- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-955/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00278-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Dalia Višinskienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- S. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2135-436/2013 pagal ieškovo S. S. patikslintą ieškinį atsakovams antstoliui A. B. ir antstoliui A. M., trečiajam asmeniui draudimo kompanijai „BTA Insurance Company“ SE filialui Lietuvoje, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl antstolių civilinės atsakomybės.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai ieškovui padarytą 208 862,80 Lt dydžio žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 19 d. sudarė su UAB „Vėtrungė“ motorlaivio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 0727, pagal kurią įmonė turėjo pagaminti ieškovui motorlaivį už 166 000 Lt. 2008 m. balandžio 14 d. sudaryta nauja motorlaivių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 0778, pagal kurią įmonė įsipareigojo pagaminti du motorlaivius už 200 000 Lt, o ieškovas įsipareigojo apmokėti už gaminius sutartą kainą. Pagal 2008 m. balandžio 14 d. sutartį ieškovas 180 000 Lt avansą dalimis pervedė į UAB „Vėtrungė“ sąskaitą dar prieš pasirašant sutartį. Visą motorlaivio įrangą ieškovas pirko iš UAB „Serenika“, pateikė UAB „Vėtrungė“ akcininkui ir gamybos direktoriui A. L., tačiau jokie perdavimo-priėmimo aktai nebuvo surašyti. Pirmasis motorlaivis buvo pagamintas su defektais, su kuriais gamintojas sutiko ir žadėjo defektus pašalinti. UAB " Vėtrungė“ 2008 m. liepos 28 d. raštu informavo ieškovą, kad motorlaivis PKS-1 pagamintas už 110 000 Lt ir yra ieškovo nuosavybė, o likę pervesti 70 000 Lt bus panaudoti antrojo motorlaivio PKS-2 gamybai pagal 2008 m. balandžio 14 d. motorlaivių pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. vasarą ieškovas sužinojo, kad 2008 m. gegužės 21 d. UAB „Vėtrungė“ akcininkai T. J.-L. ir A. L. pardavė įmonės akcijas A. J., kartu perleisdami visus įsipareigojimus kreditoriams ir užsakovams. Nepaisant perimtų įsipareigojimų, UAB „Vėtrungė“ nepašalino pirmojo motorlaivio PKS-1 defektų. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl sutarties Nr. 0778 su UAB „Vėtrungė“ nutraukimo, sumokėto 180 000 Lt pagal sutartį Nr. 0778 avanso grąžinimo bei nuostolių atlyginimo, kadangi UAB „Vėtrungė" pagaminto pirmojo motorlaivio trūkumų nepašalino ir jų net neketino pašalinti. Kauno apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutartį, kuria ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštavo 180 000 Lt sumai UAB „Vėtrungė“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Vykdydamas 2008 m. rugpjūčio 27 d. Kauno apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo areštuojant UAB „Vėtrungė“ turtą 180 000 Lt sumai, antstolis A. B. 2009 m. vasario 12 d. surašė turto aprašą, kuriuo areštavo bendrovės atsiskaitomąsias sąskaitas (Turto arešto akto Nr. 0608001393). Sužinojęs, kad atsiskaitomosiose sąskaitose piniginių lėšų nėra, jis papildomai surašė 2009 m. kovo 31 d. turto aprašą, kuriuo areštavo katerio vairą su vairavimo mechanizmu bei kitus ieškovui nuosavybės teise priklausančius daiktus, nurodytus turto aprašo 6, 7, 8 ir 9 punktuose, kuriuos ieškovas buvo savo lėšomis įgijęs ir perdavęs juos UAB „Vėtrungė“ saugoti. Be to, antstolis A. B. 2009 m. balandžio 2 d. papildomai surašė dar vieną turto aprašą, kuriuo be kitų daiktų areštavo ir 2 punkte nurodytą nebaigtą statyti laivą, baltos spalvos, apytiksliai 12 m. ilgio. Šis laivas pagal 2008 m. balandžio 14 d. pasirašytą su UAB „Vėtrungė“ motorlaivių pirkimo-pardavimo sutartį pastatytas antrasis laivas PKS-2, už kurį ieškovas buvo sumokėjęs įmonei 70 000 Lt pinigų sumą. Pagal sudarytą sutartį ieškovas buvo sumokėjęs už laivą praktiškai visą sutartą kainą, todėl pastatytas laivas PKS-2 buvo ieškovo nuosavybė. Laivas buvo areštuotas kartu su ieškovo pirktu ir laive įmontuotu varikliu MerCruiser Cummins M-1.7 DSD, už kurį ieškovas sumokėjo 65 200 Lt, valdymo rankena, už kurią ieškovas sumokėjo 1 760 Lt, šildymo sistemos komplektas Webasto – 5 975 