Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio pataisos namų prašymą atsakovei V. G. dėl materialinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Pataisos namų direktorius, atsižvelgęs į šią Komisijos išvadą, priėmė 2015 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. V-38, kuriame nustatė, jog atsakovė yra viena iš Pataisos namams tiesioginę materialinę žalą dėl nuteistosios neteisėto laikymo Pataisos namuose padariusių asmenų, taip pat nustatė, kad atsakovė turi atlyginti 50 procentų neracionaliai panaudotų valstybės biudžeto lėšų, t. y. 151,69 Eur. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 27 straipsnis nustato, kad žala, kurią eidamas tarnybines pareigas pareigūnas padaro neteisėtais sprendimais, veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 32 straipsnį valstybės tarnautojas atlygina visą savo neteisėta kalta veika valstybės institucijai padarytą tiesioginę materialinę žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, neatlyginta žalos dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme. Pareiškėjas pažymėjo, kad teikia prašymą teismui, nes atsakovė Pataisos namuose nebedirba ir todėl išieškojimas iš jos darbo užmokesčio nėra galimas.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad tiek jai, tiek (duomenys neskelbtini) dėl netinkamo darbo organizavimo buvo priskirtos pareigos, nenumatytos pareigybių aprašymuose, dėl pasikeitusios konvojavimo tvarkos jų padaugėjo, atsakovė buvo paskirta (duomenys neskelbtini) sekretore, todėl savo tiesioginį darbą dažnai tekdavo dirbti tik po darbo valandų. Ji ne kartą buvo informavusi Pataisos namų direktorių bei Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) apie per didelį darbo krūvį. Atsakovė pažymėjo, kad pareiga nustatyti bausmės laiką priskirta teismams ir tai turi būti aiškiai nustatyta nuosprendžiuose, tačiau teismai šios savo pareigos nevykdo. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad nėra priežastinio ryšio tarp jos kaltų veiksmų ir atsiradusios žalos, nes atsakovė neskaičiavo nuteistųjų bausmės terminų pabaigos.

II.

Teismas taip pat nustatė, kad Pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį patikrinimą dėl V. L. veiksmų ir 2015 m. balandžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 11/01-19 konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) V. L. padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. pildė nuteistosios asmens įskaitos kortelę, neteisingai apskaičiavo nuteistosios laisvės atėmimo bausmės terminą ir apie tai pažymėjo įskaitos kortelėje. Pataisos namų direktoriaus 2015 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. P-39 V. L. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas.

Įvertinęs Statuto 5 ir 31 straipsniuose įtvirtintą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju taikytinos VTĮ nuostatos. Atsižvelgęs į tai, teismas vadovavosi VTĮ 4 ir 32 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-35/2007; 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011; 2015 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-413-146/2015 ir kt.), kad VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (žalos padarymas, žalą padariusio asmens kaltė), tačiau nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kurios taikomos iš esmės analogiškuose teisiniuose santykiuose, valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygoms nustatyti turi būti taikomos šiuos teisinius santykius reglamentuojančios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, t. y. ir DK 246 straipsnis, nustatantis kitas sąlygas, būtinas materialinei atsakomybei atsirasti.

III.

Atsakovės nuomone, pareiškėjas neįrodė pagrindinių atsakovės, kaip valstybės tarnautojos, materialinės atsakomybės sąlygų: kaltės, priežastinio ryšio tarp jos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios materialinės žalos bei tiesioginės materialinės žalos, t. y. neįrodė, kad materialinė žala Pataisos namams atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nors pagal VTĮ 32 straipsnį turi būti įrodytos visos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Atsakovė paaiškina, kad pareiškėjas prašyme neatskleidė, kokius konkrečius neteisėtus kaltus veiksmus ar veiką Pataisos namams padarė atsakovė ir kad būtent jos neteisėti ir tiesiogiai kalti veiksmai ar veika lėmė žalos atsiradimą. Atsižvelgusi į tai, kad tarnybinė atsakomybė už įvykį buvo taikyta ne tik atsakovei bei V. L., bet ir kitiems asmenims, t. y. už (duomenys neskelbtini) veiklos kontrolę atsakingai (duomenys neskelbtini) R. S. bei už visos įstaigos darbą atsakingam (duomenys neskelbtini) E. N., atsakovė teigia, jog Komisijos padaryta išvada, kad šių darbuotojų atliekamos funkcijos nebuvo tiesiogiai susijusios su padarytu pažeidimu ir dėl to atsiradusia žala, t. y. tarp jų padarytų pažeidimų ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio, neatitinka tikrovės.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad jai pagal Pataisos namų direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu patvirtintą Pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 8 punktą buvo paskirta funkcija kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus, bet šiame punkte nėra parašyta, jog atsakovė atsako už bausmės terminų tikslumą. Atsakovė tvirtina, kad ji kontroliavo nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus ir šį faktą patvirtina jos įrašai, padaryti nuteistosios asmens byloje esančiame bausmės terminų sutikrinimo lape.

Atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 pateiktais išaiškinimais, kad jeigu sprendimas, iš kurio kildinama tarnybos patirta žala, buvo priimtas sprendžiant kompleksinį, vertinamojo pobūdžio klausimą, kurį išspręsti buvo reikšmingas visumos aplinkybių, nesuponavusių vienareikšmiškai aiškaus elgesio konkrečioje situacijoje, įvertinimas, byloje turi būti nustatytas pakankamas atsakovo kaltės laipsnis materialinei jo atsakomybei kilti. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų dėl tariamos atsakovės tiesioginės kaltės, nors Komisija dėl žalos nustatymo neatliko jokio naujo patikrinimo ir atsakovės kaltės klausimo nenagrinėjo (nesprendė), kaltės laipsnio nevertino.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus turėjo vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais ir jokie įrodymai teismui neturėjo turėti iš anksto nustatytos galios, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Departamento Imuniteto skyriaus tarnybinio patikrinimo 2015 m. kovo 6 d. išvadai Nr. TT-6 ir ja vadovavosi nekreipdamas dėmesio į kitus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir proceso šalių paaiškinimus.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, kurias atsakovė nurodo apeliaciniame skunde, išnagrinėjo ir skundžiamame sprendime aptarė bei tinkamai įvertino, padarė teisingas išvadas, o atsakovė savo apeliaciniame skunde jokiais argumentais nenuginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis palaiko visus savo prašyme ir prie jo pridėtoje medžiagoje pateiktus argumentus. Pareiškėjas paaiškina, kad Pataisos namų (duomenys neskelbtini) E. N. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 1P-49 3.1 punktu buvo įpareigotas spręsti klausimą dėl neteisėtai Pataisos namuose laikant nuteistąją neracionaliai panaudotų valstybės biudžeto lėšų atlyginimo. Pataisos namų (duomenys neskelbtini), vykdydamas šį pavedimą ir vengdamas vienasmenio sprendimo, 2015 m. gegužės 28 įsakymu Nr. V-37 iš nešališkų, su nagrinėjamais įvykiais nesusijusių pareigūnų sudarė Komisiją, kuriai pavedė atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Departamento ir Pataisos namų atliktų tarnybinių patikrinimų dėl Pataisos namų darbuotojų veiksmų, susijusių su nuteistosios nepaleidimu iš Pataisos namų, išvadas, įvertinti darbuotojų kaltės ir atlygintinos žalos dydžius ir pateikti Pataisos namų (duomenys neskelbtini) siūlymus dėl šių dydžių nustatymo.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovės nusiskundimai dėl jos neva suvaržytų teisių atliekant tyrimą yra nepagrįsti, nes Departamento Imuniteto skyriui atliekant tarnybinį patikrinimą dėl nuteistosios neteisėto laikymo Pataisos namuose, atsakovė turėjo visas teises, įskaitant teisę teikti paaiškinimus ir įrodymus, jos pateikti paaiškinimai Departamento patikrinimo išvadoje buvo išsamiai išanalizuoti, įvertintas jos išdėstytų teiginių pagrįstumas.

