- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-354-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00453-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- J. K.
- Ieškovas
- UAB „General Financing“
- Kategorijos
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Širvintų miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „General Financing“ ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „General Financing“ kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo jo naudai priteisti 22 627,10 Lt mokėtinų įmokų, 28,72 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandoris Nr. 1 (toliau – ir Sutartis), pagal kurį ieškovas atsakovui suteikė 14 626,65 Lt vartojimo kreditą, kurį sudaro 11 900 Lt vartojamoji paskola ir 2 726,65 Lt sandorio sudarymo mokestis. Atsakovas J. K., pasirašydamas Sutartį, įsipareigojo grąžinti ieškovui suteiktą 14 626,65 Lt dydžio vartojimo kreditą iki 2017 m. kovo 21 d., kas mėnesį mokant po 454,75 Lt. Vadovaujantis Sutarties 8.2.1 punktu, atsakovui nemokant mokėtinų įmokų daugiau kaip 60 dienų, ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius bei kitas išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu. Atsakovui J. K. netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus bei vėluojant mokėti Sutartyje nustatytas įmokas, 2013 m. liepos 15 d. pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė Sutartį ir informavo apie tai atsakovą. Po vartojimo kredito sutarties sudarymo ieškovas iš atsakovo gavo 1 965,50 Lt sumą, iš kurios 1 929,40 Lt buvo įskaityti mokėtinoms įmokoms padengti ir 36,10 Lt delspinigiams apmokėti. Ieškinio pateikimo metu atsakovas ieškovui buvo skolingas 226 727,10 Lt mokėtinų įmokų, 28,72 Lt delspinigių, iš viso – 22 655,82 Lt.
Atsakovas J. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo prašomos priteisti skolos dydis neatitinka sutarties bendrojoje dalyje nurodytos ir jam suteiktos vartojimo kredito sumos, kadangi bendra vartojimo kredito suma yra 11 900 Lt, o ne 14 626,65 Lt. Atsakovo manymu, vienašališkas sutarties nutraukimas buvo neteisėtas. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo prašomų priteisti delspinigių ir netesybų dydžiu. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas dėl Sutarties netinkamo vykdymo kreipėsi į teismą 2013 m. birželio 13 d., o apie Sutarties nutraukimą atsakovą informavo tik 2013 m. liepos 15 d., pranešimas buvo neaiškus, jame nurodyti konkretūs atsakovo veiksmai, kuriuos ieškovas laiko Sutarties sąlygų pažeidimu. Atsakovas nurodė, kad pripažįsta 9 981,22 Lt dydžio skolą ieškovui, atitinkamai nuo šios sumos sutinka mokėti netesybas, nurodė, kad sutinka kreditą gražinti kas mėnesį tokiomis įmokomis, kokios nurodytos sutartyje.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Širvintų miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė UAB „General Financing“ iš J. K. 22 627,10 Lt skolą, 28,72 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2013 m. birželio 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 680 Lt žyminio mokesčio; priteisė iš J. K. valstybei 16,28 Lt pašto išlaidų.
Teismas nurodė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nekėlė priešinio reikalavimo Sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nesiekė Sutartį vykdyti toliau, todėl sprendė, kad Sutarties nutraukimo teisėtumo nėra pagrindo analizuoti.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas akivaizdžiai nevykdė sutartinių įsipareigojimų ieškovui laiku mokėti sutarto dydžio įmokas, o galiausiai, nuo 2013 m. balandžio 16 d., nustojo įmokas mokėti visiškai. Prievolės netinkamas įvykdymas yra įrodytas rašytiniais įrodymais ir atsakovo paaiškinimais(raštu ir žodžiu). Ieškovas su atsakovu Sutartį nutraukė dėl atsakovo kaltės, tačiau dėl to šalių prievoliniai santykiai nepasibaigė, nes skola liko negrąžinta. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita ir toliau naudojasi ieškovo pinigais, todėl privalo grąžinti paskolą, sutartas pelno palūkanas, delspinigius ir kompensuojamas palūkanas iki visiško sprendimo įvykdymo. Atsakovo motyvai, kad Sutartis su juo nutraukta, todėl jis turi gražinti tik natūra gautus pinigus, niekuo nepagrįstas, kadangi taip atsakovas siekia išvengti prievolės, dėl kurios pats susitarė.
Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas sumokėti sutartas palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t.y. sumokėti Sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. K. prašo Širvintų miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra paminėta atsakovo 2013 m. lapkričio 19 d. 2 629,8 Lt įmoka, su kurios įskaitymu į gražintą kredito sumos dalį sutiko ieškovo atstovas. Teismas priteisė iš atsakovo 2 629,80 Lt daugiau nei turėjo teisę, remdamasis ieškovo pateikto reikalavimo suma.
2) Teismas konstatuojamosios sprendimo dalies antroje pastraipoje klaidingai nustatė, kad 2013 m. liepos 15 d. pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė Sutartį ir informavo apie tai atsakovą, kadangi ieškovas 2013 m. gegužės 22 d. išsiuntė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuris, remiantis Sutarties 8.3 dalyje numatyta sąlyga, yra laikomas vienašališku Sutarties nutraukimu, nepriklausomai nuo to, teismo įsakymas įsiteisėjo ar ne. Šalys Sutartimi susitarė, kas bus laikoma Sutarties nutraukimo momentu, todėl teismas neturėjo teisės šio klausimo spręsti kitaip nei buvo numatyta. Paskutinio teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad Sutarties nutraukimo momentu jis laiko 2013 m. gegužės 22 d.
3) Teismas šiurkščiai pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą, sprendimo motyvuojamąją dalį grįsdamas Sutarties 9.8 punktu, apie kurį ieškovas nebuvo užsiminęs 2013 m. liepos 15 d. ieškinyje ar paaiškinimuose raštu. Teismo sprendimo motyvavimas paties teismo teikiamais argumentais, kurie nėra įrodyti teismo posėdžio metu, ne tik siekiama pagerinti ieškovo poziciją ginče, tačiau ir atimama atsakovo teisė pateikti atsikirtimus į šiuos argumentus. Teismas iškėlė, pripažino ir panaudojo argumentą be ginčo šalių žinios ar dalyvavimo šiame procese. Teismas ignoravo didžiąją dalį atsakovo pateiktų įrodymų bei argumentų, neaptardamas jų sprendime, bei nepasisakė dėl esminių klausimų, iškeltų atsakovo baigiamojoje kalboje, paskutinio teismo posėdžio metu.
Atsiliepimas
4) Teismas apsiribojo tik šalių ieškinyje bei atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais, ignoruodamas šalių paaiškinimus raštu bei pasisakymus teismo posėdžių metu, todėl motyvuojamojoje sprendimo dalyje buvo klaidingai nustatyta, kad atsakovas sutinka atlyginti tik natūra gautą sumą. Atsakovas sutinka atlyginti ne tik natūra gautą pinigų sumą, tačiau ir delspinigius bei visas priklausančias įmokas iki Sutarties nutraukimo momento t.y. 2013 m. gegužės 22 d. Ginčo dalyku atsakovas laiko tik tas sumas, kurias jam bandoma primesti ieškovo neteisėtu Sutarties nutraukimu, dėl kurio atimta teisė gražinti kreditą anksčiau laiko su teise į bendros kredito sumos kainos sumažinimą. Atsakovas nereikalauja atnaujinti Sutarties vykdymą, kadangi prarado pasitikėjimą tarpusavio bendradarbiavimu.
5) Teismas atsisakė analizuoti Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nekėlė priešinio reikalavimo Sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nesiekė tikslo Sutartį vykdyti toliau. Atsakovas 2013 m. spalio 9 d. priešieškiniu reikalavimu prašė teismo skirti ieškovui baudą, taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio 2 punkto nuostatą. Teismas sprendime atsakovo priešieškinio reikalavimo nepaminėjo, kas leidžia manyti, jog teismas su juo nė nėra tinkamai susipažinęs. Apelianto vertinimu, Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas pirmosios instancijos teismo privalėjo būti išnagrinėtas.
6) Teismas neteisingai įvertino Sutarties nutraukimo teisines pasekmes - ikisutartinius kredito sumos gavimo kaštus nutraukus Sutartį pavertė netesybomis ir priteisė kaip kompensaciją ieškovui, nors tai yra draudžiama remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalimi. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalimi, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo sudariusios šalies naudai.
7) Teismas priteisiamos sumos dydį grindžia tariamai ieškovo negautu pelnu, tačiau negauto pelno priteisimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad Sutartis nutraukta esant kitos šalies kaltei, o priteisiama negauto pelno suma yra proporcinga. Šios bylos atveju ieškovo vienašališkas Sutarties nutraukimas negali būti pateisinamas nei Sutartimi, nei VKĮ normomis. Vienašališkas Sutarties nutraukimas, nenumatytas šalių sudaryta Sutartimi ar įstatymu, turi būti laikomas pelno atsisakymu kitos šalies naudai. Teismo priteistas negauto pelno dydis nėra proporcingas laiko atžvilgiu, kadangi ieškovas pagal Sutartį šią sumą būtų gavęs iki 2017 m. kovo 21 d. Teismas priteisė ieškovui 5 proc. metines palūkanas nuo įmokų, kurias atsakovas turėjo sumokėti po daugiau nei 3-jų metų laikotarpio. Optimaliausiu atveju šalis, neteisėtai nutraukusi sutartį, turėtų turėti teisę reikalauti tik to negauto pelno, kurį turėjo gauti iki sutarties nutraukimo momento arba teismo sprendimo priėmimo.
8) Teismas suteikė ieškovui išskirtinę procesinę padėtį, nereikalaudamas iš ieškovo atstovo duoti priesaiką prieš nagrinėjant jo surinktus įrodymus bei aiškinantis bylai reikšmingai aplinkybes bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „General Financing“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su apeliantu buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Sutarties 8.2 punktu. Ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas prieš kredito grąžinimo terminą sumokėtų visas pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) mokėtinas įmokas, delspinigius bei išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolas ne tik pagal vartojimo kredito sutarties 8.2.1 punktą, bet ir pagal Sutarties 8.2.2, 8.2.3 punktus. Tai visiškai atitinka VKĮ 19 straipsnio nustatas. UAB „General Financing“ nuolat informuodavo apeliantą apie pradelstus mokėjimus, pranešimai buvo siunčiami SMS žinutėmis bei elektroniniu paštu.
2) Apeliantas Sutartimi įsipareigojo bendrovei grąžinti ne tik bendrąją vartojimo kredito mokamą sumą – 11 900 Lt, bet ir sandorio sudarymo mokestį, palūkanas, tvarkymo mokestį, t.y. bendrąją vartojimo kredito mokamą sumą – 24 556,50 Lt. Apeliantas, prieš sudarydamas Sutartį, turėjo galimybe susipažinti su visomis Sutarties sąlygomis – Sutarties sudarymo metu, atlikus mokumo vertinimo veiksmus, J. K. buvo raštiškai (pasirašytinai) supažindintas su ikisutartine informacija. Taip pat jam Sutarties pasirašymo metu buvo detaliai išaiškintos specialiosios bei bendrosios Sutarties sąlygos, kurių suvokimą apeliantas patvirtino penkis kartus pasirašydamas.
3) Apeliantas neteisingai interpretuoja Sutarties nuostatas – palūkanas, tvarkymo mokestį bei sandorio sudarymo mokestį vadindamas netesybomis. J. K. nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, bendrovė už kiekvieną Sutarties nevykdymo dieną skaičiavo Sutartyje nustatytą bei VKĮ reikalavimą atitinkančią delspinigių normą – 0,05 proc. Bendrovė laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų nutraukiant Sutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2012 m. rugsėjo 21 d. sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandorį Nr. 1, pagal kurį atsakovui buvo suteiktas 11 900 Lt vartojimo kreditas iki 2017 m. kovo 21 d. Bendrą kredito gavėjo mokamą sumą sudarė 24 556,50 Lt, įskaitant 2 726,65 Lt sandorio sudarymo mokestį, tvarkymo mokestį ir palūkanas. Kreditas turėjo būti mokamas kas mėnesį po 464,75 Lt, pradedant nuo 2012 m. spalio 21 d. (b.l. 5).
Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas iki 2013 m. balandžio 16 d. buvo ieškovui sumokėjęs 1 965,50 Lt (paskutinė įmoka atlikta 2013 m. balandžio 16 d.). Vėliau iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos įmokos atliekamos nebuvo. 2013 m. lapkričio 19 d. (šios bylos nagrinėjimo metu) atsakovas ieškovui papildomai sumokėjo 2 629,08 Lt (b.l. 79).
Byloje taip pat nustatyta, kad apie susidariusį įsiskolinimą ieškovas atsakovą informuodavo SMS žinutėmis (b.l. 69-71). Pagal Sutarties 10.4 punktą toks pranešimas prilyginamas rašytiniam pranešimui. 2013 m. gegužės 22 d. SMS žinute iš atsakovo buvo pareikalauta nedelsiant padengti susidariusį 1 729,67 Lt įsiskolinimą ir informuojama, kad to nepadarius bus kreipiamasi į teismą (b.l. 70). Atsakovas neneigia, kad šį pranešimą iš atsakovo gavo (b.l. 16).
2013 m. birželio 10 d. (b.l. 11) d. ieškovas pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo pareikalavo priteisti iš atsakovo visas pagal Sutartį mokėtinas įmokas prieš terminą (b.l. 1). Duomenų apie tai, kad toks reikalavimas (dėl visų pagal Sutartį mokėtinų sumų sumokėjimo) iki kreipimosi į teismą būtų buvęs pateiktas atsakovui, byloje nėra.
Atsakovui pateikus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, 2013 m. liepos 15 d. ieškovas raštu pranešė atsakovui apie Sutarties nutraukimą prieš terminą (b.l. 34). Atsakovas neneigia šį pranešimą gavęs. 2013 m. liepos 24 d. teismui pateiktas ieškinys nagrinėjamoje byloje, kuriame Sutarties nutraukimas prieš terminą motyvuojamas tuo, kad atsakovas nemoka mokėtinų įmokų daugiau kaip 60 dienų (b.l. 22, 35).
Kadangi atsakovo pareiga prieš terminą sumokėti visas pagal Sutartį mokėtinas įmokas, įskaitant palūkanas, siejama su teisėtu Sutarties nutraukimu iš ieškovo pusės, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo pareikšto reikalavimo pagrįstumo, turėjo pareigą įvertinti, ar ieškovas su atsakovu sudarytą Sutartį nutraukė teisėtai. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Vien tai, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nepareiškė tinkamos procesinės formos priešieškinio, nesudaro prielaidų teismui atsisakyti vertinti atsakovo argumentus dėl Sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo, kadangi atsakovas savo procesines teises taip pat gali realizuoti ir atsikirtimų į ieškinį procesine forma, t.y. teigdamas, kad ieškovas, pažeisdamas Sutarties nutraukimo tvarką, neįgijo teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti visas ieškiniu reikalaujamas sumas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesutiko su tuo, kad Sutartį ieškovas nutraukė teisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo šiuos apelianto argumentus analizuoti ir vertinti. Ta aplinkybė, kad atsakovas nurodė nepageidaujantis tęsti sutartinius santykius su ieškovu, taip pat negali būti pagrindu teismui nevertinti Sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo, kadangi toks nepageidavimas savaime nereiškia atsakovo sutikimo su kitos Sutarties šalies veiksmais – vienašaliu Sutarties nutraukimu dėl atsakovo kaltės.
Vadovaujantis VKĮ 19 straipsniu, vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Šios nuostatos atkartotos Sutarties 8.2 punkte. Apeliantas pagrįstai pažymi, kad ieškovo teisė vienašališkai nutraukti Sutartį atsiranda tik esant visoms Sutarties 8.2.1 – 8.2.3 punktuose nurodytoms sąlygoms, t.y. apie pradelstą mokėjimą atsakovas buvo informuotas Sutartyje nustatyta tvarka, pradelstas mokėjimas yra ne mažesnis kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos, arba, jei pradelstas mokėjimas yra mažesnis – jis yra yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės, o po rašytinio pranešimo apie pradelstą mokėjimą pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo atsakovui dienos. Be to, vadovaujantis Sutarties 9.8 punktu, apie vienašalį Sutarties nutraukimą ieškovas privalėjo pranešti atsakovui raštu prieš 10 darbo dienų. Akivaizdu, kad toks pranešimas ieškovo turėjo būti siunčiamas tik atsiradus Sutarties 8.2 punkte nurodytoms sąlygoms, t.y. atsakovui nepadengus pradelsto mokėjimo, atitinkančio Sutarties 8.2.1 punkto sąlygas, per 2 savaites nuo papildomo rašytinio pranešimo įteikimo atsakovui dienos. Pagal Sutarties 8.3 punktą, ieškovo reikalavimas sumokėti kreditą prieš terminą 8.2 punkte nurodytomis sąlygomis prilyginamas pranešimui apie vienašalį sutarties nutraukimą.
Apeliantas pagrįstai teigia, kad ieškovo pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teismui (kuris pagal byloje esančius duomenis teismui išsiųstas ne 2013 m. gegužės 22 d., kaip teigia apeliantas, o o 2013 m. birželio 10 d. (b.l. 11)) gali būti vertinamas kaip pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą pagal Sutarties 8.3 punktą, kadangi jis atitinka šiame punkte nurodyto „reikalavimo sumokėti kreditą prieš terminą 8.2 punkte nurodytomis sąlygomis“ sąvoką. Iš 2013 m. gegužės 31 d. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo turinio (ieškovo reikalavimo) galima daryti prielaidą, kad ieškovas, pateikdamas šį pareiškimą, Sutartį laikė nutraukta. Savo poziciją ieškovas pakeitė tik atsakovui pateikus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, po kurių gavimo pateikė atsakovui 2013 m. liepos 15 d. pranešimą apie vienašalį Sutarties nutraukimą (b.l. 34) prieš kreipdamasis į teismą su ieškiniu.
Kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, 2013 m. gegužės 22 d. atsakovas buvo informuotas SMS žinute apie pradelstą 1 729,67 Lt mokėjimą. Į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovas kreipėsi 2013 m. birželio 10 d., t.y. praėjus 19 dienų nuo pirminio pranešimo apie skolą, ir vos 3 darbo dienoms nuo 14 dienų termino skolai sumokėti pasibaigimo. Taigi, prieš kreipdamasis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškovas nesilaikė vienašalio Sutarties nutraukimo tvarkos, todėl Sutartis negalėjo būti laikoma teisėtai nutraukta iki kreipimosi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dienos, ir atitinkamai negalėjo būti laikoma apskritai nutraukta, nes sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai. Visais kitais atvejais pareiškimas apie sutarties nutraukimą nesukuria jokių pageidaujamų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Kaip jau minėta, Sutarties tolesnį galiojimą iš esmės pripažino ir ieškovas, kadangi 2013 m. liepos 15 d. pakartotinai informavo atsakovą apie vienašalį Sutarties nutraukimą.
Byloje nustatyta, kad paskutinis atsakovo atliktas mokėjimas iki 2013 m. liepos 15 d. buvo 2013 m. balandžio 16 d., atsakovo įsiskolinimas ieškovui 2013 m. liepos 15 d. buvo 2 184,42 Lt, neskaitant delspinigių po 2013 m. gegužės 22 d., t.y. tuo metu egzistavo Sutarties 8.2.2 punkte numatyta Sutarties vienašalio nutraukimo sąlyga - mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos (pažymėtina, kad šis Sutarties punktas įsiskolinimo dydį sieja būtent su negrąžinta vartojimo kredito sumos dalimi, o ne bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma). Tačiau, kolegijos vertinimu, kitos Sutarties vienašalio nutraukimo sąlygos ieškovo nebuvo įvykdytos, todėl Sutartis su atsakovu negali būti pripažinta teisėtai nutraukta.
Pagal Sutarties 8.2.1 ir 8.2.3 punktus, prieš nutraukiant Sutartį, atsakovas raštu turėjo būti informuotas apie susidariusį įsiskolinimą ir jam turėjo būti sudaryta galimybė šį įsiskolinimą padengti per 14 dienų nuo pakartotinio pranešimo. Nors pats ieškovas vėliau nebepalaikė pozicijos, kad Sutartį nutraukė iki 2013 m. birželio 10 d. (t.y. prieš kreipdamasis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo), byloje nenustatyta, kad pranešimas apie susidariusį įsiskolinimą atsakovui būtų buvęs siunčiamas po 2013 m. gegužės 22 d. Teismo įsakymo įteikimas skolininkui tokiu pranešimu negali būti laikomas, kadangi, kaip nustatyta, jame nurodytos sumos (visų mokėjimų pagal Sutartį) atsakovas mokėti neturėjo teisinio pagrindo. Prieš išsiųsdamas atsakovui 2013 m. liepos 15 d. pranešimą apie Sutarties nutraukimą, ieškovas nesilaikė Sutarties 8.2 punkto sąlygų, t.y. tinkamai neinformavo atsakovo apie esamo įsiskolinimo dydį, nesudarė galimybės atsakovui per 14 dienų šį įsiskolinimą padengti. Nors pagal Sutarties 9.8 punktą pranešimas apie Sutarties nutraukimą turėjo būti atsakovui išsiųstas prieš 10 darbo dienų iki Sutarties nutraukimo, ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi jau 2013 m. liepos 24 d., t.y. nesuėjus 10 darbo dienų nuo 2013 m. liepos 15 d. pranešimo.
Kolegijos vertinimu, analizuojant atsakovo prievolių pažeidimą negali būti neįvertintas ir paties ieškovo elgesys. Kaip jau minėta, ieškovas, neturėdamas teisėto pagrindo, t.y. nesilaikydamas vienašalio Sutarties nutraukimo tvarkos, 2013 m. birželio 10 d. teisme pareiškė atsakovui reikalavimą dėl visų pagal Sutartį mokėtinų sumų sumokėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sutarties šalies veiksmai, kuriais siekiama vienašališkai nutraukti sutartį nesant tam pakankamo įstatyminio ar sutartyje įtvirtinto pagrindo ir nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos, vertintini kaip šiurkščiai pažeidžiantys sąžiningumo ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose santykiuose principus, t. y. nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, atsakovas galėjo būti pagrįstai suklaidintas ieškovo pozicijos dėl tarp jų sudarytos Sutarties galiojimo ir savo sutartinių prievolių apimties (CK 6.206 straipsnis).
Kaip jau minėta, teismui pripažinus, kad Sutartis su atsakovu ieškovo vienašališkai buvo nutraukta neteisėtai, ši Sutartis laikoma nenutraukta. Atsakovas reikalavimo nutraukti Sutartį nagrinėjamoje byloje nėra pareiškęs. Savo valią nebetęsti sutartinių santykių su ieškovu atsakovas po šio sprendimo priėmimo gali realizuoti Sutartyje numatytais būdais ir sąlygomis, t.y. Sutartį nutraukdamas, ar grąžindamas kreditą prieš terminą.
Neteisėtai nutraukęs Sutartį, ieškovas neįgijo teisės reikalauti visų pagal Sutartį mokėtinų sumų sumokėjimo prieš terminą, tačiau turėjo teisę iš atsakovo reikalauti sumų, kurios turėjo būti pagal Sutartį atsakovo sumokėtos iki ieškovo kreipimosi su ieškiniu į teismą, t.y. įsiskolinimo pagal Sutartį iki 2013 m. liepos 15 d. Iš į bylą pateikto mokėjimų grafiko (b.l. 41) matyti, kad iki 2013 m. liepos 15 d. atsakovas turėjo būti sumokėjęs ieškovui 4 092,75 Lt įmokų, neskaitant delspinigių. Ieškovo reikalaujama delspinigių suma – 28,72 Lt, paskaičiuota už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 31 d. (b.l. 4). Atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 1 965,50 Lt sumą iki ieškinio pateikimo teismui (b.l. 32), taigi ieškinio padavimo dieną ieškovas turėjo teisę reikalauti iš atsakovo 2 155,97 Lt. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas sumokėjo ieškovui 2 629,08 Lt, taigi ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu atsakovo įsiskolinimas ieškovui buvo padengtas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir prima naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsižvelgiant į tai, kad dalis ieškovo reikalavimo buvo atsakovo geruoju patenkintas jau bylos nagrinėjimo metu, atsakovas privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidų dalį, proporcingą teisėtai pareikštam ieškovo reikalavimui (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovo naudai priteisiami 68 Lt (19,69 EUR) ieškovo sumokėto žyminio mokesčio. Pašto išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteisiamos, šioms išlaidoms nesiekiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 nustatyto minimalaus valstybei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 14,65 Lt (4,24 EUR) pašto išlaidų (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Atsižvelgdama į tai, kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su proceso teisės normų pažeidimais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kadangi tai neturi įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Širvintų miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir primti naują sprendimą – ieškovo UAB „General Financing“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „General Financing“ 4,24 EUR pašto išlaidų valstybei.
Priteisti iš atsakovo J. K. 19,69 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „General Financing“ naudai.