- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-03
- Bylos Nr.
- TA-114-822/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03023-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Rytis Krasauskas, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Niklita“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos kalėjimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Niklita“) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjime (toliau – ir Marijampolės kalėjimas), laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2023 m. lapkričio 15 d. (iki patikslinto skundo teismui padavimo dienos) jam nebuvo užtikrintas visavertis, pakankamo kiekio ir energetinės vertės maitinimas. Sriubos buvo verdamos tik vandenyje, guliašas maišomas su kopūstais ir krakmolu (dėl svorio), žuvies kotletas neturėjo žuvies kvapo. Pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietos įstaigose (toliau – ir kalinimo įstaiga) laikomiems asmenims maitinimui skiriama – nedirbančiam asmeniui nuo 1,05 Eur iki 1,45 Eur ir ši suma nekito nuo 2007 metų, nors maisto produktai pabrango keleriopai. Pažymėjo, kad pagal šiuo metu galiojančias kainas neįmanoma patiekti trijų maisto davinių per dieną už 1,05–1,45 Eur, kurie atitiktų kiekio ir energetinės vertės kriterijus, todėl į patiekalus pilamas vanduo.
3. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamo maitinimo jis jaučia savo svorio pokyčius, sveikatos priežiūros darbuotojai jo svorio netikrino. Akcentavo, kad papietavęs jausdavosi alkanesnis nei iki pietų, todėl maisto kiekybės ir kokybės nustatymui laboratoriniai tyrimai nebuvo reikalingi. Maisto davinius tikrindavo komisijos, tačiau jų atvykimo dienos kalinimo įstaigai buvo žinomos iš anksto, todėl tikrinimo dienomis maisto daviniai atitikdavo normas. Kalinimo įstaigos administracija maisto gamybos ir patiekimo procesą kontroliuoja atmestinai, papildomų lėšų kalinamų asmenų maitinimui skirti negali, todėl skundų dėl netinkamo maitinimo neteikė. Dėl netinkamo maitinimo jis buvo kankinamas, kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – ir Deklaracija) 5 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliu – ir Paktas) 7 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 4 straipsnį bei kai kuriuos kitus tarptautinius teisės aktus. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, negu išdėstytos šiame kodekse, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. TA-376-789/2023 suformuotais aiškinimais, kurioje, jo nuomone, buvo nagrinėtos analogiškos aplinkybės, t. y. maisto davinio kiekio ir energetinės vertės nuteistiesiems neužtikrinimas tuo pačiu laikotarpiu. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertino ir prašė jam priteisti iš atsakovo 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės kalėjimą atvyko 2022 m. gruodžio 29 d., todėl pareiškėjo ginčo laikotarpis nurodytas netiksliai. Pažymėjo, kad nuteistųjų maitinimas Marijampolės kalėjime organizuojamas pagal teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis juose patvirtintais valgiaraščiais. Marijampolės kalėjimas periodiškai, bent kartą per pusmetį, teikia maisto pavyzdžius Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centrui, pataisos namuose maisto kokybę tikrina ir valstybinės institucijos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamentas, atlikęs patikrinimus 2021–2023 metais, patikrinimų aktuose konstatavo, kad maitinimo pažeidimų nenustatyta, kaloringumas atitiko keliamus reikalavimus. Marijampolės kalėjimas yra sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Niklita“, kuri, teikdama maitinimo paslaugas nuteistiesiems, griežtai vadovaujasi patvirtintais valgiaraščiais ir nustatytomis normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.
7. Atsakovo atstovas teigė, kad į Resocializacijos skyriaus psichologus, sveikatos priežiūros specialistus dėl neužtikrinto visaverčio maitinimo, dėl maisto davinių kiekio ir kokybės, svorio kritimo ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė. Skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Vien ta priežastis, kad jis yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į visą bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų nuostatų, tinkamai juos įgyvendina. Pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.
8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
9. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą nuteistųjų maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, kuri privalo vykdyti tiek Kalėjimų departamento direktoriaus, tiek teisingumo ministro įsakymus, kuriuose numatyti reikalavimai dėl nuteistųjų maitinimo fiziologinių normų, ir kol šio pobūdžio teisės normos įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytos, jos yra teisėtos. Akcentavo, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. TA-376-789/2023 buvo keliamas klausimas dėl veganiško maisto reikalavimų, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekelia klausimų dėl valgiaraščių veganams atitikimo fiziologinėms normoms, todėl pareiškėjo situacija nėra susijusi su situacija nagrinėta jo nurodytoje administracinėje byloje Nr. TA-376-789/2023. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-486-815/2023, kurioje buvo skundžiami valstybės veiksmai dėl kalinamų asmenų nevisaverčio maitinimo. Akcentavo, kad pareiškėjui užtikrinamas subalansuotas ir visavertis maitinimas, jo teiginiai apie nuolatinį badavimą yra subjektyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – egzistavimą. Nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, negalima ir atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
10. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. birželio 17 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo R. Č. skundą, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
11. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias BVK, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinės mitybos normų nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtinto Skiriamų maisto produktų vidutinį paros kiekio vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nuostatas, pažymėjo, kad pataisos namams nesuteikta teisė interpretuoti teisės aktų savaip, jie privalo vykdyti galiojančius teisės aktus, kuriuose numatyti reikalavimai dėl fiziologinių normų, dėl skiriamų paros maitinimo išlaidų normų, ir kol šio pobūdžio teisės normos įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytos, jos yra teisėtos. Pareiškėjas skunde prašymo ištirti norminius teisės aktus nepateikė, bylą nagrinėjančiam teismui abejonių dėl ginčui taikomų teisės aktų teisėtumo nekyla, todėl nėra nei faktinio nei teisinio pagrindų pradėti byloje taikytinų norminių teisės aktų tyrimą.
12. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. birželio 30 d. ataskaitą Nr. 2017/1-63, nes ši ataskaita surašyta daugiau nei prieš ketverius metus iki ginčui aktualaus laikotarpio pradžios ir negali pagrįsti pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl maitinimo ginčo laikotarpiu.
13. Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2022 m. gruodžio 8 d. pažymoje Nr. 4D-2022/1-99 rekomendavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui apsvarstyti galimybę nedelsiant pripažinti netekusia galios 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ dalį, kuria reglamentuotos paros maitinimosi išlaidų normos, nes šis teisinis reguliavimas neatitinka realios ekonominės situacijos, normos nebeturi imperatyviai pripažįstamos vertės ir praktikoje nėra taikomas; kita vertus, už nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo organizavimą atsakingos institucijos patvirtino, jog, renkantis maitinimo tiekėją, prioritetas teikiamas fiziologinių mitybos normų užtikrinimui, maitinimui skiriama suma yra daug didesnė nei patvirtinta minėtame teisės akte, todėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus iniciatyva pradėtas tyrimas buvo nutrauktas. Teismas nurodė, kad ši pažyma yra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes joje konstatuota, kad pareiškėjo nurodytos nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo išlaidų normos laisvės atėmimo vietų įstaigose yra viršijamos, prioritetą teikiant fiziologinių mitybos normų užtikrinimui.
14. Teismas akcentavo, kad Kalėjime nuteistųjų maitinimo paslaugos užtikrinamos pagal Maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 27/10-61, sudarytą su UAB „Niklita“. Šios sutarties 2 priede nurodyti maitinimo paslaugos įkainiai, pagal kuriuos vieno dirbančio vyro paros maitinimo kaina yra 2,52 Eur, t. y. dvigubai didesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 nustatytą maitinimo išlaidų normos vidurkį (1,05 Eur+1,45/2 = 1,25 Eur). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę Marijampolės kalėjime, duomenų apie tai, kad pareiškėjas dirbo, byloje nėra, todėl jo maitinimui pagal Maitinimo sutarties 2 priedą buvo skiriama vidutiniškai 76,65 Eur mėnesiui. Taigi, nagrinėjamos bylos faktiniai duomenys taip pat patvirtina Pažymoje nustatytą aplinkybę, kad nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo išlaidų normos laisvės atėmimo vietos įstaigose, taip pat ir Marijampolės kalėjime, yra atitinkamai viršijamos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog tiekiamas maistas nevisavertis, nes augant infliacijai ir didėjant kainoms, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos maitinimo normos ir maitinimui skiriama pinigų suma nesikeitė, todėl jis negalėjo būti maitinamas pilnavertiškai, atmestini kaip nepagrįsti.
