Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, I. L. (nuotoliniu būdu per Zoom platformą),

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, I. L. gynėjui advokatui Girdučiui Vainiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonės, I. L. ir jos gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria I. L. pripažinta, būdama nepakaltinama, padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 291 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad I. L. 2022 m. vasario 15 d., apie 09.56 val., Švenčionių r., Strūnaičio sen., Svitailiškės k. prieigose tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1323 – Nr. 1324, eidama pėsčiomis, tyčia, neteisėtai – neleistinoje vietoje, ne per pasienio kontrolės punktą, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respublikos teritoriją. Šiais veiksmais I. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 291 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Nagrinėjamoje byloje dėl pirmosios instancijos teismo nutarties yra paduoti du apeliaciniai skundai, t. y. asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, I. L. ir jos gynėjo advokato Girdučio Vainiaus. Atsižvelgiant į tai, kad I. L. apeliaciniame skunde nėra suformuluotas konkretus prašymas bei neišdėstyti argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi, ir, vertinant tai, kad dėl psichikos būklės netaikytinas reikalavimas pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį apeliacinį skundą, I. L. skundas atskirai nenagrinėtinas, dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo bus pasisakoma atsakant į gynėjo apeliacinio skundo argumentus.

7. Kaip matyti iš gynėjo apeliacinio skundo turinio, jame nėra ginčijamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybės, nekeliamas veikos kvalifikavimo klausimas, o prašoma paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (past. – analogišką prašymą apeliacinės instancijos teisme išsakė ir pati I. L.). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8. Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei. Tuo tarpu, kai sprendžiamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas, atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą.

9. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad I. L. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 291 straipsnio 1 dalyje. Nustatyta ir tai, kad šios veikos padarymo metu I. L. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Pastarosios išvados, kaip minėta, nėra ginčijamos, tačiau nesutinkama su ekspertų rekomenduota ir pirmosios instancijos teismo I. L. paskirta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Gynėjo teigimu, tokia priverčiamoji medicinos priemonė yra neproporcinga, neatitinkanti nei diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumo, nei asmens socialinio pavojingumo sau ir visuomenei.

10. Tikslinga pastebėti, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinumo taikyti asmeniui priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje I. L. buvo paskirta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Nors gynėjas skunde akcentuoja padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos nesunkų pobūdį, tai, kad veika nebuvo kėsintasi į žmonių sveikatą, nepadaryta jokia žala, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinis kriterijus parenkant aptariamą medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, o ne asmens padarytos veikos sunkumas, pavojingumas, pobūdis, sukeltų padarinių sunkumas, ką skunde nurodo gynėjas. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

11. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-251/2022 matyti, kad I. L. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio ji negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Nurodytas lėtinis psichikos sutrikimas jai konstatuojamas ir šiuo metu, dėl savo psichikos būklės ji negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Ekspertai davė išvadą, jog I. L. rekomenduojama taikyti būtent priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Minėtame ekspertizės akte yra nurodyta, kad ekspertinio tyrimo metu klinikiniame vaizde dominuoja nenuoseklus, paralogiškas, padrikas ir rezonuojantis mąstymas, tiriamoji išsakė persekiojimo, didybės kliedesines idėjas, pasireiškė neadekvačios emocijos, fiksuotos pastangos dissimuliuoti (nuslėpti) psichikos sutrikimus, nekritiška nei savo būklei, nei savo elgesiui (2 t., b. l. 23-26). Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė Aurelija Survilaitė patvirtino ekspertizės išvadas, pažymėjo, kad stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje rekomenduojamas dėl prastos psichikos būklės, akcentavo, kad I. L. visiškai nekritiška savo ligai, atsisako gydymo, nesuvokia vaistų vartojimo būtinumo, todėl ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis neatliktų savo funkcijos ir būtų neefektyvus (2 t., b. l. 102-104). Iš aptarto ekspertizės akto ir ekspertės parodymų aiškiai matyti, kad I. L., kuriai yra konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas, reikalaujantis stebėjimo ir gydymo, yra nekritiška savo ligai, ji nelinkusi gydytis. Apeliacinės instancijos teismui išsiuntus paklausimą dėl informacijos apie dabartinę I. L. būklę, buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštas Nr. (10.21) Lig. Ist. P073/2022, kuriame išdėstytos analogiškos aplinkybės, t. y. I. L. kategoriškai atsisako psichiatrinio gydymo, yra priešiškai nusiteikusi tiek medicinos personalo, tiek gydytojų atžvilgiu (2 t., b. l. 139).

