Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant pastarąjį bausmės vykdymo metu nuo 22 iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar lankymusi gydymo įstaigose,

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, P. G. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius laisvės apribojimo, paliekant aukščiau minėtus įpareigojimus.

Iš P. G. nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių J. K. ir M. G. naudai kiekvienai atitinkamai priteista po 1 000 eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliantė nurodo, kad P. G. teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė neatitinka BK 41 straipsnio reikalavimų, kitaip tariant, neužtikrina bausmės paskirties, jos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo. Skunde nurodoma, jog teismų praktikoje šios kategorijos bylose teismai neretai skiria nuteistiems laisvės apribojimo bausmę, tačiau šioje byloje abejotina, ar ja galima pasiekti bausmės tikslus – sulaikyti P. G. nuo tolesnio nusikaltimo darymo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad nusikaltimas buvo vykdomas prieš mažametį ir nepilnametį asmenį, o tai, kadangi M. G. buvo pripažinta nukentėjusiąja, BK 60 straipsnio 1 dalies 5-6 punktų pagrindu pripažintina asmens atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliantė teigia, jog paskirtoji bausmė nesulaiko ir nesulaikys nuteistojo nuo tolesnio nusikaltimo vykdymo ir nė kiek neatstato nukentėjusiųjų teisių ir teisėtų interesų. Laisvės apribojimas, P. G. neįpareigojus registruotis darbo biržoje, susirasti darbą ir įsidarbinti, gauti oficialias pajamas, nėra veiksminga bausme. J. K. taip pat teigia, jog P. G. atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų, nes pastarasis teisiamojo posėdžio metu davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus, todėl jo prisipažinimas buvo formalus ir nenuoširdus. Taigi pastarajam nerodžius jokio gailesčio dėl savo veiksmų, šios nuostatos negali būti taikomos, todėl paskirta bausmė negalėjo būti sumažinta 1/3.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nukentėjusios ir civilinės ieškovės J. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, taip pat nustatė pagrįstą ir adekvatų nukentėjusiųjų patirtą neturtinės žalos dydį. Visgi, apygardos teismo vertinimu, P. G. skirta laisvės apribojimo bausmė, atsižvelgiant į jam paskirto įpareigojimo turinį, savo esme yra per švelni ir formali, todėl ją būtina griežtinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl veikos faktinių aplinkybių ar jų kvalifikavimo, todėl toliau pasisakytina tik apeliacinio skundo ribose, t. y. dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Dėl nuteistajam skirtinos bausmės

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Apygardos teismas pažymi, jog už BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Atsižvelgus į tai, jog baudžiamasis procesas P. G. atžvilgiu buvo inicijuotas po to, kai jis nevykdė turtinės prievolės išlaikyti savo vaiką, į byloje esančius nuteistąjį charakterizuojančius duomenis bei jo atžvilgiu nenustatytas aplinkybes, kurios sunkintų ar lengvintų jo teisinę padėtį, apygardos teismo vertinimu, paskirta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, P. G. atžvilgiu yra adekvati ir teisinga.

Minėtos teismų praktikos kontekste pažymėtina, jog P. G. praeityje nebuvo teistas, jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo. Šioje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių dėl kurių reikėtų nesilaikyti BK 55 straipsnio nuostatų – priešingai, teismo vertinimu, P. G. laisvės atėmimu būtų paskirta aiškiai neteisinga ir neadekvati bausmė, nes šiuo atveju nuteistasis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį reikėtų fiziškai izoliuoti nuo visuomenės. Dėl tos pačios priežasties teismas neįžvelgia pakankamo pagrindo nuteistajam skirti ir savo pobūdžiu panašios - arešto bausmės. Apygardos teismas daro išvadą, jog šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausmės rūšis yra tinkama ir pagrįsta, nes ji, nustačius tinkamą jos dydį ir įpareigojimus ar draudimus, ne tik užtikrintų BK 41 straipsnio paskirtį, tačiau kartu sudarytų ir palankesnes galimybes išieškoti patirtą žalą bei susidariusius įsiskolinimus, jei nuteistasis pradėtų dirbti ar gautų pajamų.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, visgi apeliantė mano, kad nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikaltimą padarė mažamečio ir nepilnamečio atžvilgiu (BK 60 straipsnio 1 dalies 5-6 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra numatytas BK XXIII skyriuje pavadinimu „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai“. Tai reiškia, jog vaiko, kaip nukentėjusiojo, požymiai yra apibrėžti kiekvienos šiame skyriuje esančios nusikalstamos veikos sudėtyje, t. y. šis požymis yra būtinuoju sudėties požymiu, kurio nesant minėtas nusikaltimas asmeniui apskritai negalėtų būti inkriminuojamas, todėl kaltininkui inkriminavus minėtas sunkinančias aplinkybes, jo teisinė padėtis būtų nepagrįstai pasunkinta.

Atsižvelgiant į visa tai, P. G. pirmosios instancijos teismo paskirta artima vidurkiui – 1 metai - laisvės apribojimo bausmė laikytina teisinga ir adekvačia bausme. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas P. G. atžvilgiu nepagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas sušvelnindamas 1 metų laisvės atėmimo bausmę trečdaliu, nes pastarasis nuoširdžiai nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo. Šioje apimtyje apygardos teismas pažymi, jog BK 64¹ straipsnio nuostatos nagrinėjamoje byloje buvo pritaikytos dėl to, kad pirmosios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokurorės baigiamojoje kalboje pateikta pozicija, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnio nuostatoms taikyti nebūtina konstatuoti kaltinamojo nuoširdaus gailesčio dėl padaryto nusikaltimo – užtenka to, kad pastarasis pripažino savo kaltę bei sutinka, jog įrodymai nebūtų tiriami – kas šioje byloje ir buvo nustatyta. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad P. G. dėl konstatuoto nenuoširdumo jau sulaukė teisinių padarinių – teismas neįžvelgė pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi darytina išvada, jog 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė P. G. atžvilgiu buvo paskirta visiškai pagrįstai ir tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Visgi, apygardos teismas sutinka su apeliantės pozicija, jog laisvės apribojimo bausmė su nustatytu vienu įpareigojimu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val., nėra pakankama užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį ir gali formuoti nebaudžiamumo įspūdį, taigi sudaryti formalaus teisingumo ir formalios bausmės įspūdį. Teismas pažymi, jog skiriant laisvės apribojimo bausmę būtina nustatyti tokius įpareigojimus ir/ar draudimus, kurie užtikrintų bausmės paskirtį ir sudarytų prielaidas nuteistajam suvokti taikomos atsakomybės poveikį bei bausmės už nusikalstamus veiksmus neišvengiamumą. Šių išvadų kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje pagal nustatytas aplinkybes ir nuteistojo asmenybę netiko ar negalėjo būti paskirti daugelis tipinių įstatymų leidėjo numatytų draudimų ar įpareigojimų. Taigi, teismui nebuvo paprasta nustatyti tokią laisvės apribojimo bausmę, kuri išteis būti teisinga ir neformali. Teismo įsitikinimu, padarytos veikos pobūdį atitinkantys ir apeliantės siūlomi įpareigojimai nuteistajam (įsidarbinti, registruotis darbo biržoje ir pan.), šioje byloje objektyviai negali būti skirtini, nes nuteistasis yra pensinio amžiaus. Visgi šis amžius, atsižvelgiant į P. G. sveikatos būklę, nėra kliūtis jam skirti BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte numatyto įpareigojimo - neatlygintinai dirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, jog šie darbai savo esme ir būdu gali būti labai skirtingi, todėl jie gali būti skirti ir tokiems asmenims, kurie jau yra pensinio amžiaus, bet pagal savo amžių ir sveikatą gali atlikti tokius darbus. Tokia teisminė praktika nėra nauja ar išskirtinė, nes ir kitose bylose teismai vien nuteistojo pensinio amžiaus nelaikė aplinkybe, eliminuojančia galimybę skirti aptariamą įpareigojimą (pvz., Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-975-579-2013, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 1A-93-107/2015). Tokios pat pozicijos laikomasi ir teisės doktrinoje (pvz., ABRAMAVIČIUS, A., et. al. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004, p. 290). Šio klausimo kontekste teismas pripažįsta, kad asmens pensinis amžius gali būti aplinkybe, lemiančia išvadą, jog tam tikri konkretūs įpareigojimai ir darbai konkrečiam asmeniui objektyviai negalimi, tačiau toks klausimas spręstinas kiekvienoje situacijoje individualiai.

