- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- eA-74-415/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02012-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Gintaras Kryževičius, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) viršininko 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 20-TE-968 (toliau – ir Įsakymas).Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, už Lietuvos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijų patrulių veiklos instrukcijos 44.5, 44.8, 47, 49, 63.2 ir 63.4–63.7 punktų, Kauno AVPK Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2014 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 20-V-113, 7.3 punkto reikalavimų nesilaikymą. Pareiškėjo teigimu, tarnybinė nuobauda jam paskirta nepagrįstai, kadangi jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties. Tarnybinio patikrinimo išvada yra nemotyvuota ir nepagrįsta, be to, skundžiamas Įsakymas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.Pareiškėjas paaiškinime Kauno AVPK Vidaus tyrimų skyriui nurodė, kad 2015 m. balandžio 12 d. patruliavo kartu su tyrėju E. M.. Apie 13.25 val. iš budėtojo gavo pranešimą, kad adresu: (duomenys neskelbtini), į parduotuvės aikštelę atvažiavo automobilis, kurio vairuotojas užvažiavo ant dviračio stovo, vairuotojas galimai neblaivus. Atvykus nurodytu adresu, aikštelėje priešais parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ rado stovintį automobilį „(duomenys neskelbtini)”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame vairuotojo pusėje miegojo jaunuolis. Prie jų priėjo parduotuvės darbuotoja ir paaiškino, kad minėtas automobilis priekiniu bamperiu atsirėmė į metalinį dviračių stovą. Apžiūrėję dviračių stovą ir automobilio priekinį bamperį, akivaizdžiai matomų apgadinimų nenustatė. Kadangi matomų apgadinimų nebuvo, parduotuvės darbuotoja pranešimą rašyti atsisakė, pretenzijų neturėjo. Po kelių minučių prie jų priėjo jaunuolis, kuris prisistatė automobilyje miegančio jaunuolio draugu ir parodė galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Situaciją matė ir parduotuvės darbuotoja, jai taip pat buvo išaiškinta, kadangi ji atsisako liudyti, rašyti pareiškimą, jokių apgadinimų neužfiksuota, automobilio nestabdė ir nematė, kad vairuotojas vairuotų neblaivus, todėl miegančio automobilio vairuotojo blaivumo tikrinti neturėjo teisinio pagrindo. Apie šio patikrinimo rezultatus buvo informuotas ir Kauno AVPK budėtojas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laikėsi Policijos veiklos įstatymo ir Policijos patrulių instrukcijos nuostatų, t. y. pagal gautą pranešimą aiškinosi visas įvykio aplinkybes ir nustatė liudininką - parduotuvės darbuotoją (kitų liudininkų nebuvo), kuri negalėjo patvirtinti, kad būtent automobilyje miegantis jaunuolis vairavo automobilį. Pirminės informacijos tikslinimo metu, kartu su parduotuvės darbuotoja buvo apžiūrėtas dviračių stovas bei automobilis ir jokių sugadinimų, kuriuos reikėtų užfiksuoti arba iš kurių galima būtų spręsti, kad automobilis kliudė stovą, negauta. Surinkus pirminę informaciją buvo nuspręsta, kad administracinis pažeidimas nenustatytas, pareiškimas negautas, todėl miegančiam asmeniui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ar jį pristatyti į komisariatą nebuvo pagrindo. Kauno AVPK dėl šio įvykio atliko tarnybinį patikrinimą ir 2015 m. rugsėjo 4 d. patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-198, kurioje nedetalizuotos ir objektyviai neištirtos visos reikšmingos faktinės aplinkybės. Išvadoje nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas, atlikdamas tarnybines pareigas, aukščiau nurodytais veiksmais, padarė tarnybinį nusižengimą.Pareiškėjo nuomone, tarnybinis patikrinimas atliktas paviršutiniškai, neišsiaiškinus visų tyrimui reikšmingų aplinkybių ir nesurinkus objektyvių bei patikimų įrodymui pareikštam kaltinimui pagrįsti. Nors pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu pateikė išsamius ir argumentuotus paaiškinimus dėl minėto įvykio, 2015 m. rugsėjo 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje tai visai neanalizuota, o padarytos išvados dėl pareiškėjo kaltės yra nemotyvuotos. Pareiškėjas tinkamai reagavo į įvykį, apklausė parduotuvės darbuotoją, tačiau nenustatęs, kad automobilyje miegojęs jaunuolis neblaivus vairavo automobilį, dviračių stovui nepadaryta žala, pagrįstai nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Priešingai nei teigia atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje, Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) tikslams pasiekti nebuvo sutrukdyta, nes jame numatyta atsakomybė tik pažeidimą padariusiems asmenims, nurodytos taisyklės, kokiu būdu turi būti užfiksuojami administraciniai teisės pažeidimai, kokie leistini įrodymai asmenų kaltei pagrįsti.Pareiškėjo teigimu, atsakovas skirdamas tarnybinę nuobaudą pažeidė tiek Vidaus tarnybos statuto (numatančio, kad tarnybinė atsakomybė galima tik pažeidimą padariusiems asmenims), tiek Viešojo administravimo įstatymo (numatančio, kad visi viešojo administravimo subjekto sprendimai turi būti pagrįsti ir motyvuoti), tiek Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką (numatančią tarnybinio patikrinimo tvarką, išsamumo ribas, procedūras ir t. t), dėl to skundžiamas Įsakymas turėtų būti panaikintas.Atsakovas Kauno AVPK pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Atsiliepime nurodė, kad iš Policijos registruojamų įvykių registro (toliau - ir Įvykių registras) esančios informacijos, nustatyta, kad 2015 m. balandžio 12 d., 13.21 val. Kauno AVPK Kauno rajono PK Vilkijos policijos nuovados viršininkui paskambino G. Š., kuri pranešė, jog parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “ stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), į dviračių stovą įvažiavo automobilis „(duomenys neskelbtini) “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio neblaivus vairuotojas miega automobilyje. Papildomos informacijos apie įvykį langelyje įrašyta: „Nėra įvykio, automobilis patrauktas“. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pagal minėtą pranešimą į įvykio vietą atvyko pareiškėjas ir tuo metu paskirtas stažuotis E. M. (Ekipažo vyresniuoju buvo paskirtas V. D.).Iš tyrimo metu surinktų dokumentų buvo matyti, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai galimai neatliko savo pareigų ar, vykdydami įgaliojimus, galimai paėmė kyšį, dėl to tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas, o tarnybinio patikrinimo medžiaga persiųsta Kauno AVPK Imuniteto skyriui spręsti dėl procesinio sprendimo priėmimo. 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nenustačius pareigūnų veiksmuose nusikalstamų veikų, todėl tarnybinio patikrinimo atlikimas 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo atnaujintas. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 12 d., 13.53 val. aiškiai suvokdamas, kad buvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl kurio buvo sukeltas eismo įvykis, padaryto teisės pažeidimo nefiksavo, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką (t. y. tinkamai neįformino eismo įvykio, nesurinko įrodymų, nenustatė su eismo įvykiu susijusių asmenų ir liudytojų, nepaėmė jų rašytinių paaiškinimų, nesudarė eismo įvykio vietos schemos, neišsiaiškino eismo įvykio aplinkybių, nenustatė įvykio kaltininko, nepatikrino vairuotojo blaivumo ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo), taigi aplaidžiai vykdė savo pareigas ir tokiais veiksmais pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau - ir Instrukcija) 44.5, 44.8, 47, 49, 63.2, 63.4-63.7 punktų reikalavimus, nevykdė Kauno AVPK Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyr. patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2014 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 20-V-113, 7.3 bei 7.11 punktuose numatytų funkcijų, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį skundžiamu Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.Atsakovas pažymėjo, kad pareiškimas dėl apgadinto dviračių stovo buvo gautas po penkių dienų nuo įvykio Kauno AVPK Kauno rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Vilkijos policijos nuovados viršininko iniciatyva, tikslinant pareigūnų reagavimo į įvykį ir jo fiksavimo rezultatus. Be to, automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs ir į parduotuvės aikštelėje esantį dviračių stovą atsitrenkęs jo vairuotojas V. B. 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarimu už Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytus pažeidimus buvo nubaustas 50 Eur bauda.
II.
12. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjui, atsižvelgiant į 2015 m. rugsėjo 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-198, Kauno AVPK viršininko 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 20-TE-968 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – už Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.5, 44.8, 47, 49, 63.2, 63.4-63.7 punktų, bei Kauno AVPK patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2014 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 20-V-113 (toliau - ir Pareigybės aprašymas), 7.3 punkto reikalavimų nesilaikymą, numatytų funkcijų nevykdymą.
14. Teismas nurodė, kad Įsakymas yra grindžiamas Kauno AVPK 2015 m. rugsėjo 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-198 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų poskyrio Žaliakalnio grupės ir Kauno rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų“ (toliau - ir Patikrinimo išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 12 d. apie 13.53 val. atvykęs į įvykio vietą, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką (t. y. tinkamai neįformino eismo įvykio, nesurinko įrodymų, nenustatė su eismo įvykiu susijusių asmenų ir liudytojų, nepaėmė jų rašytinių paaiškinimų, nesudarė eismo įvykio vietos schemos, nesiaiškino įvykio aplinkybių, nenustatė įvykio kaltininko, nepatikrino vairuotojo blaivumo ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo).
15. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo paaiškinimus, kad jis tinkamai atliko jam skirtas pareigas, vertino kaip nepagrįstus, prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas nurodė, kad byloje apklausta liudytoja parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ direktorė G. Š. paneigė pareiškėjo paaiškinimus apie tai, kad jai policijos pareigūnai pasiūlė rašyti pareiškimą apie įvykį, tačiau ji atsisakė. G. Š. paaiškino, kad peržiūrėjusi vaizdo medžiagą ir pamačiusi, kad vairuotojas įvažiavęs ir apgadinęs parduotuvės įrangą, liko miegoti automobilyje, priėjo prie automobilio ir bandė pažadinti vairuotoją, tačiau jis ją iškoneveikė ir ji iš nerišlios jo kalbos suprato, jog vairuotojas neblaivus. Atvykus policijos pareigūnams, ji jiems paaiškino, kad atvyko girtas vairuotojas ir sukėlė eismo įvykį. Taip pat pareigūnams nurodė, kad parduotuvei padaryta žala, tačiau nei pareiškėjas, nei kartu su juo buvęs kitas pareigūnas jai nesiūlė rašyti pareiškimo apie įvykį bei padarytą žalą, nesiėmė jokių kitų veiksmų dėl pažeidimo išaiškinimo, įforminimo ir išvažiavo. G. Š. ir parduotuvės personalas buvo pasipiktinę tokiu pareigūnų neveikimu ir abejingumu, dėl to vėliau ji parašė pareiškimą dėl parduotuvei padarytos 25 Eur turtinės žalos. Iš esmės aplinkybes apie tai, kad atvykę policijos pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų pažeidimui išaiškinti, jam įforminti, taip pat patvirtino liudytoja apklausta parduotuvės darbuotoja N. A.. Teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymus patvirtina ir tas faktas, jog vėliau, kitiems policijos pareigūnams atlikus šio įvykio tyrimą (apžiūrėta įvykio vieta, padaryta fotolentelė, paimti vaizdo įrašai, gauti asmenų paaiškinimai) buvo surašytas eismo įvykį sukėlusiam asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda. Nutarimas yra įsiteisėjęs, bauda sumokėta. Teismas byloje apklausto liudytojo E. M. paaiškinimus, kad V. D. siūlė parduotuvės atstovei rašyti pareiškimą dėl įvykio, tačiau ji atsisakė, vertino kaip nepagrįstus, prieštaraujančius aptartiems įrodymams, be to, E. M. yra suinteresuotas, kadangi yra pareigūnas, su kuriuo pareiškėjas patruliavo, o be to jis ir pats nesiėmė jokių veiksmų įvykio išaiškinimui, jo įforminimui.
16. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pagal gautą G. Š. pranešimą, atvykęs į įvykio vietą, turėjo imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai (Policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p.). Be to, pareiškėjas, atvykęs į eismo įvykio vietą, privalėjo: nustatyti transporto priemonių vairuotojus, su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, paimti jų rašytinius paaiškinimus, o jeigu tokios galimybės nėra, užsirašyti jų vardus, pavardes, adresus, telefono numerius ar elektroninio pašto adresus (Instrukcijos 63.2. p.); sudaryti eismo įvykio vietos schemą (Instrukcijos 63.4. p.); apžiūrėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir aprašyti jų apgadinimus (Instrukcijos 63.5. p.); išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininką ir surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą (Instrukcijos 63.6. p.); surašyti tarnybinį pranešimą dėl eismo įvykio, kuriame nurodyti eismo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes (Instrukcijos 63.7. p.). Tačiau šių pareigų pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai neatliko. Teismas pareiškėjo paaiškinimus, kad jis neturėjo teisės nustatinėti miegančiam vairuotojui blaivumą, nes nematė kaip jis vairuoja, bei, kad vairuotojas galėjo jau automobilyje išgerti alkoholinius gėrimus, vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad gavus pranešimą apie eismo įvykį, visiškai nesvarbu, matė ar nematė policijos pareigūnas kaip asmuo vairuoja automobilį, tačiau jis privalėjo atvykęs į eismo įvykio vietą nustatyti jo blaivumą, nes alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo prilyginamas transporto priemonių vairavimui, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis (ATPK 126 str. 4 d.).
17. Teismas kaip nepagrįstus vertino ir pareiškėjo argumentus, kad parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimas apie žalą padarytą dviračių stovui buvo gautas po 5 dienų, todėl Patikrinimo išvada nepagrįsta objektyviais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad dėl to pareiškėjas ir nubaustas, jog jis atvykęs į įvykio vietą, nepriėmė pareiškimo dėl padarytos žalos (nors parduotuvės atstovė G. Š. iš karto buvo nurodžiusi parduotuvei padarytą žalą), nesiaiškino kitų su įvykiu susijusių aplinkybių, jo neįformino, o šiuos veiksmus vėliau jau turėjo atlikti kiti policijos pareigūnai. Dėl to išlieka nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėjui nepatikrinus automobilį vairavusio asmens blaivumo, automobilio vairuotojas galimai išvengė žymiai griežtesnės administracinės atsakomybės. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.5, 44.8, 47, 49, 63.2, 63.4-63.7 punktų, bei Pareigybės aprašymo 7.3 p. reikalavimų, tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam Įsakymu paskirta nuobauda.
18. Teismas nenustatė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant nustatytą tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarką, todėl pareiškėjo paaiškinimus, kad tarnybinis patikrinimas atliktas paviršutiniškai, neišsiaiškinus visų tyrimui reikšmingų aplinkybių ir nesurinkus objektyvių bei patikimų įrodymui kaltinimui pagrįsti, vertino kaip nepagrįstus.
19. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalimi, tarnybinės nuobaudos rūšis parenkama atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes. Atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, nepažeidė Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, atsižvelgė į pareiškėjo stažą, į tai, kad jis buvo skatintas 5 kartus, galiojančių nuobaudų neturi, charakterizuojamas gerai, tačiau ne visuomet gali savarankiškai pasirinkti darbo metodus, iškilusių problemų su vadovais spręsti nelinkęs, į pastabas neįsiklauso, kolektyvo apibūdinamas kaip sunkaus charakterio asmenybė, autoriteto neturi, paskyrė kitą po švelniausios tarnybinę nuobaudą – papeikimą, todėl ir dėl tarnybinės nuobaudos parinkimo rūšies naikinti ginčijamo Įsakymo nėra jokio pagrindo.
III.
20. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.
21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde teismui. Papildomai nurodo, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėjo prie neteisingų ir bylos medžiagos neatitinkančių išvadų, kitus duomenis vertino vienpusiškai, savo pozicijos neargumentuodamas ir neparemdamas teisės normomis.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi patikrinimo medžiaga, liudytojų parodymais, iš esmės daugiau jokiais duomenimis teismas nesivadovavo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi byloje vadovasi tik kelių liudytojų parodymais, jų išsamiau netyrė ir neanalizavo, nelygino liudijimuose pateiktos informacijos ir bylos medžiagos, neatsižvelgė į tai, kad liudytojos gali būti suinteresuotos neigiamų parodymų davimu. Teismas neatsižvelgė į Policijos registruojamų įvykių registro žurnalo išrašą, iš kurio matyti, kokia užduotis buvo suformuluota policijos patruliui ir kokie užfiksuoti patikrinimo rezultatai; nuotraukos dviračių stovo įvykio vietoje padarytos praėjus 4 dienoms po įvykio; N. A. ir G. Š. rašytinius paaiškinimus, kurie rašyti 2016 m. balandžio 16-17 d. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad rašyti skundus dėl policijos pareigūnų elgesio jas paskatino Vilkijos PN nuovados viršininkas. Kadangi toks laiko tarpas (4 dienos) jei žala būtų tikrai padaryta, yra neprotingas. Suinteresuotas asmuo, išsikvietęs policijos pareigūnus dėl įvykio ir pamatęs, kad atvykę pareigūnai tariamai nesiima veiksmų, kuriuos pagal kompetenciją privalo atlikti, būtų skambinęs bendruoju pagalbos telefonu dar kartą.
Šalies argumentai
23. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, ar liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir atitinka bylos medžiagą, nepagrįstai nevertino kartu su pareiškėju ginčo dieną dirbusio E. M. parodymų. Pažymi, kad teismas privalėjo išsamiai ir argumentuotai pagrįsti, kodėl vadovaujasi būtent vienais, o ne kitais parodymais. Be to, atmesdamas pareiškėjo skundą, teismas visiškai neanalizavo pareiškėjui inkriminuotų teisės aktų nuostatų.
Atsiliepimas
24. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
25. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai įvertinęs objektyvius bylos duomenis ir liudytojų parodymus, pagrįstai nusprendė, kad apeliantas neveikė taip, kaip teisės aktais jis buvo įpareigotas veikti, todėl jo veikoje yra tarnybinio nusižengimo požymių. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad įvykio vietoje patruliai jokio pažeidimo nefiksavo, eismo įvykio neįformino, galimai nenustatė vairuotojo duomenų bei nuslėpė jo neblaivumo faktą. Reikalavimai policijos patruliui, atvykusiam į įvykio vietą, yra įtvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 Policijos patrulių veiklos instrukcijos IV skyriaus 44 punkte. Kaip nurodyta Patikrinimo išvadoje, pareiškėjas nesilaikė minėtoje instrukcijoje nustatytų reikalavimų ir tokiu neveikimu pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl jam pagrįstai skundžiamu Įsakymu paskirta nuobauda.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
27. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai netyrė ir neanalizavo liudytojų parodymų, nevertino kitų byloje esančių įrodymų, teisės aktų, dėl kurių pažeidimų kaltinamas pareiškėjas, nuostatų.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
29. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
31. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas V. D. netinkamai atliko savo pareigas bei jam priskirtas funkcijas ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 7 d.) yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1614/2013, 2015 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-2270/2014, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017).
33. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), sudarančias tarnybinio nusižengimo sudėtį, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.
34. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme ginčo nekyla dėl procedūrinių nuobaudos skyrimo aspektų, iš esmės proceso šalys nesutaria dėl to, ar egzistavo pagrindai skirti nurodytą nuobaudą atsakovo įvardintais pagrindais.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo tarnybinio nusižengimo aplinkybių konstatavimo, pagrįsto Tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje nustatyta, kad pareiškėjas, atvykęs į įvykio vietą, nenustatęs įvykio kaltininko, neįforminęs eismo įvykio, nerinkęs įrodymų, neapklausęs su eismo įvykiu susijusių asmenų ir liudytojų, nesudaręs eismo įvykio vietos schemos, nepatikrinęs vairuotojo blaivumo ir nesurašęs jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.5, 44.8, 47, 49, 63.2 ir 63.4-63.7 punktuose bei Kauno AVPK patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo 7.3 punkte nustatytų reikalavimų, ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą,teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas aukščiau minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Dėl to teisėjų kolegija, sutikdama su tokiu vertinimu bei tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu, iš naujo teismo nustatytų faktinių aplinkybių nekartoja. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.
36. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, liudytojų (parduotuvės darbuotojų) suinteresuotumo, teismo sprendimo nepakankamo argumentavimo bei teisės normų nurodymu, yra nepagrįsti ir atmestini.
37. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių palankiai pareiškėjui, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo išvados nemotyvuotos.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.