Telšių apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą antstoliui Vaidui Drungilui, suinteresuoti asmenys G. L., V. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Antstolis Vaidas Drungilas 2021 m. sausio 18 d. patvarkymu Nr. 036-78 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog negalimas išieškojimas iš ½ skolininkui priklausančios turto dalies. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį nenustatoma. Išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ½ dalis turto, t. y. nustatytos bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiosios dalys. Esant nustatytai idealiajai daliai, išieškojimas iš skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies galimas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81 straipsniu, naujasis ½ žemės sklypo dalies savininkas galės su kitu ½ žemės sklypo dalies savininku nusistatyti jiems priimtiną naudojimosi tvarką. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog netinkamai nustatyta parduodamo turto kaina. Areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklės įtvirtintos CPK 681 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad skolininko turtas turi būti įkainotas rinkos kaina, skolininkui ar išieškotojui prieštaraujant antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kilus abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertės nustatymui skiria ekspertizę. Taigi, pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Pareiškėjui dalinės nuosavybės teise priklausančio ir areštuoto turto vertės nustatymui vykdomojoje byloje buvo paskirta ekspertizė ir turto vertintojas pateikė rinkos vertės ataskaitą, kurioje skolininkui priklausančios ½ dalies žemės sklypo rinkos vertė nustatyta 6500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad areštuoto turto vertė buvo nustatyta paskyrus ekspertizę, skolininko prieštaravimai dėl turto vertės yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl kitos vertės. Nagrinėjamu atveju turto vertintojas pateikė skolininko turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, tačiau įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugą, užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas nepagrįstai jį nuvertinant. Aplinkybė, jog varžytinėse skolininkui priklausantis turtas parduodamas už didesnę kainą, nei nustatė turto vertintojas, jokiu būdu negali pažeisti skolininko interesų. Didesnės vertės nustatymas iš esmės užtikrina tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad antstolio Vaido Drungilo žinioje yra vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), pradėta pagal Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-772-613/2019 dėl 31965 Eur skolos ir palūkanų išieškojimo iš pareiškėjo (skolininko) T. L. išieškotojo V. B. naudai. Pareiškėjui neįvykdžius sprendimo per raginime nustatytą terminą, buvo pradėta priverstinio vykdymo procedūra. 2020 m. lapkričio 19 d. turto arešto aktu Nr. 036-2296 areštuotas pareiškėjui priklausantis turtas – ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nurodant, kad areštuoto turto vertė – 10000 Eur (½ dalis žemės sklypo). Atsižvelgiant, kad areštuotas nekilnojamojo turto objektas yra specifinis, jo vertei nustatyti būtinos specialios žinios, 2020 m. lapkričio 19 d. priimtas patvarkymas Nr. S-20-47-24197 dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo. 2020 m. lapkričio 25 d. priimtas patikslintas patvarkymas dėl ekspertizės areštuoto pareiškėjui priklausančio turto vertei patikslinti skyrimo, o 2020 m. lapkričio 24 d. V. Degenio turto vertinimo agentūra pateikė turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2020-E12, kuria nustatyta, kad pareiškėjui priklausančios ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 6500 Eur. Pareiškėjui nevykdant savo įsipareigojimų ir nepareiškus prieštaravimų dėl turto vertės, 2021 m. sausio 5 d. antstolis priėmė pažymą Nr. S-21-47-143 dėl pareiškėjui priklausančio turto varžytynių skelbimo, nurodė, kad pradinė parduodamo turto kaina – 8800 Eur.

Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Vienas pagrindinių vykdymo proceso principų yra tai, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisti kitų vykdymo dalyvių, skolininko teisių ir teisėtų interesų (CPK 634 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas T. L. antstolio Vaido Drungilo veiksmus skundžia motyvuodamas tuo, kad dėl jam priklausančio turto pardavimo iš varžytinių paskelbimo turėjo būti priimtas patvarkymas, o ne pažyma, taip pat dėl to, kad turtas negalėjo būti parduodamas iš varžytynių, nes jis yra kartu su kita to turto dalimi, tačiau tos dalys nėra nustatytos, be to, antstolis turto vertę nustatė be jokių duomenų, t. y. nenurodė, kuo remiasi nustatydamas pradinę varžytinių kainą ir jo teisė ginčyti turto įkainojimą yra apribota, nes nėra žinoma, kurioje lokacijoje yra išvaržomas turtas santykyje su neatskirtu turtu.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-550-553/2020 iš dalies pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimas ir nutarta pripažinti negaliojančia 2017 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria pareiškėjas T. L. perleido nuosavybės teises R. J. ir I. J. į ½ dalį jam priklausančio 0,1490 ha ploto žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją – nuosavybės teisės į ½ dalį minėto žemės sklypo grąžinti T. L.. Esant nurodytoms aplinkybėms, 2020 m. lapkričio 19 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) turto arešto aktu Nr. 036-2296 buvo areštuota pareiškėjui T. L. priklausanti ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu objektu bei juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalis). Antstoliui nustačius, kad kito skolininko turto nėra ar jo neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, antstolis priima sprendimą nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, bendrą su kitais asmenimis (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnyje reglamentuota tvarka, pagal kurią vykdymo procese nustatoma skolininkui priklausanti dalis turte, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė. Šio straipsnio tikslas – teisiškai individualizuoti skolininkui priklausančią turto dalį taip, kad iš jos galėtų būti vykdomas išieškojimas. CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą, kartu jis turi pasiūlyti išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Iš šios proceso teisės normos turinio matyti, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais – bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-542/2007).

Kaip matyti iš vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikto valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto banko duomenų išrašo, pareiškėjui T. L. priklausančios bendrosios nuosavybės dalis yra aiškiai nustatyta, t. y., pareiškėjui priklauso ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kitos žemės sklypo dalys priklauso bendraturčiams: I. J. – ¼ dalis, R. J. – ¼ dalis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis (šiuo atveju – žemės sklypo dalis), bet ir teisė į ją (idealioji dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis Nr. 3K-3-448/2006; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-542/2007). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjo nuosavybės teisės dalis gali būti varžytynių dalykas, todėl konstatuotina, kad antstolis teisingai sprendė, jog CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Šiuo atveju, aplinkybė, jog yra nustatytos idealiosios turto dalys, bet nėra nustatyta naudojimosi pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo daikto dalimi tvarka, negali būti kliūtimi vykdyti skolos išieškojimą, parduodant iš varžytinių skolininkui priklausančią žemės sklypo dalį.

Minėta, kad tais atvejais, kai skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį nenustatoma. Tačiau šia nuostata nėra apribojama bendraturčių teisė bendru susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.81 straipsnio 1 dalis), nesusitarus – įgyvendinti šią teisę teismine tvarka (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nustatyti naudojimosi tvarką visų pirma turi būti suinteresuotas pareiškėjas (skolininkas), nes, tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už aukštesnę kainą. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti galimybe jam priklausančią turto dalį parduoti už aukštesnę kainą, turi teisę tartis su bendrosios nuosavybės dalyviais dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo arba kreiptis dėl šios teisės įgyvendinimo į teismą. Šios teisės (nustatyti naudojimosi tvarką) įgyvendinimas neturėtų būti priskiriamas išieškotojui ir antstoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-542/2007). Nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką gali būti suinteresuoti ir kiti bendraturčiai, siekdami, kad išieškojimas būtų nukreipiamas tik į konkrečią skolininkui priklausančią dalį.

Pažymėtina, jog turto pardavimas iš varžytynių yra skolininko nuosavybės teisių ribojimas, kuris turi būti atliekamas atsižvelgiant į privalomus reikalavimus. Viena iš būtinųjų vykdymo proceso sąlygų yra turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, tinkamas įkainojimas, nes jis susijęs su nuosavybės teisės subjektų pakeitimu prieš savininko valią. Tinkamas turto kainos nustatymas yra susijęs tiek su skolininko (užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas nepagrįstai jį nuvertinant), tiek su kreditoriaus teisių apsauga (garantuojama, kad teismo sprendimas bus įvykdytas operatyviai ir efektyviai). Kadangi priverstine tvarka turtą parduoda ne savininkas, o specialus įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, tai pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos. Areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-90/2009).

Areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklės įtvirtintos CPK 681 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų tiesioginį komercinį sandorį po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti turi teisę skirti ekspertizę. Jeigu turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 straipsnio 1, 4 dalys).

Iš vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)duomenų ir antstolio patvarkymo dėl pateikto pareiškėjo skundo matyti, kad antstolis areštuodamas pareiškėjui priklausančią ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nurodė areštuoto turto vertę – 2020 m. lapkričio 19 d. – 10000 Eur, o 2020 m. gruodžio 2 d. – 11000 Eur. Patvarkyme dėl pateikto pareiškėjo skundo antstolis nurodo, kad siekiant užtikrinti pareiškėjo (skolininko) interesus ir patikrinti, ar turto arešto aktu nustatyta ne per maža pareiškėjui (skolininkui) priklausančio turto vertė, paskirta ekspertizė dėl turto vertės nustatymo. Pagal 2020 m. lapkričio 24 d. V. Degenio turto vertinimo agentūros pateiktą turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2020-E12 pareiškėjui priklausančios ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 6500 Eur ir 2021 m. sausio 5 d. antstoliui paskelbus pareiškėjui priklausančio turto varžytynes, nurodyta, kad pradinė parduodamo turto kaina – 8800 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad neaišku, kuo remiantis nustatyta pradinė jam priklausančio turto varžytinių kaina, yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjo turtas varžytinėse yra parduodamas už didesnę kainą, nei nustatyta pagal ekspertizės aktą, tai nelaikytina aplinkybe, sudarančią pagrindą konstatuoti, kad antstolis pažeidė pareiškėjo interesus ir CPK normas, reglamentuojančias areštuoto turto įkainojimą bei šio turto pardavimą iš varžytynių. Kita vertus, pareiškėjas nesutikdamas su antstolio nustatyta turto verte galėjo ginčyti nustatytą jam priklausančio turto kainą, taip pat savo iniciatyva atlikti šiai dienai aktualų turto vertinimą ir pateikti antstoliui ar teismui objektyvius įrodymus, kurie paneigtų nustatytą turto vertę. Be to, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl to, kad jis negalėjo ginčyti nustatytos turto vertės, nes neaišku, kokia turto dalis yra parduodama, laikytina subjektyvia pareiškėjo nuomone, kuri nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad dėl jam priklausančio turto pardavimo iš varžytinių paskelbimo turėjo būti priimtas antstolio patvarkymas, o ne pažyma.

CPK 613 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad antstolis vykdymo proceso metu iškylančius klausimus išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (nauja redakcija nuo 2020 m. liepos 16 d.) (toliau tekste – Sprendimų vykdymo instrukcija) 2 punkte numatyta, kad be patvarkymų, antstolis turi teisę priimti ir kitokio pavadinimo procesinius dokumentus, pvz.: raginimą, nurodymą, pranešimą ir pan. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad minėtas Sprendimų vykdymo instrukcijos 2 punktas neuždraudžia antstoliui naudoti ir kitokių procesinių dokumentų formų, pvz., rašto ir kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas ar jo nenurodydamas bei kiti formalūs netikslumai nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai (CPK 115 straipsnio 4 dalis), taip pat nėra kliūtis apskųsti antstolio priimtą procesinį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-285/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-1/2005 ir kt.). Be to, joks teisės aktas nenumato antstolio pareigos apie vykdomas varžytynes skolininką informuoti patvarkymu (Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis Nr. 2S-639-372/2016). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje procesinio dokumento pavadinimas nesukliudė pareiškėjui pareikšti skundo dėl antstolio veiksmų. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja panaikinti skundžiamą antstolio pažymą dėl varžytinių paskelbimo motyvuodamas tuo, kad priimtas dokumentas neatitinka formalių reikalavimų, keliamų patvarkymui.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo jame nurodytais motyvais, todėl, nesant įstatymu numatytų pagrindų pripažinti antstolio Vaido Drungilo skundžiamus veiksmus neteisėtais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo T. L. skundą dėl antstolio veiksmų atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.