Lt, navigacijos komplektas Raimarine – 21 500 Lt bei vairavimo trosas – 300 Lt. Iš viso už įrangą sumokėjo 94 735 Lt. Visa ši įranga buvo palikta UAB „Vėtrungė“ teritorijoje, kol UAB „Kojora“, su kuria buvo sudaryta montavimo darbų atlikimo sutartis, šią įrangą sumontavo į laivą. UAB „Kojora“ pagal 2008 m. birželio 20 d. sutartį Nr. 20/06/08 LR sumontavo į laivą įrangą už 43 777,80 Lt, tai patvirtina 2010 m. balandžio 6 d. darbų priėmimo–perdavimo aktas. Ieškovo vertinimu, antstolis A. B., areštuodamas ieškovui nuosavybės teise priklausantį laivą, netinkamai atliko savo kaip antstolio pareigas, o tai lėmė žalos atsiradimą. Ieškovo manymu, antstolis, sudaręs turto aprašą ir areštavęs UAB „Vėtrungė“ turtą kartu su ieškovui nuosavybės teise priklausančiais daiktais, neužtikrino areštuoto turto apsaugos, tuo sudarydamas galimybę kitam antstoliui A. M. areštuotą turtą realizuoti tretiesiems asmenims, taip pažeisdamas CPK 675 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Po kurio laiko ieškovas sužinojo, kad antstolis A. B. visą UAB „Vėtrungė“ areštuotą turtą perdavė antstoliui A. M.. 2009 m. spalio 15 d. antstolis A. B. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0087/09/10. Ieškovo manymu, nežiūrint į tai, jog antstolis A. M., dalyvaudamas antstolio A. B. areštuojamo turto apžiūroje ir suprasdamas, kad šis atliko vykdymo veiksmus, bei matydamas, koks turtas buvo areštuotas, 2009 m. lapkričio 18 d. pakartotinai areštavo UAB „Vėtrungė“ turtą kartu su ieškovui pastatytu pramoginiu laivu PKS-2 bei jame sumontuota ir ieškovui nuosavybės teise priklausančia įranga. Vykdomojoje byloje 2009 m. lapkričio 20 d. ekspertizės turto vertei nustatyti akte Nr. 09-K-145 pramoginio laivo PKS-2 su jame įmontuota ieškovui priklausančia įranga įvertinimas nurodytas tik 6 500 Lt, kai tuo tarpu tokio laivo su varikliu bei kita įranga reali rinkos kaina tuo metu siekė 150 000 Lt. Toks turto vertės nustatymo ekspertizės aktas kelia abejones, ekspertizė atlikta per vieną dieną ir turtas įvertinas nerealiai maža kaina. Antstolis A. M. ne tik antrą kartą areštavo tą patį ieškovui priklausantį laivą su įranga, bet ir nukreipė išieškojimą ne į skolininko UAB „Vėtrungė“ turto dalį, o į ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą - pastatytą mažąjį pramoginį laivą PKS-2 su jame sumontuota įranga ir tą turtą 2010 m. balandžio 12 d. pardavė skolininko UAB „Vėtrungė“ direktoriaus A. J. pasiūlytam pirkėjui UAB „Portika“ aktu Nr. B-2644 už 6 500 Lt. Laivas UAB „Portika“ buvo perleistas už ypač mažą kainą. Tokiais savo veiksmais tiek antstolis A. B., tiek antstolis A. M. ieškovui padarė didelę turtinę 208 512,80 Lt dydžio žalą, kuri susideda iš už laivą PKS-2 sumokėto 70 000 Lt avanso, ieškovo už 94 735 Lt nupirktos įrangos bei sumontavimo darbų už 47 777,80 Lt. Antstolio A. B. ieškovui padaryta žala atsirado iš antstolio neveikimo, dėl netinkamai vykdomų antstoliui priskirtų funkcijų, areštuoto turto apsaugos neužtikrinimo, o antstolio A. M. veiksmai yra tęstiniai ir žala ieškovui padaryta, kadangi ieškovui priklausantis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovo 5 040 Lt žyminio mokesčio ir 24,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai bei 2 117,50 Lt teisinės pagalbos išlaidų atsakovo antstolio A. M. naudai. Teismas nenustatė jokių atsakovo antstolio A. B. neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis padarė žalą ieškovui (CK 6.245–6.249 str.). Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas skundė antstolio veiksmus dėl neva jam priklausančio laivo arešto, nėra duomenų, jog reiškė antstoliui kokias nors pretenzijas (CPK 639 str.), ieškovui buvo teikiama teisinė konsultacija, tačiau jis savo (jo manymu) pažeistų teisių negynė. Apie tai, jog ieškovui buvo žinoma, koks UAB „Vėtrungė“ turtas buvo aprašytas, patvirtino paties ieškovo 2009 m. balandžio 16 d. prašymas antstoliui A. B. dėl areštuoto turto įvertinimo, kuriame prašo skirti turto vertės nustatymo ekspertizę ir areštuoto turto saugotoju paskirti tuo metu UAB „Vėtrungė“ buvusią direktorę T. J.