti sprendimą ir sustabdyti fondo vienetų išpirkimą, o fondo vienetai gali būti nurašyti, ieškovai niekada nebūtų investavę į šio fondo vienetus; 3) bankas neatskleidė ieškovams informacijos apie interesų konfliktą. Ieškovų teigimu, atsakovė buvo finansiškai suinteresuota tuo, kad ieškovai valdytų didesnius investicinius portfelius bei sudarytų daugiau finansinių priemonių įsigijimo sandorių, pasirinktų rizinkingesnes investavimo strategijas, kadangi už tai atsakovei buvo mokami atitinkami Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais bei Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartyse numatyti atlyginimai. Be to, atsakovė 2008 m. sausio 1 d. buvo sudariusi distribucijos (platinimo) sutartį su fondą valdančią įmone AS GILD Fund Management, pagal kurią minėta įmonė įsipareigojo mokėti atsakovei atlyginimą už klientams išplatintus fondo vienetus. Atsakovė buvo suinteresuota išplatinti kuo daugiau Fondo vienetų ir nebuvo suinteresuota, kad ieškovai reikalautų išpirkti fondo vienetus.
Ieškovai R. L., I. L. bei R. P. į teismo posėdį neatvyko, jų interesus atstovauja advokatas Gediminas Juknevičius, todėl byla išnagrinėta ieškovams nedalyvaujant. Ieškovas I. L. 2017 m. birželio 13 d. teismo posėdyje paaiškino, jog didelės rizikos nenorėjo ir tai akcentavo sutartyse; bankas visada siūlė tik investuoti, perinvestuoti; niekada nesakė, kad reikia atsitraukti. Ieškovas pasitikėjo banko darbuotojais, tačiau paaiškėjo, kad T. S. net neturėjo maklerio licencijos. Investavo apie 2 mln., o prarado apie 1,3 mln. Suvokia, kad galimi praradimai, tačiau sutartį ir pasirašė todėl, kad jam padėtų sumažinti riziką arba jos išvengti. Bankas Gildos fondą pateikė kaip labai patrauklią, saugią investiciją. Neteisėtais veiksmais laiko tiesos nuslėpimą, blogų pasiūlymų pateikimą ir išėjimo iš visų investicinių projektų stabdymą. Teigė anksčiau niekada neinvestavęs; tikėjosi išsaugoti pinigus ir gauti pelną. Jei būtų žinojęs apie galimybę, kad bus sustabdytas ar nutrauktas fondo vienetų išpirkimas, nebūtų investavęs. Tik teisme sužinojo, kad bankas gauna pajamas už fondo vienetų pardavimą. Ieškovas R. P. teismo posėdyje paaiškino, jog nežinojo, kas tai yra alternatyvioji pozicija, todėl parašė, kad abejoja dėl portfelio sudėties; nenorėjo Gildos fondo, kadangi tai yra iš buvusių socialistinių šalių, tačiau buvo patikintas, kad tai saugiausia investicija iš viso portfelio. Kad tas fondas mažai likvidus, kad jo vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas, kad bankas gauna atlygį iš fondo už jo vienetų pardavimą, jam niekas nesakė. Ieškovas suprato, kad nerizikuoja prarasti savo turtą, tačiau buvo praradimai. Norėdamas nutraukti sutartį, skambino konsultuotis, tačiau bankas delsė, todėl nuostoliai tik išaugo. Investavimo patirties neturėjo. Suprato, kad investicinio portfelio vertė gali svyruoti, bet buvo paaiškinta, kad ilguoju laikotarpiu ji atsistato. Pasitikėjo banku.