Dėl atsakovės apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-38-622/2015 pareiškėjas pažymi, kad atsakovės pareigybės aprašyme nustatyta pareiga kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminus vertintina kaip aiški ir konkreti, vienareikšmiškai suprantama elgesio taisyklė (pareiga atitinkamoje situacijoje elgtis konkrečiu būdu, t. y. tikrinti bausmės vykdymo terminų atitikimą byloje esantiems dokumentams), todėl šios pareigos nevykdymas ar aplaidus vykdymas jau savaime suponuoja išvadą apie atsakovės kaltę. Atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad dėl didelio darbo krūvio ir pervargimo galėjo būti padaryta bausmės laiko apskaičiavimo aritmetinė klaida, prieštarauja tiek bylos faktinėms aplinkybėms, tiek ir pati sau, nes neginčijamai nustatyta, jog bausmės laiko apskaičiavimo aritmetinę klaidą padarė ne atsakovė, o jai pavaldi (duomenys neskelbtini) V. L., todėl nėra jokio pagrindo šios klaidos padarymą teisinti atsakovės nepanaudotomis kasmetinėmis atostogomis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta dviejų darbuotojų (Pataisos namų (duomenys neskelbtini) R. S. ir Pataisos namų (duomenys neskelbtini) E. N.) kaltė, kaip būtina sąlyga materialinei atsakomybei atsirasti, tačiau nustatytas kitų dviejų darbuotojų ((duomenys neskelbtini) V. G. ir (duomenys neskelbtini) V. L.) veiksmų neteisėtumus jų materialinės atsakomybės prasme bei kaltė, kaip būtinos materialinės atsakomybės sąlygos. Komisija, išnagrinėjusi laisvės atėmimo bausmės trukmės kiekvienam nuteistajam skaičiavimo ir kontrolės procedūras ir kiekvienos darbuotojos vaidmenį atliekant šias procedūras, konstatavo, kad pirmiau minėtų darbuotojų kaltės laipsnis nagrinėjamoje situacijoje yra vienodas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, padarytos pareiškėjui Panevėžio pataisos namams, atlyginimo priteisimo iš atsakovės V. G. (buvusios statutinės valstybės tarnautojos) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį bei Statuto 27 straipsnį.

Byloje nustatyta, kad iš Panevėžio pataisos namų laiku nebuvo paleista nuteistoji V. I., kuri be teisinio pagrindo Panevėžio pataisos namuose buvo laikoma nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 26 d. dėl to, jog buvo neteisingai apskaičiuota jos bausmės termino pabaiga. Pareiškėjas nurodė, kad neteisėtu šios nuteistosios laikymu Pataisos namams buvo padaryta 303,37 Eur materialinė žala (b. l. 5). Pažymėtina, kad ši materialinė žala apskaičiuota, įvertinus išlaidas, kurios buvo patirtos nuteistąją maitinant, teikiant jai medikamentus, karštą ir šaltą vandenį, higienos prekes, skalbiant patalynę, apmokant už automobilio kurą.

Pataisos namų direktoriaus 2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-37 sudaryta Komisija 2015 m. birželio 4 d. išvadoje Nr.01/7-1530 (b. l. 9–14) nustatė, jog pareiškėjo (duomenys neskelbtini) V. L. atliekamos funkcijos buvo tiesiogiai susijusios su teismo paskirtų laisvės atėmimo bausmių terminų skaičiavimu, o (duomenys neskelbtini) V. G. atliekamos funkcijos buvo tiesiogiai susijusios su teismo paskirtų laisvės atėmimo bausmių terminų kontrole, todėl būtent dėl šių darbuotojų tiesioginės kaltės (aplaidumo) nuteistoji buvo neteisėtai laikoma Pataisos namuose 3 mėnesius ir 25 dienas, šių darbuotojų kaltės laipsnis yra vienodas, todėl pasiūlyta nurodytoms darbuotojoms nustatyti atlygintinus nuostolius – kiekvienai po 50 procentų, t. y. po 151,69 Eur. Pataisos namų (duomenys neskelbtini) E. N. 2015 m. birželio 5 d. įsakyme Nr.V-38 (b. l. 15) nurodyta, kad Pataisos namams tiesioginę materialinę žalą dėl nuteistosios neteisėto laikymo Pataisos namuose padarė V. L. ir V. G. ir šios darbuotojos turi atlyginti neracionaliai panaudotas biudžeto lėšas (303,37 Eur) po 50 procentų nurodytos žalos dydžio.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą atlyginti 151,69 Eur dydžio materialinę žalą pareiškė atsakovei V. G.. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl atsakovės pareigos atlyginti padarytą materialinę žalą pareiškėjui, konstatavęs, kad atsakovė nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 26 d. netinkamai vykdė savo tarnybines funkcijas, nurodytas Pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Pataisos namų direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu NR.01/4-106, 8 punkte, t. y. aplaidžiai kontroliavo nuteistosios bausmės terminą bei tikrino (duomenys neskelbtini) V. L. atliktą nuteistosios bausmės termino pabaigos apskaičiavimą. Pažymėtina, kad Pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Pataisos namų direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu NR.01/4-106, 8 punkte nustatyta, jog atsakovės viena iš funkcijų yra kontroliuoti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo ir arešto bausmės vykdymo terminus (b. l. 46–48). Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 151,69 Eur dydžio materialinė žala iš 303,37 Eur apskaičiuotos pareiškėjo patirtos žalos padaryta dėl atsakovės tiesioginės kaltės (aplaidumo).