-Leonavičienę. Pažymėjo, kad anksčiau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-223-109/2010 Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas, kadangi ieškovo atstovas pateikė prašymą atsiimti ieškinį. Teismas nenustatė ir jokių atsakovo A. M. neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis padarė žalą ieškovui (CK 6.245–6.249 str.). Nustatė, kad atsakovas A. M. iki pat skolininko UAB „Vėtrungė“ areštuoto turto realizavimo nieko nežinojo apie ieškovą, kuris galėjo turėti pretenzijų dėl neva jam priklausančio nebaigto statyti laivo. Nurodė, kad A. M., vykdydamas Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. L2-1443-324/2008, nustatė, kad skolininko UAB „Vėtrungė“ administracijos nebuvo, esami ir buvę akcininkai nelaikė savęs įmonės savininkais, turtas buvo neapsaugotas, todėl, vadovaudamasis CPK 601 straipsniu, 2009 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą su prašymu paskirti skolininkui UAB „Vėtrungė“ kuratorių. Šiame prašyme antstolis teismui nurodė visus išieškotojus, kurie kreipėsi į A. M. dėl priverstinio skolos išieškojimo iš UAB „Vėtrungė“. Atsakovui A. M. apie ieškovą, kuris galėjo turėti pretenzijų skolininkei UAB „Vėtrungė“, net nebuvo žinoma. Nurodė, kad areštuoto turto įvertinimą atliko UAB „Krivita“ ir vieną iš nebaigtų statyti pramoginių laivų, kuris buvo su varikliu, įvertino 6 500 Lt, kitą pramoginį laivą, kuris buvo be variklio, įvertino 3 000 Lt. Visas areštuotas UAB „Vėtrungė“ turtas buvo parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui. Teismas sprendė, kad nėra pakankamai duomenų, jog antstolio A. M. 2010 m. balandžio 12 d. parduotas tretiesiems asmenims jūrinis pramoginis laivas, 10 metrų ilgio, nebaigtas statyti, nesukomplektuotas, su įstatytu varikliu už 6 500 Lt, galėjo būti tas pats ginčo laivas, kurį ieškovas nurodo kaip jam priklausantį, nes jis yra neidentifikuotas. Tokią išvadą teismas padarė dar ir dėl to, kad ieškovas nurodė, jog jis buvo 2008 m. birželio 20 d. sudaręs sutartį su UAB „Kojora“, kuri atliko variklio sumontavimo ir pajungimo darbus mažajame pramoginiame laive ŽKS 2. Tačiau rangovas UAB „Kojora“ galutinai atliko remonto darbus pagal anksčiau minėtą sutartį laive ŽKS 2 ir perdavė ieškovui tik 2010 m. balandžio 6 d., t.y. likus šešioms dienoms iki ginčo turto realizavimo. Be to, nesutampa ieškovo sudarytose sutartyse paminėti laivų kodai. Pažymėjo, kad ieškovas rangovui UAB „Vėtrungė“ už antrąjį pramoginį laivą PKS-2 buvo sumokėjęs 70 000 Lt avansą. Konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas už laivą PKS-2 buvo sumokėjęs visą pagal 2008 m. balandžio 14 d. sutartį Nr. 0778 sumą, taip pat nėra jokių duomenų, kad nebaigtas statyti laivas buvo ieškovo nuosavybė (CK 4.49 str.). Nustatė, kad kateris PKS-1 pastatytas ir 2008 m. birželio 18 d. PVM sąskaitos faktūros serija JTL Nr. 245 pagrindu už 110 000 Lt perduotas ieškovui, pagal 2008 m. balandžio 14 d. sutartį Nr. 0778 ieškovui buvo statomas pramoginis kateris PKS-2, už kurį ieškovas avanso buvo sumokėjęs 70 000 Lt. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas negalėjo nustatyti, kokios būtent markės ir už kokią kainą ieškovas pirko variklį ginčo laivui, nes iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ieškovui buvo gaminama daugiau laivų, ir nebuvo galimybės nustatyti, ar ieškovo pirkti varikliai buvo sumontuoti būtent ginčo motorlaivyje (CPK 178 str.). Teismas sprendė, kad nėra galimybės nustatyti, ar ieškovo nurodyta įranga tikrai buvo sumontuota būtent į ginčo laivą pagal 2008 m. balandžio 14 d. motorlaivio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 0778, kadangi vienokia įranga buvo perkama iki sutarties sudarymo, kitokia įranga - po sutarties sudarymo, juo labiau, kaip jau buvo minėta, kai kurios įrangos buvo perkamos po keletą komplektų, be to, neaišku, kas atliko šios įrangos montavimo darbus. Tai reiškia, kad ieškovui buvo gaminami keli laivai. Todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad ieškovas patyrė būtent tokio dydžio žalą, kurią prašo priteisti patikslintu ieškiniu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas S. S. (toliau- apeliantas) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus.
1. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovų antstolių A. B. ir A. M. veikoje, vykdant vykdymo procesus yra padaryti neteisėti veiksmai, dėl ko apeliantui padaryta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir žalos.
2. Vykdydamas teismo nutartį, antstolis A. B. netinkamai, aplaidžiai atliko jam patikėtas pareigas. Neišsiaiškinęs, kam priklauso motorlaivis ir supirktos detalės, uždėjo areštą apelianto turtui. Pagal CPK 683 straipsnį antstolis turėjo užtikrinti areštuoto turto apsaugą, tačiau to nepadarė, tuo sudarydamas galimybę kitam antstoliui A. M. areštuotą turtą realizuoti tretiesiems asmenims.
3. Antstolio A. M. neteisėti veiksmai (neveikimas) turi priežastinį ryšį su neteisėta jo veika ir kalte, nes jis pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnį, CPK 670 straipsnio 1 dalį, 667 straipsnio 2 dalį, 681 straipsnio 1 dalį, 691 straipsnio 1 dalį.
4. Antstolis A. M. pažeidė turto įkainojimo taisykles (CPK 602 str. 6 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatyti imperatyvių teisės normų pažeidimai. Parduotas ne UAB „Vėtrungė“ turtas, pažeistos turto įkainojimo taisyklės, kurie sudaro pagrindą turto perdavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu (CPK 602 str. 4 ir 6 p.).
5. Teismo sprendime nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja surinktiems įrodymams. Faktiškai žala apeliantui padaryta todėl, kad antstoliai netinkamai vykdė jiems teisės aktų priskirtas funkcijas, neužtikrino vykdymo veiksmų teisėtumo, buvo nesąžiningi areštuodami, įkainodami bei parduodami apeliantui priklausantį turtą už UAB „Vėtrungė“ skolas.
Atsiliepimas
Atsakovas A. M. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo tokius argumentus.
1. Apelianto sudaryta su UAB „Vėtrungė“ 2008 m. balandžio 14 d. sutartis dar nebuvo sudaryta, kai apeliantas sudarė sutartį su UAB „Serenika“ (2008 m. kovo 26 d.) dėl laivo įrangos pirkimo. Todėl ji galėjo būti pirkta pagal apelianto 2007 m. gruodžio 19 d. sutartį laivui PKS-1. Apelianto 180 000 Lt suma sumokėta UAB „Vėtrungė“ taip pat dar iki 2008 m. balandžio 14 d. sutarties sudarymo. Bylos rašytinė medžiaga leidžia spręsti, kad apeliantui apskritai buvo gaminami ne du, o trys laivai – PKS-1, PKS-2, ŽKS-2.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog laivas (PKS-2) buvo apelianto nuosavybė. Taip pat pagrįstai konstatuota, kad byloje esančių įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, kokios būtent markės ir už kokią kainą apeliantas pirko variklį ginčo laivui. Byloje nėra įrodymų, kad pirktą laivo įrangą apeliantas būtų perdavęs UAB „Kojora“, kuri buvo įsipareigojusi atlikti sumontavimo darbus. Pats apeliantas ieškinyje nurodė, kad įrangą perdavė ne UAB „Kojora“, o UAB „Vėtrungė“ akcininkui ir gamybos direktoriui A. L..
3. Atsakovas apskritai nėra laikytinas tinkamu šioje byloje atsakovu, nes nėra nei turto įgijėjas, nei išieškotojas ar skolininkas, t.y. asmenys, kuriems realizavus turtą galėtų būti reiškimas ieškinys (CPK 603 str. 4 d.). Atsakovas turtą areštavo, įvertino ir realizavo nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.
