- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-08
- Bylos Nr.
- e2A-973-826/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Jolanta Gailevičienė
- Atsakovas
- Allianz Pojišt
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Didneriai“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, veikdami Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Allianz Pojišt‘ovna A.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-572-600/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Didneriai“ ieškinį atsakovei Allianz Pojišt‘ovna A.S. dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I . Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašo priteisti iš atsakovės 30 230,58 Eur dydžio draudimo išmoką dėl žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog ieškovės vilkikas DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe KOGEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir joje vežamas krovinys 2019 m. liepos 11 d. Italijoje pateko į eismo įvykį. Atsakingos už eismo įvykio sukėlimą transporto priemonės, registruotos Čekijos Respublikoje, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, todėl ieškovė kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „iClaim“, kaip atsakingo draudiko (atsakovės) atstovą pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje. UAB „iClaim“ atliko draudžiamojo įvykio administravimo veiksmus, tačiau atlygino tik dalį ieškovės dėl šio eismo įvykio patirtų nuostolių, t. y. 2020 m. sausio 31 d. už eismo įvykio metu sugadintą vilkiką DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo 35 681,82 Eur draudimo išmoką, o 2020 m. gegužės 28 d. už eismo įvykio metu nepataisomai sugadintą puspriekabę KOGEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo 12 800 Eur draudimo išmoką ir 3 512,16 Eur draudimo išmoką už negautas pajamas dėl negalėjimo naudotis eismo įvykio metu sugadintu vilkiku DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimo išmoka dėl negautų pajamų buvo išmokėta tik už 27 dienas. UAB „iClaim“ 2020 m. lapkričio 16 d. ieškovei pervedė 1 500 Eur fiksuotą sumą dėl negalėjimo naudotis eismo įvykio metu sunaikinta puspriekabe KOGEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 500 Eur draudimo išmoką už puspriekabės KOGEL utilizavimą ir pranešė, kad atlygino 400 Eur už ja gabento krovinio iškrovimą, prieš puspriekabę utilizuojant. Atsakovės atstovė Lietuvoje atsisakė atlyginti šiuos ieškovės nuostolius: 2 688 Eur draudimo išmokos skirtumą už eismo įvykio metu nepataisomai sugadintą puspriekabę KOGEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį sudaro draudiko atimta (neišmokėta) 21 proc. dydžio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) suma; 22 894,08 Eur negautų pajamų dėl negalėjimo naudotis eismo įvykio metu sugadintu vilkiku DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 486 Eur puspriekabę KOGEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pakeitusios puspriekabės nuomos išlaidas; 3 162,50 Eur išlaidų už puspriekabės KOGEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovės UAB „Didneriai“ naudai iš atsakovės Allianz Pojišt‘ovna A.S., atstovaujamos UAB „iClaim“, 30 230,58 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. gruodžio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 945 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 6,14 Eur pašto išlaidų.