Atsakovė, nesutikdama su pareiškėjo reikalavimu, šioje byloje teikė atsikirtimus, kad ji tinkamai vykdė jai nustatytas funkcijas, t. y. kontroliavo nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo vykdymo terminus, nuteistosios bausmės vykdymo termino netikslus apskaičiavimas buvo atliktas nekaltais, netyčiniais veiksmais, o buvo padaryta tik matematinė (aritmetinė) apskaičiavimo klaida ir būtent V. L., kuri pagal Pataisos namų direktoriaus 2004 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 010/4-105 patvirtintas pareigybės aprašymo nuostatas turėjo nustatyti tikslią nuteistosios bausmės atlikimo ir paleidimo iš pataisos įstaigos datą, neteisingai apskaičiavo nuteistosios bausmės laiko pabaigą. Atsakovė, remdamasi atliktų patikrinimų išvadomis bei tuo, kad paleidimo į laisvę pažymėjimą pasirašo vadovas, akcentuodama, jog tarnybinė atsakomybė buvo taikoma ne tik jai ir V. L., bet ir pareiškėjo (duomenys neskelbtini) E. N. bei (duomenys neskelbtini) R. S., atsakingai už (duomenys neskelbtini), teigė, kad nepagrįstai iš jos reikalaujama priteisti 151,69 Eur dydžio materialinę žalą. Iš esmės tokios pat pozicijos atsakovė laikosi ir apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog Departamento Imuniteto skyriaus 2015 m. kovo 26 d. išvadoje Nr. TT-6 (b. l. 20–29) konstatuota, kad Pataisos namų (duomenys neskelbtini) R. S. netinkamai vykdė tarnybines funkcijas, nes nekontroliavo ir nekoordinavo jai pavaldžios (duomenys neskelbtini) darbo, todėl dėl šio administracijos padalinio darbuotojų kaltės (aplaidumo) nuteistoji V. I. 2014 m. lapkričio 1 d. nebuvo paleista iš Pataisos namų, nors faktiškai teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę jau buvo visiškai atlikusi; Departamento direktoriaus 2015 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. P-79 R. S. skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (b. l. 30). Pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus išvadoje Nr. 11/01-19 (b. l. 32–34) konstatuota, kad V. L. padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. pildė nuteistosios V. I. Nuteistojo asmens įskaitos kortelę, neteisingai apskaičiavo nuteistosios laisvės atėmimo bausmės terminą ir apie tai pažymėjo nuteistosios Nuteistojo asmens įskaitos kortelėje. Pataisos namų direktoriaus 2015 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. P-39 V. L. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas (b. l. 35). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Komisijos tarnybiniam patikrinimui dėl Pataisos namų (duomenys neskelbtini) E. N. galimo tarnybinio nusižengimo 2015 m. gegužės 7 d. išvadoje Nr. 40P-370 (b. l. 36–42) konstatuota, kad E. N. padarė tarnybinį nusižengimą, nes organizuodamas vadovaujamos įstaigos darbą (leisdamas įsakymus), nevykdė atliekamo darbo kontrolės ir neužtikrino, kad įstaigoje būtų vykdomi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai, o tai lėmė, jog V. I. nebuvo laiku paleista iš Pataisos namų, jai išlaikyti pataisos įstaigose pasibaigus bausmės laikui buvo naudojamos valstybės biudžeto lėšos bei buvo pažeistas V. I. konstitucinis asmens laisvės neliečiamumas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1P-49 E. N. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (b. l. 7).

Statuto 5 straipsnis nustato, kad Departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Statuto 31 straipsnis nurodo, kad žala, kurią eidamas tarnybines pareigas pataisos pareigūnas padaro neteisėtais sprendimais, veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomas šio įstatymo 32 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad minėtoje Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, neteisėta veika, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis, nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar DK 246 straipsnis, nustatantis ir kitas sąlygas, būtinas materialinei atsakomybei atsirasti, dėl ko spręsta, kad tai leidžia taikyti DK nuostatas, kiek tai susiję su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011). DK 246 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-38-622/2015, išaiškino, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas įstatyme įtvirtintas materialinės atsakomybės sąlygas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika padarytą tiesioginę materialinę žalą – tiesioginius nuostolius, t. y. turto netekimą, sugadinimą, turėtas išlaidas ir pan. Būtina materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika, kuri suprantama kaip valstybės tarnautojo pareigų, kylančių iš įstatymų, kitų teisės aktų, inter alia vidaus administravimo aktų, taip pat nustatytų konkretaus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti taip pat būtina nustatyti, kad būtent konkretaus valstybės tarnautojo neteisėta veika lėmė atitinkamą institucijai atsiradusią žalą, taigi būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos. Valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas).

