Utenos apylinkės teismo sprendimas

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gervinė“ atstovams V. G. ir advokatui Gintarui Griciui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal L. G. ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Gervinė“ dėl neteisėto praturtėjimo ir nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje V. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

„1. Atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovės veiksmų, t. y. trečiojo asmens prašymu, kuris yra ir atsakovo akcininkas bei direktorius, būdamas dar santuokoje su ieškovė, paprašė pasiskolinti pinigų UAB „Gervinė“ kavinės įrangos bei indų pirkimui;

2. Kadangi ieškovei pagal 2018 m. gegužės 30 d. Panevėžio apylinkės teismo sprendimą tikslinė paskola, kuri buvo pripažinta, kad turi įvykdyti ieškovė, ji 2018 m. spalio 18 d. įvykdė, o nupirkta įranga ir indai minėtu teismo sprendimu nebuvo grąžinta ieškovei, akivaizdu, kad atsakovas UAB „Gervinė“ praturtėjo ieškovės sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

3. Įvertinus visas faktines aplinkybės bei pateiktus įrodymus neginčijamai yra priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo, kadangi ji grąžino paskolą ir atsakovo praturtėjimo, kadangi jis nuo pat virtuvės įrangos bei indų pirkimo naudoja savo veikloje.

4. Kadangi ieškovės vardu buvo sudaryta paskolos sutartis ir už šias lėšas nupirkta virtuvės įranga, kurią pagal susitarimą perėmė atsakovas, atsakovo praturtėjimui nėra teisinio pagrindo, tokio, kaip įstatymas ar sutartis ar kito pagrindo.

5. Už ieškovės skolintas lėšas ir šiandien atsakovo veikloje yra naudojama virtuvės įranga ir indai – nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja pareiškiant šį ieškinį.

6. Ieškovė už skolintas lėšas nupirkus virtuvės įrangą ir indus perdavė juos naudoti atsakovo veikloje, neprisiimdama nuostolių atsiradimo rizikos. Atsakovas pagal žodinį susitarimą patvirtino, kad lėšos už nupirktą įrangą ir indus bus grąžintos ieškovei.

7. Ieškovė negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, perduodant minėtą įrangą ir indus nebuvo sudaryta su atsakovu sutartis, todėl įvykdžiusi prievolę negali taikyti restitucijos“.

Atsakovė su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-516-902/2018 patvirtinta ieškovės ir trečiojo asmens V. G. santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurios 4.6 punkte konstatuota, kad L. G. ir V. G. pasidalino visą santuokos metu įgytą turtą ir pretenzijų vienas kitam dėl turto padalinimo neturi, o 4.8 punktu nustatyta, kad prievolė kreditorei V. P. pagal 2014 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartį dėl 7240,50 Eur skolos yra asmeninė L. G. prievolė, kurią vykdo L. G..

Atsakovės vadovui trečiajam asmeniui V. G. iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo nebuvo žinoma apie jokias buvusios sutuoktinės sudarytas paskolų sutartis. Mano, kad paskolos sutartys sudarytos fiktyviai (tik dėl akių), tam, kad santuokos nutraukimo byloje pablogintų sutuoktinio V. G. padėtį bei pagerintų savąją, siekiant naudingiau pasidalinti santuokos metu užgyventą turtą.

Ieškovės ir V. P. 2014 m. rugsėjo 28 d. sudaryta paskolos sutartis nesukuria prievolės atsakovei, nes sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų, o aplinkybė, kad sutartyje nurodyta, jog pinigai skolinami pirkti virtuvės įrangą ir indus (duomenys neskelbtini) esančiai sodybai padėties nekeičia, nes skolinosi ne UAB „Gervinė“. Pinigų perdavimo įmonei įrodymu galėtų būti UAB „Gervinė“ kasos pajamų orderis arba mokėjimo nurodymas, jei pinigai būtų pervesti į įmonės sąskaitą banke, bet atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys rodo ką kitą. 2014 m. sausio 10 d. įmonės savininkas V. G. į įmonės kasą pagal kasos pajamų orderį GER Nr. 8 įnešė 10000 Lt, o 2014 m. gruodžio 23 d. pagal kasos pajamų orderį Nr. 9 – 10475,36 Lt.