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos dydžio mokėjimo, kai žalą atlygina draudikas pagal įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, taip pat byloje kilo ginčas dėl draudimo santykiams taikytinos teisės. Byloje nustatyta, kad draudžiamasis eismo įvykis įvyko Italijoje, kaltininko civilinė atsakomybė buvo drausta Čekijos Respublikoje, draudimo bendrovei turint atstovą Lietuvoje pretenzijoms nagrinėti. Žalos administravimas vyko vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei kaip atsakingo draudimo atstovei Lietuvoje ginčijus ieškovės nurodytas aplinkybes dėl ginčui taikytinos Lietuvos Respublikos teisės, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) nuostatomis, kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nurodyto įstatymo 14 straipsnio 6 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad nurodytos normos 1, 3 dalyse nustatyta tvarka draudiko paskirtas atstovas turėtų suteikti visus būtinus įgaliojimus, kad atstovas pretenzijoms nagrinėti atliktų savo funkcijas (rinktų būtiną informaciją, spręstų klausimus dėl išmokos mokėjimo, mokėtų išmokas, priimtų teismo įteikiamus dokumentus ir kita). Pažymėtina, kad nurodytos normos 3 dalyje nurodyta, kad kai atstovas pretenzijoms nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, atsižvelgiama į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ginčo byloje eismo įvykis įvyko Italijoje, tačiau teismui atsakingo draudiko oficialus atstovas Lietuvoje, vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, negalėjo nurodyti, pagal kokią teisę buvo administruojama žalos byla, nors įstatymu yra nustatyta, kad tokias aplinkybes turi aiškintis atsakingas draudikas. Be to, teismui pareikalavus iš atsakovės pateikti visą žalos administravimo bylą, teismui nebuvo pateikta su atsakingu draudiku sudaryta civilinės atsakomybės sutartis, nors ši pareiga, vadovaujantis CPK 12, 178, 179 straipsniais, tenka atsakovei. Be to, šiuo atveju teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo sieja su atsakingo draudiko oficialaus atstovo Lietuvoje veiksmais administruojant žalos bylą vadovaujantis TPVCAPDĮ 14 straipsnio 3, 6 dalyse nustatyta tvarka ir reikalavimą grindžia nurodyto įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta procedūra ir nustatytais terminais draudimo išmokoms išmokėti, todėl reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytina Lietuvos Respublikos teisė, atsakovei, kuriai tenka pareiga pateikti įrodymus, pagal kokią teisę buvo administruojama žalos byla ir kokie terminai pagal nurodytą teisę yra nustatyti, tokių įrodymų neteikiant į bylą. Ginčo byloje ieškovė, sprendžiant klausimus, susijusius su ginčo draudimo išmokos išmokėjimo terminais, prašė vadovautis Lietuvos Respublikos TPVCAPDĮ nuostatomis. Atsakovė, turėdama pareigą kaip draudikas pateikti visus su draudžiamojo įvykio žalos administravimu susijusius įrodymus ir nurodyti aplinkybes, nepateikė įrodymų, pagal kokią teisę buvo administruojama žalos byla, taip pat nepateikė įrodymų apie kitokius nei TPVCAPDĮ 19 straipsnyje nurodytus terminus draudimo išmokai išmokėti. Vertinant, ar buvo laikytasi įstatyme nustatytų terminų, vertinamos teismo nustatytos aplinkybės: (i) eismo įvykis įvyko 2019 m. liepos 11 d.; (ii) ieškovė į atsakingą draudiką (jo oficialų atstovą Lietuvoje) kreipėsi 2019 m. liepos 15 d., o draudikas pretenziją įregistravo 2019 m. liepos 18 d.; (iii) praėjus 2 mėnesiams po eismo įvykio, t. y. 2019 m. rugsėjo 17 d., atsakingo draudiko atstovas, nesant ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių (policijos pažymos dėl atsakingo už eismo įvykį kaltininko tyrimo ir pan.), informuoja, kad draudimo išmokos suma bus išmokama po to, kai bus išsiaiškinta atsakomybė už eismo įvykį; (iv) draudimo išmokos suma už vilkiko remontą, transportavimą ir t. t. patvirtinama 2019 m. lapkričio 11 d., o išmokama 2020 m. sausio 31 d., nors remonto įmonės 2019 m. lapkričio 29 d. vilkiko remonto sąskaitos gavimą draudikas patvirtina 2019 m. gruodžio 2 d.; (v) draudimo išmoka dėl puspriekabės KOGEL patvirtinama 2020 m. balandžio 21 d., o išmokama 2020 m. gegužės 28 d.; (vi) į bylą pateiktas susirašinėjimas