Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

BK 222 str. numatyta atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, ši norma yra blanketinė, taigi nustatant joje numatytos veikos požymius būtina vadovautis kitais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos tvarką. Apeliantas mano, jog jo vadovaujamoje bendrovėje buhalterinė apskaita buvo organizuota tinkamai. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 str. l d. 2 p. nuostatas, ūkio subjekto apskaitą tvarko pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, o pagal 2 d. ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus, o jo vadovaujamos bendrovės buhalterinei apskaitai atlikti buvo sudaryta ir vykdoma sutartis su bendrove „A.“, todėl apeliantas mano, kad negali būti jam inkriminuojamos veikos subjektu, nes pagal įstatymą yra atsakingas tik už apskaitos tvarkymą. Mano, kad nuosprendyje nepagrįstai ir neteisėtai buvo supainioti buhalterinės apskaitos organizavimo ir atlikimo klausimai, už kuriuos jis negali būti atsakingas. Tuo labiau, kad nuosprendžio dalyje jam inkriminuojami veiksmai – nurašymas didesnio kiekio skaldos ir smėlio atliktų darbų akte nei bendrovė buvo įgijusi, ir šio akto pateikimas įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovės apskaitą tvarkiusiai UAB „A.“ – nėra buhalterinės apskaitos organizavimo elementai. Tokiu atveju, apeliantas daro išvadą, jog ginčijamoje nuosprendžio dalyje nėra nurodytas teisinis jo atsakomybės pagrindas. Apeliantas cituoja Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 str. l d. bei tvirtina, kad nuosprendyje nėra nustatyti ir nurodyti jo veikos objektyvieji požymiai – kokius iš 222 str. dispozicijoje numatytų veiksmų jis atliko ginčijamame nuosprendyje neįvardijama. Dėl šių aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų ir taip buvo padarytas esminis BPK 305 str. l d. l p. pažeidimas.

Plėtodamas skundą apeliantas tvirtina, kad teismo nustatyti neva buvę jo veiksmai – didesnio kiekio skaldos ir smėlio nei bendrovė buvo įgijusi nurašymas 2010 m. rugsėjo mėnesio atliktų darbų akte ir šio akto pateikimas akto įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, aplinkybių savaime negali būti pripažįstami nusikalstamais. Mano, jog netikslaus vieno ar kito dokumento, atskirų jo duomenų nurodymas, savaime negali būti tapatinami su buhalterinės apskaitos tvarkymu ar kitomis BK 222 str. l d. dispozicijoje numatytomis veikomis. Taip pat, vadovaudamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. l d., 12 str. l d., 13 str, nuostatomis, daro išvadą, jog kelių juridinių asmenų surašyti dokumentai negali būti pripažįstami apskaitos dokumentu Buhalterinės apskaitos įstatymo prasme, kaip šiuo atveju atliktų darbų aktas. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje minimą atliktų darbų aktą surašė ne jis, o UAB „V.“ sąmatininkas, kuris nebuvo nustatytas ir apklaustas. Šioje dalyje jo parodymai, jų nepatikrinus, buvo nepagrįstai atmesti, o teismas rėmėsi aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, neturi įrodomosios reikšmės, taip pažeisdamas BPK 20 str. 1 d., 3 d., 5 d. reikalavimus. Be to tvirtina, kad pačiu atliktų darbų aktu materialinės vertybės nėra nurašomos, o jam nepagrįstai inkriminuoti smėlio, skaldos nurašymo klausimai turėjo būti sprendžiami analizuojant bendrovės vidaus apskaitos tvarką pagal esamą sąskaitų planą bei vidaus sąskaitų duomenis, kaip to reikalauja Buhalterinės apskaitos įstatymo 7 str. nuostatos. Šias aplinkybes liečiančių įrodymų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta, o esantys byloje įrodymai nebuvo tinkamai vertinami, tuo pažeidžiant BPK 20 str. 1 d., 3 d., 5 d., 208 str., 241 str. 2 d., 301 str. l d., 305 str. l d. 2 p. nuostatas.

Be viso to, skundžiamame nuosprendyje nebuvo nustatyti ir aptarti jo veikos subjektyvieji požymiai, tai yra ar jis veikė tyčia ar neatsargiai, nors pagal šį požymį apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas atribojamas nuo aplaidaus, numatyto BK 223 str. Mano, kad pagal BK 222 str. l d. jis buvo nepgrįstai nuteistas ir dėl nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. pas fizinius asmenis atliktų trinkelių klojimo ir kitų statybos darbų neįtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą, kadangi šioje dalyje teismas nenurodė konkrečių veikos aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų.

