Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Šiaulių miesto I-ojo notarų biuro notarės O. J. ir UAB „Euraz Lt“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1493-797/2012, iškeltoje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams UAB „Euraz Lt“ (buvusi UAB ,,Alanko“), Šiaulių miesto I-ojo notarų biuro notarei O. J., trečiajam asmeniui A. Ž. (K.) dėl notaro vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

5. Teigia, kad pirmiausia ieškovas, turėdamas pareigą elgtis atsakingai ir sąžiningai, privalėjo pats nustatytu laiku atvykti į numatytą ir jam neabejotinai žinomą vekselio mokėjimo vietą. Vekselio davėjui atvykus įvykdyti prievolę pagal vekselį, vekselio turėtojas turi pareigą vekselį pateikti apmokėjimui. Todėl prezumpcija, jog vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti, gali būti paneigta tik tuo atveju, jei vekselio davėjas įrodo, kad vekselyje nurodytu laiku atvyko į vekselio mokėjimo vietą, tačiau vekselio turėtojas nepateikė jam vekselio apmokėjimui. Tačiau ieškovas apskritai neįrodinėjo, kad buvo nuvykęs į vekselio mokėjimo vietą, o A. Ž. jam nepateikė vekselio apmokėjimui.

6. Pirmosios instancijos teismas ieškovui tenkančios įrodinėjimo pareigos buvimą įvardijo tik formaliai, tačiau faktiškai iš ieškovo nereikalauta įrodyti jo poziciją pagrindžiančių aplinkybių. Be to, teismas išvadą, jog prezumpcija dėl vekselio pateikimo apmokėti paneigta, padarė nesant tam įrodymų, nepagrindžiant jos jokiais byloje surinktais įrodymais. Tai sąlygoja išvadą, kad teismo sprendimas yra neteisingas, neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotai praktikai dėl vekselio pateikimo apmokėti tvarkos, ja siekiamiems tikslams, taip pat įrodymų vertinimo taisyklėms, teisingumo, sąžiningumo, protingumo, šalių rungimosi principams.

7. Nagrinėtoje byloje nebuvo ginčo, kad, pasibaigus vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselio turėtojui nebuvo sumokėta, todėl pagal ĮPVĮ 45 str. 1 p. vekselio turėtojas, prašydamas notaro išduoti vykdomąjį įrašą, turėjo reikalavimo teisę į įsipareigojusį pagal vekselį asmenį - vekselio davėją A. S.. Pastarajam neįrodžius, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytoje vietoje ĮPVĮ 40 str. tvarka, laikytina, kad šis reikalavimas įvykdytas tinkamai. A. Ž. tinkamai įvykdė ir kitą sąlygą - ieškovui neapmokėjus vekselio, jam registruotu laišku, adresu, nurodytu vekselyje, buvo išsiųstas pranešimas apie vekselio neapmokėjimą. Pagal ĮPVĮ 47 str. pranešti galima bet kokia forma, o pagal 5 dalį - laikoma, jog terminas nepraleistas, jeigu pranešimas nustatytu laiku buvo išsiųstas paštu; įteikimo faktas nėra reikšmingas. Būtent tai ir buvo padaryta vekselio turėtojo A. Ž., kas leidžia daryti išvadą, jog abi sąlygos, būtinos vekselio realizavimui ne ginčo tvarka buvo tinkamai įvykdytos.