2014 m. gruodžio 23 d. iš UAB „Arvitra Baltic“ pagal sąskaitą ARVB 006778 įsigyta virtuvės įranga už 17363,50 Lt, 2014 m. lapkričio 27 d. iš UAB „Arkietė“ pagal PVM sąskaitą faktūrą KAP-0004124 – stalo įrankiai ir indai už 2986,18 Lt, iš UAB „Arkietė“ pagal PVM sąskaitą faktūrą KAP-0004197 – indai ir kiti daiktai už 583,09 Lt. Visas paminėtas prekes nusipirko UAB „Gervinė“, o ne ieškovė ar trečiasis asmuo. UAB „Gervinė“ niekada nesiskolino pinigų iš ieškovės ar kitų asmenų, išskyrus V. G., kuris ne kartą yra įnešęs pinigų į įmonės kasą.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, t. y. bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Nutraukiant santuoką bendrovės turtas negali būti dalinamas, o sprendžiamas klausimas tik dėl sutuoktinių turimų bendrovės akcijų. Pagal teismo patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį sutuoktinių turėtos UAB „Gervinė“ akcijos (sutarties 4.2.9 punktas) atiteko V. G..

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad UAB „Gervinė“ gavo iš jos kokią nors pinigų sumą.

Atsakovė prašo taikyti ieškovės reikalavimui ieškinio senatį. Nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalį atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2020 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, prašydama taikyti atsakovui nepagrįsto praturtėjimo institutą, ir netgi nurodydama, jog iš atsakovės papildomai priteistinos palūkanos, numatytos Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalyje nuo to momento, kuomet atsakovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Toks sužinojimas (pinigų gavimas), pasak ieškovės, įvyko 2014 metais, kai ji, tariamai, perdavė atsakovei savo pasiskolintus pinigus. Taigi, reikalavimo teisė, tokiu atveju, turėjo atsirasti jau 2014 metais, kai atsakovė, tariamai, nepagrįstai praturtėjo, o ne 2018 m. spalio 18 d., kai ieškovė, tariamai, grąžino savo skolą ir patyrė nuostolį. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio iki 2020 m. gruodžio mėnesio praėjo ne treji, o šešeri metai, tai yra sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas praleistas dvigubai.

Trečiasis asmuo siūlo ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad apie pinigų skolinimąsi iš V. P. iki skyrybų nieko nežinojo ir jokio paskolos rašto dėl virtuvės įrangos nematė. Įsitikinęs, kad jis surašytas vėliau, siekiant jam pakenkti. Visa įranga ir kitas inventorius iš tiekėjų nupirkti mokant iš įmonės pinigų ar išimant pinigus iš įmonės sąskaitos grynais. Tai atsispindi įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Ištuokos byloje visos fiktyvios paskolos sutartys ir skolos rašteliai, apie kuriuos nieko nežinojo, priskirti vykdyti ieškovei, o apie kažkokį paskolų, skolų pripažinimą net nebuvo užuominos. Turtas padalintas bendru sutarimu. Ieškovė, neturėdama tam pagrindo, reikalauja iš įmonės „Gervinė“ sumokėti už įrangą ir kitas darbo priemones. Mano, kad tai godumas, kerštas ir norėjimas pralobti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas ir trečiasis asmuo V. G. papildomai paaiškino, kad ieškinio nepripažįsta. Pinigų, apie kuriuos kalbama ieškinyje, tikrai negavo. Mano, kad šiai bylai nėra pagrindo, nes santuokos nutraukimo sutartyje viskas buvo aptarta. Įžvelgia keletą tendencijų – kerštą buvusiam sutuoktiniui ir norą pakenkti jo verslui. Santuokos nutraukimo byloje pirmą kartą pamatė paskolos raštelius, apie juos šeimoje nebuvo kalbama, jis nežinojo kam jie skirti. Santuokos metu kaip šeima nebuvo skolingi nei vienam žmogui. Tai, kad ieškovė kažkam 2018 m. spalio 18 d. atidavė pinigus yra melas. Po skyrybų turėjo prievolę per trejus metus sumokėti ieškovei keturiasdešimt tūkstančių. Daug dirbo ir prievolę įvykdė, nes kitaip būtų reikėję mokėti dideles palūkanas. Ieškovė to nesitikėjo. Nuo 1998 m. beveik visas įsigytas turtas užregistruotas G. vardu. Skyrybų metu per pusę buvo padalinti net kaimo turizmo namai. Ieškovė kerštauja. Ji mato, kad skola grąžinta, jis dar gyvas, įmonė dar gyvuoja. Įmonei sekasi sunkiau – praeitą sezoną negalėjo išnuomoti vieno namo, nes ieškovė pareiškė, kad sudarė sutartį su savo atstove. Tuo metu siekta greičiau paleisti verslą, kad būtų grąža. Skolino pinigus iš giminių ir iš draugų. Sumos buvo nedidelės, jų buvo daug ir visos atiduotos. Bet tai ne tie pinigai, apie kuriuos dabar kalbama. Buvo siekiama tikslo ir nebuvo kreipiamas dėmesys į smulkius dalykus – kur bus šeimos turtas, o kur įmonės. Praėjo septyneri metai, todėl neatsimena, ar ieškovė perdavė pinigus įrangos pirkimui ir iš kokių pinigų buvo mokama. Buvo keli mokėjimai. Uždaroji akcinė bendrovė dar nevykdė veiklos ir neturėjo savo lėšų. Įmonei paleisti reikėjo įdėti savo lėšų. Asmeninius pinigus įnešus į įmonės sąskaitą ir juos užpajamavus, jie pavirsdavo įmonės turtu. Nupirkus prekę įmonės vardu ir ją užpajamavus, ji virsdavo įmonės turtu. Nebuvo diskusijų ar kaltinimų dėl apgaudinėjimo. Santuokos nutraukimo metu turėjo 50 proc. įmonės akcijų, kurios jam ir atiteko.

Teismo posėdyje ieškovė L. G. papildomai paaiškino, kad bylos esmė yra tai, jog skyrybų proceso pabaigoje sužinojo, kad įrangos pirkimui paskolinti jos asmeniniai pinigai buvo panaudoti ne bendram šeimos tikslui, o apgaulės būdu, be jos žinios, V. G. įforminti UAB „Gervinė“ vardu. Pinigus jis panaudojo savo veiklai. Skolindamasi pinigus tikslą žinojo. Skolinant pinigus jos paklausė, kam bus naudojami pinigai. G. pinigų niekas nebūtų skolinęs, nes juo nepasitikėjo. „Gervinė“ vardu nupirkta įranga turėjo būti šeimos, bendra jungtinė nuosavybė, o ne bendrovės turtas. Sodyboje vyko statybos darbai, trūko pinigų įrangai nusipirkti. Skyrybų proceso metu turtas buvo apskaičiuotas, aptarta, kaip bus dalinamas, bet paskutiniu metu paaiškėjo, kad negali reikalauti šios kompensacijos, nes viskas įforminta „Gervinė“ vardu. Pasirašė santuokos nutraukimo sutartį, sprendimo neginčijo. Su G. ne kartą kalbėjo ir prašė grąžinti pinigus, nes yra neteisėtas pasisavinimas. Aplinkybė, kad pinigai panaudoti UAB naudai tapo žinoma 2018 m., bet į teismą nesikreipė, nes dar buvo negrąžinusi skolos. Akcininkė S. A. žinojo, kad visas turtas pirktas už jos pinigus, nes G. nuo 2003 metų niekur nedirbo ir neturėjo jokių pinigų. 2018 m. rusėjo mėn. akcininkė nusiuntė jam elektroninį laišką ir paprašė pateikti ataskaitą, bet jis nereagavo. 2020 m. advokatė paprašė pateikti ataskaitą, bet jis tai irgi ignoravo. Dar 2014 m. abu su pažįstama dalyvavo LITEXPO parodoje, domėjosi kavinės įranga, indais, baldais. Paskaičiavo, kad reikėtų dvidešimt penkių tūkstančių. Buvo atsivežusi pinigus, bet parodoje nieko neparduoda, todėl apsitarė, ką pirks, susitarė su bendrove, kuri atvažiuos į vietą, apžiūrės, išmatuos virtuvės patalpas ir konkrečiai paskaičiuos. Konkrečių įrodymų dėl pinigų perdavimo neturi. Važiuodama į Vilnių atsivežė pinigus, kuriuos jam ir perdavė, kaip ir kiekvieną kartą, kai atiduodavo krūvas pinigų įvairiems pirkimams. Visi pinigai tik iš jos – tai jos santaupos, pajamos iš trijų darboviečių. Jis prisidėjo tik darbu. G. iniciatyva buvo skolinami pinigai, nes reikėjo įrengti virtuvę, todėl ir buvo parašytas skolos lapelis, apie kurį jis žinojo ir žadėjo pradėjęs vykdyti veiklą atiduoti pinigus. Paskolinti pinigai buvo perduoti G. ir tai turėjo būti šeimos turtas. Abu kūrė sodybą, plėtojo veiklą, ji irgi prisidėjo prie „Gervinė“ veiklos ir tai turėjo būti šeimos turtas. Įrangos paskirtis buvo naudoti bendrovės veikloje, bet tai turėjo būti asmeninis turtas, sudaryta panaudos sutartis. Buvo pasitikėjimas. Skyrybų metu norėjo pasidalinti šį turtą, bet buvo ignoruojama ir neleista. Pasiliko nuoskauda, kad jis vienas UAB „Gervinė“ tuo naudojasi ir pelnosi iš to. Pinigus įrangai pirkti perdavė sutuoktiniui V., bet ne UAB „Gervinė“ ir tai turėjo būti asmeninis turtas, o jis įformino bendrovės vardu, nors ji nebuvo akcininkė. Apgaulė pasireiškė tuo, kad buvęs sutuoktinis jos paskolintus pinigus panaudojo kaip bendrovės pinigus. Įranga kavinei buvo sumontuota gruodžio 23 d. ne kaimo turizmo, o gyvenamajame name. UAB „Gervinė“ veiklą pradėjo 2015 m. birželio mėnesį. Bendrovės ūkinės ir finansinės veiklos nekontroliavo, nes iki 2015 metų veikla nebuvo vykdoma ir nebuvo ką kontroliuoti. Ji gyveno (duomenys neskelbtini), augino vaikus ir dirbo. Jis atvažiuodavo tik savaitgaliais ir vėl išvažiuodavo į kaimą.

Liudytoja S. E. A. teismo posėdyje paaiškino, kad bylos fizinius asmenis pažįsta, šeimos draugė, buvo jų vestuvių liudininke, buvo jų sodyboje. Žino, kad nupirkta tam tikra įranga ir neatsiskaityta su jos drauge L. G.. Buvo uždarosios akcinės bendrovės akcininke. Bendrovė veiklos nevykdė. Neturėjo jokių duomenų apie bendrovės veiklą, be to jau vyko ir skyrybų procesas. Nevyko jokie susirinkimai, negaudavo ataskaitų, kaip akcininkė neturėjo jokios informacijos. Parašė V. užklausimą, bet viskas taip ir baigėsi. Žino, kad įranga pirkta draugės pinigais, nes V. jokių pajamų neturėjo. Ji matydavo kaip per jų bendro gyvenimo metus G. duodavo jam pinigus. Tai buvo jų šeimos pinigai, o šeimoje dirbanti buvo tik L. G.. Žino, kad buvo planuota įrengti gyvenamą namą su vos ne profesionale įranga. Žino, kad vyko dideli pirkimai ir buvo skolinami pinigai. L. G. padėdavo brolis. Kada bendrovės vardu buvo nupirkta įranga, tiksliai nežino. Įranga nupirkta iki santuokos nutraukimo. Sodyboje įrangą matė. Kaip akcininkė negavo iš V. G. jokių finansinių dokumentų apie įrangos pirkimą. Lėšos kaimo turizmo statybai buvo L. G., nes G. pinigų neturėjo. Statybose su samdomais darbuotojais dalyvavo ir V. G.. Statybų vadovas ir organizatorius buvo V.. Finansavo L.. Procesas vyko bendrai sutuoktiniams sutarus – vienas finansuoja, o kitas stato. Nutraukiant santuoką L. mėgino tartis, kad jis atiduotų dalį pinigų, bet jie taip ir nesusitarė. Turto jie turėjo nemažai, skyrybų procesas buvo ilgas ir sunkus. V. neįvykdė visų susitarimų. Įranga yra bendrovės, L. davė pinigus, o jų nėra, todėl V. turi juos atiduoti.

Liudytojas P. K. teismo posėdyje paaiškino, kad yra L. sūnus ir buvęs V. įsūnis. Ginčą žino. Esmė yra šeimos biudžete. Kiek atsimena iš vaikystės, V. niekur nedirbo, pinigų į šeimos biudžetą neįnešdavo. Juos išlaikydavo tik mama. Ji pastoviai patirdavo iš V. spaudimą, kad jam reikia daugiau pinigų, nes prasidėjo statybos (duomenys neskelbtini), kur turėjo būti šeimos verslas. Paskutiniais metais V. atvažiuodavo tik savaitgaliais susirinkti mamos uždirbtų pinigų. Žino, kad įranga nupirkta iki 2015 metų. Mama buvo nupirkusi jam butą Vilniuje. Norėta greičiau paleisti verslą, todėl jo paprašė butą parduoti. Pinigus atidavė mamai. Jam yra žinoma, kad namo statybai, įrangos pirkimui mama skolinosi pinigus tiek iš giminaičių, tiek ir iš draugų. Žinojo, kad tuos pinigus perduodavo V. G., nes jis pinigų prašydavo. Ar pinigai buvo panaudoti įrangos pirkimui, nežino. Mama finansavo statybas, o V. vykdė darbus. Žino, kad mama pasidalino turtą ir gavo kompensaciją. Mano, kad V. mamai yra skolingas. Vyras turi išeiti iš šeimos garbingai, o ne viską pasigrobdamas, be to, jis atėjo visiškai be nieko.

Liudytoja R. J. M. teismo posėdyje paaiškino, kad L. G. mačiusi vieną kartą, o kaimyną V. G. gerai pažįsta. Girdėjo, kad G. reikalauja kažkokių pinigų. Su kaimynu bendrauja, bet negirdėjo, kad jam trūksta pinigų, kad skolinosi. Kaime gyvena nuo 1994 metų. V. pažįsta nuo 2006 metų, kai prasidėjo statybos. Nežino, kas finansavo kaimo sodybos projektą, o statė – V. ir trukdė gyventi, nes turi kaimo turizmo sodybą, atvažiuodavo užsieniečiai, prašydavo V., kad nors pusdienį netriukšmautų, leistų pailsėti. V. nepertraukiamai dirba iki dabar.

Ieškinys atmetamas.

Atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį atmetamas, nes pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnį ir teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020, 48 punktas; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-926-794/2018, 26 punktas) reikalavimams, kylantiems dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo, taikytinas ne sutrumpintas trejų metų, kaip teigia atsakovė, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra pasibaigęs.

Ieškovė teigia, kad atsakovė 2014 m. lapkričio 27 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą KAP-0004124, 2014 m. gruodžio 30 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą KAP 0004197 iš UAB „Arkietė“ ir 2014 m. gruodžio 23 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą ARVB Nr. 006778 iš UAB „Arvita Baltic“ nusipirko prekių už 20932,77 Lt (6062,55 Eur), sumokėdama ieškovės iš V. P. 2014 m. rugsėjo 28 d. pasiskolintais pinigais, kuriuos įgijo be teisinio pagrindo, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.237 straipsniu, privalo ieškovei grąžinti. Aplinkybes, dėl kurių atsakovė be teisinio pagrindo įgijo ieškovės pasiskolintus pinigus, aiškina taip: buvusio sutuoktinio, atsakovės vadovo ir trečiojo asmens šioje byloje V. G. prašymu pinigus pasiskolino UAB „Gervinė“ veiklai reikalingai įrangai pirkti ir perdavė juos trečiajam asmeniui, manydama, kad įrangą jis nupirks savo vardu ir tai bus bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bet trečiasis asmuo įrangą nupirko UAB „Gervinė“ vardu ir tokiu būdu atsakovė be teisinio pagrindo praturtėjo jos sąskaita, nes 2018 m. spalio 18 d. skolą V. P. ji grąžino.

Atsakovės atstovas ir trečiasis asmuo V. G. neigia pinigus, kuriais sumokėjo už prekes pirktas pagal paminėtas PVM sąskaitas faktūras, gavęs iš ieškovės. Aiškina, kad pinigai paimti iš atsakovės sąskaitos, į kurią pinigus pats ir įnešė, bet tai nebuvo ieškovės pinigai.

Pagal Civilinio proceso kodekso 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, bet ieškovė įrodymų, patvirtinančių, jog perdavė pinigus atsakovei, nepateikė. Teismas sprendžia, kad esant aplinkybei, kai atsakovės atstovas ir trečiasis asmuo V. G. neigia už atsakovės įsigytas prekes mokėjęs iš ieškovės gautais pinigais ir iš viso neigia gavęs ieškovės įvardintus pinigus, ieškovės nurodytos sumos perdavimo atsakovei ar jos atstovui faktas gali būti patvirtintas tik rašytiniais įrodymais, o tokių byloje nėra.

Pažymėtina, jog aplinkybę, kad atsakovė turtą gavo be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovė. Ji privalo įrodyti, kad perduodama turtą suklydo arba šis perduotas dėl prieš ją pavartotos prievartos ar apgaulės. Nagrinėjamu atveju, pagal ieškovės aiškinimą, pinigus sutuoktiniui ir atsakovės vadovui V. G. perdavusi savanoriškai, suvokdama neturinti jokios pareigos tą daryti. Tokie santykiai kvalifikuotini kaip dovanojimas. Taip spręsti galima atsižvelgiant dar ir į tai, kad ieškovė sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių pripažino, jog prievolė kreditorei V. P. pagal 2014 m. rugsėjo 28 d. paskolos sutartį dėl 7240,50 Eur skolos yra jos asmeninė prievolė, o į UAB „Gervinė“, kuri, pasak ieškovės, be teisinio pagrindo praturtėjo jos sąskaita, akcijas, valdytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nepretendavo.

Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal Civilinio proceso kodekso 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šioje byloje atsakovės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, tai išlaidos advokato pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

Pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Gervinė“ advokatui Gintarui Griciui už atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą, pasiruošimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdyje sumokėjo 1500 Eur. Atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl atsakovei iš ieškovės priteisiama 1500 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Bylos nagrinėjimo metu teismas patyrė 15,95 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos taip pat išieškomos iš ieškovės į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš L. G. uždarosios akcinės bendrovės „Gervinė“ naudai bylinėjimosi išlaidas – 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Išieškoti iš L. G. į valstybės biudžetą 15,95 Eur (penkiolika eurų 95 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.