Atsižvelgiant į šioje byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis remdamasis teigia, kad jam buvo padaryta 303,37 Eur materialinė žala, t. y. kad ši žala padaryta dėl to, jog nuteistoji V. I. 2014 m. lapkričio 1 d. nebuvo paleista iš Pataisos namų, nors faktiškai teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę jau buvo visiškai atlikusi, į byloje pateiktus įrodymus, kuriuose yra duomenų, jog netinkamai savo tarnybines funkcijas vykdė ne tik atsakovė ir V. L., kurios, pareiškėjo teigimu, privalo atlyginti visą materialinę žalą, bet ir R. S. bei E. N., byloje turėjo būti nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su šių asmenų neteisėta veika (neveikimu), t. y. ar šių asmenų neteisėta veika (neveikimas) lėmė / nelėmė pareiškėjui atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad atsakovė šioje byloje būtent ir teikė atsikirtimus, jog šie asmenys yra atsakingi už pareiškėjo patirtą žalą. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog R. S. bei E. N. nėra atsakingi už pareiškėjo patirtą žalą, nors jokios įrodymų, susijusių su šių asmenų neteisėtais veiksmais (neveikimu), analizės ir vertinimo neatliko. Be to, pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė, kad ir V. L. yra atsakinga už pareiškėjo patirtą žalą ir turi atlyginti 151,69 Eur dydžio materialinę žalą iš 303,37 Eur apskaičiuotos pareiškėjo patirtos žalos (sprendime nurodyta, kad atsakovės kaltės laipsnis (50 procentų) žalos, padarytos neteisėtu V. I. laikymu Pataisos namuose, atsiradimui nustatytas teisingai, nes būtent (duomenys neskelbtini) darbuotojos buvo tiesiogiai atsakingos už nuteistųjų laisvės atėmimo bausmės terminų skaičiavimą ir kontrolę).

Atsakovė apeliaciniame skunde ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl turi būti nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios ir su R. S., E. N. bei V. L. funkcijų netinkamu atlikimu, jų atliktais neteisėtais veiksmais (neveikimu) ir ar šiais veiksmais (neveikimu) buvo / nebuvo padaryta pareiškėjo nurodyta materialinė žala, t. y. ar šie jų veiksmai (neveikimas) lėmė pareiškėjui atsiradusią žalą, tai, ar turi šią žalą atlyginti atsakovė, o jei turi – tai kokią dalį šios žalos ji turi atlyginti. Šiuo atveju yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti minėti asmenys, nors šioje byloje ginčo išsprendimas ir teismo sprendimas turi tiesioginę įtaką šių asmenų teisinei padėčiai.

Pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pažymėtina, kad jei teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Šio pagrindo egzistavimą teismas gali nustatyti ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014).

Atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus įrodymus, kuriuose yra duomenys, kad R. S., E. N. bei V. L. netinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas ir tai lėmė, jog nuteistoji nebuvo laiku paleista iš Pataisos namų, į atsakovės teikiamus atsikirtimus, susijusius su R. S., E. N. bei V. L. netinkamu funkcijų vykdymu ir jų neteisėtais veiksmais (neveikimu), priežastinį ryšį su pareiškėjo patirta materialine žala, darytina išvada, kad byla turi būti nagrinėjama dalyvaujant R. S., E. N. bei V. L.. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą turėjo įtraukti šiuos asmenis trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 37 str. 4 d., 48 str. 2 d.) bei išnagrinėti ir įvertinti įrodymus, susijusius su šių asmenų netinkamu funkcijų atlikimu ir neteisėtais veiksmais (neveikimu) ir ar tai nelėmė pareiškėjui padarytos žalos (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.).

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikinamas, o byla perduodama nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 2 d. 2 p.). Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą sustabdyti bylą iki bus teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 01-0-00001-15, kurioje atsakovei pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį. Teisėjų kolegija šio prašymo nenagrinėja, nes byla apeliacinės instancijos teisme nėra iš esmės nagrinėjama. Be to, atsakovė nėra pateikusi įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad ši administracinė byla negali būti išnagrinėta iki nebus išnagrinėta atsakovės nurodoma baudžiamoji byla.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.