su draudiku, taip pat ir ieškovės jau 2019 m. gruodžio 18 d. siųsta pretenzija dėl draudimo išmokos (ne)mokėjimo patvirtina, kad nukentėjęs asmuo (ieškovė) buvo aktyvus ir vykdė visus draudiko nurodymus žalos administravimo metu, t. y. ieškovė tinkamai vykdė įstatymu jai nustatytą bendradarbiavimo pareigą; (vii) byloje nėra įrodymų dėl eismo įvykio aplinkybių tyrimo užsitęsimo; (viii) į bylą pateikti įrodymai dėl sugadinto vilkiko remonto eigos. Teismas taip pat konstatuoja, kad įrodymų TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalies prasme, pagrindžiančių, kodėl draudimo išmokų sumos nebuvo išmokėtos įstatyme nustatytais terminais, nėra (LR CPK 12, 178, 179 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad atsakovė, būdama oficiali atsakingo draudiko atstovė Lietuvoje, turėjo jai draudiko suteiktus visus būtinus įgaliojimus, kad galėtų atlikti jai priskirtas funkcijas – nagrinėti pretenzijas (rinkti būtiną informaciją, spręsti klausimus dėl išmokos mokėjimo, mokėti išmokas, priimti teismo įteikiamus dokumentus ir kita). Įrodymų, kad atsakovės oficialiam atstovui Lietuvoje teisė spręsti klausimus dėl išmokos mokėjimo šiuo atveju būtų buvusi apribota ar nesuteikta, į bylą nepateikta. Teismo konstatuota, kad draudimo išmokos išmokėtos pažeidžiant joms mokėti nustatytus terminus (atsakovė neįrodė, kad draudimo išmokos išmokėtos nustatytais terminais ir (ar) kad eismo įvykio kaltininko atsakomybės klausimo tyrimas sąlygojo ilgesnį terminą, todėl šiuo atveju konstatuotina atsakingo draudiko kaltė dėl draudimo išmokų mokėjimo vėlavimo, nes atsakovės neteisėti veiksmai susiję su draudimo išmokos pavėluotu mokėjimu. Atsakovės atstovo argumentai, kad ieškovė galėjo naudotis kasko draudimu, vertinami kritiškai, nes spręsti, kokia tvarka ginčo atveju siekti pažeistų teisių gynimo, yra ieškovės teisė, kuri niekaip nesiejama su atsakingo draudiko pareiga vykdyti jam įstatymu priskirtas pareigas. Teismui konstatavus draudiko neteisėtus veiksmus laiku neišmokant draudimo išmokų ir draudiko kaltę, pasisakytina dėl ieškovės prašomų nuostolių dydžio.
Šalies argumentai
5. Ieškovė prašo priteisti 22 894,08 Eur nuostolių negalėjus naudotis sugadintu vilkiku. Skaičiuodama naudojo pačios atsakovės skaičiavimus, atsakovei tuo pačiu pagrindu pripažinus ir išmokėjus nuostolių sumą dėl negalėjimo naudotis vilkiku už 27 dienas, skaičiuojant po 130,08 Eur už dieną (už 27 dienas išmokėjo 3 512,16 Eur). Anksčiau aptartų įrodymų kontekste nustatyta, kad atsakovė nepaneigė byloje esančio juridinio fakto, kad draudimo išmoka už sugadintą vilkiką išmokėta 2020 m. sausio 31 d., t. y. po 203 dienų. Dėl to, kas nurodyta, ieškovės reikalavimas tenkinamas priteisiant ieškovei nuostolių sumą už negalėjimą naudotis vilkiku už likusias 176 dienas, apskaičiuojant nuostolius naudojant atsakovės imtą vienos dienos sumą – 130,08 Eur. Atsakovės argumentai, kad remonto įmonė nepagrįstai naudojosi sulaikymo teise, todėl ieškovė turėjo savo teises ginti kitais civilinių teisių gynimo būdais ar kad vilkiko remontas užtruko nepateisinamai ilgai, dėl ko draudikui neturi būti perkeliama atsakomybė, vertinami kritiškai, nes pirmuoju atveju nurodytas atsakovės argumentas nepaneigia draudimo išmokos išmokėjimo fakto 2020 m. sausio 31 d., kai pačiam draudikui 2019 m. lapkričio 29 d. buvo išsiųsta PVM sąskaita faktūra tiesiogiai pervesti draudimo išmokos sumą remonto įmonei ir jis pats patvirtino sąskaitos gavimą, o antruoju atveju nurodytas argumentas vertinamas vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ieškovei pateikus papildomus įrodymus į bylą dėl vilkiko remonto eigos ir tokiu būdu permetus įrodinėjimo pareigą draudikui dėl per nepagrįstai ilgo remonto terminų (TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis).
6. Ieškovė prašo priteisti 1 486 Eur skirtumą dėl negalėjimo naudotis sunaikinta puspriekabe KOGEL, reikalavimą grindžia kitos puspriekabės nuomos išlaidomis ir nurodo, kad už analogiškos puspriekabės nuomą ieškovė iki 2020 m. vasario 1 d. patyrė 2 986 Eur. Atsakovė dėl negalėjimo naudotis puspriekabe išmokėjo 1 500 Eur, t. y., kaip nurodyta draudiko 2020 m. liepos 31 d. elektroniniame laiške, draudikas sutiko sumokėti fiksuotą sumą dėl negalėjimo naudotis puspriekabe, nepateikdamas sumos apskaičiavimo. Tai reiškia, kad draudikas pripažino faktą, kad sugadinta priekabe KOGEL naudotis negalima (LR CPK 187 straipsnis). Įvertinus aplinkybę, kad ieškovė teikia krovinių pervežimo paslaugas, darytina išvada, kad ieškovė, pateikdama transporto priemonės – užuolaidinės puspriekabės nuomos 2019 m. rugpjūčio 1 d. sutartį ir sumokėjimą patvirtinančius įrodymus, įrodė sugadintos priekabos pakeitimo kita puspriekabe faktą, kas sąlygoja išvadą, kad ieškovė pagrindė patirtas išlaidas dėl didesnės draudimo išmokos išmokėjimo, susijusio su draudimo išmokos už puspriekabę išmokėjimu. Dėl į bylą ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų dėl puspriekabės nuomos dydžio ir pan. atsakovė nepasisakė, dėl to teismas neturi pagrindo vertinti nurodytų išlaidų kaip per didelių ir jos priteisiamos.
Žemesnės instancijos teismas
7. Reikalavimas dėl 2 688 Eur sumos, kuria buvo sumažinta draudimo išmokos suma už nepataisomai sugadintą transporto priemonę KOGEL, tenkinamas, teismui pažymint, kad atsakovės nurodytoje kasacinės instancijos teismo nutartyje skiriasi bylos racio decidendi, be to, sugadintai transporto priemonei dalyvaujant civilinėje apyvartoje yra taikomi mokesčiai, tarp jų ir pridėtinės vertės mokestis; kaip matyti iš ieškovės pateiktų įrodymų (Pabaigos akto), ieškovė išpirko ginčo transporto priemonę sumokėdama pridėtinės vertės mokestį, todėl, vadovaujantis įtvirtintu visiško žalos atlyginimo principu, atsakovė, apskaičiuodama transporto priemonės rinkos vertę, nepagrįstai sumažino ieškovei apskaičiuotos draudimo išmokos sumą už sugadintą KOGEL priekabą PVM suma.