15. Teismas pažymėjo, kad asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento (nuo 2023 m. sausio 1 d. Tarnyba) direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtintus valgiaraščius (toliau – ir Valgiaraščiai), su pakeitimais, padarytais 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-387. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas.
16. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu maisto kokybės neplaninius patikrinimus, pagal vartotojų (pranešėjų) skundus (pateiktą informaciją), Marijampolės kalėjimo valgykloje atliko Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamentas. Esminių tiekiamo maisto kokybės pažeidimų nenustatyta. Dėl mažareikšmių teisės aktų pažeidimų, kurie nesiejami su nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytu nevisaverčiu, nepakankamo kiekio ir nepakankamos energetinės vertės maitinimu (pvz. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento 2022 m. vasario 24 d. patikrinimo akte konstatuoti smulkaus gamybinio inventoriaus priežiūros neatitikimai 2004 m. balandžio 29 d. Europos Pralamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos), Marijampolės kalėjimui buvo duoti atitinkami nurodymai bei atliekama jų vykdymo kontrolė. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento patikrinimo aktai. Iš patikrinimo aktų turinio matyti, jog patikrinimai dėl maisto kokybės buvo atlikti iš anksto suplanavus, tačiau atlikti ir neplaniniai (netikėti) patikrinimai, todėl pareiškėjo argumentus, kad tikrinimai buvo neveiksmingi, nes iš anksto suderinti, teismas vertino kaip nepagrįstus.
17. Teismas nurodė, kad Kalėjime yra sudaryta komisija, kuri ne rečiau nei kartą per mėnesį atlieka maitinimo paslaugų teikimo kokybės patikrinimus. Ši komisija tikrina patiekalų sudėtį pagal valgiaraščius, išvaizdą, svorį, temperatūrą, pagaminamų porcijų kiekį ir pan. Teismas, išanalizavęs pateiktus patikrinimo aktus, konstatavo, kad maisto porcijų Marijampolės kalėjime laikomiems asmenims pagaminama pakankamai. Be to, teismo vertinimu, akivaizdu, kad Marijampolės kalėjimas sistemingai domėjosi nuteistųjų maitinimu ir ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti, jog nuteistiesiems teikiamos maitinimo paslaugos atitiktų teisės aktų reikalavimus.
18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2023 m. rugsėjo 14 d. Komisijos pasirašytame Marijampolės kalėjimo patikrinimo akte buvo konstatuoti nustatyti nuteistiesiems tiekiamo maisto kokybės trūkumai, t. y. neatitikimai valgiaraštyje nustatyto svorio ir maistinės vertės: nedirbančio vyro viso maisto davinio svoris nustatytas 1 065,90 g., turėjo būti 1 120 g., dirbančio vyro viso maisto davinio svoris nustatytas 1 394 g., turi būti 1 470 g. Todėl teismas vertino, kad yra pagrindas konstatuoti Marijampolės kalėjimo neteisėtus veiksmus organizuojant nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) maitinimą dėl netinkamo maisto davinio svorio.
19. Teismas nurodė, kad nutartyse dėl skundo trūkumų šalinimo buvo išaiškinęs pareiškėjui teisę patikslinti skundo aplinkybes, jas konkretizuoti, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, skunde konkrečių maitinimo pažeidimų atvejų nenurodė, todėl pagal abstrakčias skundo aplinkybes nėra galimybės konstatuoti, jog Marijampolės kalėjimas organizuodamas nuteistųjų (ir pareiškėjo) maitinimą itin dažnai, ar pasikartojančiai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti.
