Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Šioje byloje ginčas kyla dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1195-677 ir 2019 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535-685, kuriais atsisakyta teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose Nr. 2-1062-110/2014 ir Nr. 2-4983-345/2013, pagrįstumo ir teisėtumo.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas su prašymais, Tarnyboje registruotais 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d., kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-4983-345/2013 ir Nr. 2-1062-110/2014 dėl proceso atnaujinimo. Tarnybos Kauno skyrius atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos Kauno skyriaus sprendimais, kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535-6645 ir 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1195-8435 bei įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymus dėl nemokamos valstybės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013 dėl proceso atnaujinimo.

Šioje byloje skundžiami sprendimai priimti, vykdant minėtą teismo sprendimą.

Pareiškėjas tvirtino, jog Tarnyba, iš naujo nagrinėdama jo prašymus suteikti valstybės teisinę pagalbą, neteisingai pritaikė teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad jis yra socialiai pažeidžiamas asmuo, gyvena tik iš socialinės paramos lėšų, dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis, nes jos areštuotos, todėl neturi jokios galimybės apginti savo teisių teisme. Pareiškėjo tvirtinimu, Tarnyba nesivadovavo teismo sprendime, kuriuo buvo įpareigota išnagrinėti jo prašymus iš naujo, nustatytais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais, dėl to priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, kuriais pažeidė jo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015, 2016 m. vasario 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 ir kt.).

Konkrečiu atveju akivaizdu ir Tarnyba skundžiamuose sprendimuose pripažįsta, jog pareiškėjas jų priėmimo metu atitiko formaliuosius teisinius pagrindus valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai gauti, numatytus Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (Įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte (jo turtas ir metinės pajamos neviršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti), 12 straipsnio 4 punkte (pagal ankstesnę redakciją, 12 straipsnio 3 punkte) (pareiškėjui buvo paskirta socialinė pašalpa pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą), 12 straipsnio 7 punkte (pagal ankstesnę redakciją, 12 straipsnio 6 punkte) (pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negalėjo disponuoti savo turtu ir lėšomis), tačiau buvo atsisakyta skirti teisinę pagalbą dėl Įstatyme numatytų papildomų tam tikrų apribojimų ir sąlygų, kurių pareiškėjas neįvykdė.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalis nustato, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka sumokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Taigi minėtoje normoje įtvirtintas apribojimas teikti 100 procentų apmokamą antrinę teisinę pagalbą: jeigu pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, tuomet už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų išlaidų, o kai pareiškėjas nesutinka mokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, antrinė teisinė pagalba neteikiama.

Administracinės bylos duomenimis, 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymų pateikimo metu Tarnybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-651-3851 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015, kurios teikimas Tarnybos 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-P-651-1205 pratęstas iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. (pagal 2018 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo prašymą).

Nagrinėjant bylą nustatyta, jog 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymų pateikimo metu taip pat pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba Tarnybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-6396-24619 pagrindu dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1426-603/2017 apskundimo.

Priimdama byloje skundžiamus sprendimus, Tarnyba nustatė, jog antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama pagal Tarnybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-651-3851 civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015 dėl proceso atnaujinimo (Tarnybos 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-P-651-20600 jos galiojimo terminas pratęstas iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.). Taip pat Tarnybos 2019 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-90-673 pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. prašymo pagrindu jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-34-236/2019 apskundimo kasacinės instancijos teismui.

Taigi konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui tiek 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymų pateikimo metu, tiek Tarnybai nagrinėjant jo prašymus iš naujo 2018 m. lapkričio 20 d. teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 pagrindu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo iniciatyva pirmiau nurodytose bylose antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas, kad ji pareiškėjui būtų nebeaktuali ir pan. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sutikęs mokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose Nr. 2-1062-110/2014 ir Nr. 2-4983-345/2013. Tarnybos raštai (2018 m. kovo 15 d. Nr. (2.1)NO-2-2138, 2018 m. balandžio 16 d. Nr. (2.1)NO-2-2941) įrodo, jog pareiškėjui buvo išaiškinta pareiga sumokėti dalį (50 proc.) antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jos nesumokėjimo pasekmės. 2018 m. balandžio 30 d. pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai Tarnybai patvirtina, jog minėtus raštus jis buvo gavęs.

