- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- 1A-383/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00096-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė (pran.), Regina Gaudutienė, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- V. G.
- Civilinis ieškovas
- E. V.
- Nukentėjusysis
- V. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 13 metų;
- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 13 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš V. G. priteista: civilinei ieškovei E. V. 75 000 Lt neturtinei ir 2 647, 86 Lt turtinei žalai atlyginti bei 500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti; Valstybinei teritorinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 153,71 Lt už nukentėjusiajam V. J. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, t.y. 2013 m. kovo 14 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), E. J. priklausančiame kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių paskatų, kilusio konflikto su Č. V. metu, tyčia sudavė apie septyniolika smūgių rankomis ir kojomis į galvos, krūtinės ir kitas kūno vietas Č. V., taip padarydamas jam poodines kraujosruvas kairėje krūtinės ląstos pusėje, poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, pereinant į speninę ataugą, abejose kaktos pusėse, kairės ausies kaušelyje, abiejų akių vokuose, abiejuose skruostuose, dešiniame žande, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kaktoje, kraujosruvas abejų akių odenose, kraujosruvą kairiojo smilkinio srityje, pereinant į smilkininį raumenį, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, dešinės krūtinės ląstos pusės I–VIII šonkaulių lūžius vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, IV–VIII šonkaulių lūžius priekinės pažastinės linijos projekcijoje su pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, kairės krūtinės ląstos pusės I–VIII šonkaulių lūžius vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, III–VI šonkaulių lūžius priekinės pažastinės linijos projekcijoje, krūtinkaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, dešiniojo plaučio apatinės skilties plyšimą, kepenų dešinės skilties plyšimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo dešiniojo plaučio apatinės skilties plyšimo, kepenų dešinės skilties plyšimų, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, Č. V. įvykio vietoje mirė, taip jis nužudė Č. V.
Be to, jis nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą, t. y. 2013 m. kovo 14 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), E. J. priklausančioje virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sudavė apie septynis smūgius rankomis ir kojomis į galvos ir krūtinės sritį V. J., taip padarydamas jam žaizdą kairiame momenyje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimą kairiame skruoste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą ir kairės krūtinės ląstos pusės VI šonkaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip tyčia jis nesunkiai sutrikdė sveikatą V. J.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir jo bylą išnagrinėti iš naujo.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą, bausmę, taip pat neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Apeliantas teigia, kad teismo išvados, kad jis padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, numatytus nusikaltimus neatitinka faktinių aplinkybių, nes tokių teismo išvadų nepatvirtina objektyvūs bylos įrodymai.
Apelianto manymu, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi. Teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. J. parodymais ir nepagrįstai atmetė jo (apelianto) ir liudytojo A. Ž. parodymus. Nukentėjusiojo V. J. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nukentėjusysis V. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis nematė kaip ir kas mušė Č. V., o tik girdėjo kaip apie tris kartus buvo suduodami smūgiai Č. V., pagal garsą smūgiai buvo suduoti delnais į galvą, kas mušė nematė. Nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusysis V. J. parodė, kad jį ir Č. V. mušė tik V. G., niekas kitas jų nemušė ir jie iki įvykio sužaloti nebuvo. Teisme nukentėjusysis V. J. teigė nieko neprisimenantis, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas viską surašė, o jis tik pasirašė. Šie nukentėjusiojo V. J. parodymai prieštarauja liudytojo A. Ž. parodymams, kuris parodė, kad jis matė kai A. G. spyrė du kartus į galvos sritį nukentėjusiajam V. J., iki įvykio V. J. sužalotas nebuvo. Nukentėjusysis V. J. dėl girtumo visų aplinkybių neprisimena. Teismas nepagrįstai jo parodymus įvertino kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi ikiteisminio tyrimo veiksmai (neatliktos akistatos, nepaskirta psichiatrinė ekspertizė). Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusysis V. V. mirė 2013 m. kovo 14 d. 16.22 val., o sužalojimai V. V. buvo padaryti keletą valandų iki mirties, todėl neatmetama tikimybė, kad laiku suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą Č. V. būtų išgyvenęs.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų siekęs Č. V. mirties. Jis neturėjo motyvo nužudyti Č. V., nenumatė jo gyvybės atėmimo galimybės ir to nenorėjo.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, jei dėl jo veikos ir buvo atimta gyvybė Č. V., tai jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Apeliantas teigia, kad byloje nustatyti faktai liudija, kad tai nebuvo žmogžudystė, o tik konfliktas, kurio pasėkoje mirė Č. V.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis V. G. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo V. G. apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir jo bylą išnagrinėti iš naujo. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą, bausmę bei neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.
Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį
Skundžiamu teismo nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė Č. V., ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, už tai, kad tyčia nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam V. J.
Apeliantas neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kurio pagrindu jis nuteistas už Č. V. nužudymą ir už V. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas teigia, kad jo kaltės nepatvirtina objektyvūs bylos įrodymai, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, todėl nepatikimi, o jo parodymai nepagrįstai įvertinti kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai.
Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-242/2014).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė surinktus duomenis ir juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, yra išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos motyvuotos teismo išvados. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismo išvados yra neteisingos.
Apeliantas neneigia 2013 m. kovo 14 d. kartu su A. Ž. buvęs pas V. J. namuose ir ten, kilus asmeniniams nesutarimams, naudojęs fizinį smurtą prieš Č. V. ir V. J., tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo veiksmų apimties ir teisinio įvertinimo.
Nuteistasis V. G., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde jokių konkrečių jo kaltės įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, tik deklaratyviai teigia, kad teismo išvada, kad jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neatitinka faktinių aplinkybių, jo kaltė nepagrįsta objektyviais bylos įrodymais. Toks apelianto teiginys prieštarauja bylos duomenims.
Priešingai nei teigia apeliantas, byloje yra pakankamai patikimų, iš skirtingų šaltinių gautų įrodymų, kurių visuma patvirtina, kad V. G. nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam V. J.. Tokie įrodymai yra: iš dalies paties nuteistojo V. G. parodymai, kuris prisipažino įvykio dieną (2013-04-13) naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. J.; nukentėjusiojo V. J. parodymai, kuris vienodai ir nuosekliai teigė, kad jis iki pas jį atvykstant V. G. ir A. Ž. sužalotas nebuvo ir niekas kitas be V. G. jo nemušė; liudytojo A. Ž. parodymai, kuris parodė, kad iki įvykio V. J. sužalotas nebuvo, jo akivaizdoje V. G. du kartus spyrė V. J. į galvos sritį; liudytojų V. V. ir D. V. parodymai, kurie 2013-03-14 apie 16 val. rado sužalotus V. J. ir Č. V.; greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių duomenys, iš kurių matyti, kad 2013 m. kovo 14 d. 16.22 val. (duomenys neskelbtini), buvo rastas sumuštas V. J. (1 t., 140–141 b. l.), Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kuriomis nustatytas V. J. padarytų sužalojimų laikas, kiekis, mastas, pobūdis, mechanizmas (1 t., 65; 67 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad visus specialisto išvadoje konstatuotus V. J. sužalojimus 2013 m. kovo 14 d. konflikto dėl asmeninių priežasčių metu padarė V. G. ir dėl jo smurtinių veiksmų kilo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai - nesunkus V. J. sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes jos pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. G. pagrįstai ir teisingai nuteistas už tyčinį nesunkų V. J. sveikatos sutrikdymą ir jam tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 1 dalis).
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad esminiai nuteistojo V. G. nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu teiginiai ir argumentai susiję su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliantas neigia nužudęs Č. V. ir teigia, kad tarp jų įvyko konfliktas, kurio pasėkoje mirė Č. V.. Tokie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl V. G. kaltumo įvykdžius Č. V. nužudymą.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi.
Specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Č. V. mirtis įvyko nuo dešinio plaučio apatinės skilties plyšimo, kepenų dešinės skilties plyšimų, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes. Mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti nemažiau kaip dviem trauminiais poveikiais, labiau tikėtina, suduodant smūgius kojomis. Č. V. mirtis įvyko prieš 4–6 paras iki jo kūno tyrimo pradžios – 2013 m. kovo 18 d. 17 val. Sužalojimai padaryti keleto valandų laikotarpiu iki mirties. Sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Neatmetama tikimybė, kad laiku suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą Č. V. būtų išgyvenęs (1 t., 35–37; 40–41 b. l.).
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas minėtas specialisto išvadas pateikęs ekspertas H. D. patvirtino savo duotas išvadas ir paaiškino, kad 2013-03-18 Specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) nurodytas galimas nukentėjusiojo mirties laikas - prieš 4-6 paras iki tyrimo pradžios - konstatuotas pagal lavoninius reiškinius. 4-6 parų intervalas buvo nurodytas todėl, kad šiame intervale pasireiškia tie patys lavoniniai reiškiniai. Mirusysis buvo rastas 2013-03-14 d. 16 val., šis laikas patenka į 4-6 parų intervalą. Papildomoje specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) nurodytas sužalojimų padarymo laikas – keletas valandų iki mirties - reiškia, kad sužalojimai buvo padaryti ne daugiau kaip 3 valandos iki mirties. Jeigu būtų praėjęs ilgesnis nei 3 valandų laikas, būtų nurodyta, kad sužalojimai padaryti keliolikos valandų laikotarpyje iki mirties. Nurodant laiką, buvo atsižvelgta į nukentėjusiajam padarytus išorinius sužalojimus (kraujosruvų spalvą, odos nubrozdinimų pobūdį) ir vidinius sužalojimus, dėl kurių įvyko mirtis, krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmėje rasto kraujo konsistenciją. Praėjus ilgesniam nei 3 valandų laikotarpiui po mirties randamas ne tik skystas kraujas, bet ir krešuliai. Šiuo atveju buvo rastas tik skystas kraujas. Todėl buvo konstatuota, kad nuo sužalojimų padarymo iki mirties praėjo ne daugiau kaip trys valandos. Nustatyti tikslaus mirties laiko nėra galimybės, nes nėra tokios metodikos. Nustačius, kad mirtis ištiko 16.22 val., sužalojimai galėjo būti padaryti ne daugiau kaip trys valandos iki mirties, t. y. pagal byloje nustatytas aplinkybes, sužalojimai mirusiajam buvo padaryti ne anksčiau kaip 13.20 val. Kadangi buvo sužaloti plaučiai ir kepenys ūmaus kraujavimo nebuvo, esant tokiems sužalojimams kraujavimas yra ilgesnis. Įtakos kraujavimui turi alkoholis. Mirusiojo Č. V. kraujyje buvo rasta 2,72 promilių alkoholio, jam buvo nustatytas sunkus girtumas, todėl tokiu atveju kraujuojama buvo greičiau, nes sutrinka kraujo krešėjimas. Be to, mirusiojo kepenys buvo dalinai suriebėjusios, t. y. buvo nustatyta lengvo laipsnio kepenų riebalinė distrofija, kas taip pat turėjo įtakos kraujo krešėjimo laikui (jis ilgėja) ir intensyvumui (kraujavimas vyksta intensyviau).
Kaip minėta, nuteistasis V. G. neneigia 2013 m. kovo 14 d. pas V. J. bute naudojęs fizinį smurtą prieš V. J. ir pas jį buvusį Č. V. Pirmosios instancijos teisme V. G. parodė, kad atėjus pas V. J. į namus, rado vienoje lovoje gulintį Č. V., užsiklojusį pledu, kitoje lovoje gulėjo V. J. Jis, praeidamas pro Č. V. lovą, pakėlė pledą, pažiūrėti kas guli lovoje. Šio žmogaus jis nepažinojo. Jis atsisėdo už Č. V. kojų galo ant fotelio. Č. V. pradėjo ,,burbuliuoti“, todėl jis sėdėdamas ant fotelio vieną kartą spyrė Č. V. į koją. Po to jis atsistojo ir liepė Č. V. eiti namo, jis kažką pradėjo ,,burbuliuoti‘, todėl jis trenkė Č. V. 2 - 3 kartus, kur pataikė nežino. V. J. pasakius ,,Kodėl jūs atėjot gaidžiai“ ir pavadinus jį ,,kaliemščiku“ jis V. J. spyrė atbula koja ir priėjęs sudavė du kartus ranka į veido sritį. Po to paėmė Č. V. už pečių ir ištraukė jį iš lovos ant žemės. Išeidamas iš buto jis vieną kartą spyrė Č. V. į galvą. Nuteistasis prisipažįsta Č. V. sudavęs keturis kartus ranka ir du kartus įspyręs, tačiau neigia sudavęs Č. V. 17 smūgių ir smūgius į pilvo sritį, nuo kurių galėjo plyšti vidaus organai, teigia, kad tokius sužalojimus padarė ne jis.
Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo V. G. parodymus, kad jis nesudavė Č. V. 17 smūgių, o tai padarė kažkas kitas, įvertino kaip kaltinamojo pasirinktą gynybos poziciją. Teismas tokią išvadą motyvavo tuo, kad kaltinamojo parodymai dėl suduotų smūgių Č. V. skaičiaus yra nenuoseklūs ir prieštarauja byloje surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais.
Nuteistojo V. G. parodymai apie įvykio vietoje Č. V. suduotų smūgių skaičių ir lokalizaciją nėra vienodi ir nekintantys. Nuteistasis V. G. duodamas pirminius parodymus iš karto po įvykio, 2013 m. kovo 15 d., dalyvaujant gynėjui, parodė, kad jis, būdamas pas V. J., susiginčijo su Č. V. ir iš dešinės kojos spyrė jam vieną kartą į galvą. Nuo smūgio Č. V. nuvirto ant batų dėžės, tada jis priėjęs iš dešinės kojos spyrė jam į šonus, kiek kartų nežino. Įtariamasis V. G. ir jo gynėjas tokius parodymus, kaip teisingus, patvirtino savo parašais. Jokių pastabų dėl įtariamojo apklausos protokolo turinio ar apklausos procedūros nei įtariamasis, nei jo gynėjas nepareiškė (1 t. 148 b. l.). Pirmosios instancijos teisme kaltinamasis V. G. parodė, kad duodamas pirminius parodymus buvo šoke, todėl nieko neprisiminė. Susipažinęs su specialisto išvadomis, kuriose nurodyta, kad Č. V. buvo suduota 17 smūgių ir plyšę vidaus organai, jis suprato, kad tokio kiekio smūgių ir tokio pobūdžio sužalojimų jis padaryti negalėjo (2 t. 112-113 b. l.).
Tokie nuteistojo parodymai prieštarauja byloje surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. kovo 14 d. byloje nustatytoje įvykio vietoje - (duomenys neskelbtini), buvo A. J., Č. V., A. Ž. ir V. G.. Kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo. Nuteistasis V. G. ir liudytojas A. Ž. parodė, kad jiems atėjus pas V. J. į butą apie 15 – 15.30 val., jame rado gulinčius neblaivius V. J. ir Č. V. Nukentėjusysis V. J. viso proceso metu vienodai teigė, kad iki ateinant V. G. ir A. Ž. nei jis, nei Č. V. sužaloti nebuvo, jį mušė tik V. G. (2 t. 31-33 b. l.). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir įvykio vietoje buvęs ir V. G. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius betarpiškai matęs liudytojas A. Ž. Liudytojas A. Ž. parodė, kad jiems atėjus pas V. J., nesimatė, kad šis ir pas jį buvęs Č. V. būtų sužaloti. Smurtą prieš Č. V. ir V. J. įvykio vietoje naudojo tik V. G.. V. G. mušė Č. V. už tai, kad šis V. G. pavadino ,,gaidžiu“. V. G. puolė Č. V. tris kartus ir sudavė ne vieną kartą į šonkaulius, po to ištraukė jį iš lovos ir jam sudavė. V. G. mušė Č. V. ne vieną kartą, galėjo suduoti 10-15 smūgių į šonus. Jis atitraukė V. G. nuo Č. V.. Po to V. G. spyrė V. J. du kartus į galvą, jis neleido V. G. mušti V. J.. Išeidamas V. G. dar vieną kartą įspyrė ant žemės gulinčiam Č. V. į galvą. Išeinant jis ant Č. V. kūno sužalojimų nematė. V. J. buvo sužalotas, jam buvo kruvina burna. Jis nei vienam iš nukentėjusiųjų nesudavė nė vieno smūgio (2 t. 111-112 b. l.).
Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo V. J. parodymai apie smurto panaudojimo aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jie nepatikimi. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė nematęs kaip ir kas mušė Č. V., o tik girdėjęs suduodamų smūgių garsus, teisme nukentėjusysis parodė, kad jis dėl girtumo neprisimena visų aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas viską surašė, o jis tik pasirašė, teigė, kad jį mušė tik V. G.. Taip pat apelianto teigimu, nukentėjusiojo V. J. parodymai dėl jo sumušimo aplinkybių prieštarauja liudytojo A. Ž. parodymams.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiojo V. J. parodymus, juose neatitikimų ar prieštaravimų dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių nenustatė. Nukentėjusysis V. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vienodai parodė, kad iki ateinant pas jį A. Ž. su V. G., jie su Č. V. buvo dviese, nei jis, nei Č. V. sumuštas ar sužalotas nebuvo. Jis nematė kas ir kaip mušė Č. V., tik girdėjo kitame kambaryje suduodamų smūgių garsus, girdėjo duslius 2 - 3 smūgius. Jį mušė tik V. G. (1 t. 57 b. l.; 2 t. 31-33 b. l.). Nukentėjusysis V. J. negalėjo nurodyti savo sužalojimų detalių, teigdamas, kad dėl girtumo ne viską atsimena. Teismas nukentėjusiojo V. J. parodymus vertino kitų bylos įrodymų: nuteistojo V. G., liudytojo A. Ž., Specialisto išvadų ir kitų bylos rašytinių įrodymų kontekste ir nustatinėdamas byloje faktines aplinkybes vadovavosi tais nukentėjusiojo V. J. parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai. Vertinti nukentėjusiojo V.J. parodymus kaip nepatikimus nėra pagrindo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, tačiau tokio savo teiginio konkrečiais faktais nepagrindžia. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje tiesioginis įvykių liudytojas buvo tik A. Ž., visi kiti byloje apklausti liudytojai nukentėjusiųjų Č. V. ir V. J. sužalojimo aplinkybių nematė. Liudytojai E.S., Ž. P., R. Š., R. D., R. M. yra asmenys įvykio dieną (2013-03-14) bendravę su nuteistuoju V. G.; liudytojas J. M. yra nukentėjusiojo V. J. kaimynas, kuris paliudijo, kad įvykio dieną jokio triukšmo V. J. bute negirdėjo ir jokių pašalinių asmenų nepastebėjo; liudytojai V. V. ir D. V. rado V. J. bute sužalotus nukentėjusiuosius ir iškvietė greitąją pagalbą bei policiją. Visų paminėtų liudytojų parodymai šios bylos kontekste yra netiesioginiai įrodymai, liudytojų nurodytos aplinkybės tiesioginio ryšio su byloje nagrinėjamomis nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybėmis neturi, todėl teismas tokiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek jie patvirtina arba paneigia pirminius ir tiesioginius bylos įrodymus. Vienintelis tiesioginis įvykių, vykusių V. J. bute, liudytojas yra A. Ž. Šio liudytojo parodymai yra pirminis ir tiesioginis bylos įrodymas. Liudytojo A. Ž. parodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka. Liudytojas A. Ž. viso proceso metu nuosekliai ir vienodai teigė, kad nukentėjusiuosius Č. V. ir V. J. asmeninio konflikto metu sužalojo V. G. ir nurodė jo betarpiškai matytas nukentėjusiųjų žalojimo aplinkybes (konflikto vietą, suduotų smūgių skaičių, lokalizaciją). Savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje. Nors nuteistasis V. G. pirmosios instancijos teisme teigė, kad A. Ž. parodymus vertina kritiškai, tačiau pagrįsti tokio teiginio negalėjo, nurodydamas, kad dėl A. Ž. parodymų patikimumo palieka spręsti teismui (2 t. 113 b. l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo A. Ž. parodymais, kadangi jie yra logiški, nuoseklūs, pakankamai detalūs, duoti gera valia, atitinka kitus bylos įrodymus: nukentėjusiojo V. J. parodymus, specialisto išvadas, eksperto paaiškinimus ir kitus rašytinius įrodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas A. Ž. turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį V. G., tokio pagrindo nenurodė ir apeliantas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi ikiteisminio tyrimo veiksmai (neatliktos akistatos, nepaskirta psichiatrinė ekspertizė). Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti nebūtinai turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl byloje nustatinėjamų aplinkybių. Dėl ekspertizių skyrimo tikslingumo sprendžia teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis V. G. sirgtų psichinėmis ligomis, dėl kurių negalėtų suprasti ir valdyti savo veiksmų, todėl skirti jam psichiatrinę ekspertizę nebuvo ir nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visumoje aptartas Specialisto išvadas ir eksperto H. D. teisme duotus paaiškinimus apie Č. V. mirties laiką, priežastis ir sužalojimo mechanizmą, nuteistojo V. G., nukentėjusiojo V. J., liudytojo A. Ž. ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių duomenis bei kitus rašytinius bylos įrodymus, daro išvadą, kad Č. V. 2013 m. kovo 14 d. laikotarpyje nuo 13.20 val. iki 16.22 val. mirtinai sužalojo V. G.. Tarp V. G. veiksmų – ne mažiau dviejų trauminių poveikių į pilvo sritį, kur išsidėstę gyvybiškai svarbūs žmogaus vidaus organai, ir padarinių – Č. V. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokie padariniai buvo tyčinių smūgių pasekmė, šie padariniai yra dėsningi, tarp veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos Č. V. mirčiai. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės bylos 2K-469/2007, 2K-621/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009, 2K-P-247/2009 ir kt.). Todėl specialisto išvadoje nurodyta tikimybė, kad laiku suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą Č. V. būtų išgyvenęs, nuteistojo V. G. kaltumo nepaneigia ir jo veiksmų teisiniam vertinimui reikšmės neturi.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. G., smurtaudamas prieš nukentėjusįjį Č. V., ko pasėkoje įvyko nukentėjusiojo mirtis, veikė netiesiogine tyčia.
Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).
Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybės: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. G. asmeniškai nukentėjusiojo Č. V. nepažinojo ir jo nužudyti motyvo ar tikslo neturėjo. Konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko dėl asmeninių nesutarimų, vartojant alkoholį. V. G. žalojant nukentėjusįjį jokio įrankio nenaudojo, smūgius sudavė rankomis ir kojomis. Tokios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. G. nesiekė nukentėjusiojo mirties. Tačiau V. G., būdamas suaugęs ((duomenys neskelbtini) amžiaus), turėdamas pakankamą gyvenimišką patirtį, būdamas teistas už žmogaus sveikatos sutrikdymą, neabejotinai suprato ir numatė, kad suduodamas smūgius rankomis ir kojomis žmogui į svarbias kūno vietas (galvą, pilvą) kelia pavojų ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei, ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. G. veikė netiesiogine tyčia.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme iširtų bei patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad V. G. veikdamas netiesiogine tyčia nužudė Č. V.. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. G. nusikalstami veiksmai, nužudant Č. V., tinkamai kvalifikuoti kaip tyčinis nužudymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl paskirų bausmių griežtumo
Baudžiamasis įstatymas už tyčinį nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų; už nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 1 dalis) - numato tris alternatyvias bausmių rūšis: laisvės apribojimas arba areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.
Pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. G. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą skyrė trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą parinko laisvės atėmimo bausmės rūšį ir nustatė jos terminą du metus.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. G. bausmes, atsižvelgė, kad padaryti tyčiniai, baigti nusikaltimai: vienas (BK 129 straipsnio 1 dalis) - žmogaus gyvybei, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), padarytas veikiant netiesiogine tyčia, šio nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta žmogui gyvybė; kitas nusikaltimas (BK 138 straipsnio 1 dalis) – žmogaus sveikatai, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šiuo nusikaltimu padaryta žala žmogaus sveikatai. Nusikaltimai padaryti tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad abu nusikaltimus V. G. padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad nuteistasis anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų žmogaus sveikatai padarymą, teistumas neišnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas; (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas patenkinamai (1 t., 203 b. l.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į nukentėjusiųjų provokuojantį elgesį.
Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus duomenis apie jo ir jo šeimos narių (motinos, močiutės) sveikatos būklę bei pasikeitusią jo šeiminę padėtį (santuokos liudijimą).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi apelianto pateikus dokumentus, konstatuoja, kad apelianto pateikti dokumentai yra reikšmingi bausmės skyrimui, tačiau jie, kaip ir bet kurie kiti bylos duomenys, yra vertinami ne tik atskirai, bet ir kitų bylos duomenų kontekste. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas ir šiame procesiniame sprendime aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas V. G. pavojingumą ir pobūdį, kaltės formą, lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą) ir įvertinusi naujus duomenis, susijusius su nuteistojo asmenybe, sprendžia, kad teismui pateikti nauji duomenys, įvertinus juos kitų bausmės skyrimui reikšmingų duomenų kontekste, nėra pakankami švelninti nuteistajam V. G. paskirtą bausmę.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, daro išvadą, kad nuteistajam V. G. už nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, laikyti jas aiškiai per griežtomis nėra teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam V. G. paskirtas bausmes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalis) ir paskyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę.
Dėl civilinių ieškinių dydžių
BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti du civiliniai ieškiniai: ieškinį pareiškė nužudytojo dukra nukentėjusioji E. V. dėl 2 865 litų turtinės ir 150 000 litų neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 51-54 b. l.) ir Šiaulių teritorinė ligonių kasa dėl 153,71 Lt turtinės žalos padarytos PSDF biudžetui už nukentėjusiojo V. J. gydymą (1 t. 72-74 b. l.).
Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios E. V. civilinį ieškinį ir visiškai tenkino Šiaulių teritorinė ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį. Teismas, nustatęs, kad dėl V. G. nusikalstamų veiksmų buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, iš jo priteisė: 2 647, 86 Lt turtinei ir 75 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai E. V. bei 153,71 Lt Valstybinei teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiajam V. J. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir tokį sprendimą teismas išsamiai motyvavo. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. G. iš dalies sutiko su nukentėjusiosios E. V. pareikštu civiliniu ieškiniu: sutiko atlyginti laidojimo išlaidas ir 72 000 litų dydžio neturtinę žalą (2 t. 131 b. l.).
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, tačiau tokio teiginio visiškai neargumentuoja, todėl toks teiginys laikomas deklaratyviu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šioje byloje pareikštus civilinius ieškinius.
Asmuo, kurio tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, privalo atlyginti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, išleistas nukentėjusiojo sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (CK 6.263 straipsnis, Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl V. J. gydymo išlaidų atlyginimo ir jas priteisė iš nuteistojo V. G.
Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios E. V. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajai E. V. 2 647,86 L turtinės žalos atlyginimo, nes ši turtinės žalos dalis pagrįsta dokumentais ir atitinka protingumo kriterijų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jo mažinti.
Nukentėjusiajai E. V. priteistos neturtinės žalos dydis – 75 000 Lt taip pat nėra aiškiai per didelis. Toks neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus bei teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys 2K-641/2012, 2K-118/2013 ir kt.). Nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai E. V. – nužudytojo dukrai, atsižvelgta į negrįžtamas ir tragiškas nusikaltimo pasekmes, jų įtaką artimą asmenį (tėvą) praradusios nukentėjusiosios gyvenimui. Nukentėjusioji patyrė skaudžius dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai E. V. yra adekvatus nuteistojo V. G. padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jį mažinti nėra teisinio pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo V. G. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.