Šioje byloje teismas neįžvelgia pagrindo išvadai, jog P. G. amžius ir sveikata yra tokie, dėl kurių negalima skirti minėto įpareigojimo. Jo amžius tik nežymiai viršija pensinio amžiaus ribą, be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis gali dirbti (apeliantė pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad P. G. 2017 m. pabaigoje vairavo taksi automobilį, ko nuteistasis neneigė, tvirtindamas, kad tai buvo ne pastovus darbas, o pagalba draugui). Taigi P. G. nėra nedarbingas, byloje nėra duomenų apie jam nustatytą negalią ar kitus rimtus sveikatos sutrikimus, todėl byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad P. G. realiai gali atlikti tam tikras darbines funkcijas. Atsižvelgiant į visa tai, bei į jau minėtas P. G. charakterizuojančias aplinkybes, nuteistąjį tikslina ir teisinga įpareigoti neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Tokie darbai, vidutiniškai po 10 valandų per mėnesį, kartu su kitais apylinkės teismo paskirtais įsipareigojimais, sudarys prielaidas efektyviai įgyvendinti bausmės tikslus.

Dėl neturtinės žalos dydžio

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį ir priteisdamas jo atlyginimą byloje laikėsi BPK ir CK reikalavimų, todėl nuosprendis šioje dalyje nekeistinas dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

Nuosprendžiu iš nuteistojo P. G. nukentėjusiųjų J. K. ir M. G. naudai kiekvienai priteista po 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiųjų įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio (jis sumažintas 6 kartus, lyginant su civiliniu ieškiniu prašytu priteisti) pernelyg sureikšmino nuteistojo turtinę padėtį, taip pažeisdamas CK 6.250 ir 6.282 straipsnių nuostatas.

Sutikdamas su apeliantės pozicija, jog sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, nuteistojo turtinė padėtis negali būti pervertinama, apygardos teismas pabrėžia, kad tai visgi yra vienas iš kriterijų, kurį teismas turi įvertinti spręsdamas šį klausimą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau nepriklausomai nuo to kas minėta, apygardos teismas, remdamasis nusistovėjusia kasacinio teismo praktika dėl neturtinės žalos priteisimo bylose, kuriose yra padaryti tam tikri sveikatos sutrikdymai, konstatuoja, jog didesnės nei pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžio priteisimas nukentėjusiosioms, sprendžiant iš nagrinėjamos bylos pobūdžio, būtų nepagrįstas. Apygardos teismas pažymi, jog 6 000 eurų neturtinės žalos dydis nukentėjusiesiems neretai priteisiamas baudžiamosiose bylose, kuriose asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, kas paprastai lemia ne tik dvasinius, bet ir skausmingus fizinius padarinius. Teismui suprantama tai, kad nuteistojo neteisėti veiksmai turėjo įtakos nukentėjusiųjų dvasiniams išgyvenimams, emocinei būklei, jog dėl to pastarosios turi ir finansinių sunkumą, visgi apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog neturtinės žalos, kuri susidarė nuteistajam nevykdant finansinių įsipareigojimų išlaikyti savo vaiką – žala būtent kilo dėl šių įsipareigojimų nevykdymo, dydis visgi negali būti panašus į priteisiamą smurtinių nusikalstamų bylose. Taigi kiekvienai iš nukentėjusiųjų priteista po 1 000 eurų neturtinė žala, t. y. viso 2 000 eurų, nėra neprotinga, neracionali bei neproporcinga. Ji neeliminuoja nuteistojo pareigos sumokėti anksčiau nesumokėtas sumas dėl priteisto išlaikymo. Tokie įpareigojimai jau yra nustatyti ir priteisti, todėl dar kartą jų priteisinėti ir tuo pačiu kvestionuoti ankstesnių teismų sprendimų nėra jokio pagrindo, juolab, kad toks reikalavimas peržengia ir pateikto apeliacinio skundo ribas.

Aukščiau minėtų argumentų pagrindu, apygardos teismas konstatuoja, jog nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu P. G. paskirta bausmė, savo rūšimi ir trukme yra pagrįsta bei proporcinga, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį, pastarajam būtina skirti papildomą įpareigojimą – 80 valandų trukmės neatlygintinus darbus institucijose, kurios rūpinasi pagalbos reikalingais žmonėmis. Kita nuosprendžio dalis, kaip teisėta ir pagrįsta, paliktina galioti nepakeista.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį dėl P. G. paskirtų įpareigojimų pakeisti: be šiuo nuosprendžiu jau paskirto įpareigojimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, P. G. įpareigoti per 8 (aštuonis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.