8. Gavus A. Ž. prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, buvo patikrinta ne tik ar vekselis atitinka formalius reikalavimus, ar atlikti kiti įstatyme numatyti privalomi veiksmai, bet taip pat patikrinta, ar A. Ž. yra būtent tas asmuo, kuris įrašytas vekselyje kaip vekselio turėtojas, kurio naudai mokėtina vekselyje nurodyta suma. Kadangi A. Ž. pateiktas prašymas atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, vekselio turėtojas patvirtino, jog vekselį pateikė apmokėjimui jo mokėjimo vietoje, kartu buvo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad registruotu laišku vekselio davėjui pranešta apie vekselio neapmokėjimą, o vekselis neprotestuotinas, jokių papildomų veiksmų prieš išduodama vykdomąjį įrašą notarė neturėjo pareigos atlikti. Dėl nurodytų priežasčių nebuvo pagrindo konstatuoti, jog, notarui išduodant ginčijamą vykdomąjį įrašą, buvo pažeistos kokios nors materialiosios ar proceso teisės normos.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Euraz Lt” prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Pagal ĮPVĮ 40 str. 1 dalį vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Tuo atveju, jei vekselis neapmokamas, vekselio turėtojas privalo pranešti vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas per keturias darbo dienas po vekselio pateikimo apmokėti (ĮPVĮ 47 str. 1 d.). Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti visi įrodymai, patvirtinantys, jog šios tvarkos buvo laikytasi. Registruotu paštu, kas vykdomojo įrašo išdavimo metu buvo laikoma tinkamu būdu pateikti vekselį apmokėjimui arba formuoti apie neapmokėjimą, ieškovui vekselio apmokėjimo termino paskutiniąją dieną (2010-04-15) per Šiaulių miesto I-ąjį notarų biurą buvo išsiųstas raštas - Vekselio pateikimas apmokėjimui, o kitą dieną (2010-04-16), nepraleidus įstatyme nustatytų terminų, išsiųstas pranešimas apie vekselio neapmokėjimą bei informuojama apie ketinimą kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Pranešimai siųsti tuo adresu, kokį nurodė vekselio davėjas A. S., išduodamas vekselį. Todėl, atlikus visus reikalingus veiksmus, trečiasis asmuo kreipėsi į notarą, kuris, kaip numato šiuos klausimus reglamentuojantys teisės aktai, patikrinęs, ar vekselį pateikiantis asmuo yra teisėtas jo turėtojas ar jo įgaliotas asmuo, ar vekselis sudarytas pagal įstatymo reikalavimus ir ar vekselis užprotestuotas pagal Vekselių ir čekių protestavimo taisykles arba vekselio turėtojas yra atleistas nuo pareigos įforminti protestą, bei nustatęs, kad vekselis atitinka keliamus reikalavimus, laikydamasis jo realizavimo tvarkos, išdavė vykdomąjį įrašą.

2. Teismas nepagrįstai ir prieštaraudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011, suformuluotai praktikai, siejo vekselio pateikimą apmokėti su tuo, kad ieškovas negavo trečiojo asmens A. Ž. siųsto pranešimo dėl vekselio pateikimo. Tokiu būdu teismas, ieškovui neįrodinėjant ir byloje nesant įrodymų, paneigiančių prezumpciją dėl vekselio pateikimo apmokėjimui, jei vekselis yra pas vekselio turėtoją, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika būtų rėmęsis tiksliai ir teisingai, jis turėjo konstatuoti, jog A. Ž. tinkamai įvykdė įstatymo jam, kaip vekselio turėtojui, numatytas pareigas (pateikė vekselį apmokėjimu vekselio mokėjimo vietoje, sutampančioje su A. Ž. gyvenamąja vieta), todėl įgijo teisę savo reikalavimą pagal vekselį realizuoti ne ginčo tvarka. Taip pat tinkamai įvykdyta ir kita procedūra - registruotu laišku išsiųstas pranešimas dėl vekselio neapmokėjimo. Todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas A. S. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

1. Nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011, suformuotu išaiškinimu, nes šią nutartį priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, ji atspindi suformuotą teismų praktiką, joje pateikta argumentacija yra įtikinamesnė ir ji priimta vėliau, negu kitos apeliantų nurodomos Kasacinio teismo nutartys. Panašių išvadų, vertindamas Kasacinio teismo nutarčių tarpusavio konkurencijos klausimus vekselių civilinės teisinės apyvartos klausimais, yra priėjusi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2009. Todėl ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl notarės teiginių, kad vekselį pateikiant apmokėti pakanka registruotu laišku išsiųsti pranešimą, nepagrįstumo, laikytinos teisėtomis, nes yra paremtos byloje aktualaus teisinio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo taisykle, suformuluota vėliausioje Kasacinio teismo praktikoje.