Dėl K. M., A. T., K. N. ir B. B. priėmimo į darbą UAB „B. B.“, sumokėjimo jiems už darbą neįforminant jų darbo užmokesčio žiniaraščiuose ir neįtraukiant į apskaitos registrus.

Tvirtina, kad UAB „B. B.“ niekada neplanavo priimti į darbą ir nepriėmė K. M., A. T., K. N. ir B. B., todėl bendrovei ir jam neatsirado pareigos įforminti darbo teisinius santykius su šiais asmenimis. Jokių objektyvių duomenų patvirtinančių šiuos asmenis buvus darbo teisiniuose santykiuose su bendrove nėra – nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų išvadų dėl minėtų asmenų nelegalaus darbo, todėl UAB „B. B.“ vadovas nėra atsakingas už teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos, susijusios su šių asmenų darbu, tvarkymą. Byloje taip pat objektyviai nenustatyta minėtų asmenų veiklos laikas, vieta, paslaugų užsakovas, o iš jų parodymų seka, kad jie epizodiškai teikdavo atskiras paslaugas įvairių asmenų pageidavimu, kurie verslą vykdė verslo liudijimų pagrindu. Taigi su minėtais asmenimis turėjo atsiskaityti ir atsiskaitė jų paslaugas užsakę asmenys, o ne apeliantas. Kadangi paminėti asmenys nebuvo UAB „B. B.“ darbuotojai, todėl jų tariamai gautos piniginės lėšos niekaip neįtakojo ir bendrovei nesukėlė pasekmių, kurios būtų pagrindas pripažinti jo veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 222str. 1 d., sudėčiai. Be to apeliantas daro išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas nesant teisinio pagrindo taikė baudžiamąją atsakomybę juridinio asmens vadovui už neįformintus darbo santykius, kuri Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta.

Apeliantas teigia, kad liudytojas K. K. parodė, kad dėl darbų pas jį atlikimo tarėsi su apeliantu bei už atliktus darbus sumokėjo į jo asmeninę sąskaitą banke, ir kadangi šie pinigai nebuvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir neįnešti į kasą teismas padarė išvadą, jog jie buvo pasisavinti. Šioje dalyje, teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojas V. T. teismo posėdžio metu parodė, jog būdamas UAB „B. B.“ darbuotoju, kartu turėjo ir verslo liudijimą, kuris jam leido vykdyti individualią veiklą bei, jog jis buvo susitaręs su apeliantu, kad laisvu nuo darbo metu jis gali savarankiškai vykdyti veiklą. Todėl, 2010 metais kanalizacijos įrengimo darbus pas K. K. atliko būtent jis (liudytojas V, T.). Visas gautas pajamas pagal individualią veiklą V. T. yra deklaravęs Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pateikdamas 2010 metų pajamų deklaraciją, kurioje yra įtraukta ir 2845 litų suma, gauta už kanalizacijos įrengimo darbus pas K. K.. Nors 2845 litų suma 2010-11-26 buvo pervesta į apelianto sąskaitą banke, tačiau tvirtina, kad įstatymai nedraudžia fiziniam asmeniui priimti pinigus iš kito fizinio asmens ir šis faktas negali būti laikomas pakankamu įrodymu pripažinti, kad jei pinigai gauti į bendrovės direktoriaus asmeninę sąskaitą, tai šios lėšos pripažintinos bendrovės lėšomis, kurios privalo būti įtrauktos į UAB „B. B.“ buhalterinę apskaitą ir registrus.

