- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- e2S-365-221/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19252-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- R. B., A. B.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. B. ir A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ ieškinį atsakovams R. B. ir A. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, uzufrukto panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – akcinė bendrovė Luminor Bank, K. B., P. G.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia atsakovų R. B. ir A. B. 2015 m. kovo 9 d. dovanojimo sutartį dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo, taikyti restituciją, grąžinant šį turtą atsakovės R. B. nuosavybėn, informuoti Nekilnojamojo turto registrą apie uzufrukto, nustatyto butui su rūsiu, esančiam (duomenys neskelbtini), panaikinimą.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), areštą. Ieškovė prašyme nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė R. B. perleido ginčo turtą atsakovui A. B., esant nevykdomai kreditavimo sutarčiai ir susidariusiai skolai pagal ją, patvirtina atsakovės R. B. nesąžiningumą ir siekį išvengti prievolių kreditoriams įvykdymo. Kyla pagrįsta grėsmė, kad dabartinis buto savininkas atsakovas A. B. (atsakovės sūnus) gali bandyti perleisti butą tretiesiems asmenims arba šį butą įkeisti. Dėl to ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: taikė laikinąją apsaugos priemonę – atsakovui A. B. priklausančio buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštą.
4. Teismas konstatavo, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės ir prie jo pateikti rašytiniai dokumentai tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus. Įvertinęs ieškovės prašyme išdėstytus argumentus, teismas sutiko, kad atsakovas A. B., sužinojęs apie ieškovės pareikštą ieškinį, gali imtis veiksmų, bandydamas perleisti ginčo butą tretiesiems asmenims, ar kitaip jį apsunkinti, ir tokiu būdu vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą, o tai gali padidinti priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu atsakovai R. B. ir A. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pritaikytos laikinosios priemonės nėra proporcingos jomis siekiamiems tikslams. Ieškovės ir galimų trečiųjų asmenų interesai būtų apsaugoti pranešus registro tvarkytojui apie iškeltą civilinę bylą teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 6 dalis). Tokie viešame registre nurodyti duomenys būtų pagrindu tretiesiems asmenims žinoti apie sprendžiamą ginčą, gauti informaciją apie ginčo dalyką ir patiems priimti sprendimą, ar sukuriami sutartiniai santykiai su atsakovu nesukelia jiems būsimos rizikos, ar ta rizika yra jiems priimtina.
1.2. Nepagrįstai vertinta, jog ieškovė pakankamai ir tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Ieškovė nurodė tik savo nuomonę, nuogąstaudama, jog atsakovas A. B., sužinojęs apie ieškinį, galbūt galėtų bandyti perleisti ginčo butą tretiesiems asmenims. Tokioms prielaidoms nėra realaus pagrindo, nurodoma situacija yra hipotetinė, nėra pagrįsta ar tikėtina. Šios ieškovės prielaidos nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir dėl to, jog ginčo butas dovanojimo sandorio pagrindu atsakovui A. B. buvo perleistas dar 2015 m. kovo 9 d., o ieškinys buvo pareikštas tik 2018 m. lapkričio 7 d. Jeigu atsakovas A. B. būtų turėjęs tikslą išvengti įsipareigojimų ar apsunkinti jų vykdymą, jis tam turėjo daugiau nei trejus su puse metų, tačiau neperleido ginčo buto, jo neįkeitė ir kitaip neapsunkino. Atsakovo A. B. sąžiningumu ir noru bendradarbiauti galima pasitikėti, tad būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo grėsmė neegzistuoja.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui A. B. priklausančiam ginčo turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
8. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
9. Atsakovų R. B. ir A. B. teigimu, šiuo atveju nėra nė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.
10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atsakovų R. B. ir A. B. argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su tokia atsakovų R. B. ir A. B. pozicija.
11. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų, pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
12. Nagrinėjamu atveju atsakovai R. B. ir A. B. iš esmės neginčija aplinkybės, kad ieškovės pateikto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. suformuluoti ieškinio reikalavimai, ieškinio faktinis ir teisinis pagrindai, pateikti įrodymai, kurie, ieškovės įsitikinimu, patvirtina jos nurodytus argumentus ir reikalavimus. Ieškovės pateiktų įrodymų įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų. Pažymėtina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad ieškovė būtų pasirinkusi akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimo atmestini.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, buvimą.
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017).
15. Nagrinėjamoje byloje konkretaus, ginčo sandoriu atsakovui A. B. perleisto nekilnojamojo turto arešto poreikį suponuoja pats ieškinio dalykas – reikalavimas, pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją, grąžinant ginčo turtą atsakovės R. B. nuosavybėn. Ginčo turto areštas užkerta kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai ir atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas akivaizdžiai apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymą. Ginčo turto areštas netrukdo atsakovui A. B. įgyvendinti jo turimas ginčo turto naudojimo, valdymo teises, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia atsakovo A. B. teisių ir teisėtų interesų, kadangi, kaip teigia atsakovas A. B., jis neketina ginčo turto perleisti tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013). Dėl to aplinkybė, kad atsakovas A. B. iki šiol neperleido ar kitaip neapsunkino ginčo turto, savaime nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės. Nagrinėjamu atveju negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus ieškovės prašomų taikyti priemonių apriboti atsakovo A. B. teisę disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas A. B., net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims. Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto sugrąžinimas atsakovei R. B., kurios kreditore yra ieškovė) gali tapti sunkiai įmanomas.
16. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia atsakovų R. B. ir A. B. 2015 m. kovo 9 d. dovanojimo sutartį dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją, grąžinant šį turtą atsakovės R. B. nuosavybėn, informuoti Nekilnojamojo turto registrą apie uzufrukto, nustatyto butui su rūsiu, esančiam (duomenys neskelbtini), panaikinimą. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, taikė laikinąją apsaugos priemonę – atsakovui A. B. priklausančio buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), areštą, t. y. pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.
17. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta atskirojo skundo argumentą, jog ieškovės ir galimų trečiųjų asmenų interesai būtų apsaugoti pranešus registro tvarkytojui apie iškeltą civilinę bylą teisme (CPK 137 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, jog civilinės bylos iškėlimo fakto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre neatlieka laikinųjų apsaugos priemonių funkcijų ir yra informacinio pobūdžio. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 6 dalimi, teisėjas, priėmęs pareiškimą apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo faktą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas arba daiktinės teisės į jį. Šio fakto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nevaržo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisių į šį daiktą ir neužkerta disponavimo šiuo daiktu galimybių.
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, atsakovai R. B. ir A. B. atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.