4. Bylos aplinkybių visuma rodo, kad apeliantas pats faktines aplinkybes dėsto painiai ir negali vienareikšmiškai nurodyti, kada, kam, kokią įrangą jis yra pardavęs, už kiek motorlaivių sumokėjęs, kokia motorlaivių PKS-1, PKS-2, iš kur jis gavo pramoginį laivą ŽKS-2.
Atsakovas A. B. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad visus veiksmus, vykdant Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliko teisėtai, areštuoto turto apsauga buvo užtikrinta, o apelianto argumentai, kad jis privalėjęs apsaugoti turtą nuo kito antstolio vykdymo veiksmų, nėra teisiškai pagrįsti. Jokių pretenzijų iš apelianto dėl areštuoti turto priklausomybės atsakovas nebuvo gavęs.
Atsiliepimu trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu. Nurodo šiuos atsikirtimus.
1. Įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju, nes draudimo sutarties galiojimo metu nei apeliantas, nei antstoliai jokių reikalavimų (pretenzijų) draudikui nepareiškė ir jis apie šį įvykį nebuvo informuotas, todėl ir šio įvykio administravimas draudimo bendrovėje nebuvo atliekamas.
2. Apeliantas savo skunde vėl iš naujo kartoja ieškinio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime šiais klausimais yra plačiai pasisakęs, tačiau apeliantas tai ignoruoja ir visiškai nepasisako dėl teismo argumentų ir motyvų.
3. Nagrinėjamu atveju perdavimo akto nebuvo (CK 4.49 str. 1 d.) ir apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, kad parduotas ginčo laivas priklausė jam ir negalėjo būti areštuotas.
4. Šioje byloje antstolių atlikti veiksmai yra netapatūs. Vienas iš antstolių pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sudarė surasto turto aprašą skolininko teritorijoje, o kitas antstolis kitoje vykdomojoje byloje areštavo to paties skolininko turtą ir jį realizavo skolininko pasiūlytam pirkėjui. Todėl šioje byloje antstolių solidari atsakomybė negalima.
5. Nėra atsakovo A. B. veiksmų, prieštaraujančių teisės normoms dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Antstolis tik vykdė teismo nutartį, areštuoto turto saugotoja buvo paskirta UAB „Vėtrungė“ direktorė T.J. L., tačiau ji atsisakė pasirašyti aprašą. Aprašytas turtas nebuvo prarastas, o parduotas kito antstolio įstatymų nustatyta tvarka - skolininko pasiūlytam pirkėjui. Esant vienos eilės išieškojimui, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nestabdo vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose.
6. Antstolis A. M. visiškai pagrįstai ir teisėtai areštavo pagal Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 30 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-1443-324 rastą UAB „Vėtrungė“ teritorijoje turtą, jo neįvertindamas. Kadangi antstoliui buvo neaiški turto vertė, tai jis savo patvarkymu paskyrė ekspertizę, kuri ir nustatė areštuoto turto vertę (CPK 681 str. 4 d.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Nustatyta, kad antstolis A. B., vykdydamas Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal apelianto ieškinį UAB „Vėtrungė“, areštavo UAB „Vėtrungė“ turtą 180 000 Lt sumai. Apelianto teigimu, realiai buvo areštuotas jam priklausantis laivas kartu su jo pirktu ir laive įmontuotu varikliu MerCruiser Cummins M-1.7 DSD, už kurį jis buvo sumokėjęs 65 200 Lt, valdymo rankena – 1 760,00 Lt, šildymo sistemos komplektu Webasto – 5 975 Lt, navigacijos komplektu Raimarine – 21 500 Lt bei vairavimo trosu – 300 Lt, t.y. viso už įrangą 94 735 Lt. Už šį laivą pagal 2008 m. balandžio 14 d. pasirašytą su UAB „Vėtrungė“ motorlaivių pirkimo-pardavimo sutartį apeliantas buvo sumokėjęs įmonei 70 000 Lt. UAB „Kojora“ pagal 2008 m. birželio 20 d. sutartį Nr. 20/06/08 LR sumontavo į laivą įrangą, darbai kainavo 43 777,80 Lt. 2009 m. vasario 12 d. antstoliui A. M. išieškotojas UAB „Vidara“ pateikė vykdyti Kauno apygardos teismo vykdomąjį dokumentą Nr. L2-1443-324/2008 dėl skolos išieškojimo iš UAB „Vėtrungė“. Šio dokumento vykdymo procese kaip UAB „Vėtrungė“ turtas buvo realizuotas, apelianto teigimu, jam priklausantis minėtas turtas, tokiu būdu jam padaryta 208 862,80 Lt žala. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Skundžiamame sprendime yra nurodyta teisminė praktika, kurioje suformuluotomis taisyklėmis sprendžiama dėl antstolio atsakomybės, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Taigi, tam, kad antstoliui kiltų civilinė atsakomybė turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (CK 6.246-6.249 str.).