Šalies argumentai
Atsakovė AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose bei atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad: 1) ieškovų atsakingos pareigos verslo struktūrose, investavimo patirtis, labai didelės vertės vertybinių popierių portfelių valdymas, investicijos į rizikingas finansines priemones ir kitos juos individualizuojančios aplinkybės rodo, kad ieškovai, įsigydami Fondo vienetus, negalėjo nesuprasti rizikos, kuri yra susijusi su investavimu į šias finansines priemones. Pasak atsakovės, rizika, susijusi su investicinio fondo nemokumu, dėl kurio jo vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar nutrauktas, nelaikytina specifine rizika, apie kurią finansų tarpininkas turi atskirai informuoti klientą. Teigia, kad klientų sprendimai įsigyti Fondo vienetus buvo išimtinai nulemti teigiamų jo veiklos finansinių rodiklių, kuriuos skelbė Fondo valdytojai, todėl net jei bankas ir būtų išskyręs šią bendro pobūdžio riziką, tai nebūtų turėję jokios įtakos atitinkamiems ieškovų sprendimams; 2) bankas tinkamai įvykdė pareigą atskleisti su investavimu į Fondo vienetus susijusią riziką. Tuo metu, kai ieškovai įsigijo Fondo vienetus, nebuvo jokių ženklų, jog Fondas gali susidurti su likvidumo problemomis, todėl Bankas objektyviai negalėjo informuoti Klientų apie tai, ko pats nežinojo (ypač apie 2009 m. paaiškėjusią aplinkybę, kad fondas atliko fiktyvią investiciją į tauriųjų metų kasyklas Armėnijoje). Atsakovės manymu, informavimo pareigos pažeidimas negali būti siejamas ir su tuo, jog Bankas neatskleidė hipotetinės rizikos, kad Fondo vienetų išpirkimas bet kuriuo metu gali būti sustabdytas arba nutrauktas, o pats Fondas likviduotas. Tai, kad įsigytos finansinės priemonės gali nuvertėti, nepriskiriama specialiai rizikai, su kuria klientai turi būti atskirai supažindinti; 3) nėra ir jokių kitų atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimų: prieš teikdamas Klientams finansines paslaugas, Bankas surinko ir įvertino visą reikšmingą informaciją apie reikšmingas individualias aplinkybes; ginčo sandorių sudarymo metu neegzistavo joks interesų konfliktas: atsakovo, kaip komercinio banko, veikla yra susijusi su pelno gavimu, todėl akivaizdu, kad už atliktas operacijas yra taikomi nustatyti mokesčiai. Pasak atsakovės, banko civilinė atsakomybė yra negalima, nes neegzistuoja jai atsirasti būtinos sąlygos: Bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie pažeistų su Ieškovais sudarytas sutartis arba imperatyviąsias teisės aktų nuostatas, banko veiksmuose nėra kaltės (Bankas Klientams informaciją apie Fondą ir jo investicinius vienetus atskleidė taip, kaip tai būtų padaręs bet kuris kitas finansų tarpininkas analogiškomis aplinkybėmis), ieškovai neįrodė priežastinio ryšio tarp banko neva neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Klientų sprendimus įsigyti Fondo vienetus lėmė Fondo veiklos teigiami finansiniai rodikliai; nuostoliai kilo ne dėl informacijos neatskleidimo, o dėl Fondo valdytojų atitinkamų veiksmų ir Fondo nemokumo, už ką Bankas negali būti laikomas atsakingu).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad ieškovas R. L. 2007 m. kovo 9 d. su atsakove AB SEB banku sudarė Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį Nr. IPVK-03-20070309-026/0026 (toliau ir Konsultavimo sutartis), kuri nustatė Banko ir kliento tarpusavio santykius, atsirandančius bankui pagal Investavimo strategiją konsultuojant klientą dėl jo investuojamo turto valdymo; Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartį Nr. IPVP-03-20070309-042/0042 (toliau ir Patikėjimo sutartis), reglamentuojančią banko ir kliento tarpusavio santykius, atsirandančius bankui pagal investavimo strategiją valdant investuojamą turtą). Taip pat šalys pasirašė Investavimo strategiją prie šios sutarties, pagal kurią R. L. pageidaujama investicijų grąža per metus - 20-25 proc., o priimtina portfelio vertės svyravimo rizika - nuo 15 iki 20 proc.; teikiama pirmenybė vidutinės ir didelės rizikos investicijoms, priimant, kad investuoto kapitalo vertė gali ne tik padidėti, bet ir sumažėti. R. L. 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsigijo 1 323 vienetus Gild Arbitrage Risk Capital Fund vienetų už 40 000 Eur.
2007 m. gegužės 10 d. ieškovas I. L. ir atsakovė AB SEB bankas pasirašė Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį Nr. JPVK-02-20070510-051/0051 (2007 m. gruodžio 19 d. – jos pakeitimą Nr. 1); 2007 m. gegužės 10 d. suderino investavimo strategiją, pagal kurią pageidaujama investicijų grąža yra 10-20 proc. per metus, o priimtina vertės svyravimo rizika - 10 proc.; teikiama pirmenybė mažos ir vidutinės rizikos investicijoms. 2007 m. gruodžio 19 d. I. L. su banku suderino naują investavimo strategiją, pagal kurią pageidaujama investicijų grąža sumažinta iki 10-15 proc. per metus, taip pat pakeista ir priimtina portfelio vertės svyravimo rizika - 8-12 proc. AB SEB bankas pateikė ieškovui I. L. Investicijų paskirstymo planą (dėl lėšų investavimo į mažos ir vidutinės investicijų priemones) (1 t., b.l. 94-99) ir ieškovas įsigijo 9 530 GILD investicinio fondo vienetų už 247 895 Eur kainą (į vertybinių popierių sąskaitą įskaityta 2007 m. birželio 8 d. ir 2007 m. liepos 20 d.) 2007 m. lapkričio 6 d. šalys pasirašė Vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartį. 2008 m. birželio 26 d. ieškovo pavedimu 1 145 vienetai investicinio fondo vienetai buvo parduoti.