Šalies argumentai
8. Ieškovė prašo priteisti 3 162,50 Eur skirtumą už sunaikintos puspriekabės saugojimą. Nustatyta, kad už saugojimą atsakovė išmokėjo 187,50 Eur, t. y. už 15 dienų (15 x 12,50 Eur). Ieškovė pateikė įrodymus, kad už saugojimą ji sumokėjo 3 162,50 Eur. Byloje nustatyta, kad už puspriekabės sugadinimą atsakovė draudimo išmoką sumokėjo tik 2020 m. gegužės 28 d. Pačios atsakovės pateiktoje žalos administravimo byloje esantis susirašinėjimas patvirtina, kad informaciją apie draudimo išmokos apskaičiavimą atsakovė nusiuntė ieškovei tik 2020 m. balandžio 21 d. Be to, iš žalos administravimo byloje esančio susirašinėjimo matyti, kad draudikas 2019 m. lapkričio 28 d. neturi informacijos dėl puspriekabei padarytos žalos dydžio, atitinkamai nėra priėmęs sprendimo dėl transporto priemonės remonto ar utilizavimo, nors už puspriekabės saugojimą sutiko atlyginti tik už 15 dienų (skaičiuotina nuo 2019 m. liepos 11 d.). Nustatytos faktinės aplinkybės nepateisina draudiko sprendimo atlyginti puspriekabės saugojimo kaštus tik už 15 dienų. Be to, ieškovė pateikė susirašinėjimą, kad ji siūlė organizuoti puspriekabės pargabenimą į Lietuvą, nes Lietuvoje saugojimo išlaidos būtų pigesnės, tačiau draudikas sprendimą priėmė tik 2020 m. balandžio mėnesį. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės reikalavimas dėl skirtumo už priekabos saugojimą iki jos utilizavimo yra įrodytas, išlaidos pateisinamos bylos aplinkybėmis ir pagrįstos pateiktais leistinais įrodymais, todėl tenkinamos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, pažeidžia CK 1.12 straipsnio, Draudimo įstatymo 134 straipsnio bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 bei 16 straipsnių nuostatas ir nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.
9.2. Pirmosios instancijos teismo motyvai, jog atsakovė turėjo pateikti įrodymus apie byloje taikytinos užsienio teisės turinį, pažeidžia CPK 178 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo pareigas byloje. Ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo, todėl būtent ieškovei kyla pareiga teikti su užsienio teisės taikymo turiniu susijusius įrodymus.
9.3. Atsakovė pateikė konkretų Italijos Respublikos Aukščiausiojo Kasacinio Teismo sprendimą (2020 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 5447) ir nurodė jame pateiktus išaiškinimus aktualiais šiai bylai klausimais, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, nevertino ir sprendime dėl jų nepasisakė.
9.4. Pirmosios instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės normų pažeidimus – netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, todėl padarė klaidingą išvadą, jog šiuo atveju draudimo išmoka privalėjo būti išmokėta per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo.
9.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus:
9.5.1. Ieškovė niekaip nepagrindė ir neįrodė savo negautų pajamų dydžio (130,08 Eur per dieną), kuris susidarė dėl tariamo negalėjimo naudotis vilkiku (203 dienos).
9.5.2. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog negautos pajamos priteisiamos už visą laikotarpį iki draudimo išmokos išmokėjimo.
9.5.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaidų už puspriekabės nuomą priteisimo, neįvertino to, jog ieškovė dėl nesuprantamų priežasčių, turėdama kasko draudimo išvadą dėl puspriekabės likutinės vertės apskaičiavimo, pakaitinės puspriekabės nuomą tęsė toliau ir prašo iš atsakovės priteisti jos nuomos išlaidas.
9.5.4. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl 2 688 Eur draudimo išmokos už eismo įvykio metu nepataisomai sugadintą puspriekabę priteisimo nevertino nurodytų aplinkybių, jog ieškovė, kaip juridinis asmuo, vadovaujantis Pridėtinės vertės įstatymo 2 straipsnio 28 dalimi bei 57 straipsniu, turi teisę į PVM atskaitą. Ir byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė tokia teise nepasinaudojo.
9.5.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 3 162,50 Eur priteisimo už sunaikintos puspriekabės saugojimą, neįvertino to, jog atsakovė nedavė nurodymo ieškovei saugoti puspriekabę. Juolab saugoti po to, kai jai tapo žinoma apie jos nepataisomo sugadinimo aplinkybes (2019 m. spalio 8 d.).