Prokurorė cituoja skundžiamo nuosprendžio motyvus, kuriais S. Z. buvo išteisintas pagal BK 220 str. 2 d. (dvi veikos). Teigia, kad teismas, vertindamas visetą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, pagrįstai pripažino, kad trinkelių klojimo ir kitus darbus pas K. K., R. P. ir V. R. atliko UAB „B. B.“, vadovaujama direktoriaus S. Z., o ne V. T., ar kuris kitas privatus asmuo, tačiau už atliktus darbus gautų pajamų S. Z. neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą ir neįnešė į kasą, o juos pasisavino. Taip pat teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bendrovės direktorius S. Z., neįtraukdamas į UAB „B. B.“ buhalterinę apskaitą nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio pas fizinius asmenis –K. K., R. P. ir V. R. atliktų trinkelių klojimo ir kitų statybos darbų, apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „B. B.“ 2010-2011 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tačiau išteisindamas S. Z. pagal BK 220 str. 2 d., padarė klaidingą išvadą, jog dėl to, kad į bendrovės kasą tie pinigai neįplaukė, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti duomenys nėra žinomai neteisingi ir pateikti turint tikslą išvengti 10 MGL neviršijančio pelno mokesčio sumokėjimo. S. Z. pripažinimas kaltu pagal BK 222 str. 1 d. suponuoja ir pasitvirtinusius kaltinimus pagal BK 220 str. 2 d., kadangi šiuo atveju apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra tiesiogiai susijęs su neteisingų duomenų VMI pateikimu siekiant išvengti mokesčių. Akivaizdu, kad nuteistojo pagrindinis tikslas buvo pasisavinti pinigus, gautus iš K. K., R. P. ir V. R. už bendrovės jiems suteiktas paslaugas. Šio pagrindinio tikslo nuteistasis pasiekė, padarydamas dar tris papildomas nusikalstamas veikas – nusikaltimą ir 2 baudžiamuosius nusižengimus, tai yra, tyčia sąmoningai suklastojo įmonės buhalterinę apskaitą, o taip pat ir tyčia pateikė neteisingas deklaracijas. Gautų iš K. K., R. P. ir V. R. pinigų neįtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovė išvengė PVM ir pelno mokesčio sumokėjimo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad valstybinei mokesčių inspekcijai PVM ir metinėje pelno deklaracijose pateikti duomenys buvo teisingi.

Prokurorė cituoja BK 220 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius bei tvirtina, kad visi šios veikos sudėties požymiai S. Z. veikoje nustatyti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. Z. pagal BK 220 str. 2 d., neįvertino tos aplinkybės, kad S. Z. į UAB „B. B.“ apskaitą neįtraukė visų ūkinių operacijų, tame tarpe ir sandorio su K. K., ne tik siekdamas pasisavinti bendrovei priklausančius pinigus, bet tuo pačiu siekė išvengti mokėjimo į biudžetą dalies PVM bei pelno mokesčio. Dėl to UAB „B. B.“ pateiktoje 2010 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijoje ir 2011-03-09 metinėje 2010 m. pelno mokesčio deklaracijoje buvo nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie UAB „B. B.“ mokėtiną į biudžetą PVM ir sumažintas mokėtinas į biudžetą pelno mokestis. Nuslėpdamas sandorius su K. K. bei jų nepateikdamas bendrovės finansinę apskaitą tvarkiusiai bei deklaracijas pildžiusiai UAB „A.“, taip sąmoningai pašalindamas galimybes deklaracijose teisingai nurodyti visas bendrovės gautas apmokestinamąsias pajamas, S. Z. neabejotinai suprato, kad nepateikus visų reikiamų duomenų, deklaracijos bus neteisingai užpildytos bei pateiktos mokesčių inspekcijai, bei tyčia to siekė.

Skiriant S. Z. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 str. 2 d., atsižvelgtina į tai, kad jis padarė 2 tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos baudžiamųjų nusižengimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikalto pirmą kartą. Įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, S. Z. skirtina viena iš švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių – bauda.

Nuteistojo S. Z. bei Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės S. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino S. Z. kaltu pagal BK 183 str. 1 d. (dėl iš V. R. gautų pinigų pasisavinimo), todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra naikinama bei šioje dalyje yra priimamas naujas – išteisinamasis, nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių. Visų pirma, dėl apeliantui inkriminuoto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo – 2010 m. rugsėjo mėnesio (duomenys neskelbtini) atliktų darbų akto epizode, S. Z. tvirtina, jog atlikdama darbus minėtame objekte UAB „B. B.“ savo medžiagų – skaldos bei smėlio, nenaudojo, minėtas darbų aktas buvo surašytas klaidingai bei jame yra nurodytas ne sunaudotų medžiagų, o atliktų darbų – medžiagų paskirstymo, kiekis, visas šias aplinkybes patvirtina liudytojų V. P., L. Č., R. R. parodymai ir UAB „A.“ pateikti dokumentai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat atnaujinus įrodymų tyrimą apsiklaususi byloje išvadą pateikusią specialistę N. L., sutikti su pirmiau išdėstytais nuteistojo teiginiais neturi pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas, skunde cituodamas liudytojų parodymus, tai daro selektyviai, atsirinkdamas tik jo teiginiams naudingus parodymų fragmentus, tačiau nevertindamas parodymų bei surinktų faktinių duomenų visumos.

