Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-23 · Administracinė byla Nr. I-813-821/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-23
Bylos Nr.
I-813-821/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03012-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-813-821/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03012-2016-8Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 8000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde ir jo papildyme (b. l. 1-7, 15-16) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas kankinančiomis, nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodytu laikotarpiu buvo laikomas perpildytose kamerose, dalį ploto užima baldai. Kamerose taip pat trūko inventoriaus, dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. 2013 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais (tikslaus laikotarpio neatsimena) karantino kameroje tris paras buvo laikytas su tuberkulioze sergančiu asmeniu. Lukiškių TI-K gyvenamojoje aplinkoje naudojamas asbestas. Kamerose nebuvo užtikrintas vėdinimas, langai nesandarūs, nešvarūs. Kamerose taip pat buvo drėgna, trūko oro, yra pelėsio, dulkių. Netinkamai įrengtas arba sugadintas vandens nutekėjimo mechanizmas, tualetas ir sanitarinis mazgas, nėra šilto vandens, neįrengti arba neveikia iškvietimo mygtukas. Naudodamasis tualetu buvo stebimas pareigūnų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė didelių nepatogumų, psichologinių išgyvenimų, buvo pažemintas jo orumas, atsirado fobijos, nuolat skaudėdavo galvą, pasidarė dirglus ir agresyvus, nemoka bendrauti su aplinkiniais. Pažymi, kad serga astma, 2-4 kartus per dieną naudoja inhaliatorių. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gryno oro trūkumo, blogo vėdinimo, pelėsio, dulkių, patalynės erkučių) astmos priepuoliai dažnėja. Taip pat nusilpo imunitetas, pradėjo nuolat sirgti, pablogėjo regėjimas, negali užmigti.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 22-32) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 25 d. prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.

Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Akcentavo tai, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių turberkulioze, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K apskaita (pagal vardus ir pavardes) kokie asmenys buvo laikomi kartu su pareiškėju nevedama, todėl jų pateikti neturi galimybės.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K sudaro sutartis su bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengiamos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų.

Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kratą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušo patalpos atsitinka higienos reikalavimus. Nuteistieji (suimtieji) aprūpinami higienos priemonėmis.

Paaiškina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, 3.1. punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 1,86 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2013-03-09 ir periodiškai buvo laikomas iki 2013-11-08 (b. l. 23-24). Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013-03-04 iki 2015-04-02 (pareiškėjo skaičiavimu apie 100 dienų), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K 2014 -2015 metais. Atsakovės atstovo nurodyti duomenys apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K sutampa su jo asmens įskaitos kortelės duomenimis. Gavęs atsiliepimą pareiškėjas jokių prieštaravimų dėl jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpio neatitikimo nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas vadovaujasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenis ir vertina pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-03-09 iki 2013-11-08.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti 3 metų senaties terminą (b. l. 21).

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui parengtas ir išsiųstas 2016 m. liepos 21 d. (vokas, b. l. 9), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2013-07-21 pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, jog jo kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suėmimo vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2013-03-09 iki 2013-07-21 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2013-08-30 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, plotas - 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2013-09-01 (2 asmenys kameroje). 2013-09-02 perkeltas į kamerą Nr. 255, plotas - 24,38 kv. m. (6 asmenys kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2013-09-12 (kameroje laikytų asmenų skaičius kito nuo 5 iki 7). 2013-09-13 išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją 2 - ąjį sektorių.

2013-10-23 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2 - ojo sektoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2013-10-24 perkeltas į kamerą Nr. 404, plotas - 17,02 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2013-10-28 (kameroje laikytų asmenų skaičius kito nuo 3 iki 4). 2013-10-29 perkeltas į kamerą Nr. 386, plotas - 26,81 kv. m. (1 asmuo kameroje). Kameroje Nr. 386 pareiškėjas laikytas iki 2013-11-06 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 4 asmenų). 2013-11-07 perkeltas į kamerą Nr. 404, plotas - 17,02 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2013-11-08 išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirosios kolonijos 2 - ąjį sektorių.

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas teigia, kad dalį kameros ploto užima baldai, todėl plotas dar labiau sumažėja. Vertinant šių pareiškėjo argumentų pagrįstumą pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013-08-30 – 2013-11-08) Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikytas 28 dienas, iš jų 8 dienas minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo nežymiai pažeista (2013 m. rugsėjo mėnesį, kai kameroje Nr. 255 buvo laikyti 7 asmenys, vienam asmeniui teko 3,48 kv. m.).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad 2013 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais (tikslios datos neatsimena) karantino kameroje buvo laikomas kartu su tuberkulioze sergančiu asmeniu. Paaiškino, kad nurodyti minėto asmens vardo ir pavardės negali. Išvadą dėl to, jog kartu laikomas asmuo serga uždara arba atvirta tuberkuliozės forma padarė sužinojęs, jog jis yra iš Pravieniškių pataisos namų 18 kameros ar būrio.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (ginčui aktuali redakcija galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2014-10-04) 70 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) (ginčui aktuali redakcija galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01) 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte, buvo nustatyta, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų laikomi tik atvira tuberkuliozės forma sergantys asmenys. Lukiškių TI-K paaiškino, kad griežtai laikosi SVĮ numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, o duomenų, kokie asmenys (pagal vardus ir pavardes) buvo laikomi kartu su pareiškėju kamerose nekaupia ir teismui jų pateikti negali. Pareiškėjas taip pat negali nurodyti asmens vardo ir pavardės, kuris pareiškėjo nuomone, sirgo uždara ar atvira tuberkuliozės forma. Pareiškėjas raštu skundų Lukiškių TI-K dėl galimų izoliavimo pažeidimų nereiškė (b. l. 33). Iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų (b. l. 15-16) matyti, kad pareiškėjas išvadą, jog kartu su juo esantis asmuo serga kokia nors tuberkuliozės forma padarė tik remdamasis jo bausmės atlikimo vieta, t. y. prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Į bylą pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 69-84) nėra medicininių įrašų, kad pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K ar vėliau būtų susirgęs tuberkulioze (nepriklausomai nuo jos formos). Atsižvelgiant į nurodyta aplinkybes nėra pagrindo išvadai, jog Lukiškių TI-K pažeidė suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimus.

Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojusi iki 2015-11-01).

Pareiškėjas grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde nurodė, kad jo laikymo sąlygos neatitiko higienos reikalavimų, t. y. kamerose buvo drėgna, nešvaru, trūko gryno oro, šviesos, neužtikrintas vėdinimas, nesandarūs langai, yra pelėsio. Sugadinti ar netinkami santechnikos įrenginiai.

Ginčo metu galiojusios higienos normos 24 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22 punktas). Santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis tai pat turi būti atitikti higienos normose nustatytus rodiklius. HN 76:2010 56, 60 punktai laisvės atėmimo įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir kitų buitinių parazitų, ant kamerų sienų ir lubų nebūtų pelėsio.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais) nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 43, 53, 50-52). Patikrinimų metu kameroje Nr. 115 buvo nustatytas apšvietimo pažeidimas (b. l. 41), vietomis pajuodę lubos, atsilupę sienų dažai (b. l. 43-44). Pažeidimas grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalintas - kameroje Nr. 115 atliktas remontas (b. l. 46). Kameros Nr. 404 patikrinimo metu nustatyta, kad įrengtame sanitariniame mazge nebuvo unitazo, užfiksuota pelėsio pažymių (b. l. 47-48). Kameroje Nr. 386, 114 pažeidimų nenustatyta (b. l. 40, 50-52, 53). Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kitus higienos pažeidimus, nei patikrinimų metu nustatė Vilniaus visuomenės sveikatos centras, byloje nėra. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K nesikreipė, šalinti higienos reikalavimų neatitikimų neprašė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus.

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (redakcija galiojusi nuo 2009-07-17 iki 2016-01-27), 14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameroje privalo būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl nedidelio kamerų ploto įrengti papildomų baldų nėra galimybių. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose įrengti tualetai atskirti tik nedidele sienele ir nėra visiškai izoliuoti, todėl turėjo juo naudotis kitų asmenų ir pareigūnų akivaizdoje. Tai keldavo diskomfortą, žemino garbę ir orumą.

Eksploatavimo taisyklių 14.5. punkte (redakcija galiojusi nuo 2009-07-17 iki 2016-01-27) nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN reikalavimus (b. l. 27). Teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis) besinaudodamas tualetu nebūtų matomas kitų asmenų. Be to, tinkamas tualeto atskyrimas leistų išvengti ir nemalonių potyrių dėl sklindančių kvapų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad Lukiškių TI-K gyvenamojoje aplinkoje (pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje, sienų, elektros laidų ir šiluminės trasų izoliacijose) yra asbesto, kas pareiškėjui kėlė nerimą dėl neigiamo poveikio jo sveikatai.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ (toliau – Nutarimas) 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Lukiškių TI-K nurodė, kad šio reikalavimo laikosi ir Nutarimo 3.1 punkte nurodyti dirbiniai Lukiškių TI-K nenaudojami (b. l. 29). Į bylą pateiktoje pažymoje (b. l. 34-35) taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų statinių konstrukcijose asbesto nėra. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir paaiškinimais.

Reikalavimą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad kamerose nėra šilto vandens, o dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę.

Ginčo metu galioję teisės aktai nenumatė pareigos į kamerų sanitarinius mazgus tiekti šiltą (karštą) vandenį. Aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pareiškėjas neginčija.

Pareiškėjas taip pat skunde abstrakčiai nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo arba neveikė iškvietimo mygtukai, išduotoje patalynėje veisėsi dulkių erkutės, tačiau šių aplinkybių konkretizavo, kada ir kokiose kamerose iškvietimo mygtukų nebuvo ar jie neveikė ir kada jam buvo išduota netinkama patalynė nenurodė, dėl to į Lukiškių TI-K nesikreipė. Esant šioms aplinkybėms nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų padažnėjo astmos priepuoliai, pablogėjo regėjimas, nusilpo imunitetas, dėl oro trūkumo nuolat skaudėdavo galvą, negalėdavo užmigti. Į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 74-84) nustatyta, kad pareiškėjas bronchine astma serga nuo vaikystės (b. l. 74, 79), tačiau ginčo laikotarpiu būdamas Lukiškių TI-K (nuo 2013-08-30 iki 2013-09-13 ir nuo 2013-10-23 iki 2013-11-08) dėl astmos (priepuolių padažnėjimo), regėjimo pablogėjimo, galvos skausmų ar nemigos nesikreipė (b. l. 80-81). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 8 dienas buvo nežymiai pažeistas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nustatyti keli higienos normų pažeidimai, tikėtinai trūko kietojo inventoriaus. Teismo vertinimu, vien privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas ir asmeninės erdvės trūkumas yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir pertrauką tarp jų, pažeidimo trukmę, jo pobūdį, mastą ir nesant duomenų, kad tai neigiamai įtakojo pareiškėjo sveikatą, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos priteisti 8000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 80 EUR.

Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 1,86 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 31 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 1,86 EUR (31 x 0,06).

Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 80 EUR (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Iveta Pelienė