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:
10.1. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumento dėl taikytinos teisės ginčo bylai, pažymėtina, jog teikdama apeliacinį skundą, atsakovė nepasinaudojo teise pridėti įrodymus, kad pagal bylos faktines aplinkybes konkrečiu atveju turėtų būti taikoma užsienio teisė, ir nenurodė tam aktualių teisės normų turinio, nors tokią galimybę turėjo. Kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teise, galima įsitikinti net ir iš pačios atsakovės apeliacinio skundo turinio, kuriame visas dėmesys skiriamas ne užsienio, bet nacionalinių teisės aktų ir juos aiškinančios kasacinio teismo praktikos analizei.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nusprendė, kad TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatyto termino draudimo išmokai išmokėti atsakovė nesilaikė. 30 dienų termino išmokai išmokėti pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalį gali būti nesilaikoma tik vienu atveju, jeigu neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti. Byloje nebuvo nustatytos jokios priežastys (atsakovė jų net nesiekė įrodinėti), kurios galėjo kliudyti atsakovei per 30 dienų išsiaiškinti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti.
10.3. Nepagrįsti ir prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir teismų praktikai šios kategorijos bylose atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir netinkamai vertino įrodymus. Pareiga atlikti draudžiamojo įvykio tyrimą ir įrodyti aplinkybes, atleidžiančias atsakingą draudiką nuo draudimo išmokų mokėjimo arba suteikiančias teisę jai sumažinti šias išmokas, tenka atsakingam draudikui, todėl bet kokie atsakovės samprotavimai ir jos užimama pasyvaus stebėtojo įrodinėjimo procese pozicija, kad, nepateikiant jokių savo atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų, tik neigiant ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, pats teismas turi paneigti ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, yra teisiškai nepagrįsta ir teismo teisingai kvalifikuota, kaip nepagrįstas įrodinėjimo pareigos permetimas ieškovei.
10.4. Pasisakant dėl apeliacinio skundo dalies, susijusios su konkrečių įrodymų, patvirtinančių ieškovei padarytos žalos dydį, vertinimu, pagal kuriuos ieškinys buvo tenkintas, dar kartą akcentuotina, kad ir dėl įrodinėtinos žalos dydžio atsakovė faktiškai nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kuris paneigtų ieškovės apskaičiuotus nuostolius, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovė leistinais įrodymais pagrindė savo reikalavimus, o atsakovė jų nepaneigė, todėl ieškinį tenkino visiškai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, nusprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
14. Ieškovės vilkikas DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe KOGEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir joje vežamas krovinys 2019 m. liepos 11 d. Italijoje pateko į eismo įvykį. Atsakingos už eismo įvykio sukėlimą transporto priemonės, registruotos Čekijos Respublikoje, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė Allianz Pojiš?ovna, A.S., buveinė registruota Čekijos Respublikoje, atsakingo draudiko (atsakovės) atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje yra UAB „iClaim“.
15. Atsakovės atstovė pagal jai pateiktą informaciją ir 2020 m. birželio 22 d. raštu pareikštą pretenziją atsisakė atlyginti šiuos ieškovės nuostolius: išmokėjo 21 proc. (PVM dydžio suma) arba 2 688 Eur mažesnę draudimo išmoką už eismo įvykio metu nepataisomai sugadintą puspriekabę KOGEL, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini); atsisakė atlyginti už likusias 176 dienas (203 – 27) negautas 22 894,08 Eur (130,08 x 176 dienos) pajamas dėl negalėjimo naudotis eismo įvykio metu sugadintu vilkiku DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuo 2019 m. liepos 12 d. iki 2020 m. sausio 31 d. (203 dienos); likusias analogiškos kaip eismo įvykio metu sunaikinta puspriekabė KOGEL, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ieškovės patirtas puspriekabės nuomos išlaidas – 1 486 Eur (2 986 – 1 500); atsisakė atlyginti likusias ieškovės patirtas 3 162,50 Eur (3 350 – 187,50) išlaidas už puspriekabės KOGEL, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), saugojimą. Iš viso atsisakė atlyginti 30 230,58 Eur, juos ieškovė prašė priteisti iš atsakovės atstovės.