Liudytojas V. P., priešingai apelianto skunde dėstomiems teiginiams, parodė, jog aptariamų įvykių metu buvo UAB „V.“ direktoriumi, UAB „V.“ sudarė sutartį su UAB „B. B.“ dėl teritorijos įrengimo darbų. Darbai pagrinde buvo daromi UAB „V.“ medžiagomis, tačiau UAB „B. B.“ skaldos ir smėlio nemažai naudojo ir savo. UAB „B. B.“ medžiagas vežėsi savo transportu. Atliktų darbų aktuose nurodyti medžiagų kiekiai yra teisingi, sutikslinti darbų vadovo (5 t., 205-206 b.l.). Taigi, iš šio liudytojo parodymų akivaizdu, jog UAB „B. B.“, atlikdama rangos sutartimi sutartus darbus, naudojo savo medžiagas – skaldą bei smėlį, kurių kiekiai buvo įtraukti į atliktų darbų aktus šalia kitų darbų ir nors šios medžiagos tiesiogiai UAB „V.“ parduotos nebuvo – kaip skunde ir teigia apeliantas, tačiau, visgi, jos buvo panaudotos atliekant sutartimi sulygtus darbus, už kuriuos „V.“ apmokėjo. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ir sudarytoje rangos sutartyje buvo numatyta, kad atsiskaitoma už panaudotas medžiagas pagal faktinius kiekius, kas taip pat rodo, jog sudarant rangos sutartį buvo susitarta, kad atlikdamas darbus subrangovas UAB „B. B.“ panaudos ir savas medžiagas. Be viso to šias aplinkybes patvirtina ir byloje esančios PVM sąskaitos – faktūros (2 t., 22-42 b.l.), kuriose užfiksuota, jog laikotarpiu, kuomet buvo atliekami statybos darbai (duomenys neskelbtini), UAB „K.“ pirkėjui UAB „B. B.“ pardavė dolomitinės skaldos (tiesa, gerokai mažesnį kiekį nei įmonė panaudojo vykdydama darbus), beje, šiose sąskaitose – faktūrose kaip gavėjas pasirašė K. M., kuris taip pat patvirtino, jog prie (duomenys neskelbtini) iš UAB „K.“ vežė skaldą bei savo parodymus patvirtino parodymų patikrino metu (4 t., 36-38, 42-46 b.l., 5 t., 209-210 b.l.).

Taigi, teiginiai, jog UAB „B. B.“, vykdydama aptariamus darbus iš viso nenaudojo savo medžiagų, atmestini, kaip, beje, ir liudytojo L. Č. parodymai apie tai, kad UAB „B. B.“, dirbdama (duomenys neskelbtini) objekte, savo medžiagų nenaudojo, kadangi šis liudytojas buvo apklaustas tik pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jo, kaip liudytojo, apklausa nebuvo atlikta, be to, jo nurodytos aplinkybės prieštarauja pirmiau aptartų įrodymų visumai, iš kurios daromomis išvadomis apie tai, kad objekte bendrovė darbams panaudojo be apskaitos dokumentų įgytas medžiagas, ir S. Z. atliktų darbų aktą už 2010 m. rugsėjo mėnesį su žinomai neteisingais duomenimis (jo paties pasirašytą), pateikė įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Apelianto skunde dėstomos aplinkybės pirmiau aptartų įrodymų nepaneigia bei daryti priešingas išvadas dėl apelianto kaltės neleidžia.

Taip pat apeliantas tvirtina, jog jam nepagrįstai buvo inkriminuotas ir laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. pas fizinius asmenis atliktų statybos darbų neįtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą bei, kad šioje dalyje teismas nenurodė konkrečių veikos aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kadangi skundžiamas nuosprendis šioje dalyje iš tiesų yra gan lakoniškai motyvuotas ir, visgi, išvados dėl apelianto kaltės taip pat ir šioje dalyje yra pagrįstos. Tvirtinti priešingai dėl subjekto, kurio naudai buvo atlikti statybos darbai, įvertinus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo.

Nuteistasis S. Z. duodamas parodymus tvirtino, jog UAB „B. B.“ jokių statybos darbų pas K. K., R. P. bei V. R. neatliko – juos vykdė V. T., dirbęs pagal verslo liudijimą. Tuo tarpu jis pats pas minėtus asmenis užsukdavo V. T. prašymu. Šią nuteistojo versiją palaikė ir liudytojas V. T.. Visgi, kaip ir minėta bei kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, byloje surinkti įrodymai, o būtent liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, specialisto išvada bei jos pagrindu duoti specialisto paaiškinimai, neginčijamai leidžia daryti priešingas išvadas bei atmesti apelianto keliamą versiją, o liudytojo V. T. parodymus vertinti kaip duotus siekiant padėti S. Z. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, liudytojas K. K. (asmuo, pas kurį buvo atliekami kanalizacijos tiesimo darbai) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus bei patvirtino, jog dėl darbų atlikimo jis tarėsi ir visus reikalus nuo pat pradžios iki pabaigos derino su S. Z., pinigus pervedė į S. Z. sąskaitą – „Kalbant telefonu asmuo prisistatė S. vardu. Jis atvažiavo, apžiūrėjo ir pažadėjo su savo vyrais atlikti darbus. Buvo sudaryta tik žodinė sutartis. Sakė, kad dirba legaliai, o kaip jie dirba, ar kaip bendrovė ar su verslo liudijimu, neklausė. Pats atsiskaitė bankiniu pavedimu į sąskaitą, kurią nurodė S. Z.“. Savo parodymus liudytojas patvirtino ir akistatos su S. Z. metu (4 t., 75-76, 78-81 b.l., 5 t., 206 b.l.).