2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ieškovas neįvykdė savo procesinės pareigos įrodyti, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kaip tai reikalaujama pagal ĮPVĮ 40 str., 48 str. 2 d., CPK 178 str. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad vienintelis būdas, kuriuo vekselio turėtojas A. Ž. nusprendė įgyvendinti iš ĮPVĮ 40 str. jam kylančią pareigą pateikti vekselį apmokėjimui, buvo pranešimo registruotu laišku adresu (duomenys neskelbtini), siuntimas. Įrodymų, kad vekselis apmokėjimui būtų buvęs teikiamas kokiu nors kitus būdu - inter alia jį pateikiant tete-a-tete adresu (duomenys neskelbtini), bylos nagrinėjimo metu nenurodė nė vienas iš proceso dalyvių. Priešingai, kad vekselis apmokėjimui nebuvo pateikiamas minėtu adresu, tiesiogiai patvirtinto teismo posėdžių metu duodamas paaiškinimus trečiasis asmuo A. Ž.. Apklausiamas jis nurodė, jog vekselį ir prašymą pateikė notarei O. J., kuri, jo įsitikinimu, ir turėjo atlikti visus būtinus vekselio pateikimo apmokėjimui veiksmus, ką, beje, patvirtina faktas, jog pranešimas „Vekselio pateikimas apmokėjimui“ buvo išsiųstas pačios atsakovės notarės O. J.. Atitinkamai notarė, duodama paaiškinimus teismo posėdyje, nurodė, kad be vekselio niekas piliečio nepriima, anot jos, A. Ž. pateikė prašymą, vekselį, surašė jo pateikimą apmokėjimui ir per „mūsų kontorą buvo pateikta apmokėjimui“ (b. l. 144). Vadovaujantis logikos dėsniais pagrįstai teigtina, jog vekselis 2010-04-15, t. y. paskutinę jo apmokėjimo dieną, apskritai fiziškai tą dieną net negalėjo būti pateiktas adresu (duomenys neskelbtini), nes tą dieną buvo pateiktas, kaip nurodė patys trečiasis asmuo ir notarė, notarų biurui veiksmų atlikimui („Vekselio pateikimas apmokėjimui“ notarės išsiųstas 2010-04-15, 8.45 val. ryto). Priešingai nei teigia apeliantai, ta aplinkybė, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti adresu (duomenys neskelbtini), yra laikytina visišku įrodyta byloje surinktais duomenimis.

3. Į bylą kartu su notarės O. J. atsiliepimu į ieškinį buvo pateikta 2010-04-16 Prašymo dėl vykdomojo įrašo atlikimo kopija, iš kurios turinio aiškiai matyti, jog jokio pareiškimo apie tai, kad vekselio turėtojas būtų kokia nors tvarka teikęs vekselį apmokėjimui vekselio davėjui, nėra ir tai patvirtina, kad kitokiu būdu, nei tuo, kurį teismas pagrįstai pripažino netinkamu (t. y. pranešimo siuntimo registruotu laišku), ginčo vekselis vekselio davėjui pateikinėjamas apmokėjimui nebuvo nei adresu (duomenys neskelbtini), nei kokiu kitu adresu. Be to, minėto prašymo turinys nenuginčijamai paneigia notarės O. J. apeliacinio skundo teiginius, jog A. Ž. pateiktas prašymas atitiko įstatymo reikalavimus, kad vekselio turėtojas patvirtino, jog vekselį pateikė apmokėjimui jo mokėjimo vietoje. Taigi, vekselio turėtojas nesilaikė net to minimumo įpareigojimų, kuriuos įstatymo leidėjas yra nustatęs vekselio turėtojui, siekiančiam reikalavimų pagal vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka išduodant vykdomąjį įrašą, pateikė notarei Tvarkoje nustatytų reikalavimų neatitinkantį prašymą išduoti vykdomąjį įrašą (Tvarkos 4.7 p.), kurio, ieškovo vertinimu, notarė, pirma, neturėjo teisės priimti ir, antra, pagal jį neturėjo teisės išduoti vykdomojo įrašo.

4. Nagrinėjamos bylos atveju vekselio turėtojas A. Ž. 2012-09-05 pateikė teismui Paaiškinimą-prašymą, kurio pačiu pirmu sakiniu pripažino, kad vekselio jis neturi. Minėtas paaiškinimas pateiktas teismui po to, kai pagal atitinkamą ieškovo prašymą teismas nutartimi įpareigojo A. Ž., notarę O. J. ir/ar antstolę V. Š. pateikti ginčo vekselio originalą, kad galėtų būti atlikta teismo ekspertizė vekselio suklastojimo faktui patvirtinti. Pastarieji teismui raštu taip pat nurodė, jog vekselio originalo neturi. Taigi, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstai teigtina, jog prezumpcijos patvirtinimui reikalinga nustatyti faktinė aplinkybė - vekselio buvimas pas vekselio turėtoją - neegzistuoja. Atitinkamai ir nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti aptariamą prezumpciją apeliantų prašoma apimtimi ir įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą spręsti tokia tvarka, kad pareigą įrodinėti išimtinai turėtų tik vekselio davėjas, t. y. ieškovas. Ieškovo vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje būtent atsakovai ir trečiasis asmuo jų pusėje A. Ž. privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius vekselio pateikimą (ar siekį tą padaryti) apmokėjimui ĮPVĮ leistinu būdu, o nesugebėjus to padaryti, prezumpcija taikytina atvirkštiniu būdu - vekselio davėjo naudai, nes vekselio nebuvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja vekselio nepateikimą apmokėti. Kita vertus, kaip jau minėta aukščiau bei kaip skundžiamame sprendime iš esmės pasisakė pats teismas, aptariamos prezumpcijos nagrinėjamoje byloje taikymas apskritai net nebuvo būtinas, nes byloje surinkti įrodymai patvirtino patį faktą, jog vekselis ieškovui A. S. nebuvo pateiktas.