Dėl ginčui taikytinos teisės
16. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, pažeidžia CK 1.12 straipsnio, Draudimo įstatymo 134 straipsnio bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 bei 16 straipsnių nuostatas ir nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
17. Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). CK 1.12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio. Jeigu užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (CK 1.12 straipsnio 2 dalis). Iš esmės tokios pat užsienio teisės taikymo taisyklės nustatytos ir CPK 808 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
18. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju susiklosto kelios teisinių santykių grupės: 1) iš eismo įvykio (delikto) kylantys teisiniai santykiai tarp žalą padariusio asmens ir ją patyrusio asmens (nukentėjusiojo); 2) iš draudimo sutarties kylantys teisiniai santykiai, susiję su draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką dėl draudėjo nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos, jeigu dėl jos draudėjui kilo civilinė atsakomybė.
19. Eismo įvykiui įvykus kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, pirmos grupės (deliktiniams) teisiniams santykiams taikytina teisė nustatoma remiantis 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas „Roma II“) 4 straipsnio nuostatomis – žalą padariusio asmens (draudėjo) atsakomybės pagrindas, apimtis, atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, žalos vertinimas, asmenų, kurie turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, nustatymas, senaties terminas ir kt. nustatomi pagal valstybės, kurioje atsirado žala, teisę. Kitaip tariant, eismo įvykio kaltininko civilinė atsakomybė kyla tam tikromis sąlygomis, kurias apibrėžia žalos atsiradimo (paprastai eismo įvykio) vietos valstybės teisė.
20. Tačiau draudiko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Teisiniai santykiai, susiklostę tarp pareiškusio reikalavimą atlyginti žalą nukentėjusio trečiojo asmens ir žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko, yra draudimo teisiniai santykiai, atsiradę iš draudimo sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-444-611/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-686/2016, 16 punktas). Taigi tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamento „Roma I“) nuostatas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimas sujungtose bylose C-359/14 ir C-475/14, 54 punktas).
21. Reglamento „Roma I“ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės tiems atvejams, kai valstybė narė nustato pareigą apsidrausti nuo tam tikrų rizikų. Tokiais atvejais valstybė narė gali nustatyti, kad draudimo sutarčiai taikoma pareigą apsidrausti nustačiusios valstybės narės teisė.
22. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma ES valstybės narės, kuri nustato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 punktą, įprastinė transporto priemonių buveinės vieta yra teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą turi transporto priemonė.
23. Šiuo atveju transporto priemonė, atsakinga už eismo įvykį, registruota Čekijos Respublikoje, draudiko buveinė taip pat registruota Čekijos Respublikoje. Nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl draudėjo padarytos žalos atsiranda draudimo sutarties pagrindu (šiai prievolei taikoma Čekijos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo. Šiai prievolei taikoma valstybės, kurioje atsirado žala, teisė (šiai prievolei taikoma Italijos Respublikos teisė).
24. Pirmosios instancijos teismas ginčui nagrinėti taikė ne Italijos Respublikos teisę, o Lietuvos Respublikos teisę, motyvuodamas tuo, jog atsakovė, kuri teigė, kad ginčui spręsti turėtų būti taikoma Italijos Respublikos teisė, nepateikė įrodymų, susijusių su užsienio teisės taikymu, nors tokią pareigą turėjo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau nurodomų motyvų.