Liudytojas V. R. (asmuo pas kurį buvo atliekami lietaus kanalizacijos, trinkelių klojimo bei baseino kasimo darbai) apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog „2011 metų pavasarį ar vasarą, tiksliai datos nepamena, žinojo, kad V., S., K., kurių pavardžių nežino, kloja trinkeles, kokiu jie pagrindu dirba ar turi įmonę ar pagal verslo liudijimus, jis nesidomėjo. Susitikęs su V. sutarė, kad prie jo gyvenamųjų patalpų išvedžios lietaus kanalizaciją, suklos klinkerio trinkeles, taip pat minėtomis trinkelėmis apklijuos laiptus, iškas ir sutvarkys baseiną. <..> Daugiausia bendravo su V., kartais dalyvaudavo S., K. nematė. <..> Pagrinde dirbo trys ar keturi darbuotojai, V. vadovaudavo, S. matydavo į savaitę kartą ar kelis kartus. Su V. derindavo darbų apimtis, įkainius. Tarp dirbančiųjų buvo ir S. brolis, tačiau jo vardo nežino. V. dažniausiai dirbdavo su nedideliu ,,Bobcat“ tipo ekskavatoriumi, taip pat baseiną kasė su dideliu, geltonos spalvos ekskavatoriumi, kurio pavadinimo nepamena. Kaip minėjo, medžiagos buvo naudojamos jo, jų buvo tik technika ir pamatų klojiniai kasant baseiną. Pamena, kad klojinius iš kažkur vežė jo transportu. V. su S. pateikė pavyzdžių su klinkerio trinkelėmis, jam išsirinkus padavė V. ar S. per keletą kartų pinigus, trinkelių atvežimu rūpinosi V. ir S.. Pradžioje dirbo nuo ryto iki vakaro, paskui prasidėjo bėdos, kad reikia ekskavatoriaus kitame jų objekte ir t.t., todėl darbai apstojo. V. ir kiti darbuotojai dirbdavo nuo ryto iki vakaro darbo dienomis. <...> Baigiant kloti trinkeles, laiko nežino, jis V., dalyvaujant S., sumokėjo 5000 eurų“ (4 t., 67-69, 70 b.l.). Apklausiamas pirmosios instancijos teime šiuos parodymus liudytojas nurodė tvirtinantis. Taigi, nors apeliantas skunde ir bando tvirtinti priešingai, ir iš liudytojo V. R. parodymų akivaizdžiai matyti, jog S. Z. dalyvavo pas liudytoją atliekamų darbų vykdymo procese, o darbams buvo naudojama UAB „B. B.“ priklausanti technika – šios aplinkybės niekada neneigė ir V. T., neva tai atlikęs statybos darbus minėtiems fiziniams asmenims.

Atskirai paminėtini liudytojo R. P. (asmens pas kurį buvo atliekami trinkelių klojimo darbai) parodymai, kuris teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jis parodė, jog 2011 metais jam reikėjo atlikti darbus – prie nuosavo namo iškloti trinkeles, ieškojo kas galės atlikti tokius darbus. Jam nurodė V. T.. Ar su Z. kalbėjosi apie trinkelių klojimą neprisimena. Dėl 2012-12-28 apklausos protokole užfiksuotų aplinkybių paaiškino, jog galbūt jos metu sumaišė pavardes, kadangi viskas vyko labai greitai, tyrėjas jau buvo pasiruošęs visus dokumentus, o jis pats to tyrimo nesureikšmino. Kas parašyta apklausos protokole jam leido perskaityti. Ir dabar negali tiksliai pasakyti su kuo tada tarėsi dėl darbų atlikimo. Kieme gal ir buvo kalbėta su S., bet visus toliau darbus derino su T. ir jis darbus atlikinėjo. Atsiskaitė už darbus pavedimu į sąskaitą, kurią nurodė V. T.. Jam buvo žinoma į kieno sąskaitą perveda pinigus – tai buvo S. Z. sąskaita. Statybos rangos sutartį su V. T. surašė darbų pradžioje ar eigoje, neprisimena. Ar V. T. turi leidimą dirbti netikrino, darbai buvo padaryti naudojant V. T. medžiagas, buvo naudojamas traktorius. Kiek truko darbai neprisimena, gal apie mėnesį, jis tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini). Duoti tokius parodymus jo niekas neprašė.

Visgi šie parodymai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kadangi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodęs (4 t., 6-7 b.l.), jog „2011 metų vasarą, tiksliai datos nepamena, bendrovė, kurios pavadinimo nepamena, žino, kad registruota (duomenys neskelbtini), direktorius S. Z., atliko jam trinkelių klojimo darbus prie jo gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). <...> Darbų kainą, apimtis derino su direktoriumi S. Z., sutarė, kad bendrovė išklos trinkeles aplink gyvenamąjį namą, bei aikštelę prie terasos. Sutarė, kad bendrovė jos medžiagomis išklos apie 90-110 kvadratinių metrų trinkelių, darbus atliks bendrovės medžiagomis ir sąnaudomis. S. Z. jam parodė trinkelių pavyzdžius (jos buvo iš kažkokios ,,M.“ parduotuvės), pasakė jų kainą, darbų kainą. Sutarė, kad darbus atliks už sumą, kurios dabar nepamena, tai galėjo būti apie 13 000 litų, tačiau ne mažesnė kaip 11 000 Lt ir ne didesnė kaip 14 000 Lt. Sutarus kainą, bendrovė per mėnesį laiko atliko trinkelių klojimo darbus. Kiek pamena, tai į S. pateiktą banko sąskaitą pervedė dalį pinigų tada bendrovė pradėjo darbus, vėliau darbus atlikus jis pervedė visus likusius pinigus. Kiek tiksliai pervedė jis nepamena, tačiau yra pilnai atsiskaitęs. Kiek pamena, tai pas jį dirbo nuo 2 iki 4 darbininkų (be S.), S. tik organizavo darbus. Vieną darbininką pažinojo, tai buvo S. brolis G. Z., kitų nepažinojo. Darbams atlikti bendrovė naudojo geltonos spalvos JCB ekskavatorių, mažą ,,Dumper“ tipo savaeigę techniką, skirtą žemėms išvežti, pakrauti, bei sunkvežimius kuriais buvo vežama žemė, smėlis, skalda. Ar atlikus darbus S. Z. išrašė kokius dokumentus, jis nepamena, jei juos ras pateiks.“

Siekiant pašalinti kilusius prieštaravimus tarp R. P. ikiteismio tyrimo metu bei teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu duotų parodymų, taip pat papildomai buvo apklaustas R. P. apklausą atlikęs tyrėjas. Liudytojas M. B. parodė, kad R. P. iškviestas į apklausą buvo supažindintas dėl ko yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, buvo įspėtas dėl melagingų parodymų bei papasakojo jam žinomas aplinkybes. Jam buvo užduodami klausimai susiję su UAB „B. B.“ ir R. P. atsakinėjo į klausimus. Apklausos metu ką prisiminė tiksliai jis įvardino, ir tai buvo užfiksuota protokole. Bet jis neatsiminė tiksliai skaičių – datos kada buvo atlikti darbai, kvadratūros ir kiek pinigų pervedė. Kitas aplinkybes jis puikiai prisiminė, sakė, kad gerai pažįsta S., pasitiki juo, darbus atliko gerai. Jis bendrovės pavadinimo neprisiminė, nes pavadinimas sudėtingas, bet įvardinus darbus jis prisiminė, kad S. Z. vadovaujama bendrovė atliko darbus. Taip pat liudytojas tvirtino nesutinkantis su R. P. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, kadangi liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu puikiai prisiminė visas aplinkybes, o ir jokie tyrimo veiksmai šiuo klausimu dar nebuvo atlikti ir jam nebuvo (ir negalėjo būti) žinomas nei klotų trinkelių kiekis, nei naudotas transportas, technika. Apklausos protokolas nebuvo suruoštas, buvo blankas ir jis pildomas buvo palaipsniui. Tiksliai pamena, kad R. P. V. T. net nepažinojo, tik buvo girdėjęs. Jei R. P. būtų matęs ir pažinojęs V. T., jis būtų įvardinęs apklausos protokole. Kai uždavė R. P. klausimą – kas pas jį atliko darbus, jis pasakė tik S. brolį G. Z.. Jeigu R. P. būtų derinęs darbus ir sudarinėjęs sutartį su V. T., tai būtų ir paminėjęs apklausos metu. Klausė R. P. ar buvo sudaryta sutartis, ar ji buvo pasirašyta, ar už atlikus darbus bendrovė išrašė kokius nors kasos dokumentus, ar buvo pasirašytas atliktų darbų aktas. R. P. paminėjo, kad gal būtų koks dokumentas ir yra su paskaičiavimu ir su gal būt su trinkelių pirkimu, nes jis rinkosi S. Z. parodytas trinkeles. Bet apie atliktų darbų sutartį kalbos nebuvo. Po apklausos praėjus dviem dienom skambino R. P. ir klausė ar jis rado kokį nors dokumentą – atliktų darbų aktą ar kokį dokumentą kuriame būtų nurodyta sąskaita į kurią buvo pervesti pinigai ar kokį raštą apie atliktus darbus, tačiau jis nurodė neradęs jokio dokumento. Kai buvo surašytas apklausos protokolas, R. P. atidžiai jį perskaitė ir pasirašė, jokių pastabų nesurašė ir papildyti nenorėjo. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes bei byloje užfiksuotus įrodymus patvirtinančius, jog darbus pas fizinius asmenis atliko UAB „B. B.“, teisėjų kolegija konstatuoja, jog liudytojo R. P. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai prieštarauja objektyviems byloje surinktiems duomenis, todėl yra vertinami kritiškai ir teismas jais nesivadovauja, o remiasi liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Taigi, apibendrinant pirmiau aptartus liudytojų parodymus galima neginčijamai tvirtinti, jog S. Z. aktyviai dalyvavavo atliekant įvairius statybos darbus pas minėtus fizinius asmenis – derino darbų apimtis, įkainius, organizavo darbams reikalingų medžiagų parinkimą, atvežimą, taip pat darbams buvo naudojama UAB „B. B.“ priklausanti technika, o užmokestis už atliktus darbus (dviem atvejais) buvo sumokėtas į S. Z. asmeninę banko sąskaitą. Tai kartu paneigia ir V. T. parodymus apie tai, jog darbus jis atliko asmeniškai – dirbdamas pagal verslo liudijimą. Pirmiau nurodytą teiginį patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, išdėstyti skundžiamame sprendime. Nesikartojant papildomai aptariami tik rašytiniai įrodymai, kurie kvestionuojami apeliaciniame skunde. Iš UAB „P.“ pateiktų dokumentų nustatyta, jog UAB „B. B.“ iš minėtos įmonės nuomojo įvairią statybinę įrangą (2 t., 83-104 b.l.), tarp jos ir baseino klojinius, kurie pagal nuomos sutartį Nr. 110510-1 bei 2011-07-15 perdavimo – priėmimo aktą Nr. 110715-4 buvo perduoti nuomininkui – UAB „B. B.“, pristatymo adresas (duomenys neskelbtini), prekes priėmęs asmuo – S. Z. (2 t., 90-92 b.l.). Būtent minėtu adresu ir gyveno V. R. bei buvo atliekami baseino įrengimo darbai (vėliau šis adresas buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini)). Beje, dėl minėtų klojinių pats S. Z. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog jo įmonė niekada nėra nuomojusi baseino klojinių, kaip ir neatlikusi jokių darbų pas V. R. (5 t. , 41-43 b.l.). Taip pat atlikus priešpriešinį patikrinimą su „UAB „K.“ nustatyta, kad 2011-08-03 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. KLI-SF000221 buvo įsigyta 26460 vnt. klinkerio plytelių už 60712 Lt (su PVM) S. Z. vardu, o tai patvirtina V. R. parodymus apie tai, kad pastarasis davė pinigų klinkerio plytelių pirkimui.

Kaip įrodymą, jog statybos darbus pas minėtus fizinius asmenis atliko būtent V. T., apeliantas pateikia ir V. T. 2010 m. bei 2011 m. pajamų deklaracijas, tačiau iš šių dokumentų matyti tik tai V. T. dirbant pagal verslo liudijimą gautos bendrosios pajamos, o ne iš konkrečių sandorių (būtent iš sandorių su K. K., R. P. ar V. R., kaip tvirtina apeliantas) gautos pajamos (3 t., 36-65 b.l.). Pažymėtina, jog ir V. T. verslo liudijimo knygelės kopijoje nėra duomenų apie pajamų gavimą iš minėtų fizinių asmenų (4 t. 146-164 b.l.). Be viso to atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš UAB „B. B.“ pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių (4 t., 171-184 b.l.) matyti, jog laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. V. T. dirbo visas dienas po 8 val. (išskyrus savaitgalius) darbų vykdytojo pareigose, o teisę verstis indvidualia veikla (6 t., 26 b.l.) 2011 metais jis turėjo rugpjūčio mėn. tik du savaitgalius (13-15, 20-21), liepos mėnesį jis verslo liudijimo iš viso neturėjo, kaip ir 2010 metais (darbų atlikimo pas K. K., R. P. bei rangos sutarties sudarymo metu) neturėjo teisės užsiimti statybų veikla, nors iš liudytojų parodymų matyti, jog fizinių asmenų valdose statybos darbai buvo atliekami nepertraukiamai, ne tik savaitgaliais ar vakarais. Taigi, šios aplinkybės taip pat paneigia apelianto bei V. T. deklaruojamą įvykių versiją. Byloje yra pateikta ir tarp V. T. bei R. P. 2011-05-09 sudaryta rangos sutartis, kuri, pasak apelianto, patvirtina, jog darbus atliko būtent V. T., tačiau, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, nė vienas iš apklaustų asmenų – šio sandorio šalių, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu apie sudarytą rangos sutartį neminėjo bei ji tyrimui buvo pateikta tik 2013 metais, prieš perduodant bylą su kaltinamuoju aktu teismui (5 t., 113-114 b.l.) bei parodymai apie statybos rangos sutarties pasirašymą atsirado tik teisme, taigi, atsižvelgiant į duomenų visetą, apelianto deklaruojamų aplinkybių ji vienareikšmiškai nepatvirtina bei nepaneigia fakto, kad objekte pas R. P. dirbo S. Z. vadovaujama bendrovė UAB „B. B.”. Taip pat ir iš byloje esančio S. Z. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2012-09-20 matyti, jog K. K. 2010-11-26 bei 2010-12-16 pavedimais yra apmokėjęs 2845 Lt už kasimo darbus bei 315 Lt už ritinius, taip pat užfiksuoti ir net trys R. P. pavedimai 5000 Lt (2011-06-01), 6000 Lt (2011-07-11) bei 2100 Lt (2011-07-12) sumoms (2 t., 127-128 b.l.). Taigi akivaizdu, jog už atliktus darbus buvo apmokama į S. Z. sąskaitą. Apelianto nurodoma versija apie tai, jog būtent jo sąskaitą savo klientams nurodęs V. T. ar, kad jis pats, V. T. prašymu, vykęs paimti pinigų už darbus (K. K. atveju), tačiau asmenims neturint pinigų nurodęs savo sąskaitą, yra neįtikinama, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. T. taipogi turėjo savo sąskaitą banke, naudojimasis ja nebuvo apsunkintas, taigi natūralu, jog atlikdamas darbus pagal verslo liudijimą jis asmenims apmokėjimui būtų pateikęs savo sąskaitą, o ne dėl nelogiškų priežasčių (nebuvimas mieste ir pan.) naudojęsis draugų (kolegų) paslaugomis.

Taigi, apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartų įrodymų visiškai pakanka konstatuoti, jog pirmiau minėti statybos darbai, priešingai apelianto teiginiams, buvo atlikti bendrovės UAB „B. B.“ naudai bei jie privalėjo būti įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir registrus, kaip ir iš fizinių asmenų už atliktus darbus gautos piniginės lėšos, tačiau pažeidžiant teisės aktų reikalavimus tai padaryta nebuvo. Pažymėtina, jog už apskaitos dokumentų išrašymą, tai yra sandorių įforminimą ir pinigų įnešimą į kasą, už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. yra atsakingas bendrovės vadovas, tad S. Z. šis veikos epizodas buvo inkriminuotas pagrįstai. Apeliantas skundu taip pat nesutinka ir su jam inkriminuotu K. M., A. T., K. N. ir B. B. priėmimu į darbą UAB „B. B.“, sumokėjimo jiems už darbą neįforminant jų darbo užmokesčio žiniaraščiuose ir neįtraukiant į apskaitos registrus. Šioje dalyje apeliantas iš esmės tvirtina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių šiuos asmenis buvus darbo teisiniuose santykiuose su bendrove. Šie apelianto teiginiai niekuo nepagrįsti bei prieštarauja byloje esantiems įrodymams (liudytojų parodymams bei jų patikrinimui atliktiems veiksmams, rašytiniams dokumentams), kadangi duomenų konstatuoti šiuos asmenis dirbus UAB „B. B.“ byloje yra pakankamai. Teisėjų kolegija šioje dalyje visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytu įrodymų vertinimu, todėl nebesikartoja.