Byloje nustatytos aplinkybės ir pirmiau aptartos Įstatymo nuostatos bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byla Nr. eA-3989-624/2019) aiškiai nustato, kad valstybė, kai pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, kitose bylose garantuoja ir apmoka ne 100 procentų, o 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia faktinė situacija, o pareiškėjui nesutikus apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Tarnyba skundžiamais sprendimais pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Pažymėtina, jog Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 panaikino Tarnybos anksčiau priimtus ginčui aktualius sprendimus dėl procedūrinių pažeidimų, įpareigodamas Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymus dėl nemokamos valstybės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013 dėl proceso atnaujinimo. Teismas nesprendė ginčo iš esmės, konstatuodamas, jog tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva, įpareigodamas priimti išsamius, motyvuotus sprendimus su aiškiai išdėstytu teisiniu reglamentavimu sprendžiant nagrinėjamą klausimą, todėl toje byloje nebuvo nustatyti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai.

Teismo vertinimu, Tarnyba, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymus, atsižvelgė į teismo nurodytus procedūrinius pažeidimus. Skundžiamuose sprendimuose išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytas jas atitinkantis teisinis pagrindas, jie motyvuoti, todėl skundo argumentai dėl jų neatitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams yra nepagrįsti.

Pareiškėjas teisme nurodė, jog Tarnyba po atsisakymo skundžiamais sprendimais suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmė naujus sprendimus (teismui pateikė 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-709-2786 ir 2019 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 2.1.( NTP-2)-19-T-1333-4860), kuriais suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose, apmokėdama ją 100 procentų. Pareiškėjo nuomone, tai patvirtina, jog skundžiamais sprendimais ją atsisakyta suteikti neteisėtai.

Teismas su šiais argumentais nesutinka. Tarnyba Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo konkrečioje byloje (Įstatymo 9 str. 3 d. 3 p.). Tarnybos sprendimai, kuriais pareiškėjui paskirta 100 procentų apmokama valstybės garantuojama teisinė pagalba kitose civilinėse bylose, nesudaro pagrindo Tarnybai, gavus prašymus dėl pagalbos teikimo kitose bylose, priimti sprendimus teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Įstatymo reikalavimus. Tokios nuostatos konstatuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3989-624/2019).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl Tarnybos įpareigojimo (su)teikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-1062-110/2014 ir Nr. 2-4983-345/2013 dėl proceso atnaujinimo tenkinimui nėra teisinio pagrindo. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl jo skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei kreiptis į Europos Sąjungos T. T. su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui.

Konkrečiu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai teismui nekelia abejonių, todėl netenkintinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl jo skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 str. numatyta, kad, iškilus ES teisės aiškinimo klausimui valstybės narės teisme, nacionalinis teismas, manydamas, kad išspręsti bylai reikia priimti sprendimą šiuo klausimu, gali prašyti ESTT prejudicinio sprendimo, o nacionalinis teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, kilus abejonių dėl ES teisės turinio ir galios, kreipiasi į T. P. kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo nėra absoliuti, priklauso nacionalinio teismo kompetencijai (Byla Nr. 126/80, M. S. prieš G. P. and F. B. [1981] ECR 1563).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla klausimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų Europos teisės aktų nuostatų taikymo, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas iš esmės remiasi Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau –ir Chartija) 47 straipsnyje įtvirtintais teisės į veiksmingą teisinę gynybą principais ir Europos žmogaus teisių konvencija bei Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Chartijos 52 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimą, nustato, jog joje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje ( 3 dalis), principus apibrėžiančios šios Chartijos nuostatos gali būti įgyvendinamos Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtais įstatymo galią turinčiais aktais ir vykdomaisiais aktais bei valstybių narių teisės aktais, kuriuos jos pagal savo įgaliojimus priima įgyvendindamos Sąjungos teisę (5 dalis).

Taigi akivaizdu, jog Europos valstybėms suteikta teisė nustatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Kokia apimtimi yra reikalinga užtikrinti teisei į veiksmingą teisingumą, taip pat paliekama spręsti valstybės diskrecijai. Valstybė yra įgyvendinusi Europos sąjungos teisių nuostatas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, kuriuo Tarnyba vadovavosi, priimdama skundžiamus sprendimus.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos T. T. su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.