25. CK 1.10, 1.12 straipsniuose bei CPK 808 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kas atsakingas už užsienio teisės turinio nustatymą, kai ji taikytina teismo nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; teismas šalies prašymu gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Tai reiškia, kad kai užsienio teisė turi būti taikoma tarptautinių sutarčių ar įstatymų nurodytais atvejais, bylą nagrinėjantis teismas pats turi nustatyti ginčui taikytiną teisę, jos turinį ir jos taikymo praktiką toje valstybėje, kurios teisė turi būti taikoma ginčui, kvalifikuoti šalių ginčą ir pritaikyti užsienio teisę. Tokiu atveju ginčo šalims nėra pareigos rinkti ir teikti teismui taikytinos užsienio teisės normų. Šalims tokią pareigą įstatymas įtvirtina tik vieninteliu atveju – kai šalys savo sutartyje, iš kurios kilo ginčas, nustato užsienio teisės taikymą. Taigi, pagal CPK 808 straipsnio 1 dalį teismas įstatymų nurodytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato savo iniciatyva (ex officio).
26. Kadangi užsienio teisės taikymo pagrindą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniam santykiui nustato įstatymas, o šiuo atveju dėl ginčui taikytinos teisės sprendžiama vadovaujantis Reglamento „Roma I“ nuostatomis, todėl, vadovaujantis anksčiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais ir remiantis CK 1.12 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pareiga taikyti, aiškinti užsienio teisę ir nustatyti jos turinį tenka teismui, kuris tai turi atlikti ex officio.
27. Iš byloje esančių įrodymų nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas išsiaiškinti Italijos Respublikos teisės turinį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareigą pateikti įrodymus, susijusius su užsienio teisės turiniu, atsakovei – 2022 m. vasario 10 d. nutartimi įpareigojo atsakovę pateikti įrodymus, susijusius su užsienio teisės turiniu.
28. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje pareigą atsakovei pateikti įrodymus, susijusius su užsienio teisės turiniu, grindė kasacinio teismo išaiškinimais bylose dėl draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą ir (ar) neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog minėto pobūdžio bylose bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis). Tokioje byloje teisinį Biuro reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis, o kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Tačiau tokia kasacinio teismo praktika nėra aktuali bylose, kai reikalavimą reiškia nukentėjęs asmuo eismo įvykio kaltininko draudikui dėl draudimo išmokos priteisimo, nes ginčo santykių atveju kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika sudaro būtent teisės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021). Todėl, kaip jau paminėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą dėl užsienio teisės turinio perkėlė atsakovei.
29. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, susijusių su užsienio teisės turiniu, motyvuodama, jog jai tokia pareiga nepriklauso, tačiau nurodė, jog, pagal Italijos Respublikos Aukščiausiojo Kasacinio Teismo praktiką (2020 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 5447), žala dėl galimybės naudotis transporto priemone praradimo negali būti vertinama kaip automatinė avarijos pasekmė. Kaip „pasekmės žalą“ (pagal Italijos Respublikos civilinio kodekso 1223 ir 2056 straipsnius) nukentėjęs asmuo turi įrodyti tikrąjį turtinį praradimą, atsiradusį dėl transporto priemonės nenaudojimo. Pagal Italijos Respublikos teisės aktus neužtenka parodyti paprasto transporto priemonės nepasiekiamumo, bet būtina parodyti pakaitinės transporto priemonės įsigijimo išlaidas arba nuostolius, patirtus atsisakius pelno, gauto iš jos naudojimo. Byloje nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas būtų ėmęsis visų įmanomų veiksmų, siekdamas išsiaiškinti atsakovės nurodytos Italijos Respublikos teisės normų turinį.
30. Įvertinusi visas anksčiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog netinkamas ginčo santykiui taikytinos teisės parinkimas ir nepagrįstas Lietuvos Respublikos teisės normų taikymas laikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, be to, šalims turi būti užtikrinta galimybė bendradarbiaujant su teismu ir teikti į bylą ginčo išsprendimui aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.