Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovei N. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovė neįvykdė CPK 142 straipsnio reikalavimų ir nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, todėl, ieškovui prašant, priimamas sprendimas už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikina, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, jog šalys 2007 m. lapkričio 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1550718052213-43 (toliau tekste – Sutartis), pagal kurią ieškovas, be kita ko, suteikė atsakovei 5000,00 Lt kreditą, o atsakovė, be kita ko, įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti 10,40 procento dydžio metines palūkanas Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

Bylos duomenimis (b. l. 14-28) nustatyta, jog atsakovė Sutartimi prisiimtų esminių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl ieškovas, vadovaudamasis Sutarties bendrosios dalies 6.1 punktu, 2012 m. liepos 4 d. vienašališkai nutraukė Sutartį (b. l. 20).

Aukščiau nurodytų bylos duomenų visetas (b. l. 14-28) patvirtina, jog atsakovė negrąžino ieškovui 3754,61 Lt kredito, nesumokėjo 1181,94 Lt palūkanų, todėl, esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimai dėl skolos bei palūkanų priteisimo yra pagrįsti ir tenkintini visiškai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002, 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Pažymėtina, kad vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslą – didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

Standartinė sutarties sąlyga yra tokia sąlyga, kurią bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jos su kita šalimi ir kuri be derybų su kita šalimi taikoma sudaromoje sutartyje (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su netesybomis, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Neabejotina, kad vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines su sutarties dalyku susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu tiek sutarčių sudarymo laisvės principas, tiek CK 6.162, 6.188 straipsniai reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo dėl netesybų formos ir dydžio. Tokio susitarimo šalių sąmoningumas ypač reikšmingas tuo atveju, kai dėl netesybų susitaria verslininkas ir vartotojas, nustatydami, kad vartojimo sutarties netinkamo vykdymo atveju vartotojas mokės verslininkui tam tikros formos ir dydžio netesybas. Esant tokioms aplinkybėms, vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje, be kita ko, įtvirtinančioje ir standartinę sąlygą dėl netesybų formos ir dydžio, neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad standartinė verslininko parengta vartojimo sutarties sąlyga dėl netesybų, įtvirtinanti vartotojui nepalankų ir neprotingai didelį delspinigių dydį, nelaikytina šalių susitarimu CK 6.162 straipsnio prasme.

Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis paties vartotojo, vartotojų teises ginančių institucijų ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintame sąraše nurodytų vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumas vartotojų atžvilgiu yra preziumuojamas. Pareiga paneigti šių sąlygų nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui.

Teismas, įvertinęs Sutarties dalyką, jos prigimtį, konstatuoja, jog Sutartis yra vartojimo sutartis.

Pagal Sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą atsakovė privalo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną, pagal Sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą atsakovė privalo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną. Pažymėtina, jog Sutarties bendrosios dalies 5.3 ir 5.4 punktuose nustatyti delspinigiai, mokėtini kas dieną, sudaro net 36,50 procento per metus, todėl tokia vartojimo sutarties nuostata dėl mokėtinų delspinigių dydžio pripažintina nesąžininga ir pažeidžiančia atsakovės, kaip vartotojos, teises ir teisėtus interesus CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 6.188 straipsnio 3 dalies prasme.

Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, bet netesybos negali būti mažinamos mažiau nei kreditorius iš tikrųjų patyrė nuostolių.

Minėta, kad pagal Sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą atsakovė privalo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną, pagal Sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą atsakovė privalo mokėti ieškovui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl netesybų priteisimo, taip pat į teisingumo ir protingumo principus, darytina išvada, kad tokie delspinigiai yra per dideli.

2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Sutartis sudaryta dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl šis įstatymas atgręžtine tvarka nėra taikomas. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į Sutarties dalyką, į minėtu įstatymu nustatytą delspinigių dydį, kaip į orientacinį, konstatuoja, kad 0,05 procento delspinigių dydis atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškovo dėl atsakovės neatsiskaitymo laiku patirtus nuostolius, todėl, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, kad 0,05 procento dydžio delspinigiai nėra mažesni už ieškovo galimai patirtus nuostolius.

Byloje esantis delspinigių paskaičiavimas (b. l. 22-28) patvirtina, kad atsakovei pagal Sutarties bendrosios dalies 5.3 ir 5.4 punktus priskaičiuoti 0,1 procento dydžio delspinigiai vertine išraiška sudaro 2250,51 Lt sumą. Sumažinus priteistinų delspinigių dydį iki 0,05 procento, laikytina, kad priteistini delspinigiai sudaro 1125,26 Lt sumą. Byloje nustatyta, jog ieškovas prašo priteisti 2250,51 Lt delspinigius, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra tenkintinas iš dalies.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, sudaro penkis procentus per metus, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimas dėl penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje patenkintų ieškinio reikalavimų dalis yra 84,34 procento. Esant nurodytai aplinkybei, ieškovui iš atsakovės priteistinos 182,17 Lt bylinėjimosi išlaidos, tai yra žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 92, 93, 96 str. str., 142 str. 4 d., 262 str. 2 d., 270 str., 279 str. 2 d., 285-288 str. str., teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais AB SEB banko (buvęs pavadinimas – SEB Vilniaus bankas) ir N. M. (ikisantuokinė pavardė – Liubomirskaitė) 2007 m. lapkričio 5 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 1550718052213-43 bendrosios dalies 5.3 punktą ta apimtimi, kuria nustatoma, kad kredito gavėjas įsipareigoja mokėti bankui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną, bei 5.4 punktą ta apimtimi, kuria nustatoma, kad kredito gavėjas įsipareigoja mokėti bankui 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną.

Priteisti iš N. M. 3754,61 Lt skolą, 1181,94 Lt palūkanas, 1125,26 Lt delspinigius, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6061,81 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2012 m. liepos 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 182,17 Lt bylinėjimosi išlaidas AB SEB bankui.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Trakų rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas per trisdešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.