Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-488-493-2013

Teisėjas J. Malinauskas Proceso Nr. 1-52-1-01456-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.4.6.2.; 1.2.4.6.8.; 1.2.14.1.2.2.; 1.2.14.1.1.;

1.1.4.4.3.; 1.1.4.4.5.; 2.4.6.; 2.4.7.

2013 m. liepos 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, nuteistajam E. G., jo gynėjai advokatei Linai Gervelienei, nuteistajam T. Č. ir jo gynėjui advokatui Juozui Šarkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. G. ir T. Č. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo

T. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 24 str. 4 d. – 138 str. 2 d. 2 p., 8 p., ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Remiantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtos bausmės vykdymas nuteistajam atidėtas 1 (vieneriems) metams ir nuteistasis įpareigotas per visą šį laiką neišeiti iš namų nuo 22⁰⁰ val. iki 6⁰⁰ val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo laikas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

T. Č. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d., išteisintas, nepadarius šios nusikalstamos veikos.

E. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 24 str. 6 d. – 138 str. 2 d. 2 p., 8 p., 24 str. 6 d. – 178 str. 1 d., ir nubaustas: pagal LR BK 24 str. 6 d. – 138 str. 2 d. 2 p., 8 p., laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal LR BK 24 str. 6 d. – 178 str. 1 d., laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Remiantis BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir nuteistasis įpareigotas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 22⁰⁰ val. iki 6⁰⁰ val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiųjų V. R. ir A. R. pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti. Iš nuteistojo E. G. turtinei žalai atlyginti priteista solidariai: 3938 (tris tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt aštuoni) litai nukentėjusiajam V. R., 1050 (tūkstantis penkiasdešimt) litų nukentėjusiajam A. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Č. nuteistas už tai, kad organizavo nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą nukentėjusiajam A. R., o E. G. nuteistas už tai, kad padėjo padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. R. bei padėjo pagrobti svetimą turtą šiomis aplinkybėmis:

2011 m. gruodžio 16 d., vakare, tikslesnis laikas nenustatytas, T. Č. kartu su I. B. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą ir jam paskelbta paieška) bei Ž. B. (jo atžvilgiu buvo kreiptasi į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo) dalyvavo B. R. gimtadienyje, vykusiame V. R. priklausančioje pirtyje esančioje (duomenys neskelbtini). Vakaro metu, kilus konfliktui tarp jaunimo ir muštynėms, T. Č., kartu su I. B. ir Ž. B. iš pirties kitų jaunuolių buvo išprašyti. Išvykdami jie pažadėjo sugrįžti.

Vykstant į namus T. Č. paskambino savo draugui E. G., gyvenančiam Vilniuje, ir pasiguodė dėl sumušimo bei paprašė pagalbos, kad padėtų atkeršyti. E. G. sutiko tai padaryti ir, paėmęs tris iš matymo pažįstamus draugus (jų tapatybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta), savo automobiliu BMW atvyko į sutartą vietą Alytuje. Iš čia, T. Č. rodant kelią ir važiuojant pirmam savo automobiliu ,,Volkswagen Golf“, kuriame buvo ir I. B. su Ž. B., jau gruodžio 17 d., apie 5⁰⁰ val., visi nuvyko į V. R. priklausančią pirtį, esančią (duomenys neskelbtini). Pirmi į pirtį subėgo E. G. atvežti trys draugai. Po to suėjo visi kiti. T. Č. priešpirtyje paėmęs striukę iš pirties išėjo, paskui jį išėjo ir E. G., paskui jį neužilgo iš pirties išėjo ir I. B. su Ž. B.. Ilgiausiai pirtyje užtruko E. G. atvežti trys jaunuoliai, kurie pirties garinėje, papurškę dujų į akis ten miegojusiam nukentėjusiajam A. R., jį sumušė, padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairės plaštakos IV piršto naginės falangos lūžimo. Išeidami iš pirties minėti trys asmenys (kurių tapatybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta) išsinešė pagrobę nukentėjusiajam V. R. priklausantį kompiuterį ,,Dell“ su dviem mobiliosiomis atmintimis, kurio bendra vertė - 2688 litai, televizorių ,,Samsung“, kurio vertė - 500 litų, dvi garso kolonėles ,,S-90“, kurių bendra vertė - 300 litų, garso stiprintuvą, kurio vertė - 200 litų, kirvį ,,Fiskars“, kurio vertė - 250 litų, bei nukentėjusiajam A. R. priklausantį rankinį laikrodį ,,EM Armani“, kurio vertė - 1000 litų, ir mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung“, kurio vertė - 50 litų, tuo padarydami nukentėjusiajam V. R. 3938 litų turtinę žalą, o nukentėjusiajam A. R. 1050 litų turtinę žalą.

Teismas nepagrįstai rėmėsi T. Č. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, ir nemotyvuodamas atmetė jo parodymus, kurie buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Į Alytų jis važiavo T. Č. kviečiamas praleisti laiką pirtyje. T. Č. akivaizdžiai apkalbėjo jį ir kartu su juo atvažiavusius asmenis, siekdamas byloje sau pozityvaus rezultato. Su juo atvažiavę asmenys neturėjo jokio tikslo mušti pirtyje buvusio A. R.. Jis pats į pirtį net nebuvo įėjęs. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas nukentėjusiojo A. R. bejėgiška būkle laikė tai, kad jam miegančiam buvo papurkšta dujų į akis ir taip atimta galimybė aktyviai gintis. Kaltinamajame akte bejėgiška nukentėjusiojo A. R. būkle buvo laikoma tik tai, kad jis miegojo. Todėl teismui nuosprendyje suformulavus naują kaltinimo dalį, jam nebuvo suteikta galimybė nuo jos apsiginti, kas laikytina jo teisės į gynybą pažeidimu. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad miegančiam A. R. buvo į akis papurkšta dujų. To neminėjo nei T. Č., nei su juo atvažiavę asmenys. Pažymėtina ir tai, kad miegas nukentėjusiojo bejėgiška būkle nelaikytinas.

Apelianto teigimu, teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis A. R. buvo sumuštas dėl chuliganiškų paskatų, kurias rodo T. Č. siekis ir noras atkeršyti už netinkamą jo ir jo draugų išvijimą iš vakarėlio. Tačiau remiantis teismų praktika, chuliganiškos paskatos yra tuomet, kai sunku įžvelgti nusikaltimo priežastį, kaip tarp kaltininko ir nukentėjusiojo nėra asmeninių santykių. Kai kaltininko smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama.

Be to, pirmo konflikto metu A. R. daug kartų mušė T. Č. per galvą, mušėsi jis ir su Ž. B.. Todėl neatmetama galimybė, kad A. R. galėjo pirštą susižaloti pats naudodamas smurtą kitų asmenų atžvilgiu. Tokia išvada padaryta ir Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2012-04-18 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, kad 2011-12-17, apie 00.30 val., konflikte nukentėjo E. M., M. G. ir A. R., kurie smurtiniuose veiksmuose dalyvavo tiek puolimo, tiek gynybos tikslais. Teismo posėdyje apklaustas specialistas taip pat nurodė, kad pirštą susižaloti A. R. galėjo tiek krisdamas, tiek pats smūgiuodamas, tiek jam suduodant smūgius į ranką.

