- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-01
- Bylos Nr.
- eI2-7231-872/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00263-2026-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Linas Baublys, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- V. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. H. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: i) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2026-01-08 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); ii) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodo šiuos argumentus:
2.1. Migracijos departamentas 2026-01-08 priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026-03-15, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.
2.2. Atsakovas Sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimas išimtinai grindžiamas Policijos departamento išvada ir faktu, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-478-1183/2025 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 straipsnio 1 dalyje.
2.3. Nors pareiškėjas buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą, teismas, įvertinęs visas aplinkybes, nusprendė netaikyti realios laisvės atėmimo bausmės. Taikant LR BK 54 str. 3 d. (teisingumo principą), jam paskirta švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas 1 metams ir 4 mėnesiams. Teismas taip pat įpareigojo pareiškėją per 9 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros ar socialinių paslaugų įstaigose bei sumokėti įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
2.4. Atsakovas Sprendime formaliai rėmėsi UTPĮ nuostatomis ir Policijos departamento išvada, tačiau visiškai ignoravo pareigą atlikti individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai formuojama taisyklė, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, nepakanka vien formalaus teistumo fakto konstatavimo. Sąvoka „grėsmė viešajai tvarkai“ suponuoja, kad asmens elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų, kėsinantis į pagrindinius visuomenės interesus, o vien tik baudžiamojo įstatymo pažeidimas automatiškai nereiškia, kad asmuo ateityje kels grėsmę. Atsakovas privalėjo įvertinti nusikalstamos veikos pobūdį, pareiškėjo elgesį po jos padarymo bei baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo išvadas apie asmenybės pavojingumą, tačiau to nepadarė.
2.5. Šiaulių apylinkės teismas pareiškėjui paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kuri pagal BK 48 straipsnį atliekama nuteistojo gyvenamojoje vietoje, be izoliacijos nuo visuomenės, prižiūrint Probacijos tarnybai. Panaikinus leidimą gyventi, pareiškėjas privalo išvykti, kas sukuria neįveikiamą prieštaravimą: jei jis išvyks – pažeis teismo įpareigojimą neišvykti ir vengs bausmės, o jei liks – taps nelegaliu migrantu. Teismas įpareigojo pareiškėją per 9 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros ar socialinių paslaugų įstaigose. Šią pareigą fiziškai įmanoma įvykdyti tik būnant Lietuvos teritorijoje. Migracijos departamentas faktiškai anuliuoja nuosprendžio dalį dėl auklėjamojo poveikio priemonės, užkirsdamas kelią pareiškėjui „atpirkti kaltę“ darbu visuomenės labui.
2.6. Pareiškėjas yra pagrindinis ir vienintelis šeimos maitintojas. Jis išlaiko žmoną I. H. (kuri nedirba), posūnį O. P. (nukentėjusįjį, su kuriuo susitaikė) bei dukrą, besimokančią nuotoliniu būdu. Teismas nustatė, kad laisvės atėmimas padarytų neproporcingą žalą kaltinamojo šeimos nariams. Migracijos departamento Sprendimas sukelia tas pačias pasekmes – atskiria šeimą ir atima pragyvenimo šaltinį. Pareiškėjas kilęs iš (duomenys neskelbtini) srities, kuri yra viena labiausiai nuo karo nukentėjusių zonų. Išsiųsti pareiškėją į Ukrainą, vykstant karui ir neturint kur grįžti, yra ne tik neproporcinga, bet ir potencialiai nesaugu. Pareiškėjas Lietuvoje legaliai dirba nuo 2020 m., moka mokesčius, nuomojasi būstą. Taigi, atsakovas nepagrįstai teigia, kad ryšiai tik ekonominiai, ignoruodamas pareiškėjo socialinę integraciją.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad:
3.1. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, kuris kvalifikuojamos kaip sunkus nusikaltimas. Asmens elgesys, pasireiškiantis sunkaus nusikaltimo padarymu reiškia, kad asmuo ir ateityje gali daryti naujus teisės pažeidimus, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas įvertino ne tik Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pateiktą išvadą, bet ir kitas faktines aplinkybes bei pareiškėjo ryšius Lietuvoje – ekonominius (nustatyta, nėra vertinami kaip ilgalaikiai), socialinius (įvertinta, kad dėl darbo pobūdžio - tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas - negalėjo palaikyti pastovių ir ilgalaikių socialinių ryšių), šeiminius (nustatyta, kad asmens nesieja šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje) bei tai, kad asmens keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Migracijos departamento vertinimu, valstybės viešoji tvarka ir žmonių sveikata yra svarbesnės nei užsienio piliečio interesas gyventi Lietuvos Respublikoje. Vien tai, kad pareiškėjas su šiuo vertinimu nesutinka, nesudaro pagrindo teigti, kad toks vertinimas nebuvo atliktas.
3.2. Nors pareiškėjas teigia, jog Migracijos departamentas privalėjo įvertinti nusikalstamos veikos pobūdį, pareiškėjo elgesį po jos padarymo bei baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo išvadas apie asmenybės pavojingumą, pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 4 str. 4 d., užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai pateikta kompetentingo asmens – Policijos departamento, ir abejoti šios išvados patikimumu Migracijos departamentas neturi pagrindo.
3.3. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas pripažintas padaręs pavojingą veiką, t. y. jos pavojingumas pasireiškia tuo, kad buvo kėsinamasi į valstybės saugomą teisinį gėrį – gyvybę. Žmogaus teisę į sveikatą ir gyvybę saugo įstatymas, sveikata ir gyvybė pačios savaime yra nekvestionuojamos, išskirtinės apsaugos reikalaujančios vertybės, todėl nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į žmogaus sveikatą ar gyvybę, pagal savo prigimtį ir padarinius yra vieni sunkiausių ir pavojingiausių nusikaltimų, o asmenys, padarę tokias nusikalstamas veikas, laikomi keliančiais realų pavojų visuomenei. Tai neigiamai apibūdina jo asmenybę, akivaizdžiai rodo, kad asmuo nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir ignoruoja nustatytas elgesio taisykles.
3.4. Taip pat atmestini skundo argumentai, esą, Migracijos departamentas nevertino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuotų kriterijų, kad išsiuntimas iš šalies yra griežčiausia priemonė, taikytina tik išimtiniais atvejais. Pažymi kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.
3.5. Pažymi, kad Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Taigi, duomenų apie pareiškėjo šeiminius ryšius Migracijos departamentas neturi, patikrinus asmens (-ų) pareiškėjo nurodomu vardu ir pavarde I. H. duomenis taip pat nėra rasta Lietuvoje gyvenančių asmenų, kurie turėtų šeiminius ryšius su pareiškėju. Taip pat ir su skundu teismui nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena Lietuvoje.
3.6. Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų sutuoktinį ar asmenį, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičių, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu Sprendimu neproporcingai suvaržomos pareiškėjo, o juo labiau – jo šeimos, apie kurią nėra pateikta jokių duomenų, teisės.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Nurodė, kad:
4.1. Policijos departamentas, patikrinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nustatė, kad 2025-03-26 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu V. H. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 straipsnio „Sunkus sveikatos sutrikdymas" 1 dalį („<...> sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas <...>"). Teismas nustatė, kad V. H., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu namuose peiliu vieną kartą tyčia dūrė nukentėjusiajam į krūtinę ir padarė durtinę kiaurinę krūtinės ląstos žaizdą, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. V. H. įvykdyta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Įvertinęs gautą informaciją ir atsižvelgęs į Aprašo 12 punkto („Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų:“) 12.1 papunkčiu („jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas“) nustatytą imperatyvų grėsmės vertinimo kriterijų, Policijos departamentas 2025-12-17 Migracijos departamentui pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – išvada), kad Ukrainos pilietis V. H., gim. (duomenys neskelbtini), kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
4.2. Policijos departamentas laikosi pozicijos, kad minėta išvada yra teisinga ir pagrįsta. Atlikdamas vertinimą dėl V. H. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei Policijos departamentas vadovavosi Apraše nustatytais vertinimo kriterijais ir nurodė bei vertino ne prielaidas, o konkrečias, objektyviai tikrovėje egzistuojančias ir individualias, su minėtu užsieniečiu susijusias, aplinkybes – V. H. įvykdytą sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. V. H. padaryto nusikaltimo pobūdis rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, polinkį į agresiją, smurtą ir polinkį savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių sveikatos ir orumo, todėl jo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi. Jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu dūrė kitam žmogui į krūtinę ir jį sunkiai sužalojo. Tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkių padarinių – žmogaus mirties. Asmens elgesys, susijęs su smurto panaudojimu, yra smerkiamas visuomenėje dėl jo keliamos grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl požiūris į šiuos nusikaltimus ir į asmenis, padariusius tokius nusikaltimus, yra neigiamas, tokie asmenys laikomi keliančiais grėsmę žmogui ir visuomenei. Smurtiniai nusikaltimai skatina nesaugumo jausmą tarp visuomenės narių, silpnina bendruomenėje egzistuojančias vertybes, kurios grindžiamos pagarba kitiems.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2026-01-08 priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026-03-15, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, kuris kvalifikuojamos kaip sunkus nusikaltimas. Pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sunkaus nusikaltimo padarymu reiškia, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujus teisės pažeidimus, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Sprendime nurodyta, kad Policijos departamentas pateikė 2025-12-17 išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Sprendime taip pat įvertinta, kad pareiškėjui per pastaruosius 5 metus Lietuva nebuvo išdavusi Šengeno ar nacionalinių vizų, asmeniui anksčiau buvo išduotas vienas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2020-12-08 iki 2021-07-29, šiuo metu galiojantis leidimas laikinai gyventi išduotas 2024-03-15 dvejiems metams. Abu minėti leidimai laikinai gyventi buvo išduoti darbo pagrindu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2020-03-03 iki 2021-07-21, ir nuo 2024-03-22 iki šiol. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, asmuo 2025-04-24 įtrauktas į probuojamųjų asmenų registrą (laisvės apribojimas).
Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kad pareiškėjo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime pažymėta, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjo nesieja šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Nors ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo 3 metus, Migracijos departamento vertinimu, asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje nėra ilgalaikiai, jį su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai. Taip pat atsižvelgus į asmens darbo Lietuvoje pobūdį, kad leidimai laikinai gyventi buvo išduoti darbui tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, konstatuotina, kad asmuo nepertraukiamai Lietuvoje negyveno ir negalėjo palaikyti pastovių ir ilgalaikių socialinių ryšių, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad jo darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui svarbą.
Sprendime apibendrinta, kad teismas nustatė, jog pareiškėjas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu namuose peiliu vieną kartą tyčia dūrė nukentėjusiajam į krūtinę ir padarė durtinę kiaurinę krūtinės ląstos žaizdą, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Taigi nusikalstama veika buvo padaryta žodinio konflikto metu sužalojant kitą asmenį duriant jam peiliu į krūtinę. Toks sveikatos sutrikdymo būdas neigiamai charakterizuoja patį asmenį, t. y. rodo, kad asmuo pasižymi ypatingu žiaurumu, nes asmuo ne tik sunkiai sužalojo kitą asmenį, bet ir sukėlė pavojų jo gyvybei. Be to, nusikaltimai padaryti būnant apsvaigus nuo alkoholio yra itin pavojingi ir kelia grėsmę visuomenei ir žmonių sveikatai. Tai rodo asmens polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir įstatymų reikalavimų, todėl ir ateityje jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl asmens keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Migracijos departamento vertinimu, valstybės viešoji tvarka ir žmonių sveikata yra svarbesnės nei užsienio piliečio intereso gyventi Lietuvos Respublikoje.
6.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 50 str. 1 d. 14 p.
7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundžia jį teismui.
8. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Šiuo atveju Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada galėtų būti netaikoma imperatyvi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata. Be to, minėta nuostata nenustato Migracijos departamentui diskrecijos teisės spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatymas tiesiogiai įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai teikia Policijos departamentas, todėl nėra pagrindo kvestionuoti kompetentingos institucijos pateiktos išvados.
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826- 556/2018; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
LVAT jau 2006 m. birželio 30 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A5-1056/2006) apibrėžė, jog situacija, kuomet asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai. Atitinkamai, LVAT praktika patvirtina, kad sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi gali būti priimtas nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio užsieniečių atžvilgiu (LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-2720/2014, 2023 m. liepos 26 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-2003- 815/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-1978-821/2023 ir kt.).
10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025-03-26 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 135 str. 1 d. (sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu namuose peiliu vieną kartą tyčia dūrė nukentėjusiajam į krūtinę ir padarė durtinę kiaurinę krūtinės ląstos žaizdą, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Pareiškėjui paskirta 1 m. 4 mėn. laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir baudžiamojo poveikio priemonė – 500 Eur (10 MGL) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Taigi, paskirta bausmė dar neatlikta. Teismo vertinimu, pareiškėjas yra pripažintas padaręs sunkų nusikaltimą, todėl pagrįsta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
10.1. Pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką, ĮUTP vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ apima net ir neįsiteisėjusius apkaltinamuosius sprendimus, t. y. grėsmė gali apimti ir galimą pavojų, kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje viešajai tvarkai ar visuomenei iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė, o šiuo atveju apkaltinamasis sprendimas įsiteisėjęs (pareiškėjui teistumas neišnykęs), taigi tai suponuoja, jog pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujus teisės pažeidimus.
11. Pareiškėjas skunde iš esmės neneigia aplinkybės, kad jis yra pripažintas padaręs nusikalstamą veiklą, t. y. nepaneigtos faktinės aplinkybės dėl jo veikos, kurios leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo veikla yra nukreipta prieš Lietuvoje nustatytą valdymo ir viešąją tvarką bei daro neatitaisomą žalą valstybei. Teismų praktikoje konstatuojama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019, 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634- 520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5037-624/2020; 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-277-629/2022; 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1771-463/2024; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2647-789/2025).
12. Sutiktina su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog Migracijos departamento Sprendime nebuvo analizuojama nei viena iš ankščiau šiame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, t. y. jame nebuvo vertinti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai su Lietuvos Respublika yra deklaratyvūs. Kaip minėta, Sprendime įvertinta, jog nustatytos faktinės aplinkybės – leidimų gyventi laikotarpis, darbas, taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kad pareiškėjo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat su skundu teismui nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena Lietuvoje. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali. Šiuo atveju, Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams patenkinti.
12.1. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo vertinimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jos teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Kadangi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi yra tiesiogiai susietas su teisės aktuose nustatytais pagrindais. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).
12.2. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
13. Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
13.1. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).
14. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026-03-15, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo V. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.