Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje ieškovo K. A. ieškinį, pareikštą atsakovei J. A., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Swedbank“, dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo ir kt., ir pagal atsakovės J. A. priešieškinį ieškovui K. A., atsakovėms pagal priešieškinį O. A., R. B., tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei „Viešųjų investicijų plėtros agentūra“, R. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės; neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; pirkėjų teisių pagal pirkimo – pardavimo sutartį perkėlimo; deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą pripažinimo niekine ir negaliojančia, nustatant, kad statytojais yra ieškovas ir atsakovė; dovanojimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia; santuokoje įgyto turto padalijimo ir kt.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovė J. A. prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovę R. B., kuri pakeitė vartų ir gyvenamojo namo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), durų spynas, perduoti raktus nuo vartų ir gyvenamojo namo durų; uždrausti atsakovei R. B. pačiai ar per trečiuosius asmenis bet kokia forma trukdyti naudotis sodyba, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Sodyba): pastatu-gyvenamuoju namu, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypu, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini); uždrausti atsakovei R. B. bet kokia forma atjungti ar kitokiu būdu riboti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą į minimą gyvenamąjį namą ar jo dalis; uždrausti atsakovei R. B. atjungti ar kitokiu būdu riboti minimo gyvenamojo namo/jo dalių šildymą; uždrausti atsakovei R. B. atjungti ar kitokiu būdu riboti šalto ir (ar) karšto vandens tiekimą į minimą gyvenamąjį namą; uždrausti atsakovei R. B. keisti įėjimo į minimą gyvenamąjį namą spynas ar kitokiu būdu riboti atsakovės J. A. patekimą į sodybą, adresu (duomenys neskelbtini), – gyvenamąjį namą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini).

3. Nurodė, kad atsakovei pateikus priešieškinį, atsakovė pagal priešieškinį R. B. atlieka akivaizdžiai neteisėtus, piktavališkus, su sąžiningu elgesiu akivaizdžiai nederančius veiksmus, siekdama apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, darydama esminę žalą atsakovės J. A. teisėms ir teisėtiems interesams, – neteisėtai jėga užvaldė gyvenamąjį būstą, adresu (duomenys neskelbtini), su jame esančiais J. A. priklausančiais daiktais, taip faktiškai jėga atimdama atsakovės J. A. gyvenamąjį būstą, kuriame pastaroji gyvena nuo 2014 m. Dėl šių aplinkybių atsakovė J. A. neturi kur gyventi ir laikinai glaudžiasi pas dukrą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

10. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

11. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

12. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad apeliantės priešieškinys yra preliminariai pagrįstas.

13. Dėl antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. pagrindo manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, tačiau laikinosiomis apsaugos priemonėmis neturi būti išsprendžiamas kilęs ginčas iš esmės nepriėmus galutinio teismo sprendimo, jų paskirtis yra kitokia, tačiau laikinosios apsaugos priemonės, kurios iš esmės sutampa su pareikštais reikalavimais, tam tikrais atvejais (kai pareiškiami prevencinio pobūdžio reikalavimai) gali būti taikomos, bet jų taikymas turi būti pakankamai pagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1610-943/2020). Tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009). Teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pasisakydamas dėl apeliantės deklaruotos gyvenamosios vietos, kitu adresu nei apeliantės ginčijamas gyvenamasis namas, pagrįstai rėmėsi Gyventojų registrų duomenimis. Nors apeliantės netenkina, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi oficialiais rašytiniais registrų duomenimis, tačiau apeliantė paneigiančių šiuo duomenis, jokių įrodymų nepateikė, todėl vien tai, kad apeliantė teigia, jog ji mokėjo komunalinius mokesčiu, kitaip rūpinosi ginčo gyvenamuoju namu, nepaneigia, jog apeliantė, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas dėl jos priešieškinio reikalavimų, turi galimybę gyventi kitame būste, nei ginčo gyvenamajame name. Situacija, jog apeliantė priešieškiniu siekia nuginčyti nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį, kuriuo O. A. padovanojo savo dukrai, apeliantės sutuoktinio seseriai R. B., ginčo nekilnojamąjį turtą, nesudaro pagrindo taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

15. Byloje esatys duomenys, kurie nebuvo nuginčyti skundžiamos nutarties priėmimo metu, įrodo, kad pagal 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį O. A. įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Ginčijama 2022 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) O. A. minėtą nekilnojamąjį turtą padovanojo R. B. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovės R. B. nuosavybės teise ir ji, kol neįrodyta kitaip, yra vienintelė ginčo turto savininkė.

16. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors apeliantė atskirajame skunde skiria daug dėmesio dėl pažeistos jos teisės į būsto neliečiamumą, tačiau apeliantė nepateikė duomenų, kad ji neturi kitos gyvenamosios vietos, ir kol nėra nuginčytas ir galiojantis dovanojimo sandoris, įpareigojus R. B. perduoti apeliantei raktus nuo Sodybos kiemo vartų ir gyvenamojo namo, netrukdyti apeliantei naudotis Sodyba, bei nustačius kitus apeliantės prašomus apribojimus ir draudimus R. B., būtų pažeisti R. B. kaip šio nekilnojamojo savininkės teisėti interesai, o apeliantei būtų suteiktas prioritetas nekilnojamojo turto savininkės atžvilgiu ir būtų pažeistas teisingumo principas.

17. Nors apeliantė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia aplinkybe, jog galimai jai palankaus sprendimo įvykdymas bus apsunkintas, nes netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti nudėvėti jai priklausantys daiktai, esantys gyvenamajame name (Sodyboje), nes šiais daiktais naudojasi šiame name gyvenantis apeliantės sutuoktinis (ieškovas), tačiau apeliantė nei jos prašymą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas ar R. B. siektų nudėvėti ar sugadinti apeliantės daiktus, esančius ginčo name (Sodyboje), ar padaryti atsakovės daiktams kitokią žalą. Priešingai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. B. informavo apeliantę apie galimybę išsivežti Sodyboje esančius apeliantės daiktus, ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė R. B. atsakovės J. A. daiktams nesiekė pakenkti ar sunaikinti, tačiau dėjo pastangas juos grąžinti.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė priešieškiniu siekia nuginčyti dovanojimo sandorį, kurio pagrindu R. B. įgijo ginčo nekilnojamąjį turtą, šioje byloje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atliktas įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės draudimo perleidimo į ginčo turtą, yra pakankamos, kadangi jos apriboja atsakovės R. B. galimybę perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims ir apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

19. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta (CPK 178 straipsnis). Kaip pažymėta teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1677-943/2020).

20. Asmuo, pagrįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas, bet konkrečias aplinkybes ir įrodymus, patvirtindamas, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas sukels CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokių aplinkybių nenurodė, įrodymų nepateikė.

21. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga, t. y. apeliantė neįrodė, jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, jog yra grėsmė galimai jai palankaus sprendimo įvykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apeliantės prašymą tenkinti.

22. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti, todėl ji paliktina nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas netenkintinas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti atsakovėms J. A. ir R. B.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.