Šalies argumentai
20. Teismas akcentavo, kad asmenims, priklausantiems paprastajai grupei, ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos įsigyti papildomai maisto prekių, jeigu jų netenkina Marijampolės kalėjime tiekiamas maitinimas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo įstaigai skundų dėl netinkamo maitinimo neteikė, nes administracija maisto gamybos ir patiekimo procesą kontroliuoja atmestinai, papildomų lėšų nuteistųjų maitinimui skirti negali.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas nurodė, kad pagal vartotojų skundus nuteistiesiems tiekiamo maisto kokybės Marijampolės kalėjime patikrinimus atlieka ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, surašo patikrinimo aktus, teikia įkalinimo įstaigai nurodymus dėl maitinimo kokybės gerinimo. Todėl pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl nesikreipimo į Marijampolės kalėjimą (kitas kontroliuojančias įstaigas), nes situacija nepasikeis, teismas laikė subjektyvia pareiškėjo nuomone ir jo paties pasirinktu pasyviu elgesio modeliu, negalinčiu lemti išvados, kad netinkamo maitinimo įkalinimo įstaigoje kokybės neįmanomą pagrįsti įrodymais.
22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus organizuodami maitinimą. Pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio subjektyviai vertinamas aplinkybes apie netinkamą nuteistųjų maitinimą, tačiau nenurodė, koks kitoks maitinimas jam turėjo būti skirtas ir kokiu pagrindu. Pareiškėjo subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
23. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-376-789/2023 pateiktus išaiškinimus, nes joje buvo keliamas klausimas dėl veganiško maisto reikalavimų, kurių nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekėlė.
24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jo kalinimas netinkamai ir nepakankamai maitinant, pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, Deklaracijos 5 straipsnį, Pakto 7 straipsnį, Chartijos 4 straipsnį, teismas nurodė, jog Marijampolės kalėjimo pateikta Tarnybos pirminės sveikatos priežiūros skyriaus pažyma ir Resocializacijos skyriaus pažyma patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl neužtikrinto tinkamo visaverčio maitinimo, dėl pakankamo kiekio ir kokybės maisto davinių neužtikrinimo, svorio kritimo į medikus ir psichologus pareiškėjas nesikreipė. Todėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis, nežmoniškomis sąlygomis arba kitaip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio, Deklaracijos 5 straipsnio, Pakto 7 straipsnio ar Chartijos 4 straipsnio nuostatas.
25. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje nenustatyta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (vienkartinio maisto davinio svorio) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą. Todėl pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė.
III.
26. Pareiškėjas R. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Taisyklių pažeidimai, susiję su kalinamo asmens maitinimu, pripažįstami kaip kalinimas orumą žeminančiomis sąlygomis, tai yra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, todėl pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija už padarytą pažeidimą. Teismas turėjo remtis Konvencijos 3 straipsnio, Deklaracijos 5 straipsnio, Pakto 7 straipsnio ar Chartijos 4 straipsnio nuostatomis.
28. Teigia, kad asmeniui neįmanoma užtikrinti tinkamą maitinimą už 2,50 Eur, ši aplinkybė akivaizdi, todėl jos papildomai įrodinėti nereikia. Šiuo atveju nebuvo vykdomi Lietuvos Respublikos įsipareigojimai dėl tinkamų kalinimo sąlygų apskritai (dėl pakankamo maisto davinio, pagal jo kiekį, energetinę ir fiziologinę vertę).
29. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo priverstas pirkti papildomai maistą parduotuvėje, jog būtų patenkinti jo fiziologiniai poreikiai. Dėl to jis turėjo papildomų išlaidų, kurių nebūtų patyręs, jeigu jam būtų užtikrintas tinkamas maitinimas.
30. Atsakovas nevykdo įsipareigojimų dėl visaverčio maisto užtikrinimo. Atsakovo kaltės klausimas yra antraeilis, o pareiga atlyginti neturtinę žalą yra nustatyta teismų praktikoje.
Atsiliepimas
31. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
32. Nurodo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Marijampolės kalėjime paros maitinimo kaina yra du kartus didesnė už teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintas maitinimo išlaidų normas ir ženkliai didesnė už minėtu įsakymu nustatytą maitinimo išlaidų normos maksimumą, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintų maitinimo išlaidų normų, pareiškėjas negalėjo būti maitinamas pilnavertiškai, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
33. Atsakovo atstovo teigimu, visos pataisos įstaigos privalo vykdyti galiojančius teisės aktus, kuriuose numatyti reikalavimai dėl fiziologinių normų ir kitų reikalavimų, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jei pareiškėjo netenkino Marijampolės kalėjime tiekiamas maitinimas, jam buvo sudarytos sąlygos įsigyti papildomai maisto prekių.
34. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą. Pažymi, kad pareiškėjo išsakyti teiginiai dėl jam padarytos neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
35. Ministerija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nenustačius, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (vienkartinai nustatyto nepakankamo maisto svorio) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad pažeidimo sukelti nepatogumai buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą.
36. Ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
37. Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
38. Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokias materialiosios ar proceso teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas.
39. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog Marijampolės kalėjimas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat, jog dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas patyrė poveikį sveikatai, emocinei, psichologinei būklei, kurie turėtų reikšmingos įtakos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam mąsto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Marijampolės kalėjimas sistemingai domėjosi nuteistųjų maitinimu, ėmėsi aktyvių veiksmų užtikrinti, kad nuteistiesiems teikiamos maitinimo paslaugos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Marijampolės kalėjime skiriama maitinimo išlaidų norma neatitinka teisingumo ministro įsakymu nustatytoms normoms.
Žemesnės instancijos teismas
40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo nei vieno proceso ar materialiosios teisės normų pažeidimo, kuriuos būtų padaręs pirmosios instancijos teismas.
41. Tarnybos teigimu, pareiškėjas nepatyrė tokių neigiamų išgyvenimų ar sukrėtimų, kuriuos būtų galima įvertinti pinigais. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Atsiliepimas
42. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Niklita“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.
43. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
44. Teigia, kad teikdama maitinimo paslaugas vadovaujasi visais tokias paslaugas reglamentuojančiais teisės aktų reikalavimais, kuriais patvirtinti valgiaraščiai ir nustatytos maisto normos.
Žemesnės instancijos teismas
45. Pirmosios instancijos teismo nustatytas vienkartinio pobūdžio pažeidimas dėl nežymaus svorio neatitikimo negali būti pagrindas priteisti pareiškėjui jo prašomą 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Aplinkybė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu neteikė jokių skundų kalinimo įstaigos administracijai dėl netinkamo maitinimo tik pagrindžia jo teiginių deklaratyvumą.
46. Pareiškėjas skunde pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, dalindamasis savo vidiniais įsitikinimais, nepagrindžiant reikalavimo objektyviais duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
47. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės kalėjime, atlyginimo.
48. Pareiškėjas skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir Ministerijos, 20 000 Eur neturtinės žalos, patirtos nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2023 m. lapkričio 15 d. dėl Marijampolės kalėjime neužtikrinto maitinimo, atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.
49. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas į Marijampolės kalėjimą atvyko 2022 m. gruodžio 29 d., neturtinę žalą kildina konkrečiai dėl Marijampolės kalėjime jam neužtikrinto tinkamo maitinimo, ginčo laikotarpį nustatė nuo 2022 m. gruodžio 29 d. (datos kada pareiškėjas atvyko į Marijampolės kalėjimą) iki 2023 m. lapkričio 15 d. (patikslinto skundo teismui pateikimo diena. Teismas konstatavo, kad 2023 m. rugsėjo 14 d. Marijampolės kalėjimo valgykloje buvo pateiktas maistas, kuris iš dalies neatitiko valgiaraštyje nustatyto svorio ir vertės, ir pripažino, jog pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, bet atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pasitvirtinę pažeidimo faktai turėtų būti vertinami kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teigia, kad asmeniui neįmanoma užtikrinti tinkamą maitinimą už 2,50 Eur, ši aplinkybė akivaizdi, todėl jos papildomai įrodinėti nereikia. Šiuo atveju nebuvo vykdomi Lietuvos Respublikos įsipareigojimai dėl tinkamų kalinimo sąlygų apskritai (dėl pakankamo maisto davinio, pagal jo kiekį, energetinę ir fiziologinę vertę), pareiškėjas patyrė papildomų nepatogumų dėl poreikio įsigyti papildomą maistą parduotuvėje. Dėl nustatytų pažeidimų jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
51. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų minėtu laikotarpiu, pirmiausia pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Viešojo administravimo subjekto (jo darbuotojų) kaltė nėra viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.
53. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025; kt.).
54. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).
55. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-67-492/2025; kt.). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
56. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų maitinimo sąlygas Marijampolės kalėjime nuo 2022 m. gruodžio 29 d. iki 2023 m. lapkričio 15 d., nenustatė, kad nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) maitinimas buvo nevisavertis, maisto porcijos buvo nepakankamo kiekio ar nepakankamos energetinės vertės, išskyrus 2023 m. rugsėjo 14 d., kai Marijampolės kalėjimo komisija, atliekanti maitinimo paslaugų teikimo kokybės patikrinimus, užfiksavo, kad nuteistiesiems (dirbantiems ir nedirbantiems vyrams) tiekiamas maistas iš dalies neatitiko valgiaraštyje nustatyto svorio ir maistinės vertės: nedirbančio vyro viso maisto davinio svoris nustatytas 1 065,90 g, turi būti 1 120 g; dirbančio vyro viso maisto davinio svoris nustatytas 1 394 g, turi būti 1 470 g. Tačiau pareiškėjas su skundu dėl netinkamos maisto kokybės į kalėjimo administraciją nesikreipė.
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neįvardijo konkrečių atvejų, kai jam patiekti maisto patiekalai neatitiko patvirtinto valgiaraščio, svorio, kiekio, paros maitinimo išlaidų normos ar kitų reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad nuteistųjų maitinimas apskritai neatitinka kaloringumo, kokybės ir panašių reikalavimų, o 2,50 Eur nėra pakankama paros maitinimo išlaidų norma vienam dirbančiam vyrui, tačiau šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir pagrįsti tik subjektyvia nuomone.
58. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2022 m. birželio 14 d. Maitinimo paslaugos teikimo Marijampolės pataisos namuose viešojo pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. ST-50 (jų prieduose) yra įtvirtinti reikalavimai maisto produktams, iš kurių ruošiamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, 1 paros maitinimo kaina vienam asmeniui (pvz., pagal sutartį Nr. ST-50, dirbantiems vyrams – 3,78 Eur, nedirbantiems vyrams – 2,90 Eur) ir kiti reikalavimai, o pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, keliančių abejones dėl sutartyse nustatytų reikalavimų atitikties teisės aktų reikalavimams, įskaitant BVK įtvirtintą pareigą arešto ir laisvės atėmimo bausmes atliekančius nuteistuosius nemokamai aprūpinti maistu, atitinkančiu fiziologines mitybos normas / rekomenduojamas paros maistinių medžiagų ir energijos normas ir, kiek tai įmanoma, – jų religinius įsitikinimus (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3024 redakcijoje – 173 str. 5 d.; 2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1196 redakcijoje – 92 str. 5 d.).
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai, kai vieną kartą buvo pateikta per maža maisto porcija, nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima laikyti nesuderinamais su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu draudimu (t. y. draudimu asmenį kankinti, žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgtis arba bausti tokiu būdu) ir įvertinti prašoma 20 000 Eur suma. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-187-602/2025; kt.).
60. Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės kalėjimo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (vieną kartą pateiktos maisto porcijos dydis buvo iki 100 g mažesnis nei turėjo būti), tai, jog nėra duomenų, kad buvo sąmoningai siekiama pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis arba kad sutriko pareiškėjo sveikata, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.
61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išnagrinėti, aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.