Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2732-896/2016 pagal ieškovo G. J. ieškinį atsakovei I. J. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkintas ir atmestas atsakovės prašymas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Be to pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal siekiamą tikslą gali būti skirstomos į galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančias priemones, prevencines priemones bei įrodymus užtikrinančias priemones. Nebaigtinis laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra reglamentuotas CPK 145 straipsnio pirmojoje dalyje, kurioje nurodytos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kaip draudimas imtis tam tikrų veiksmų bei įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 6 p., 12 p.). Nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme 2015 m. gruodžio 7 d. iškelta civilinė byla pagal ieškovo G. J. ieškinį atsakovei I. J. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokos metu įgyto turto ir įsipareigojimų padalinimo. Santuokos nutraukimo byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo, t. y. šalys nesutaria, kuriai iš jų po santuokos nutraukimo turėtų atitekti santuokos metu įsteigta I. J. firma „Greslitė“, taip pat tarp šalių nėra sutarimo dėl įmonės vertės, dėl šaliai priteistinos kompensacijos už atiteksiančią mažesnę santuokos metu įgyto turto dalį dydžio. Tarp šalių nekilo ginčas, kad nors įmonė yra registruota atsakovės I. J. vardu, tačiau tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.Ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti I. J. firmos „Greslitė“ vadovui (direktoriui) I. J. bei savininkei I. J., o pasikeitus direktoriui ir šiam asmeniui, be rašytinio G. J. pritarimo, o jam nepritarus, be atskiro teismo leidimo sudaryti sandorius didesnės kaip 300,00 Eur vertės I. J. firmos vardu; uždrausti be rašytinio G. J. pritarimo, o jam nepritarus, be atskiro teismo leidimo priimti sprendimus, kurių pagrindu I. J. firma „Greslitė“ galėtų tapti kitų juridinių asmenų steigėja ar dalyve, taip pat sprendimus dėl įmonės ilgalaikio turto investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo bei hipotekos, dėl kitų asmenų prievolių įvykdymo laidavimo ar garantavimo, sprendimus dėl įmonės kreditorinių įsipareigojimų prisiėmimo, sprendimus įsigyti ilgalaikio turto ir/ar jo perleidimo kitiems asmenims; įpareigoti I. J. firmos „Greslitė“ savininkę I. J. ir I. J. firmos vadovo pareigas einantį asmenį (šiuo metu I. J.) netrukdyti G. J. naudotis bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiu turtu, esančiu nuomojamose patalpose (sandėlyje bei prekybos salėje) adresu (duomenys neskelbtini), tiek esančiu pas trečiuosius asmenis, tai yra: sudaryti sąlygas susipažinti, peržiūrėti, naudotis visais I. J. firmos „Greslitė“ veiklos ir finansiniais dokumentais, kontroliuoti bei sekti prekių atsargų kiekį, esantį įmonės patalpose, sandėliuose, kontroliuoti bei sekti I. J. firmos „Greslitė“ ilgalaikius bei trumpalaikius įsipareigojimus; stebėti I. J. firmos „Greslitė“ lėšų judėjimą bendrovės vardu atidarytose atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose bei kasoje, leisti naudotis bendrovės lėšomis atsiskaitant su tiekėjais bei vykdant kitus sandorius bendrovės vardu, esančiose I. J. firmos „Greslitė“ vardu atidarytose atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose bei lėšomis, esančiomis kasoje; leisti naudotis I. J. firmos „Greslitė“ visu kitu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu – baldais, kompiuteriu, bendrovės elektroniniu paštu (atveriant prieigą prie gaunamų ir siunčiamų įmonės dokumentų), kitu turtu, kurių reikia vykdant veiklą.Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi taikydamas ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, įvertino aplinkybę, kad šalys nesusitaria dėl įmonės vertės, todėl sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkinta galimybė sudaryti turto ir kompensacijų balansą. Byloje teismas nustatė, kad abi šalys veikė kurdamos įmonę, abi ten dirbo ir turi specialių žinių apie įmonės veiklą, todėl šiame kontekste sprendė, kad pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nebūtų sužlugdyta įmonės veikla, be to sprendė, jog ieškovas, siekdamas, jog jam po santuokos nutraukimo nuosavybės teise atitektų ginčo įmonė, nėra suinteresuotas ir įmonės finansinės padėties prastėjimu. Taip pat teismas pažymėjo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, byloje susiduriama su tokia situacija, kai ieškovas, negalėdamas dalyvauti įmonės veikloje, prašo įrodymų užtikrinimo priemonių – leisti inventorizuoti įmonės turtą. Tarp šalių kilus konfliktui, vienai šaliai kitą nuolat kaltinant nesąžiningu procesiniu elgesiu, teismas sprendė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir leidus ieškovui dalyvauti įmonės veikloje bus užtikrinta galimybė šalims tinkamai parengti procesinius dokumentus ir suformuluoti galutinius reikalavimus. Nors apeliantė ir nesutinka su šiais teismo argumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atskirajame skunde apeliantės nurodomi argumentai iš esmės susiję su tuo, jog skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržo atsakovės teisės daugiau, nei kad reikia tikslui pasiekti, teismo pritaikyti draudimai nebūtini, pertekliniai ir neproporcingai varžantys įmonės veiklą. Šiuos apeliantės teiginius apeliacinės instancijos teismas pripažįsta deklaratyviais ir nepagrįstais. Kaip nustatyta byloje, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo, t. y. šalys nesutaria, kuriai iš jų po santuokos nutraukimo turėtų atitekti santuokos metu įsteigta I. J. firma „Greslitė“, nėra sutarimo ir dėl įmonės vertės, priteistinos kompensacijos už atiteksiančią mažesnę santuokos metu įgyto turto dalį dydžio. Esant šalių tarpusavio santykiams konfliktiškiems, o dėl ginčo įmonės juridinės formos (individuali įmonė), atsakovei turint faktines galimybes vienai, be ieškovo sutikimo ir žinios, sudarinėti bet kokius įmonei nenaudingus sandorius, disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis bei kitu turtu, perleidžiant, nuomojant ar įkeičiant jį tretiesiems asmenims, ginčo įmonės vardu tapti kitų juridinių asmenų steigėja ar dalyve, taip pat priimti sprendimus dėl įmonės kreditorinių įsipareigojimų, dėl kitų asmenų prievolių įvykdymo laidavimo ar garantavimo, dėl ko ginčo objektas – įmonė, nepriklausomai nuo to kuriai iš šalių bus priteista, gali netekti reikšmės šalims, sumažėti jos vertė, todėl nagrinėjamu atveju pripažintina, kad būtent skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad ieškovui būtų žinomas reikšmingų įmonės veiklai sandorių vykdymas, dėl ko nebūtų apsunkintas teismo sprendimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo vykdymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantė, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės atitinka pareikšto ieškinio (vėliau – priešieškinio) esmę, apima ginčo objektą, užkerta galimybę, kad be ieškovo žinios nebūtų vykdomi veiksmai esminiai priešingi įmonės interesams, sudaromi nepalankūs sandoriai ir nebūtų stabdoma įmonės veikla, perkeliant ją į kitą įmonę, todėl yra tiesiogiai susijusios su būsimu galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu ir būtinos užtikrinti abiejų sutuoktinių interesų pusiausvyrą.Nesutiktina ir su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės ir nebūtinos tuo pagrindu, kad apeliantė, būdama individualios įmonės savininke ir taip negali tokių veiksmų atlikti be ieškovo remiantis CK 3.92 str. 4 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip ir minėta nutarties 18 punkte, dėl teisinės ginčo įmonės formos pobūdžio, informacijos viešame registre bei atsakovės paskirto vienasmenio valdymo organo – direktoriaus, be ieškovo žinios ir /ar rašytinio pritarimo, nesant skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtų jokių teisinių kliūčių atsakovei ar įmonės direktoriui faktiškai priimti ankščiau nurodytus sprendimus. Pažymėtina, kad pagal CK 3.88 str. 1 d. 4 p. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.92 str. 1 d. turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Iki teismas sprendimu padalins šalių santuokoje įgytą turtą, šalys turi teisę jį valdyti ir juo naudotis, nepažeidžiant kito sutuoktinio teisės naudotis bendru turtu. Konstatavimas, kad santuokoje įgyto turto naudojimosi tvarka pažeidžia vieno sutuoktinio teises, sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d., CK 3.65 str.).Pažymėtina ir tai, jog remiantis galiojančiu individualių įmonių veiklą reglamentuojančiu LR Individualių įmonių įstatymu (toliau - IĮĮ), individualioje įmonėje yra vienas individualios įmonės savininkas (6 str.), kuris registruojamas viešame registre ir kuris turi teisę priimti visus su įmonės veikla susijusius sprendimus (IĮĮ 6 str.). IĮĮ 7 str. 3 d. numatyta, jog individualios įmonės savininkas gali individualios įmonės vadovu paskirti kitą asmenį, o to paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, taip pat turi ir kitas CK, IĮĮ ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas. Kaip nustatyta byloje, nagrinėjamu atveju apeliantė I. J. firmos „Greslitė“ vadovu yra paskyrusi I. J., kuris turi teisę disponuoti visu įmonės turtu ir priimti visus su įmonės veikla susijusius sprendimus, o kaip patvirtino pati apeliantė atskirajame skunde, tik ji pati disponuoja įmonės turtu per bankus ir kredito įstaigas, atlieka savo nuožiūra pinigines operacijas, nepaisant to, kad yra paskyrusi įmonės direktorių, dėl ko darytina prielaida, jog išimtinai atsakovė viena ar per įmonės direktorių, turėtų realias faktines galimybes priimti reikšmingus įmonės veiklos tęstinumui sprendimus, siekiant maksimaliai sumažinti įmonės vertę prisiimant įvairių įsipareigojimų, tokiu būdu vėliau pareikalaujant iš ieškovo kompensacijos už ieškovui tenkančią didesnę bendro sutuoktinių turto dalį iš bendro turto balanso, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas užtikrinti abiejų sutuoktinių lygiateisiškumą iki bus sudarytas turto balansas ir teismo sprendimu padalintas tarp šalių turtas.Apeliacinės instancijos teismas vertinimu, kol šalių santuokos nutraukimo byloje nėra padalintas ginčo turtas - įmonė, ieškovas neturi realių galimybių veikti kaip pusės įmonės savininkas ir dalyvauti/žinoti apie priimamus sprendimus įmonės vardu, faktinę įmonės būklę bei jos veiklą, o apeliantė prašo šį turtą priteisti jai, o ieškovas - jam, priešingi šalių interesai ginčo turto padalijimo klausimu ir realios ieškovo galimybės sužinoti apie tokių sprendimų priėmimą ir/ar dalyvauti juos priimant, realių galimybių įgyvendinti įmonės savininko teises nebuvimas, leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad nepritaikius skundžiama nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nepriklausomai nuo to, kaip bus patenkinti šalių reikalavimai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylai aplinkybes, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.)

Dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas apeliantės prašymas taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, atskirajame skunde teigia, kad atsiliepime į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ji prašė teismo tenkinus šį ieškovo prašymą, įpareigoti ieškovą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, įmokant į teismo depozitinę sąskaitą 5000 Eur sumą. Apeliantė nurodo, kad įmonės mėnesinė apyvarta yra apie 5000 Eur, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones įmonė patirtų nuostolių, todėl teismas vadovaudamasis CPK 146 straipsniu, nutartyje turėjo pasisakyti dėl atsakovės su 2016 m. gegužės 13 d. prašymu dėl papildomų dokumentų pateikimo pateiktų įmonės banko sąskaitos išrašų laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-05-02.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nutarties 23 punkte nurodytais deklaratyviais apeliantės teiginiais, ir vertina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino apeliantės atsiliepime į prašymą išdėstytas aplinkybes ir nesant pagrindų taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą (CPK 146 str.), pagrįstai atmetė šį apeliantės prašymą, konstatavęs, jog atsakovė nepateikė jokiu įrodymų, pagrindžiančių prašymo dėl ieškovo įpareigojimo pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo pagrįstumą.Pažymėtina, kad CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, jog šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Tačiau vien aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro teisinių prielaidų taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, jeigu teismas nenustato šio instituto taikymo sąlygų, taigi asmenims, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos, tokio prašymo pateikimo atveju tenka pareiga pagrįsti tiek dėl jo atžvilgiu taikytų ribojimų galinčius atsirasti nuostolius, tiek ir jų preliminarų dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-709-464/2015). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovė, teikdama prašymą taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, turėjo įrodyti dvi aplinkybes: pirma, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, kad nuostoliai jau yra atsiradę, antra, kad dėl ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, šalies nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas. Pirmosios sąlygos tenkinimo atveju, šalis turi pareigą įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jai ateityje iš tiesų gali atsirasti tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių. Be to, šalis turi teisę į nuostolių atlyginimo užtikrinimą tik įrodžius, jog tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių, kuriuos ji gali patirti, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. kad nuostoliai, kuriuos ji gali patirti, yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmė. Antrosios sąlygos atveju tam, kad teismas nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nuostolių užtikrinimą, pagal bylos duomenis turi būti realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo šalies pairtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, o šalis turi pateikti duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1369/2014).Narinėjamu atveju apeliantė, teikdama prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, pateikė tik įmonės banko sąskaitos išrašą laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-05-02, jį įvardindama kaip įmonės mėnesinę apyvartą patvirtinančiu dokumentu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktas banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti tik piniginiai srautai, iš esmės nepatvirtina įmonės mėnesinės apyvartos. Teismui nepateikti duomenys apie įmonės kasos lėšas, pardavimus, taip pat apeliantė nepagrindė kuo remiantis, jos teigimu įmonės mėnesinė apyvarta siekia 5000 Eur, kai pagal pačios apeliantės su 2016 m. gegužės 13 d. prašymu dėl papildomų dokumentų pateikimo pateikta 2016 m. balandžio mėn. sąskaitos apyvarta yra tik 1737,39 Eur. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantei nepateikus jokių kitų rašytinių rodymų, kurie patvirtintų kokių nors nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimą, jų dydžio pagrindimą, sąsają su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai skundžiamos nutarties motyvuose pasisakė, jog atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių būtinumą taikyti CPK 146 straipsnyje numatytą institutą. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remiantis šios nutarties 25 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie atitiktų prašymo dėl ieškovo įpareigojimo pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo pagrindimui keliamus reikalavimus, įstatyme numatytas sąlygas, todėl pagrįstai nepasisakė ir dėl kitų sąlygų, tarp jų dėl nesusijusių dokumentų (banko sąskaitos išrašų) kaip įrodymų sąsajumo neatitikimo. Todėl skundžiama nutartis šioje dalyje taip pat paliktina nepakeista.Kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamų klausimų teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimus, tinkamai įvertino svarbias bylai aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškė prašymą priteisti iš apeliantės ieškovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovui nepateikus apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, jų atlyginimo ir paskirstymo klausimas nėra sprendžiamas. Be to pažymėtina, jog šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu turėtų pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Atsakovei iniciavus apeliacinį procesą, byloje turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, neviršija LR teisingumo ministro ir LR finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur), todėl šios išlaidos iš apeliantės valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.