Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2023-08-01 · Civilinė byla Nr. e2YT-13075-1200/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-08-01
Bylos Nr.
e2YT-13075-1200/2023
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08426-2023-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aušra Mazaliauskienė
Pareiškėjas
M. M. J.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.4.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2YT-13075-1200/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08426-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1; 3.4.5.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 1 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aušra Mazaliauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. M. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė

Šalies argumentai

1. pareiškėja M. M. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L.)), gimęs 1921 m. Kelmėje, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

2. Pareiškėja nurodo, kad yra A. S. (taip pat žinomo kaip A. (A.) S. (L.)) dukra. Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei visus turimus dokumentus, patvirtinančius, kad jos tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L)), gimęs 1921 m. Kelmėje, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas sprendime konstatavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti pareiškėjos tėvo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

3. Pareiškėja neturi kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimo. Juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L.)), gim. 1921 m. Kelmėje, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nustatymas lemtų tai, kad pareiškėja įgytų Pilietybės įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Šalies argumentai

4. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2020 m. balandžio 9 d. pažymą Nr. R4-1334 „Dėl duomenų apie A. S. pateikimo“ kartu su Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Hamburg-Amerika Linie“ kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio 1931 m. kelionės sutarties Nr. 000594 nuorašo kopija, kurioje nurodyta, kad 1931 m. sausio 28 d. sudarytoje kelionės sutartyje – laivakortėje įrašyti S.-C. S. (32 m.), F. S. (12 m.), A. S. (10 m.), A. S. (8 m.), E.-L. S. (6 m.) ir M. S. (4 m.), vykstantys iš Hamburgo į Keiptauną. Daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad A. S. gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jam išduotus vidaus ar užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. 2020 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. R4-1329 nurodyta, kad taip pat nerasta duomenų apie patvirtinančių, jog S. C. S. gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jai išduotus vidaus ar užsienio pasus, pačių pasų bei dokumentų apie turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę. 2020 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. R4-1175 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog B. (B.) S. (L.) gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų, patvirtinančių išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktus, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta.

5. Lietuvos valstybės istorijos archyvas pateikė 2020 m. balandžio 1 d. atsakymą, kuriame nurodoma, kad Kelmės žydų bendruomenės 1922–1925 metų metrikų knygose A. S., B. sūnaus, gimimo duomenų nerasta. Lietuvos valstybės istorijos archyvas Kelmės žydų bendruomenės 1920–1921 metų metrikų knygų saugoti negavo. Kauno regioninis valstybės archyvas pateikė 2020 m. balandžio 9 d. pažymą Nr. V10-2134 „Dėl pilietybės“, kurioje nurodoma, jog archyve saugomuose dokumentų fonduose žinių apie A. S. gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. pagal pateiktus duomenis nerasta.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-21093-925/2021 įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių atkurti A. S. gimimo akto įrašą, nurodant, kad A. S. (taip pat žinomas kaip A.(A.) S.(L.)) gimė 1921 m. Kelmėje, o jo tėvai yra B. S. (taip pat žinomas kaip B. L.) ir S. C. S. (taip pat žinoma kaip S. (S.) A. L.), gim. 1899 m.).

Šalies argumentai

7. Pareiškėjos teigimu, aplinkybę, kad jos tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S.(L.)), gimęs 1921 m. Kelmėje, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis patvirtina šie įrodymai: 1) Pietų Afrikos Respublikoje išduotas pareiškėjos gimimo liudijimas, patvirtinantis, kad pareiškėjos M. M. L. tėvas yra A. L., gimęs Kelmėje, Lietuvoje; 2) Pietų Afrikoje išduotas pareiškėjos tėvo Pietų Afrikos Respublikos pasas, kuriame nurodoma, kad A. L. gimė 1921 m. balandžio 21 d. Lietuvoje; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT–21093-925/2021, kuriame konstatuota, kad: „pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai tikėtinai patvirtina, jog pareiškėjo tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L.)) 1921 m. balandžio 21 d. gimė Lietuvoje, o jo tėvai buvo B. S. (tai pat žinomas kaip B. L.) ir S. C. S..<...> „Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas 1928 m. gegužės 3 d. Keleivių, vykusių laivu „Grantully Castle“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašas patvirtina, kad B. S. (34 metų) išvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. O iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktame dokumente ir 1931 m. sausio 31 d. keleivių, vykusių „Toledo“ laivu, sąraše fiksuotų duomenų spręstina, kad S. C. S. iki 1931 m. gyveno Kelmėje, Šiaulių apskrityje, Lietuvoje“ 4) 1931 m. kelionės sutarties nuorašas, patvirtinantis, kad S.-C. S. (32 metų amžiaus) kartu su savo vaikais: F. (12 m.), A. (10 m.), A. (8 m.), E.-L. (6 m.), M. (4 m.) išvyko į Pietų Afriką 1931 m. Nurodoma, kad šeima kilusi iš Šiaulių apskrities, Kelmės miesto; 5) ištrauka iš Hamburgo archyve saugomo keleivių 1931 m. sausio 31 d. vykusių „Toledo“ garlaiviu į Pietų Afriką sąrašo, kuri patvirtina, kad S. C. S. (taip dokumente) kartu su savo vaikais: T. S., A. S., A. S., E. S., M. S. išvyko į Pietų Afriką 1931 m. Nurodoma, kad S. C. S. (taip dokumente) kilusi iš Kelmės miesto, pilietybė – Lietuvos.

8. Pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjos tėvas A. S. 1921 m. gimė ir su šeima gyveno Kelmėje, Lietuvoje. Kaip konstatuota įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-21093-925/2021, A. S. tėvas B. S. (B. S.) 1928 m. išvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Aukščiau nurodytų duomenų visuma taip pat atskleidžia, kad A. S. mama S. C. S. su vaikais, įskaitant pareiškėjos tėvą, iki 1931 m. gyveno Lietuvoje, o 1931 m. išvyko į Pietų Afriką pagal 1931 m. kelionės sutartį, kurios nuorašas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve. Taigi abu pareiškėjos tėvai emigracijos iš Lietuvos metu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos pateikti įrodymai atitinka leistinumo reikalavimus, yra pakankami prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui.

9. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad išnaudojo visas jai objektyviai prieinamas galimybes gauti bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos tėvo šeima buvo žydų tautybės asmenys, todėl Migracijos departamento argumentas, kad išraše iš Hamburgo archyve saugomo laivo keleivių sąrašo, kuriame įvardijamas pareiškėjos tėvas ir senelė, nurodoma asmens tautybė, o ne pilietybė prieštarauja rašytiniais įrodymais pagrįstoms faktinėms bylos aplinkybėms, taip pat ir teismų praktikai vertinant analogišką dokumentą (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-19053-905/2021). Migracijos departamento pozicija, kuria apskritai kvestionuojama kelionės dokumentų (sąrašų) teisinė reikšmė turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodinėjimui, prieštarauja kasacinio praktikai, kurioje konstatuota, kad kelionės sąrašas yra laikomas tinkamu turėtos Lietuvos pilietybės įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog abu A. S. (taip pat žinomo kaip A. (A.) S. (L.)) tėvai emigracijos iš Lietuvos metu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjos tėvas atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto kriterijų ir buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu kaip Lietuvos Respublikos piliečio vaikas. Nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2YT-21093-925/2021 dėl A. S. gimimo akto įrašo atkūrimo teismas tyrė tuos pačius įrodymus, kurie reikšmingi ir šioje byloje, bei pateikė jų teisinį vertinimą; toks vertinimas visiškai atitinka minėtą kasacinio teismo praktiką, kad kelionės sąrašas yra laikomas tinkamu turėtos Lietuvos pilietybės įrodymu.

Atsiliepimas

10. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime (kuris pateiktas praleidus nustatytą terminą ir laikomas rašytiniais paaiškinimais) su pareiškėjos pareiškimu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėja teismui nepateikė jokio susirašinėjimo su užsienio valstybių įstaigomis, kuris patvirtintų, kad pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, todėl pareiškėjos pareiškimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnio nuostatų. Teismui pateikti išrašai iš Hamburgo laivų keleivių sąrašų neįrodo, kad B. S. ar S. C. S. pilietybė buvo Lietuvos, jokie Lietuvos archyvų dokumentai nepatvirtina, kad B. S. ar S. C. S. buvo Lietuvos piliečiais. Keleivių, atvykusių laivu į Londono uostą, sąrašas neįrodo, kad B. S. į Pietų Afriką išvyko būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Minėtas keleivių sąrašas į lietuvių kalbą yra išversta netiksliai (nepilnai): (8) stulpelio viršuje parašyta „country of which citizen or subject“ (angl.), kas, išvertus į lietuvių kalbą - „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“. Valstybės subjektais galėjo būti laikomi ir užsieniečiai (kurie kaip subjektai tuo laikotarpiu egzistavo). Tuo laikotarpiu egzistavusiame Pilietybės įstatyme numatyta, kas laikomi piliečiais, minimi svetimšaliai, tai rodo, kad tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyveno ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir svetimšaliai. Pareiškėja teismui nepateikė susirašinėjimo su Jungtinės Karalystės kompetentingomis institucijomis, iš kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu B. S. buvo įrašytas į keleivių sąrašą (ar buvo įrašytas kaip Lietuvos Respublikos pilietis, ar tik kaip Lietuvos Respublikos subjektas). Atsižvelgiant į Lietuvos valstybinių archyvų duomenis, kad nėra duomenų apie minėtų asmenų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, yra labiau tikėtina, jog minėti asmenys iš Lietuvos galėjo išvykti su Lietuvos viza ar vidau reikalų ministerijos leidimu. Pareiškėja jos tėvo turėtą Lietuvos pilietybę įrodinėja nevalstybinio subjekto išduotų kelionės laivu dokumentų vertimu į lietuvių kalbą. Net jei teismas laikytų, kad minėti dokumentai į lietuvių kalbą buvo išversti tiksliai, minėtuose dokumentuose nurodyta informacija prieštarauja teismui pateiktai Lietuvos archyvų informacijai. Migracijos departamentas nesutinka dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje e2YT-21093-925/2021 įrodomosios reikšmės, kad B. S. 1928 m. išvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Minėtas sprendimas yra reikšmingas atkuriant A. S. gimimo akto įrašą, o ne nustatant A. S. turėtą pilietybę. Teismas sprendime nevertino dokumentų, kuriuose nurodyta A. S. pilietybė patikimumo kitų dokumentų kontekste, ar dokumentai į lietuvių kalbą yra išversti tiksliai, koks Lietuvos pilietybės teisinis reglamentavimas buvo šių dokumentų išdavimo metu.

11. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Pareiškimas tenkinamas.

12. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.

13. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

14. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

15. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).

16. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

17. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja M. M. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L.)), gimęs 1921 m. Kelmėje, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Prašymui pagrįsti pateikė: 1) Kauno regioninio valstybės archyvo 2020 m. spalio 27 d. pažymą Nr. V10-2194 „Dėl pilietybės“, kurioje nurodoma, kad archyve saugomuose dokumentų fonduose žinių apie A. S. gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. pagal pateiktus duomenis nerasta; 2) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. balandžio 9 d. pažymą Nr. R4-1334 „Dėl duomenų apie A. S. pateikimo“ kartu su Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Hamburg-Amerika Linie“ kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio 1931 m. kelionės sutarties Nr. 000594 nuorašo kopija, kurioje nurodyta, kad 1931 m. sausio 28 d. sudarytoje kelionės sutartyje–laivakortėje įrašyti S.-C. S. (32 m.), F. S. (12 m.), A. S. (10 m.), A. S. (8 m.), E.-L. S. (6 m.) ir M. S. (4 m.), vykstantys iš Hamburgo į Keiptauną. Daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad A. S. gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jam išduotus vidaus ar užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; 3) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. balandžio 9 d. pažymą Nr. R4-1329 „Dėl duomenų apie S. C. S. pateikimo“, kartu su Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Hamburg-Amerika Linie“ kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio 1931 m. kelionės sutarties Nr. 000594 nuorašo kopija. Pažymoje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad S. C. S. gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jai išduotus vidaus ar užsienio pasus, pačių pasų bei dokumentų apie turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; 4) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. kovo 30 d. pažymą Nr. R4-1175 „Dėl duomenų apie B. S. pateikimo“, kurioje nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad B. (B.) S. (L.) gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų, patvirtinančių išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktus, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; 5) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. balandžio 1 d. atsakymą, kuriame nurodoma, kad Kelmės žydų bendruomenės 1922–1925 metų metrikų knygose A. S., B. sūnaus gimimo duomenų nerasta. Lietuvos valstybės istorijos archyvas Kelmės žydų bendruomenės 1920–1921 metų metrikų knygų saugoti negavo; 6) M. M. J. Pietų Afrikoje išduoto gimimo liudijimo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos tėvas yra L. A., dukros gimimo metu buvo 30 m. amžiaus, gimimo vieta Kelmė, gimimo valstybė Lietuva; 7) M. M. L. ir H. I. J. santuokos liudijimo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą; 8) B. L. Pietų Afrikoje išduoto gimimo liudijimo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjos brolio tėvas yra L. A., sūnaus gimimo metu buvo 28 m. amžiaus, gimimo vieta Lietuva, gimimo valstybė Lietuva; 9) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-21093-925/2021, kuriuo teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių atkurti A. S. gimimo akto įrašą, nurodant, kad A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L.)) gimė 1921 m. Kelmėje, o jo tėvai yra B. S. (taip pat žinomas kaip B. L.) ir S. C. S. (taip pat žinoma kaip S. (S.) A. L.), gim. 1899 m.); 10) A. L. Pietų Afrikos Respublikos paso kopiją kartu su vertimu į lietuvių kalbą, kurioje nurodyta, kad A. L. gimė Lietuvoje; 11) ištraukos iš Hamburgo nacionaliniame archyve saugomo 1931 m. keleivių, vykusių garlaiviu „Toledo“ į Pietų Afriką, sąrašo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, kurioje nurodyta, kad S. C. S. (pareiškėjos tėvo mama), 22 metų, gimimo vieta Kelmė, gyvenamoji vieta Kelmė, pilietybė Lietuvos. Šeimos nariai: T. S. (12 m.), A. S. (10 m.), A. S. (8 m.), E. S. (6 m.) ir M. S. (4 m.) išvyko iš Hamburgo į Keiptauną; 12) Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomo 1928 m. Keleivių, vykusių iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, kurioje nurodyta, kad B. S. 34 m. amžiaus laivu „Grantully Castle“ iš Jungtinės Karalystės išvyko į Pietų Afriką.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime išaiškinta, kad pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.

19. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

20. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).

21. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

22. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

23. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

24. Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

25. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

26. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokio asmens sąvoka neapima tik asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tokias aplinkybes pareiškėjos tėvo atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. R4-1334„Dėl duomenų apie A. S. pateikimo“ nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjos tėvo netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta.

27. Į bylą pateiktame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-21093-925/2021, 4.7 punkte nurodyta, kad Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomoje 1928 m. gegužės 3 d. Keleivių, vykusių laivu „Grantully Castle“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo kopijoje nurodoma, kad B. S. (34 metų), išvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Į nagrinėjamą bylą pateiktoje Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomoje 1928 m. gegužės 3 d. Keleivių, vykusių laivu „Grantully Castle“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo kopijoje nėra nurodyta B. S. (34 metų), išvykusio į Pietų Afriką, pilietybė, tačiau nors minėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-21093-925/2021 buvo sprendžiamas klausimas dėl A. S. gimimo akto įrašo atkūrimo, joje nustatytos aplinkybės reikšmingos ir vertintinos visų šioje byloje pateiktų įrodymų visumos kontekste sprendžiant klausimą, ar pareiškėjos tėvas A. S. buvo Lietuvos pilietis. Iš ištraukos iš Hamburgo nacionalinio archyvo saugomo 1931 m. keleivių, vykusių garlaiviu „Toledo“ į Pietų Afriką, sąrašo kopijos su vertimu į lietuvių kalbą, nustatyta, kad S. C. S. (pareiškėjos tėvo mama), 22 metų, gimusi Kelmėje, gyvenamoji vieta Kelmė, pilietybė Lietuvos. Taigi, pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas pareiškėjos tėvas pateko į asmenų, kurie yra Lietuvos piliečio vaikai, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktas).

28. Be to, pareiškėjos prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, pareiškėja taip pat pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. balandžio 9 d. pažymą Nr. R4-1334 „Dėl duomenų apie A. S. pateikimo“ kartu su Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Hamburg-Amerika Linie“ kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio 1931 m. kelionės sutarties Nr. 000594 nuorašo kopiją, kurioje nurodyta, kad 1931 m. sausio 28 d. sudarytoje kelionės sutartyje–laivakortėje pareiškėjos tėvas su kitais savo šeimos nariais išvyko iš Hamburgo į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką). 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą; 5 straipsnyje buvo nurodyta, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui, o Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie išduodami Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Taigi, esant nurodytų aplinkybių visumai, labiau tikėtina, kad pareiškėjos tėvas, išvykdamas iš Lietuvos 1931 metais, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju oficialiai jis ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką), jei nebūtų Lietuvos pilietis ir neturėtų asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.

29. Atsižvelgiant į aptartas teisės aktų nuostatas, pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjos tėvas galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas, darytina išvada, jog pareiškėjos pateikti dokumentai pagrindė tikėtiną aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas, išvykdamas iš Lietuvos 1931 metais, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju pareiškėjos tėvas oficialiai ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės (Pasų įstatų 5 straipsnis). Priešingos aplinkybės, kad pareiškėjos tėvas galėjo gyventi Lietuvoje kaip svetimos valstybės pilietis, nenustatytos. Aplinkybė, kad pareiškėja neturi tiesioginių Lietuvos archyvų išduotų dokumentų, nereiškia, kad ji negali remtis kitais įrodymais, o suinteresuotas asmuo nenurodė teisinių argumentų, kodėl pareiškėja negalėjo remtis į bylą pateiktų įrodymų visuma.

30. Įvertinęs pareiškime, rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus pareiškėjos paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą esant pagrindui tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L.)), gimęs 1921 m. Kelmėje, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

31. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai yra reikalingas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 279 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos M. M. J., gimimo metai 1952 m. birželio 2 d., tėvas A. S. (taip pat žinomas kaip A. (A.) S. (L.)), gimęs 1921 m. Kelmėje, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Juridinis faktas pareiškėjai nustatomas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Aušra Mazaliauskienė