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame sprendime yra išsamiai pasisakyta tiek dėl bylos faktinių aplinkybių, tiek dėl vertintų įrodymų. Tuo tarpu apeliantas savo apeliaciniame skunde, išdėstęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, iš esmės taip ir nepasisako, ką konkrečiai ne taip nustatė teismas faktinių aplinkybių kontekste, kokius įrodymus teismas įvertino neteisingai ar apskritai neįvertino, deklaratyviai teigdamas tik tai, kad sprendime nurodyti motyvai neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja surinktiems įrodymams. Tačiau teisėjų kolegija tokiai išvadai neturi pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nurodydamas, kad negalima konstatuoti antstolių veiksmų neteisėtumo, be to, taip pat neįrodytas ir žalos faktas.
Dėl antstolio A. B. veiksmų neteisėtumo
UAB „Vėtrungė“ turtas buvo areštuotas apelianto prašymu jo inicijuotoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1432-109/2008 ir antstolio aprašytas, be kita ko, 2009 m. balandžio 2 d. aprašytas ir ginčui aktualus turtas - nebaigtas statyti laivas (t. 1, b.l. 119-120, 121-126, 127- 130). Bylos duomenys neteikia jokio pagrindo spręsti, kad antstolis, sudarydamas turto aprašą, žinojo arba turėjo ar galėjo žinoti, kad aprašomas turtas ar jo dalis (laivas ar įranga) yra ne UAB „Vėtrungė“ priklausantis turtas. Šiame kontekste pastebėtina, kad, vertinant aplinkybes dėl laivo priklausomybės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebaigtą statyti laivą nėra pagrindo laikyti apelianto nuosavybe (CPK 4.47 str. 4 p., 4.49 str. 1, 4 d. d., 4.50 str. 1, 2 d. d.). Nors tarp apelianto ir UAB „Vėtrungė“ sudarytos 2007 m. gruodžio 19 d., 2008 m. balandžio 14 d. sutartys įvardintos motorlaivių pirkimo pardavimo sutartimis, iš jų turinio matyti, kad tai yra, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, rangos sutartys dėl motorlaivių pagaminimo (t. 1, b.l. 91-92, 93-94). Beje, būtent tai įrodinėjo ir pats apeliantas, neigdamas nuosavybės teisę į laivą, kitoje byloje (prijungta civilinė byla Nr. 2-223- 109/2010). Todėl tokiu atveju galima būtų kalbėti tik apie apelianto pirktos įrangos, kurią jis teigia perdavęs sumontavimui į laivą, nuosavybę. Pažymėtina, kad pats apeliantas, žinodamas aprašyto turto sudėtį, jokių pretenzijų, kad aprašytas ne UAB „Vėtrungė“, o jam priklausantis (net jei tai būtų iš tikrųjų) turtas niekam nereiškė. Savo 2009 m. balandžio 16 d. prašyme antstoliui apeliantas nurodė tik tai, kad reikalinga įvertinti areštuotą turtą ir jį pavesti saugoti UAB „Vėtrungė“ vadovei (t. 1, b.l. 134), nors apeliantas galėjo prašyti perduoti saugoti turtą kitam asmeniui ar netgi imtis to pats (CPK 683 str. 1 d.), juo labiau, jeigu manė, kad areštas pažeidžia jo nuosavybės teises. Rangos teisinių santykių konstatavimas savo ruožtu lemia, kad rangovas (UAB „Vėtrungė‘) privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto (laivo įrangos) saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą (CK 6.657 str.). Taigi, jei apeliantas buvo perdavęs savo pirktą įrangą UAB „Vėtrungė“ (apeliantas nurodo, kad įranga laive buvo sumontuota) atsakomybė už jos išsaugojimą UAB „Vėtrungė“ kiltų ir materialinės teisės (rangos sutarčių) normų, o ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrindu. Tačiau šioje laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo stadijoje (t.y. dėl A. B. veiksmų) minėtos aplinkybės nėra itin reikšmingos, nes bet kuriuo atveju iš šio antstolio veiksmų jokia žala nekilo, laikinosiomis apsaugos priemonėmis - areštuojant turtą – buvo tik įtvirtinta status quo. Apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų nei kad pats informavęs A. B. apie aplinkybes, susijusias su jo pretenzijomis dėl laivo ar jo įrangos priklausomybe ne UAB „Vėtrungė“, nei kad A. B., vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl kokių nors aplinkybių turėjo ar bent galėjo žinoti apie galimas trečiųjų asmenų pretenzijas į laivą apskritai ar jo įrangą konkrečiai (CPK 12, 178 str.). Pažymėtina, kad pats apeliantas ieškinyje yra nurodęs, jog apie laivo, į būtent kurį jis turi pretenzijų, areštą jis sužinojęs tik 2010 m. kovo mėnesio antroje pusėje, o A. B. apie savo pretenzijas informavęs tik 2010 m. balandžio mėn. pradžioje (t. 1, b.l. 50), bet ir tada nepateikęs jokių reikšmingų tai patvirtinančių dokumentų. Taigi, neaišku, iš kur anksčiau apie apelianto pretenzijas, jog laivas ar jame sumontuota įranga priklauso ne UAB „Vėtrungė“, kurios darbuotojai ir savininkai visiškai nebendravo su A. B., pastarasis būtų turėjęs ar galėjęs žinoti. Todėl atmestini argumentai dėl CPK 675 straipsnio 1, 2 dalių, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o bet kuriuo atveju ir žala vien dėl turto arešto nekilo.