5. Priešingai nei nurodo apeliantai, pranešimo įteikimo faktas yra reikšmingas ir sukelia akivaizdžias teisines pasekmes. Turint omenyje tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pranešimas apie vekselio neapmokėjimą siųstas imituojant įstatymo nustatytų pareigų informuoti vykdymą, t. y. iš anksto žinant, joj jis vekselio turėtojo nepasieks, taip pat disponuojant duomenimis apie visiškai kitą ieškovo registruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, A. Ž. ir notarės O. J. veiksmai, siunčiant pranešimą senu adresu, sutampančiu su A. Ž. faktinės gyvenamosios vietos adresu, laikytini neatitinkančiais protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Dėl tokio jų pobūdžio vekselio turėtojas neįgijo teisės į savo reikalavimų patenkinimą ne ginčo tvarka (ĮPVĮ 81 str. 1 d.). Atitinkamai pagal tokį vekselį notarė negalėjo išduoti vykdomojo įrašo (ĮPVĮ 81 str. 2 d.), t. y. nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kuomet notarė yra išdavusi vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo anksčiau, nei kreditorius apskritai įgijo reikalavimo teisę. Tokia situacija nėra toleruotina nei teisės, nei moralės požiūriu ir tai dar kartą patvirtina, jog ginčo vykdomasis įrašas pirmosios instancijos teismo buvo panaikintas pagrįstai.

6. Apeliantai kaltina ieškovą elgusis neatsakingai, nesąžiningai, nes pastarasis nustatyt laiku neatvyko į numatytąją ir jam „neabejotinai žinomą vekselio mokėjimo vietą“. Ieškovas teigia, kad jo ir atsakovo (ar trečiojo asmens) nesieja jokie prievoliniai santykiai, iš kurių galėtų kilti ieškovo pareiga atsakovui (ar trečiajam asmeniui) sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Ieškovas vekselio trečiajam asmeniui A. Ž. apskritai nėra išdavęs, o apie šio dokumento turinį jam tapo žinoma, tik susipažinus su antstolės V. Š. vykdomojoje byloje esančiais dokumentais. Teigia, kad ginčo vekselyje esantis ieškovo parašas yra suklastotas, ko kategoriškai negalėjo paneigti nė vienas iš proceso dalyvių bei ką, priimdamas sprendimą, akcentavo Šiaulių miesto apylinkės teismas. Tokios aplinkybės, kaip ginčo vykdomojo įrašo išdavimas daugiau egzempliorių nei būtina, vekselio originalo nebuvimas/dingimas/praradimas/pasimetimas ir/ar tariamas ieškovo atliktas jo „išvogimas“ (taip nurodė A. Ž. posėdžio metu), prievolinių santykių tarp šalių nebuvimas, ieškovo įsipareigojimų atsakovui neįtraukimas į ginčo vykdomojo įrašo atlikimo laikotarpiu šalių sudarytą Taikos sutartį (pridedama), kuria buvo aptarti, kaip tada atrodė, visi tarpusavio įsipareigojimai (atsakovo skolinis įsipareigojimas ieškovui), leidžia daugiau pasitikėti nuosekliais ieškovo A. S. paaiškinimais, nei prieštaringais ir kelis kartus keistais atsakovų bei jų pusėje dalyvavusio trečiojo asmens A. Ž. išvedžiojimais. Akivaizdu, kad neišdavus paties vekselio, negali būti žinoma ir jo apmokėjimo vieta, į kurią tariamai A. S. privalėjo atvykti, todėl apeliantų teiginiai laikytini nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus, sprendžia, kad byla išnagrinėta išsamiai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus; pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir teisingas, nes sprendimo išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimų; sprendimo motyvai išsamūs ir aiškūs, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimo motyvais bei išvadomis ir neturi pagrindo šioje nutartyje jų kartoti iš naujo. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl konkrečių apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantai (atsakovai) Šiaulių miesto I-ojo notarų biuro notarė O. J. ir UAB „Euraz Lt“ (buvusi UAB „Alanko“), kuriai atstovauja direktorius (byloje - trečiasis asmuo) A. Ž., teigia, kad LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 ir 47 straipsnių, reglamentuojančių paprastojo (neprotestuotino) vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo dėl vekselio neapmokėjimo pateikimo tvarka nebuvo pažeista, kad notarė (atsakovė) O. J. pagrįstai ir teisėtai pagal vekselio turėtojo A. Ž. pateiktą 2009 m. birželio 22 d. paprastąjį (neprotestuotiną) vekselį 2010 m. balandžio 16 d. išdavė Vykdomąjį įrašą dėl 466 700,00 litų išieškojimo ne ginčo tvarka iš vekselio davėjo A. S. vekselio turėtojui A. Ž., todėl pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo A. S. ieškinį, netinkamai suprato ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-07-15 nutartyje (civilinės bylos Nr. 3k-7-278/2011) suformuotas taisykles, nepaisė logikos dėsnių, civilinėje teisėje galiojančių principų, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir tokiu būdu buvo pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos bei priimtas neteisingas sprendimas.

Apeliantai (atsakovai) Šiaulių miesto I-ojo notarų biuro notarė O. J. ir UAB „Euraz Lt“ (buvusi UAB „Alanko“) savo apeliaciniuose skunduose, kuriais prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti A. S. ieškinį, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančiu notarės O. J. 2010-04-16 išduotą vykdomąjį įrašą (notaro registro Nr. 4143), kuriuo reikalaujama iš A. S. išieškoti 466 700 Lt A. Ž. naudai, vadovaujasi iš esmės analogiškais argumentais.

Apeliantai nurodo, kad ilgą laiką notarinėje ir teismų praktikoje buvo aiškinama ir suprantama, jog vekselio pateikimas apmokėjimui galimas keliais būdais: (1) pateikiant vekselio originalą mokėtojui; (2) išsiunčiant mokėtojui registruotu laišku reikalavimą apmokėti vekselį; (3) pateikiant vekselį inkasuoti bankui, teikiančiam tokią paslaugą ir tik 2011 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-278/2011 vienareikšmiškai buvo suformuluota praktika dėl vekselio pateikimo apmokėjimui, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) analogiją, pripažindamas, kad registruoto reikalavimo apmokėti vekselį išsiuntimas registruotu laišku yra tinkamas vekselio pateikimo apmokėti būdas.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas 2011-07-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 negali būti suprantamas kaip nauja civilinės teisės norma, kuriai taikomas principas „įstatymas atgal negalioja“ (CK 1.7. str. 2 dalis) , nes minėta nutartis yra tik išaiškinimas, kaip turėjo būti ir turi būti suprantamos ir vykdomos atitinkamos jau galiojančios teisės normos, todėl pirmosios instancijos teismas, 2012 m. spalio 30 d. priimdamas ginčijamą sprendimą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-07-15 nutartyje (civilinės bylos Nr. 3k-7-278/2011) priimtu išaiškinimu.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-15 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-278/2011 priimtą išaiškinimą, nes nors Kasacinis teismas nurodė, kad reikalavimo apmokėti vekselį išsiuntimas nėra tinkamas vekselio pateikimas apmokėti, tačiau nurodė, kad tai automatiškai nereiškia, jog ĮPVĮ 40 str. reikalavimas įvykdytas netinkamai ir asmuo prarado reikalavimo teisę pagal vekselį; kad pagal minėtą Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, pareigą įrodyti, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), kaip to reikalaujama pagal ĮPVĮ 40 str., turėjo ieškovas A. S. (ĮPVĮ 48 str. 2 d., CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas ir, vadovaudamasis byloje šalių pateiktais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovui A. S. kaip vekselio davėjui ne tik nebuvo apmokėjimui teikiamas ar įteiktas 2009-06-22 Paprastasis vekselis, bet nebuvo ir negalėjo būti ieškovui įteikti adresu (duomenys neskelbtini), siųsti pranešimai, nes 2010-04-15 bei 2010-04-16 pranešimai buvo siunčiami ten, kur ieškovo A. S. akivaizdžiai tuo laiku nebuvo, jis ten negyveno ir 2010-04-15 bei 2010-04-16 apie tai gerai žinojo vekselio turėtojas A. Ž., kadangi (duomenys neskelbtini) yra jo paties gyvenamoji vieta (56 b. l.). Be to, 2009-12-22 A. Ž. pateikė Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui „Pareiškimą dėl asmens dingimo patikslinimo“, kuriame nurodė, kad be žinios dingo jo giminaitis (pusbrolio sūnaus) ir jo firmos darbuotojas A. S., nes paskutinę žinutę iš jo gavo 2009 m. spalio pabaigoje ir daugiau jokių kontaktų su juo neturėjo (104 b. l.), tačiau jau 2010-01-08 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. S. dingimo be žinios, nustačius, kad A. S. gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jam atstovauja advokato E. M. kontora, esanti (duomenys neskelbtini). Apie tai A. Ž. buvo pranešta (105 b. l.). Taip pat byloje buvo nustatyta, kad tiek notarui, tiek vekselio turėtojui A. Ž. 2010-04-15 bei 2010-04-16 buvo žinoma, jog A. S. nuo 2009-06-08 deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (57 b. l.), nes tokią jo gyvenamąją vietą notaras nurodė 2010-04-16 išduotame Vykdomajame įraše (5 b. l. ), tokią deklaruotą gyvenamąją vietą A. Ž. nurodė 2010-04-23 antstolei V. Š. teikdamas Vykdomąjį įrašą išieškojimo vykdymui (94 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad vekselio turėtojas A. Ž. ir notarė O. J., 2010-04-15 siuntusi pranešimą dėl vekselio apmokėjimo bei 2010-04-16 išdavusi vykdomąjį įrašą, ne tik pažeidė šiuo veiksmus reglamentuojančias teisės normas, bet ir iš anksto žinojo, kad dokumentai ieškovui (vekselio davėjui) A. S. negalės būti įteikti adresu Vėjo skg. 10 Šiauliuose, nes jo ten tikrai nėra. Tokius vekselio turėtojo A. Ž. veiksmus teisėjų kolegija vertina kaip nesąžiningus, o notaro veiksmus, kaip visiškai formalius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad netinkamas vekselio pateikimas apmokėjimui šioje konkrečioje byloje turėjo esminės reikšmės, nes ieškovas A. S. byloje apskritai neigė vekselio išdavimą A. Ž., nurodė, kad vekselio jis neišdavė, kad 2009-06-22 vekselio kopijoje esantis parašas yra ne jo, kad apskritai jis neturėjo pagrindo išduoti A. Ž. vekselį 466 700 Lt sumai, tačiau byloje A. S. nebuvo pareiškęs reikalavimo minėtą vekselį pripažinti negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas tokio klausimo iš esmės nesprendė.

Dėl apeliantų argumentų, kad vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti, teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies, nes vekselio turėtojas A. Ž. vekselio originalo teismui nepateikė ir negalėjo nurodyti, kur yra šio vekselio originalas. Teismas ginčijamame sprendime dėl vekselio originalo pateikimo notarei O. J. sprendė, kad vekselio originalas notarei buvo pateiktas, tačiau konstatavo, kad byloje liko nepaneigti ieškovo A. S. argumentai, jog notarei galėjo būti pateiktas suklastotas vekselis, t.y. vekselio originale buvo suklastotas A. S. parašas, nes vekselio turėtojui A. Ž. nepateikus vekselio originalo, ieškovui nebuvo galimybės reikalauti paskirti parašo, esančio vekselyje, ekspertizę bei taip įrodyti, kad jis vekselio nepasirašė.

Apeliantų argumentai, kad vekselio davėjas turėjo įrodyti, jog vekselyje nurodytu laiku jis atvyko į vekselio mokėjimo vietą, tačiau vekselio turėtojas nepateikė jam vekselio apmokėjimui, formaliai būtų teisingi, jeigu ieškovas A. S. pripažintų sudaręs tokį vekselį, tačiau šiuo atveju jis tai neigia ir nurodo, kad apie vekselio egzistavimą sužinojo tik susipažinęs su antstolės V. Š. vykdomojoje byloje esančiais dokumentais. A. Ž. nepateikus vekselio originalo, šie A. S. argumentai liko nepaneigti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neduoda pagrindo keisti ar panaikinti teisingą, išsamų ir pagrįstą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012m. spalio 30 d. sprendimą, todėl atsakovų Šiaulių miesto I-ojo notarų biuro notarės O. J. ir UAB „Euraz Lt“ apeliaciniai skundai netenkintini, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012m. spalio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1, 3 dalys, 98 str.).

Ieškovas A. S. nepateikė teismui duomenų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos iš apeliantų jam nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.