12. Taigi visos anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad švelnesnės priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis skyrimas yra aiškiai netikslingas. Nagrinėjamu atveju asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas reikalauja stacionarinio stebėjimo ir gydymo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (pabrėžtina, kad rekomenduota taikyti švelniausią priemonę, galimą taikyti stacionaro sąlygomis), juo labiau, ir pats asmuo nėra linkęs gydytis ambulatoriškai, nesuvokia vaistų būtinumo. Atkreiptinas dėmesys, kad dalyvaudama apeliacinės instancijos teismo posėdyje I. L. taip pat nurodė, kad ji jokių medikamentų tikrai nevartos, naudos tik „žoleles“, paminėjo, kad jai reikalinga psichologų ir psichiatrų pagalba, tačiau tokį poreikį siejo ne su psichikos būkle, o tuo, kad jai buvo padaryta žala dėl ilgalaikio priverstinio laikymo psichiatrijos ligoninėje (2 t., b. l. 157-161).

13. Kaip nurodyta anksčiau, BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos priverčiamosios medicinos priemonės parinkimą iš esmės nulemia psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis stacionarinio stebėjimo ir gydymo režimo, tačiau, kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, turi būti nustatytas ir asmens pavojingumas (tiek sau, tiek aplinkiniams). Tai, kad I. L. padarė nesmurtinio pobūdžio nesunkią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, savaime nepaneigia asmens pavojingumo. Pabrėžtina, kad baudžiamasis įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti priverčiamąją medicinos priemonę. Tokių priemonių skyrimas nėra sietinas su smurtinio pobūdžio veikomis ar jų pavojingumo kategorijomis BK 11 straipsnio prasme, todėl apelianto nurodomi atitinkami skundo argumentai neturi esminės reikšmės. I. L. elgesį baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nulėmė lėtiniam psichikos sutrikimui būdingi patologiniai mąstymo formos ir turinio sutrikimai, trikdantys gebėjimą kritiškai vertinti aplinką, suvokti savo veiksmų reikšmę, numatyti teisines pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad jai iki šiol netaikytas joks gydymas ir pats asmuo kategoriškai nesutinka gydytis, tokie lėtiniam psichikos sutrikimui būdingi neigiami veiksniai egzistuoja ir esamu metu, kas reiškia, jog išlieka ir pagrįsta rizika dėl pasikartojančių pavojingų veiksmų (neteisėtas valstybės sienos kirtimas ir tokiu būdu patekimas į Baltarusijos Respubliką, iš kurios I. L. Lietuvos Respublikai perduota tik po 2 mėnesių, neabejotinai kėlė pavojų tiek įstatymu saugomiems teisiniams gėriams, tiek jai pačiai). Galima pastebėti, jog gynėjas ypač akcentavo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės rašte Nr. (10.21) Lig. Ist. P073/2022 nurodytą teiginį, kad „nesant grėsmės bei pavojaus sau ir aplinkiniams be galutinės teismo nutarties priverstinis gydymas I. L. neskiriamas“. Pastaroji aplinkybė nevertintina kaip paneigianti asmens pavojingumą. Suprantama, kad priverstinis gydymas galimas tik tada, kai galutine įsiteisėjusia nutartimi yra paskirta atitinkama priverčiamoji medicinos priemonė (čia pastebėtina, kad ir pati švelniausia priverstinio pobūdžio medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis būtų galimas tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui), o tai, kad, kaip nurodoma, I. L. šiuo metu nekelia pavojaus, vertintina atsižvelgiant į tai, kad nuo 2022 m. gegužės 25 d. ji yra laikoma psichiatrijos ligoninėje, kurioje priverstinai nors ir negydoma, tačiau visgi izoliuota ir stebima. Tikslinga pastebėti, jog, kaip matyti iš minėto rašto, I. L. psichiatrijos įstaigoje elgiasi antisocialiai, sąmoningai kelia sumaištį, nuteikinėja kitas pacientes prieš gydytojus, ne tik savo, bet ir kitų pacienčių vardu rašo įvairius skundus įvairioms institucijoms, po to už tariamas paslaugas iš pacienčių arba jų artimųjų reikalauja pinigų, dėl I. L. elgesio neseniai gautas kitų pacienčių (nepasidavusių pastarosios įtakai) rašytinis skundas dėl naudojamos psichologinio smurto prieš jas (2 t., b. l. 139). Paminėtina ir tai, kad I. L. jau ilgą laiką patalpinta psichiatrijos ligoninėje laikoma kitoje baudžiamoje byloje, nagrinėjamoje dėl smurto panaudojimo prieš savo šeimos narį (sūnų). Šiame ikiteisminiame tyrime taip pat buvo atlikta I. L. stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios metu jai konstatuotas kliedesinis sutrikimas, dėl kurio negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jai rekomenduota taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

14. Atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimas išspręstas teisingai, dėl ko nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 405 straipsnio 2 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Tai reiškia, jog pasikeitus I. L. psichinės sveikatos būklei, jai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę arba tokia priemonė gali būti apskritai panaikinta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, I. L. ir jos gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.