Nėra pagrindo sutikti su apelianto ieškinyje nurodytu argumentu, kad A. B. neužtikrino areštuoto turto apsaugos, o ir bet kuriuo atveju aprašytas turtas nebuvo prarastas, iššvaistytas ir pan. Kaip matyti iš ieškinio, apeliantas šio antstolio atsakomybę kildina iš to, kad šis neužtikrino turto apsaugos tuo aspektu, jog buvo sudaryta galimybė kitam antstoliui (atsakovui A. M.), vykdant teismo vykdomąjį dokumentą, areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims. Tačiau ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo A. B. veiksmų neteisėtumą. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog tos pačios eilės kreditoriams turto areštas taikant laikinąsias apsaugos priemones nestabdo vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, vykdant įsiteisėjusius teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2008). Apeliantas, deklaruodamas netinkamą turto saugojimą, nenurodo, kokių teisėtų veiksmų privalėjo imtis, bet nesiėmė atsakovas A. B. tam, kad kitas antstolis negalėtų vykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo kitoje byloje. Tuo tarpu minėtos teisminės praktikos kontekste yra pagrindas daryti priešingą išvadą – būtent tokie A. B. veiksmai, kuriais be teisėto pagrindo būtų keliamos kliūtys kitam antstoliui vykdyti teismo vykdomąjį dokumentą, galėtų būti laikomi neteisėtais. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl A. B. veiksmų neteisėtumo ir šiuo aspektu.
Dėl antstolio A. M. atsakomybės
Šio antstolio atsakomybę apeliantas ieškinyje kildina iš Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Antstolio profesinės etikos kodekso 4 straipsnio pažeidimo. Šiose normose yra fiksuotos antstolio bendro pobūdžio elgesio taisyklės, kurios gali būti nagrinėjamoje reikšmingos tuo atveju, jei galima būtų konstatuoti faktinę aplinkybę, jog antstolis žinojo arba turėjo/galėjo žinoti, jog realizuojamas areštuotas turtas priklauso ne UAB „Vėtrungė“, ko antstolis nepripažįsta.