Nuteistasis T. Č. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu ir jį išteisinti. Skunde jis nurodo, kad jokios įtakos su E. G. atvykusių asmenų veikimui nedarė. Pats buvo sumuštas. Pažymi, kad grįžęs į pirtį greitai surado savo striukę ir ją pasiėmęs išėjo. Kas konkrečiai ir kaip mušė A. R., nematė. Net nežinojo, kad jis buvo likęs miegoti pirties garinėje. Taip pat nurodo, kad dėl pirmojo incidento pirtyje buvo atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, o nutarime konstatuota, kad A. R. visus sužalojimus galėjo patirti ir pats naudodamas smurtą kitų asmenų atžvilgiu. Todėl byloje nepaneigtos abejonės, kokiu konkrečiai momentu ir kurio incidento metu kilo A. R. piršto falangos lūžimas. Teismas taip pat neteisingai kvalifikavo A. R. sveikatos sutrikdymą padarius dėl chuliganiškų paskatų ir nukentėjusiajam esant bejėgiškos būklės. Nagrinėtų įvykių metu chuliganiškų paskatų požymių nebuvo. A. R. bejėgišką būklę dėl to, kad jam buvo papurkšta dujų teismas konstatavo remdamasis tik paties A. R. parodymais. Pažymi, kad jis pats dujų kvapo nejuto, be to, ankštoje patalpoje purškiant dujas jos momentaliai veiktų visus ten esančius asmenis, todėl incidento dalyviai nebūtų naudoję dujų, žinodami, kad ir juos pačius jos gali paveikti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjus, prašiusius apeliacinius skundus dėl juose išdėstytų motyvų patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistųjų E. G. ir T. Č. apeliaciniai skundai atmetami.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. p. nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties nutarimo 3.1.8. p. nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, jog E. G. ir T. Č. kaltė, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodyta byloje surinktais duomenimis. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą, nė vieniems iš ištirtų įrodymų nesuteikiant pranašumo prieš kitus įrodymus. BPK 301 str. 2 d. numatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų parodymais, tačiau nagrinėjamoje byloje apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais tinkamai ištirtais įrodymais, kurie patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas įvykio aplinkybes.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistieji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Pažymėtina, kad nemažai apeliacinių skundų argumentų dėl to, jog pirmos instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir nepateikė motyvuotų išvadų, yra pagrįsti tik deklaratyviais teiginiais ir teismo atlikto įrodymų vertinimo kritika. Tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar LR BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde E. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo parodymus nepagrįstai atmetė ir rėmėsi tik nuteistojo T. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 301 str. 1 d.). Asmenų parodymai įrodymais pripažįstami, kai jie, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti (LR BPK 276 str. 4 d.). Nors jie priimant nuosprendį įrodomosios galios neturi, tačiau, kai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tokie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu (kasacinės nutartys Nr.2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-592/2010, 2K-461/2011).

Teismų praktikoje ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai teisia­ma­jame posėdyje paprastai perskaitomi tik tada, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas LR BPK 276 str. 4 d. pagrindu pagarsino T. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apklausoje dalyvaujant ir kaltinamojo gynėjui, nes jie skyrėsi nuo teisme duotų jo parodymų apie tai, kad jis keršyti niekam nežadėjo, tik norėjo atsiimti savo daiktus. Atsiradusių esminių skirtumų kaltinamasis deramai paaiškinti negalėjo, todėl teismas parodymų keitimą pagrįstai vertino kaip kaltinamojo gynybinę poziciją ir vadovavosi T. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai pilnai atitiko ir jo akistatos su E. G. metu duotiems parodymams ir kitus pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, E. G. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai rėmėsi T. Č. parodymais, atmestini.

Apeliantas E. G. skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiojo A. R. bejėgiška būkle laikė tai, kad jam miegančiam buvo papurkšta dujų į akis ir taip atimta galimybė aktyviai gintis, o kaltinamajame akte bejėgiška nukentėjusiojo A. R. būkle buvo laikoma tik tai, kad jis miegojo. Baudžiamojo proceso įstatymo draudžiama teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tačiau teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes arba jas pakeisti su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Nagrinėjamu atveju nurodyta aplinkybė iš esmės skirtinga nelaikytina ir jos nebuvimas kaltinamajame akte nepaneigia inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą kvalifikuojančios bejėgiškos būklės aplinkybės – nukentėjusiojo miegojimo fakto. Todėl apelianto skundo argumentas, kad teismui nuosprendyje suformulavus naują kaltinimo dalį, jam nebuvo suteikta galimybė nuo jos gintis, laikytinas nepagrįstu.

Apeliantai savo skunduose apskritai neigia dujų panaudojimo faktą, nurodo, kad to neminėjo ir kiti pirtyje buvę asmenys. Tačiau nukentėjusiojo A. R. parodymus, kad miegodamas pirtyje ant gultų pajuto, kad jam į akis papurškė dujų, patvirtina ir teisme liudytoju apklaustas V. R., parodęs, kad 2011 m. gruodžio 17 d., ryte nuvykęs į pirtį, pamatė po muštynių likusį vaizdą, pirtyje buvo dujų kvapas. Be to, apelianto E. G. teigimu, nepagrįstai nukentėjusiojo A. R. bejėgiška būkle buvo laikomas ir jo miegojimas, nes bejėgiška būklė yra tais atvejais, kai nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės negali suvokti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti. Tačiau teismų praktikoje numatyta, kad nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui, taip pat miegas.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis A. R. buvo sumuštas dėl chuliganiškų paskatų, nes jos inkriminuojamos tuomet, kai sunku įžvelgti nusikaltimo priežastį, kaip tarp kaltininko ir nukentėjusiojo nėra asmeninių santykių. Teisėjų kolegija sutinka su skundo teiginiais, kad chuliganiškų paskatų nėra, kai kaltininko smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos.

Chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 21, kasacinės nutartys Nr. 2K-249/2009, 2K-286/2011, 2K-349/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. R. nesunkiai sutrikdyta sveikata buvo dėl menkavertės dingsties – noro atkeršyti už netinkamą T. Č. ir jo draugų išvijimą iš vakarėlio, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų elgesį lėmė chuliganiškos paskatos, t. y. jų veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p., požymiai.

Apeliaciniuose nuteistųjų skunduose taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teisme liko nepaneigta galimybė, kad A. R. galėjo pirštą susižaloti pats naudodamas smurtą kitų asmenų atžvilgiu, nes remiantis nuteistųjų parodymais, pirmo konflikto metu A. R. daug kartų mušė T. Č. per galvą, jis mušėsi ir su Ž. B.. Be to, Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2012-04-18 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad 2011-12-17, apie 00.30 val., įvykusiame konflikte nukentėjo E. M., M. G. ir A. R., kurie smurtiniuose veiksmuose dalyvavo tiek puolimo, tiek gynybos tikslais. Teismo posėdyje apklaustas specialistas taip pat nurodė, kad pirštą susižaloti A. R. galėjo tiek krisdamas, tiek pats smūgiuodamas, tiek jam suduodant smūgius į ranką. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė tokios nuteistųjų versijos galimybę ir nuosprendyje nurodė, kad teismui nekyla abejonių, kad būtent antrojo užpuolimo metu nukentėjusiajam A. R. ir buvo padarytas specialisto išvadoje konstatuotas sužalojimas. Iš vakarėlio išvykus T. Č., I. B. ir Ž. B., visi kiti dalyviai liko pirtyje švęsti toliau ir niekas nesiskundė bloga savijauta, niekam nereikėjo medicininės pagalbos. O po antrojo smurto panaudojimo A. R. atžvilgiu, pastarasis į namus, kaip kad parodė liudytoja V. R., parėjo keturpėsčias, visas kruvinas ir labai sumuštas, dėl ko buvo priverstas kreiptis į medikus. Be to, Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2012-04-18 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad nustatyti, kokiomis aplinkybėmis nukentėjo A. R. ikiteisminio tyrimo metu nepavyko. Tai, kad jis galėjo sužalojimus patirti ir pats naudodamas smurtą kitų asmenų atžvilgiu, buvo sprendžiama tik atsižvelgiant į jo poziciją atsisakyti duoti parodymus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patenkintų nukentėjusiųjų civilinių ieškinių teisingumu.. Remiantis LR BPK 113 str., 115 str. 1 d., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, vadovaudamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismas nukentėjusiųjų A. R. ir V. R. civilinius ieškinius turtinei žalai atlyginti tenkinto visiškai, nes konstatavo, jog ši suma reali ir pagrįsta bylos duomenimis. Todėl kaip nepagrįstos atmestinos ir E. G. skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ne realią pavogto kompiuterį „Dell“ vertę. Byloje nėra dokumento, patvirtinačio, kad nukentėjusysis V. R. civiliame ieškinyje kompiuterį įkainavo suma, kurią jis sumokėjo už naują kompiuterį daugiau nei prieš metus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendžio išvados dėl nuteistųjų kaltės, bausmių paskyrimo ir civilinių ieškinių priteisimo pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. G. ir T. Č. apeliacinius skundus atmesti.