2007 m. spalio 15 d. R. P. ir atsakovė sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį Nr. JPVK-02-20071015-097/0097 (2007 m. gruodžio 19 d. pakeitimas Nr. 1) bei privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį Nr. PB-02-20071015-153/0153, taip pat pasirašė Investavimo strategiją, pagal kurią pageidaujama investicijų grąža 20-25 proc. per metus, o priimtina portfelio vertės svyravimo rizika 15-20 proc.; teikiama pirmenybė vidutinės ir didelės rizikos investicijoms. 2007 m. spalio 18 d. atsakovė pristatė ieškovui vidutinės ir aukštos rizikos investicijų paskirstymo planą (1 t., b.l. 134-146). Iki 2007 m. lapkričio 30 d. ieškovas R. P. 45 672 Eur (arba 24 proc. viso portfelio) investavo į GILD investicinio fondo vienetus (įsigijo 1 672 vnt.).
2008 m. lapkričio mėn., fondą valdanti įmonė AS GILD Fund Management priėmė sprendimą sustabdyti prekybą GILD investicinio fondo vienetais ir nebeišpirkti šių vienetų iš investuotojų iki 2009 m. gegužės 5 d. Vėliau šis terminas buvo pratęstas. 2013 m. vasario 8 d. AS GILD Fund Management iškelta bankroto byla. 2014 m. gruodžio mėn. ieškovai gavo pranešimus, kad 2014 m. gruodžio 29 d. planuojamas GILD Arbitrage Risk Capital Fund fondo vienetų nurašymas ir fondo išregistravimas (1 t., b. l. 221-222).
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovės patirtus nuostolius, t. y. prarastas į GILD investicinius fondus investuotas pinigų sumas. Teigia, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. 1) neatskleista su investavimu į fondo vienetus susijusi rizika, 2) tinkamai ir laiku nesurinkta bei neįvertinta informacija apie ieškovų turimas žinias, patirtį investavimo srityje, rizikos toleravimą, tikslus ir kt., 3) neatskleista informacija apie interesų konfliktą, lėmė jų sprendimą investuoti į jiems netinkamas (per daug rizikingas) finansines priemones, t. y. Fondo vienetus.
Civilinės atsakomybės taikymui turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, ieškovo patirta žala, priežastinis ryšys tarp jų ir prašomos priteisti žalos atsiradimo ir atsakovo kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai).
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių teisės aktų) nuostatoms. Neveikimas – asmens nevykdymas nustatytos pareigos ką nors atlikti, kokiu nors būdu elgtis ar kitaip būti aktyviam. Sprendžiant dėl pareigos vykdymo svarbu nustatyti, kaip teisės aktais reglamentuota pareiga konkrečiai buvo vykdoma, o nustačius, kad nebuvo vykdoma ar buvo vykdoma netinkamai – kaip tai lėmė asmens patirtą žalą, t. y. nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėto neveikimo ir asmens patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-684/2017; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013 ir kt.).
Ieškovai nurodo, kad jie buvo suklaidinti dėl atsakovės parinktų ir pasiūlytų finansinių priemonių rizikos, t. y. rizikos, kad GILD investicinio fondo valdytojas turi teisę sustabdyti arba apskritai nutraukti fondo vienetų išpirkimą, kad fondo vienetai gali būti nurašyti, ir nežinojo apie galimybę prarasti visas į GILD investicinio fondo vienetus investuotas lėšas.
Banko pareiga atskleisti informaciją apie investavimo strategijos, siūlomo įsigyti investavimo produkto riziką įtvirtinta 2007 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija patvirtino Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėse (toliau – Taisyklės), o 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų 19 str. 3., kaip ir FPRĮ 22 str., numato pareigą bankui savo esamiems ir būsimiems klientams suprantama forma pateikti informaciją apie „finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas (tai turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus dėl rizikos veiksnių, susijusių su investicijomis į tas priemones arba konkrečiomis investavimo strategijomis), kad jie galėtų tinkamai suvokti siūlomų investicinių paslaugų ir konkrečios rūšies investicinės priemonės pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius bei priimti investicinius sprendimus, remdamiesi turima informacija.“ Tokia informacija privalo būti suteikta pakankamai iš anksto (29 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje (2007 m. sausio 18 d. įstatymo redakcija), reglamentuojančiame finansų maklerio įmonės pareigas teikiant klientui investicines paslaugas, nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (1 dalis); visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti; reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama (2 dalis); finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (3 dalis). FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones.
Su ieškovais I. L. ir R. P. sudarytų Konsultavimo sutarčių, su ieškovu R. L. sudarytos Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 4.1 punktu, teikdama konsultacijas dėl atsakovų investuojamo turto valdymo (valdydamas investuojamą turtą), atsakovė įsipareigojo veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos klientui.
Sutarčių Bendrosios dalies 4.2. punktu ieškovai patvirtino, jog iki sutarties pasirašymo atsakovė žodžiu supažindino ir informavo juos apie galimą su investuojamo turto valdymu susijusią riziką, ir ieškovai prisiima vertybinių popierių ir kitų finansų priemonių kainų kitimo riziką, bazinių palūkanų normos kitimo, perinvestavimo ir kitokią riziką, tačiau apie tai, kad ieškovų įsigyjamų GILD Arbitrage vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar atsisakyta juos išpirkti, informacija nenurodyta. Apie tokią riziką neužsiminta ir kituose ieškovams pateiktuose dokumentuose (R. P., L. skirtuose Investicijų portfelio paskirstymo planuose ar kt.); priešingai, aptariamas GILD investicinis fondas, pristatomas kaip „apribotos rizikos fondas“, galima vos 8 proc. vertės svyravimo rizika, kad fondas orientuotas į pelną nepriklausomai nuo situacijos kapitalo rinkose, todėl ieškovai turėjo pagrindą manyti, kad investicija yra saugi.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014, nagrinėdamas ginčą dėl žalos, kilusios dėl banko informavimo pareigos netinkamo vykdymo pažymėjo, jog atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 9 straipsnio 3 dalies formuluotę, atitinkančią FPRĮ 22 straipsnio 4 dalį, esminiais faktais laikytina tokia informacija, kuri leidžia klientui suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę, joms būdingą riziką ir leidžia priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Taip pat teisėjų kolegija šioje nutartyje konstatavo, jog rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliajam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. (...) Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą kasacinis teismas, padarė išvadą, kad informacija apie investicinių fondų galimybę sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą patenka į FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintą banko pareigos atskleisti informaciją klientui apimtį, todėl toks neatskleidimas leidžia banko veiksmus kvalifikuoti kaip neatitinkančius šiame straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.
Taigi, šiuo atveju, atsakovės argumentai, kad investicinio fondo bankroto rizika nėra specifinė, turi būti suprantama ir neprofesionaliam investuotojui, ir dėl to ji neturėjo pareigos informuoti ieškovų apie GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymo bei visiško išpirkimo nutraukimo rizikas, prieštarauja šiems kasacinio teismo išaiškinimams.
Kaip minėta, rizika turi būti atskleista aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl šalių pasirašytose Investicijų portfelio valdymo konsultavimo arba patikėjimo sutartyse esantys bendro pobūdžio ieškovų patvirtinimai apie investavimo riziką, nėra tinkami. Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovams buvo paaiškinta apie galimą siekiamų įsigyti GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymą arba nutraukimą.
Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovų argumentu, kad FPRĮ (3 straipsnio 13 dalis, kurioje apibrėžta Investicinių paslaugų ir investicinės veiklos sąvoka, bei 22 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti finansų maklerio įmonės pareigą suteikti informaciją), nenumato išimčių ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos atskleisti investavimo rizikas tais atvejais, kai neprofesionalaus investuotojo investicijų portfelis valdomas patikėjimo pagrindais. Be to, atsakovė teigdama, kad pagal Patikėjimo sutartį, sudarytą su R. L., visus sprendimus dėl atitinkamų investicijų bankas galėjo priimti savarankiškai, iš esmės neneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, kad faktiškai Fondo vienetų pirkimas buvo derinamas su R. L. ir atsakovė jam rekomendavo įsigyti Fondo vienetų.
Taip pat, vertinant atsakovės veiksmus teisėtumo aspektu, teismo nuomone, svarbi ieškovų nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-344/2013 (kurioje nagrinėtas ginčas dėl žalos, kildinamos iš su atsakove 2008 m. rugsėjo 10 d. sudarytos Komiso sutarties), nustatyta aplinkybė, jog atsakovė suteikdama investicinę paslaugą veikė neapdairiai ir neprofesionaliai, nesuteikė ieškovui informacijos apie tai, kad Fondas balansuoja ant nelikvidumo ribos, kad mokamos 10 proc. palūkanos yra būdingos padidintos rizikos subjektui. Nagrinėjamu atveju su ieškovu R. L. sudarytos Patikėjimo sutarties pagrindu Fondo investicinius vienetus atsakovė nupirko 2008 m. rugpjūčio 29 d., t. y. iš esmės tuo pačiu laikotarpiu. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje teismas atsižvelgė tiek į Fondo investicinės grąžos spartų mažėjimą, tiek į tai, kad pats Fondo valdytojas 2008 m. lapkričio 3 d. pranešė apie nelikvidumą. Taigi, atsakovė savo argumentų negali grįsti tuo, kad nežinojo apie jokius Fondo likvidumo riziką indikuojančius požymius ir negalėjo tokios informacijos atskleisti klientams, kurie galėtų nuspręsti dėl investicijos į šį fondą (R. L.) ar jos nutraukimo (I. L., R. P.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas, finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D., J. D. v. UAB ,,Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014). Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005).
Ieškovai atsakovės neteisėtus veiksmus sieja ir su informacijos apie interesų konfliktą neatskleidimu. Teigia, kad: 1) atsakovė turėjo finansinį suinteresuotumą tuo, kad ieškovai sudarytų daugiau finansinių priemonių įsigijimo sandorių, pasirinktų rizikingesnes investavimo strategijas, kadangi už tai jai buvo mokami atitinkami Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais bei Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartyse numatyti atlyginimai; 2) atsakovė buvo sudariusi distribucijos (platinimo) sutartis su Fondo atstovais, pagal kurias Fondą valdanti įmonė įsipareigojo atsakovui mokėti atlyginimą už atsakovo klientams išplatintus Fondo vienetus. Ieškovų nuomone, atsakovė siekė finansinės naudos sau ir kitam savo klientui - Fondui.
FPRĮ 21 straipsnio 1 dalis numato, kad finansų maklerio įmonė privalo imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti interesų konfliktus, kylančius tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, agentų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktai kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį. Jei priemonės, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, yra nepakankamos užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 1K-17, 69 punkte yra nurodyta, jog finansų maklerio įmonė, siekdama nustatyti klientų finansiniams interesams galinčius pakenkti interesų konfliktus, kylančius teikiant investicines ir papildomas paslaugas arba jų derinį, privalo, vadovaudamasi minimaliais kriterijais, įvertinti, ar finansų maklerio įmonė, susijęs asmuo arba asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su finansų maklerio įmone kontrolės ryšiu, patenka į kurią nors iš toliau nurodytų situacijų, kai dėl teikiamų investicinių ar papildomų paslaugų arba dėl vykdomos investicinės veiklos ar kitų priežasčių:1) finansų maklerio įmonė arba tas asmuo gali turėti finansinės naudos arba išvengti finansinių nuostolių kliento sąskaita; 2) finansų maklerio įmonė arba tas asmuo klientui teikiamos paslaugos rezultatu arba kliento sąskaita sudaromo sandorio rezultatu yra suinteresuoti kitaip nei tuo rezultatu yra suinteresuotas klientas; 3) finansų maklerio įmonė arba tas asmuo turi finansinį ar kitokio pobūdžio suinteresuotumą teikti pirmenybę kito kliento ar kitos klientų grupės interesams kliento interesų sąskaita; 4) finansų maklerio įmonė arba tas asmuo verčiasi ta pačia veikla kaip ir klientas; 5) finansų maklerio įmonė arba tas asmuo gauna arba gaus ne iš kliento atlygį, kuris yra susijęs su klientui teikiama paslauga ir kuris gali būti teikiamas pinigų, prekių ar paslaugų forma, išskyrus tokiu atveju įprastai mokamus komisinius ar kitus mokėjimus už paslaugas.
Atsižvelgdamas į šias nuostatas, teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovų argumentu, kad pagal sutartis ieškovų atsakovei mokamas atlyginimas šiuo atveju sukėlė (galėjo sukelti) interesų konfliktą. Atsakovės (komercinio banko) veikla nėra neatlygintinė, ji susijusi su pelno siekimu, sutarties pagrindu atsakovei mokami mokesčiai ieškovams buvo žinomi, todėl pripažintina, jog paminėti veiksmai nepatenka į kurią nors iš išvardintų situacijų. Buvęs banko darbuotojas M. Č. teismo posėdyje paaiškino, kad darbuotojai buvo suinteresuoti daugiau uždirbti, nes priklausomai nuo departamento rezultatų buvo premijuojami; taip pat teigė, kad bankininkai neturėjo konkretaus plano, kiek ir kokių produktų reikia parduoti. Faktą, kad premijas bankas mokėdavo už kompleksiškumą, o ne už konkrečią priemonę, patvirtino ir liudytoja V. S.. Taigi, darbuotojų skatinimas nebuvo siejamas išimtinai su GILD fondo vienetų platinimu, todėl teismas neįžvelgia interesų konflikto.
Tačiau ieškovų argumentai, susiję su pasirašytomis platinimo sutartimis laikytini pagrįstais. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. rugpjūčio 27 d., bei 2008 m. sausio 1 d. buvo sudariusi Platinimo sutartis su Fondą valdančia įmone, kuriose (jos prieduose) numatytas valdymo mokestis, mokamas atsakovei už išplatintus Fondo vienetus; jo dydis siejamas su išplatintų fondo vienetų verte ir toks mokestis buvo mokamas. Akivaizdu, kad atsakovė buvo suinteresuota išplatinti kuo daugiau ir didesnės vertės GILD fondo vienetų, kad gautų didesnį atlyginimą (mokestį), t. y. siekti didesnės naudos sau, ir tuo pačiu kitam klientui.
Aukščiau paminėtų taisyklių 75 punktas nustatė, jog esant interesų konfliktui, finansų maklerio įmonė, prieš teikdama investicinę paslaugą, privalo aiškiai, suprantamai (atsižvelgdama į kliento supratimą apie finansinių priemonių rinkas) ir pasirašytinai informuoti kiekvieną klientą apie atsiradusį interesų konfliktą bei finansinių priemonių rinkos kainą, kuri finansinėms priemonėms buvo nustatyta paskiausiai. (...) Investicinė paslauga gali būti teikiama tik tuo atveju, jei klientas aiškiai išreiškia savo sutikimą dėl investicinės paslaugos teikimo esant interesų konfliktui.
Atsakovė neneigia aplinkybės, kad ji ieškovams neatskleidė informacijos apie egzistavusį interesų konfliktą. Aplinkybę, kad informacija apie atlyginimo gavimą iš Fondo nebuvo teikiama ieškovams, patvirtino liudytojas M. Č.. Taigi, ieškovams neatskleisdama informacijos apie egzistavusį interesų konfliktą, atsakovė pažeidė tiek FPRĮ 21 straipsnio 2 dalį, bendrąją pareigą veikti sąžiningai, teisingai, profesionaliai ir geriausiomis klientui sąlygomis, tiek fiduciarines pareigas ieškovams.
Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovė, prieš priimant ieškovams sprendimą įsigyti konkretaus fondo vertybinius popierius, tinkamai neinformavo jų apie GILD fondo veiklos ir su tuo susijusio investicinių fondų išpirkimo sustabdymo riziką, interesų konfliktą, todėl pripažintina, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.
Ieškovai teigia, kad egzistuoja ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. kaltė bei priežastinis ryšys. Pažymėjo, kad jų tikslas buvo sutaupyti pinigų, o investavimas į Fondo vienetus buvo pasirinktas būtent dėl to, kad pati atsakovė nurodė tai, kaip saugią investavimo kryptį, kurios rizika yra minimali, o galimas pelnas vienas didžiausių. Būtent aplinkybė, kad atsakovė neatskleidė visų investavimo į Fondą rizikų, ieškovai pasirinko investuoti į Fondo vienetus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas kasacinę praktiką šios kategorijos bylose, vienoje iš jų nustatęs, kad atsakovas patarė ieškovui, kokius investicinius produktus pirkti, ir neatskleidęs siūlomų produktų rizikingumo pasiūlė ieškovui įsigyti jo poreikių neatitinkančių produktų, yra pripažinęs, jog atsakovas netinkamai teikė ieškovui konsultavimo dėl investavimo paslaugas ir tokie atsakovo veiksmai lėmė ar paskatino ieškovo pasirinkimą įgyti produktus, kurių šis, žinodamas visą informaciją, nebūtų pirkęs. Tokiu atveju svarbus priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. netinkamo sutartinės ir įstatyme nustatytos pareigos informuoti klientą apie finansinėms priemonėms būdingą riziką vykdymo (neinformavimo apie riziką, kad investicinių vienetų išpirkimas bus sustabdytas), ir dėl šios rizikos atsiradimo kilusių ieškovui žalingų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014). Taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją. Atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai. Pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas pripažino tinkama apeliacinės instancijos teismo išvadą, kuris, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes (kad ieškovo tikslas buvo taupymas, o ne pelno gavimas, ieškovas pageidavo, kad santaupos būtų apdraustos, ieškovas siekė investuoti sąlyginai trumpą (iki 3 metų) laikotarpį tik į mažos ir vidutinės rizikos investicijas (nuo 8 proc. iki 12 proc.), sprendė, jog ieškovo nuostoliai gali būti laikomi skolininko veiksmų (neveikimo) rezultatu, t. y. kad labiau tikėtina, jog ieškovas nebūtų investavęs į finansines priemones, jeigu atsakovas būtų jį tinkamai informavęs apie visas tokio pobūdžio finansinėms priemonėms būdingas rizikas, inter alia (be kita ko), apie galimą investicinių vienetų išpirkimo sustabdymą ar neišpirkimą, t. y. apie galimybę prarasti visą investuotą kapitalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017).
Nagrinėjamu atveju, ieškovas I. L. investavimo strategijoje nurodė teikiantis pirmenybę mažos ir vidutinės rizikos investicijoms, o R. P. ir R. L. - vidutinės ir didelės rizikos investicijoms. Iš bylos duomenų matyti, jog R. L. 2008 m. liepos 15 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovės darbuotojus, prašydamas paaiškinti investicijų nuvertėjimo priežastis, informuoti, kas yra daroma, siekiant apsisaugoti nuo tolesnio nuvertėjimo ir siūlė apsvarstyti „išėjimo iš pozicijų“ variantą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė žinojo, jog ženklus investicijų nuvertėjimas ieškovui R. L. nebuvo priimtinas. R. P. 2007 m. rugsėjo 13 d., t. y. iki nagrinėjamoje byloje aptariamų investicijų pradžios su atsakove buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartis (dėl 860 000 Lt (249 073,22 Eur)) sumos. Atsakovė neneigia ieškovės nurodomos aplinkybės, kad su juo susisiekė banko darbuotoja ir pasiūlė investuoti turimas lėšas. Jis 2007 m. lapkričio 15 d. konsultavimo anketoje pažymėjo, kad jis neturi investavimo į finansines rinkas patirties, ir kad investicijų tikslas – sutaupyti pinigų. Be to, jis 2007 m. spalio 19 d. el. laiške, reaguodamas į banko pateiktą investavimo pasiūlymą, atsakovei siūlė dalį lėšų (50 tūkst.) iš GILD Arbitrage perkelti, t. y. investuoti kitur. Teismo posėdžio metu ieškovas I. L. nurodė ne kartą sakęs, kad jo manymu geriau pasitraukti iš tų investicijų; 2007 m. lapkričio 15 d. konsultavimo anketoje jis pažymėjo, kad santaupos turėtų duoti stabilią grąžą per ilgą laikotarpį. Ieškovai teigia, kad jiems nebuvo priimtina rizika prarasti investuotas pinigines lėšas; į GILD investicinio fondo vienetus investuoti jie nusprendė tik todėl, kad manė, jog tai yra saugi investicija. Kad investavimas į Fondo vienetus ieškovams buvo pristatyta kaip saugi investavimo kryptis patvirtinto ir liudytoju apklaustas atsakovės darbuotojas M. Č., kuris paaiškino, jog investavimas į Fondo vienetus buvo pristatomas labiau kaip saugi, nerizikinga priemonė. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog žinodami informaciją apie galimybę sustabdyti ar nutraukti Fondo vienetų išpirkimą, GILD fondo rizikingumą, taip pat informaciją apie egzistuojantį interesų konfliktą (aplinkybę, kad atsakovė gauna piniginį atlygį iš Fondo už Fondo vienetų platinimą) ieškovai nebūtų sutikę investuoti į šio fondo vienetus. Atsakovė teiginį, kad ieškovų investavimo įpročiai niekada neapsiribojo vien saugiomis investicijomis, grindžia ieškovų vertybinių popierių portfelio išrašais. Tačiau pažymėtina, kad šis dokumentas atspindi investavimo duomenis tik po sutarčių su atsakove sudarymo, t. y. suteikus jiems konsultacijas dėl tokių investicijų ar atsakovei valdant jai patikėtą vertybinių popierių portfelį. Byloje nėra duomenų apie ieškovų savarankiško investavimo patirtį, iš kurių būtų galima spręsti apie jo rizikingumą/saugumą. Be to, šiuo atveju pripažintinas reikšmingu ieškovų argumentas, jog turėdami pakankamos patirties investavimo srityje, jie apskritai nebūtų kreipęsi į atsakovę. Taigi, sprendžiant dėl priežastinio ryšio, remtis aplinkybėmis, atsiradusiomis po sutarčių sudarymo, investicinių vienetų įsigijimo, ir juolab po sužinojimo apie žalos atsiradimą, nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017 išaiškino, kad sprendžiant dėl priežastinio ryšio vertinama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. (...) Atitinkamai vertinant, ar žala kilo (padidėjo) dėl paties nukentėjusiojo asmens veiksmų (neveikimo), svarbus jo elgesys iki žalos atsiradimo (sužinojimo, kad ji neišvengiamai kils), o ne paskesni jo veiksmai.
Faktas, jog bendras portfelio rizikingumas paprastai kitoks nei atskirų finansinių priemonių, nereiškia, jog atsakovė neturi tinkamai ir rūpestingai atlikti informavimo pareigą apie konkrečią finansinę priemonę, kaip to reikalauja FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatos. Kiekvienas investuotojas siekia maksimaliai gero rezultato net ir prisiimto rizikos lygio ribose, todėl investuojant reikšminga informacija, leidžianti įvertinti kiekvienos į portfelį patenkančios finansinės priemonės rizikas, jų galimą įtaką investicinio portfelio vertės svyravimui. Turėdamas visą reikšmingą informaciją apie siūlomas priemones, klientas gali priimti pagrįstą sprendimą įtraukti tam tikrą investicinę priemonę į portfelį ar ne.
Taigi, byloje įrodyta atsakovės kaltė bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir žalos (CPK 178 str.).
Ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad visi ieškovai yra (ginčui aktualiu laikotarpiu buvo) verslininkai (R. L. dirbo vadovaujantį darbą; I. L. buvo UAB „Margiris“ akcininkas, R. P. 2007 m. lapkričio 15 d. konsultavimo anketoje nurodė gaunantis dividendų, Finansinių priemonių tinkamumo anketose ieškovai nurodė esatys verslininkai, užsiimantys individualia veikla ar verslu; visų ieškovų išsilavinimas aukštasis (nors procesiniuose dokumentuose nurodyta, jog I. L. aukštojo išsilavinimo neturi, tiek 2017 m. lapkričio 6 d., tiek 2009 m. vasario 9 d. Finansinių priemonių tinkamumo anketose yra duomenys, jog jo išsilavinimas aukštasis), darytina išvada, kad ieškovai neturėdami pakankamai žinių ir patyrimo investavimo srityje, turėjo ir galėjo kreiptis į atsakovę dėl visų galimų rizikų išsiaiškinimo, tačiau nesiimdami šių priemonių, ieškovai elgėsi nepakankamai rūpestingai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ginčo šalių elgesį (neveikimą), konstatuotus teisės aktų pažeidimus atsakovės atsakomybė mažintina 50 procentų (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 1.5 straispnis). Žala yra asmens turto netekimas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis.). Kaip minėta, dėl investavimo į GILD investicinius vienetus, ieškovas R. L. prarado 40 000 Eur; ieškovas I. L. - 220 631 Eur, o R. P. - 45 672 Eur. Nustačius, kad dėl žalos atsiradimo 50 proc. yra kalti ieškovai, iš atsakovės ieškovui R. L. priteistina 20 000 Eur, ieškovui I. L. - 110 315,50 Eur, o R. P. – 22 836 Eur žalos atlyginimo.
Ieškovai baigiamojoje kalboje pareiškė prašymą priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Atsakovės manymu, reikalavimas, pareikštas baigiamojoje kalboje, negali būti sprendžiamas.
CPK 253 straipsnyje numatyta, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2011, yra pasisakęs, kad pareiga mokėti procesines palūkanas nustatyta įstatyme, tačiau, atsižvelgiant į dispozityvumo principą, jos skaičiuojamos tik esant atitinkamam kreditoriaus prašymui. Kai toks prašymas teismui pateiktas, teismas, vykdydamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies reikalavimus, jas priteisia. Jų dydis ir skaičiavimo laikotarpis apibrėžtas įstatyme, todėl teismas, gavęs kreditoriaus prašymą jas priteisti, nesant šalių susitarimo dėl kitokio jų skaičiavimo ar atsisakymo, neturi nustatinėti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokio prašymo tenkinimui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nei ieškovas, pareikšdamas prašymą priteisti procesines palūkanas, nei teismas, jas priteisdamas, nesirėmė jokiomis byloje neištirtomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais, todėl CPK 253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ribojimas nebuvo aktualus. Aplinkybės, kad ieškovo prašymas priteisti procesines palūkanas, pareikštas baigiamosiose kalbose, netraktavo kaip pažeidimo, sudarančio teisinį pagrindą naikinti atitinkamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį.
Vadovaujantis šiuo išaiškinimu, CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu, ieškovų reikalavimas tenkintinas, iš atsakovės ieškovams priteistina 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas R. L., pateikdamas ieškinį sumokėjo 817 Eur, I. L. - 2 000 Eur (2016 m. gegužės 13 d. nutartimi nuo 523 Eur žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas), R. P. 902 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė atstovavimo išlaidas – kiekvienas atitinkamai – 757,41 Eur; - 4 704,04 Eur ir 852,02 Eur.
Atsakovė už advokato paslaugas sumokėjo 4 518,68 Eur. Patenkinus 50 proc. reikalavimų, iš atsakovės ieškovams priteistina: ieškovui R. L. 787,21 Eur, I. L. – 3 352,02 Eur, R. P. – 877,01 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovų atsakovei po 753,11 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus mokėtinų sumų įskaitymus, iš atsakovės ieškovui R. L. priteistina 34,10 Eur, I. L. – 2 598,91 Eur, o R. P. – 123,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat valstybei iš atsakovės priteistinas 261,50 Eur žyminis mokestis (nuo kurios ieškovas I. L. buvo atleistas (50 proc.) (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnis).
Kadangi į valstybės biudžetą išieškotina bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, šios išlaidos iš šalių nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės AB SEB banko (į. k. 112021238) ieškovui R. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų), I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 110 315,50 Eur (vieną šimtą dešimt tūkstančių tris šimtus penkiolika eurų 50 ct) ir R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 22 836 Eur (dvidešimt du tūkstančius aštuonis šimtus šimtus trisdešimt šešis eurus) nuostolių atlyginimo, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. birželio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės AB SEB banko (į. k. 112021238) ieškovui R. L. 34,10 Eur (trisdešimt keturis eurus 10 ct), I. L. 2 598,91 Eur (du tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 91 ct), R. P. 123,90 Eur (vieną šimtą dvidešimt tris eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės AB SEB banko valstybei 261,50 Eur (du šimtus šešiasdešimt vieną eurą 50 ct) žyminio mokesčio.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.