Visų pirma pažymėtina, kad paties apelianto aiškinimai apie rengimosi turto, į kurį jis turi pretenzijų, pardavimui aukcione (ne)žinojimą yra prieštaringi. Iš jo paaiškinimų prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-223-1089/201 2010 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu matyti, jog jis teigė pats nieko nežinojęs apie aukcioną (minėtos bylos t. 2, b.l. 144,145). Toje byloje savo patikslintame ieškinyje, teiktame jau po to, kai turtas buvo realizuotas, apeliantas nurodė, kad apie turto realizavimą sužinojo tik 2010 m. balandžio mėn. pabaigoje (minėtos bylos t. 2, b.l. 126). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismo posėdžio metu jis nurodė, kad A. J. dar prieš 2-3 mėnesius iki aukciono informavo apie apeliantui aktualaus turto būsimą perleidimą aukcione (iš esmės tai patvirtino ir A. J.), apeliantas iki aukciono apie tai 4-5 kartus yra kalbėjęs ir su pačiu atsakovu A. M. (t. 2, b.l. 136). Tačiau apeliantas pats pripažįsta, kad nė vienam iš antstolių neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo pretenzijas į areštuotą turtą, jau nekalbant apie teisines priemones areštuoto turto realizavimo sustabdymui. Tokiu atveju net neatmetant apelianto aiškinimo, kad konkrečios turto pardavimo datos apeliantas galėjo ir nežinoti, tai nešalina išvados, kad pats apeliantas, turėdamas interesą ir žinodamas apie gresiančią situaciją, iš esmės nesistengė dėti jokių realių pastangų savo pretenzijoms į turtą pagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovui A. M. 2009 m. lapkričio 18 d. areštuojant turtą dalyvavo CPK 601 straipsnio tvarka paskirtas UAB „Vėtrungė“ kuratorius, kuris priėmė turtą saugoti ir jokių pastabų dėl turto priklausomybės ne UAB „Vėtrungė“ nenurodė (t. 1, b.l. 138-142). Be to, turtas buvo parduotas paties skolininko pasiūlytam pirkėjui (CPK 704 str.), kas taip pat patvirtina, kad UAB „Vėtrungė“ turtas antstoliui buvo pateikiamas kaip šios bendrovės (skolininko) turtas. Todėl šiame kontekste atmestini ieškinyje nurodyti argumentai neva antstolis privalėjo tikrinti UAB „Vėtrungė“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir pagal tai spręsti, koks turtas priklauso bendrovei, o koks – kitiems asmenims. Juo labiau, kad apeliantas nėra pateikęs įrodymų, jog jis įsigytos laivo įrangos dokumentus būtų teikęs UAB „Vėtrungė“ ir jie būtų buvę tarp įmonės apskaitos dokumentų. Esant tokioms aplinkybėms, antstolis, neturėdamas jokių duomenų apie pagrindžiamas įrodymais apelianto pretenzijas, nei pažeidė normas, reglamentuojančias būtent skolininkui priklausančio turto areštą, nei turėjo/galėjo CPK numatytais teisiniais pagrindais stabdyti vykdymo procedūras.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apibendrinant į bylą pateiktus apelianto aiškinimus ir įrodymus, galima daryti išvadą, kad neteisėtus antstolio veiksmus jis iš esmės įrodinėja kilusiomis pasekmėmis, t.y. jei kilo jam neigiamos pasekmės, tai antstolis veikė jo atžvilgiu neteisėtai. Šiame kontekste pastebėtina, kad pats apeliantas yra nurodęs teisminę praktiką, kurioje konstatuota, jog antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl CPK normų pažeidimo įkainojant parduodamą turtą. Turto įkainojimas buvo atliktas CPK 681 straipsnio nustatyta tvarka, nei skolininkas, nei kreditorius įkainojimo neginčijo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turto pardavimo kaina, kurią, apelianto teigimu, ekspertai nustatė per mažą, būtų reikšminga tik kreditoriaus, kurio naudai buvo vykdomas teismo sprendimas, ar skolininko, iš kurio turto išieškoma, interesų požiūriu. Tuo tarpu apeliantas ieškinį antstoliams dėl nuostolių atlyginimo kildina ne iš to, kad parduodant turtą skolininko nurodytam pirkėjui žala apeliantui buvo padaryta kainų skirtumo apimtyje, o dėl to, kad apelianto turtas apskritai negalėjo būti vykdymo objektu ir vykdymo procese apeliantas jo neteko. Taigi, turto vienoks ar kitoks įkainojimas ar netgi perleidimas neatlygintinai niekaip nelemtų (priežastinis ryšys) žalos apeliantui atsiradimo dėl turto praradimo apskritai ir jos dydžio konkrečiai, bet kuriuo atveju sumokėta už turtą suma būtų atitekusi išieškotojui (UAB „Vidara“). Šiame kontekste pastebėtina, kad reikalavimas dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto (jo dalies) nuginčijimo nebuvo reiškiamas.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo, o jau vien tai leidžia konstatuoti, jog civilinė atsakomybė atsakovams nekyla.
Remiantis išdėstytu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė antstolių civilinę atsakomybę reglamentuojančias ir procesinės teisės normas, padarė tinkamas išvadas bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų kontekste. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas A. M. prašo priteisti išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikė įrodymus apie jas - 2 117,50 Lt (t. 3, b.l. 13, 14). Atmetus apeliacinį skundą, iš esmės šis prašymas yra pagrįstas (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Tačiau CPK 98 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą nustatytas maksimalus dydis yra 1,5 MMA (8.11 p.). Be to, ir šis dydis yra maksimalus, o tai nereiškia, kad jis taikytinas visais atvejais. Šiuo atveju atsiliepime dėstomi jau pirmosios instancijos teisme dėstyti argumentai, byla nėra didelės apimties. Todėl atsakovui priteistina suma mažinama iki 900 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo S. S. atsakovui A. M. 900 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme.