Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-04-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-255-365/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-04-13
Bylos Nr.
1A-255-365/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-39601-2021-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
Nuteistasis
G. Z.
Advokatai
Marijus Valantiejus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-255-365/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39601-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui Dariui Burbuliui, nuteistajam G. Z. ir jo gynėjui advokatui Marijui Valantiejui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo advokato Marijaus Valantiejaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68, 72 straipsniais, G. Z. paskirtos baudžiamojo poveikio priemones: draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius, terminą skaičiuojant nuo 2021 m. lapkričio 16 d.; G. Z. ir jo sutuoktinei D. Z. priklausančio turto – automobilio „Volvo XC 60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Teisęjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

1. G. Z. nuteistas už tai, kad jis vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau kaip 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2021 m. lapkričio 12 d., apie 14.38 val., Vilniuje, Dvaro g., ties pastatu Nr. 57, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,91 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais G. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą darė išvadą, kad G. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

2.1. Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. Z., sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytą nusikaltimą paskyrus baudą, jos dydį nustatant mažesnį nei šios bausmės rūšies, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad ši byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamasis (nuteistasis) visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, apylinkės teismas taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam skirtiną bausmę sumažino vienu trečdaliu.

2.2. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarytos veikos pavojingumą, nustatytą neblaivumo laipsnį, G. Z. paskyrė baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams ir G. Z. ir jo sutuoktinei D. Z. priklausančio turto - automobilio „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimą. Apylinkės teismas nurodė, kad G. Z. taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas pažymėjo, jog tai, kad konfiskuotinas automobilis yra bendrosios jungtinės nuosavybės teise turtas ir yra registruotas kaltinamojo sutuoktinės vardu ir kad kaltinamasis su sutuoktine augina mažamečius vaikus, o automobilis reikalingas tiek šeimos poreikių tenkinimui, tiek sutuoktinės darbinėms funkcijos vykdyti, nesudaro pagrindo išvadai, jog šiuo atveju turto konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga priemonė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šios aplinkybės egzistavo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jos kaltinamojo (nuteistojo) nesustabdė nuo nusikalstamo elgesio.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai.

3. Apeliaciniu skundu G. Z. gynėjas advokatas Marijus Valantiejus (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendį ir netaikyti G. Z. baudžiamojo poveikio priemonės – G. Z. ir jo sutuoktinei D. Z. priklausančio turto - automobilio „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimo ir išieškoti iš G. Z. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-511/2020, kurioje konstatuota: „Jei kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir kitam asmeniui, toks bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turti galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą“. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plačiau nemotyvavo tokios pozicijos, tik pateikė nuorodą į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-628/2018 ir kt. Pastarojoje nutartyje, anot apelianto, atkartota nuostata dėl sutuoktinio galimybės kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, nepateikiant kokių nors motyvų, taip pat pateikiamos nuorodos į kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-339/2008. Apelianto teigimu, nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2011 taip pat nėra motyvų dėl to, kodėl sutuoktinis, turintis bendrą turtą, nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 4 dalį. Be to, šioje nutartyje pateikta nuoroda į kasacinę bylą Nr. 2K-336/2008, kurioje apie sutuoktinio turto konfiskavimą apskritai neužsiminta. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-13-458/2021 nagrinėjama situacija taip pat yra skirtinga, nei skundžiamame nuosprendyje.

3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš nuosprendyje pateikiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos neseka išvada, kad visais atvejais asmeninė ir bendroji jungtinė ar dalinė nuosavybė BK 72 straipsnio prasme nustoja tokia būti. Apelianto teigimu, nuostata, kad visais atvejais BK 72 straipsnio prasme sutuoktinis nelaikomas trečiuoju asmeniu, reikštų plečiamą ir neadekvatų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinimą. Apeliantas pažymi, kad teismo precedentas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai bylų aplinkybės iš esmės sutampa, arba yra labai artimos viena kitai. Tuo tarpu precedentas, kuriuo rėmėsi apylinkės teismas, yra sukurtas byloje, kurios aplinkybės iš esmės skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas skundžiamas nuosprendis.

3.3. Apeliantas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų ar vieno iš sutuoktinių vardu, yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nesant byloje objektyvių duomenų, kad konfiskuoto automobilio „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra pasibaigusi, teismas turėjo pagrindą preziumuoti, kad ši transporto priemonė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams Z.. Be to, automobiliu vežiojami ir sutuoktinių duktė, todėl, net ir nustačius BK 72 straipsnio taikymo sąlygas, nebuvo pagrindo konfiskuoti automobilį, o ne taikyti šio automobilio turto vertės konfiskavimą. Turto konfiskavimo skyrimas konkrečiu atveju ne tik kaltinamąjį varžytų labiau, negu reikia BK nustatytiems bausmės tikslams pasiekti, bet ir dėl automobilio konfiskavimo nukentės ir pajamų neteks nuteistojo sutuoktinė, kuriai automobilis yra darbo priemonė, o tai vertintina kaip neproporcingas nubaudimo naštos perkėlimas. Apelianto teigimu, tokiu sprendimu be jokios kaltės būtų konfiskuotas D. Z. priklausantis turtas – ½ automobilio „Volvo XC 60“, kuris įregistruotas jos vardu.

3.4. Skunde nurodoma, kad automobilis autoįvykio metu buvo sudaužytas, o teismui nusprendus jį konfiskuoti, paėmus iš savininkės jis būtų nuvežtas į saugojimo aikštelę, kur už jo saugojimą būtų mokama iš valstybės biudžeto lėšų, ieškomas pirkėjas ir t. t., galiausiai jis būtų parduotas aukcione daugiausiai už 2000 Eur. Apeliantas pažymi, jog automobilio vertė pagal byloje esančius duomenis viršija 6000 Eur. Teismui nusprendus išieškoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, valstybė iš karto gautų nurodytą sumą ir išvengtų automobilio konfiskavimo ir realizavimo išlaidų ir gautų bent 2-3 kartus daugiau pajamų, nei konfiskavus automobilį.

3.5. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad G. Z. sutuoktinė D. Z. nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir neturėtų būti baudžiama. Be to, automobilis buvo įsigytas teisėtai, registruotas žmonos vardu, su juo važinėja tik ji, auotmobilio nekonfiskavus, jis nebus paliktas G. Z. žinioje ir tikrai nekels pavojaus visuomenei. G. Z. tuo automobiliu iš viso nesinaudojo, sėdo prie vairo skubėdamas namo pas sergančią dukrą, D. Z. apie tokį jo sprendimą nežinojo. G. Z. savo kaltę pripažino ir gailisi, padarė išvadas, užsikodavo nuo alkoholio vartojimo, taigi, nebėra pavojaus, kad vairuos neblaivus. Automobilis nusikaltimo priemone tapo visiškai atsitiktinai, jo savininkei apie tai nežinant, nebuvo specialiai tam įgytas ar ruošiamas. Skunde pabrėžia, kad automobilis yra šeimos turtas, šeima turi tris vaikus, iš kurių vienai dukrai 6 metai, automobilis reikalingas jos reikmėms tenkinti – nuvežti į darželį, būrelius, kurie yra toli nuo gyvenamosios vietos, susirgus – pas gydytojus ir t. t., netekus automobilio bus pažeidžiami vaiko interesai. Be to, pati D. Z. naudoja automobilį verslo reikalais, dažnai išvyksta į komandiruotes, tai yra vienintelė jos transporto priemonė. Automobilio konfiskavimas nubaustų ne G. Z., o jo žmoną ir vaiką, iki kol šeima įsigytų kitą automobilį. Dėl šių aplinkybių apeliantas teigia, kad automobilio konfiskavimas neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros.

3.6. Anot apelianto, tam, kad pasiekti tikslą užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų padarymui ateityje, nereikalinga konfiskuoti nuteistojo automobilį. Skunde nurodo, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo negalima padaryti nevairuojant transporto priemonės. Įstatymų leidėjas, numatydamas turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, numatytą BK 72 straipsnyje, turėjo omenyje nusikaltimus, įtvirtintus pvz. BK 199, 199², 200, 201, 260 ir kituose straipsniuose, kuriuose nurodyti nusikaltimai gali būti padaromi tiek be įrankių ar priemonių, tiek su jais. Transporto priemonės padarant paminėtas nusikalstamas veikas dažnai yra specialiai paruošiamos, netgi perdirbamos, padidinamas jų pravažumas, įrengiamos slėptuvės ir pan. Natūralu, kad toks nusikaltimo įrankis turi būti konfiskuojamas. Tuo tarpu BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymiai negali būti realizuojami be automobilio, tai yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės elementas. Apelianto teigimu, reikėtų taikyti kvalifikuojančios ir lengvinančios ar sunkinančios aplinkybių analogiją.

3.7. Skunde akcentuojama, kad G. Z. veikė ne tiesiogine tyčia, o jam užkraunamos pasekmės prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams. Jis šią nusikalstamą veiką padarė nepiktybiškai, nors būdamas apsvaigęs nuo alkholio sėdo prie vairo, jis tai darė įsitikinęs, kad jaučiasi gerai ir sugebės nekeldamas pavojaus aplinkiniams vairuoti automobilį. Jis nemanė, kad alkoholio koncentracija jo kraujyje viršija ribą, nuo kurios nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Be to, G. Z. visą laiką elgėsi korektiškai – nekonfliktavo su pareigūnais, vykdė jų nurodymus. Toks jo elgesys galėtų būti vertinamas kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką. Jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ir tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skunde pažymėjo ir tai, kad G. Z. nuosprendžiu buvo paskirta 50 MGL dydžio bauda ir konfiskuotas automobilis, o tai susidaro daugiau nei 170 MGL dydžio sumą. Tokių bausmių, anot apelianto, teismai neskiria net už sunkius ekonominius nusikaltimus. Remiantis šiomis aplinkybėmis, apeliantas mano, kad yra pagrindas netaikyti pačios griežčiausios baudžiamojo poveikio priemonės.

4. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistojo G. Z. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemone - G. Z. ir jo sutuoktinei D. Z. priklausančio turto – automobilio „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimu bei prašoma šią baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti į konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą.

7. Visų pirma, apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, priimtais bylose, kurių aplinkybės yra skirtingos nuo nagrinėjamoje byloje esančių aplinkybių, todėl tai negali būti laikoma precedentu. Su tokiais skundo teiginiais nesutiktina. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, grįsdamas savo sprendimą konfiskuoti G. Z. ir jo sutuoktinei priklausantį automobilį, o ne jo vertę atitinkančią pinigų sumą, rėmėsi BK 72 straipsnio 5 dalies nuostata ir jos aiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, o būtent, rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020, 2K-13-458/2021, kuriose nurodyta: „Jei kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir kitam asmeniui, toks bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turti galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą“. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas kasacinio teismo praktika rėmėsi tinkamai. Iš apylinkės teismo cituotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių matyti, jog bylų aplinkybės iš esmės yra panašios su nagrinėjamos situacijos aplinkybėmis, t. y. visose nutartyse spręsti klausimai dėl turto konfiskavimo, kai nusikalstamos veikos padarymo priėmonė - automobilis priklauso ne tik veiką padariusiam asmeniui, bet ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šiuo atveju tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtose nutartyse pateikė nuorodas į kitas nutartis, kurių aplinkybės yra skirtingos, ar, apelianto manymu, nutartys nemotyvuotos, nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad apylinkės teismas teismų praktiką pritaikė netinkamai.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl G. Z. ir jo sutuoktinei D. Z. priklausančio automobilio atitikties BK 72 straipsnyje nurodytiems konfiskuotino turto požymiams ir tuo pagrindu dėl baudžiamosios poveikio priemonės – jo konfiskavimo – taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistasis G. Z. vairavo jam ir jo sutuoktinei priklausantį automobilį „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus; taigi, jis automobilį tiesiogiai panaudojo darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir todėl tai yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Apelianto argumentai, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma tik panaudojant automobilį kaip priemonę, o įstatymų leidėjas, numatydamas turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, turėjo omenyje nusikaltimus, kurie gali būti padaromi tiek panaudojant įrankius ir priemones, tiek jų nenaudojant, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali būti pripažįstamas turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Nors skunde ir teigiama, kad G. Z. veikė ne tiesiogine tyčia, nusikalstamą veiką padarė nepiktybiškai, būdamas apsvaigęs nuo alkholio sėdo prie vairo įsitikinęs, kad jaučiasi gerai ir sugebės nekeldamas pavojaus aplinkiniams vairuoti automobilį, vis dėlto byloje neabejotinai nustatyta, kad G. Z., vairuodamas automobilį, būdamas neblaivus, padarė tyčinį nusikaltimą.

9. Atmestini kaip nepagrįsti ir skundo argumentai dėl to, kad valstybei naudingiau išieškoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą nei konfiskuojant patį automobilį, nes taip išvengtų automobilio konfiskavimo ir realizavimo išlaidų bei gautų daugiau pajamų, nei konfiskavus automobilį. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių ir priemonių konfiskavimo tikslai – konstatuota, kad kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą gali vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Nekyla jokių abejonių, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką nusikalstamų veikų, susijusių su transporto priemonės vairavimu, kai ją vairuoja neblaivus asmuo, prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018). Taigi, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės tikslai yra prevenciniai, o valstybės ekonominiai interesai tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui įtakos neturi.

10. Nesutiktina ir su skundo argumentais, kad automobilio konfiskavimas neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, nes tai yra šeimos turtas, automobilis reikalingas vaiko ir žmonos reikmėms tenkinti. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiams, jog tai, kad nuteistasis G. Z. su sutuoktine augina mažamečius vaikus, o automobilis reikalingas tiek šeimos poreikių tenkinimui, tiek sutuoktinės darbinėms funkcijos vykdyti, nesudaro pagrindo išvadai, jog šiuo atveju turto konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga priemonė. Papildomai pažymėtina, kad G. Z. net iš savo asmeninės patirties žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, tačiau vis tiek sėdo už vairo būdamas neblaivus, todėl pagrįsta manyti, jog tik turto konfiskavimas užtikrintų tolimesnių teisės pažeidimų prevenciją, juolab, jog tokio pobūdžio teisės pažeidimai nėra visiškai atsitiktinis ar vienkartinis reiškinys jo gyvenime.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. Z. nuosprendžiu buvo paskirta 50 MGL dydžio bauda ir konfiskuotas automobilis, o tai susidaro daugiau nei 170 MGL dydžio sumą. Tokių bausmių, anot apelianto, teismai neskiria net už sunkius ekonominius nusikaltimus. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas negali būti prilygintas baudos bausmei konfiskuotino turto vertę konvertuojant į MGL dydžio sumą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors savo esme ir turiniu baudžiamojo poveikio priemonės labai panašios, tačiau ne tapačios bausmėms, nes skirtingi jų skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo apimtys, teisiniai jų nevykdymo padariniai ir pan. Baudžiamojo poveikio priemonės – viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų, jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę ir turi nubaudimo elementų, tačiau šios baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimas negali būti prilygintas baudos bausmei ir tokiu būdu negali būti lyginamas su kitų, šiuo atveju ekonominių nusikaltimų bausmėmis.

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visa tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje tik konfiskuojant nusikaltimo padarymo priemonę – nuteistajam G. Z. ir jo sutuoktinei D. Z. priklausantį automobilį, bus įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai. Įvertinus bylos duomenų visumą, negalima pripažinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės neatitiktų pusiausvyros tarp asmeninių kaltininko bei jo šeimos interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją. Automobilio konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,51 promilės, įtvirtinant baudžiamąją atsakomybę už šią veiką BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamu atveju yra būtinas, todėl nuteistojo automobilis konfiskuotas pagrįstai, pagrindo šią baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti skunde išdėstytais motyvais nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. Z. ir jo gynėjo advokato Marijaus Valantiejaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Gintaras DzedulionisVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys