Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, V. J. ir L. J. dėl draudimo išmokos priteisimo ir nepagrįsto praturtėjimo, tretieji asmenys byloje - akcinė bendrovė DNB bankas ir A. J.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. J. kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, V. J. ir L. J. priteisti 72 746,46 Eur; priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 63 641,72 Eur neišmokėtos draudimo išmokos; priteisti iš atsakovų V. J. ir . J. 3 409,74 Eur palūkanų, o iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 4 887,56 Eur palūkanų; taip pat priteisti procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų V. J. ir L. J. atžvilgiu – areštuoti jų turtą bendrai 76 383,78 Eur sumai. Nurodė, kad atsakovams pareikšto reikalavimo suma yra didelė, atsakovai elgiasi nesąžiningai ir gera valia negrąžina ieškovui priklausančių piniginių lėšų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.Teismas nurodė, kad ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia didele ieškinio suma, tačiau didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti turto areštą, kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę. Šio klausimo išsprendimas vien tik esant didelei reikalavimo sumai (kurią savo nuožiūra nustato ieškovas), neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumo vykdymą. Teismas pažymėjo, kad grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui galėtų kilti tada, jei būtų duomenų apie tai, kad atsakovai ketina perleisti, įkeisti turimą turtą, jį paslėpti, sunaikinti ar imtis kitokių veiksmus tam, kad išvengtų galimo išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą, tačiau tokių aplinkybių ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo. Be to, ieškovas pareiškė solidarinį reikalavimą trims atsakovams, kurių vienas – AB „Lietuvos draudimas“, todėl tuo atveju, jeigu teismas priimtų ieškovui palankų sprendimą, ieškovas turėtų teisę rinktis į kurį solidariai atsakingą skolininką nukreipti išieškojimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas R. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nutartyje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, taigi ir ieškovas neprivalo tokių įrodymų pateikti.Atsakovų nesąžiningą elgesį įrodo pačios bylos faktinės aplinkybės, t. y., kad ieškovo sąskaita buvo padengtas atsakovų V. J. ir L. J. asmeninis įsiskolinimas bankui, o skolą atgauti tiesiogiai iš atsakovų nėra galimybių. Šios aplinkybės bei tai, kad reikalavimo suma atsakovams kaip fiziniams asmenims yra didelė, jų finansinė padėtis sunki (atsakovai turi įsiskolinimų už 351 525,53 Eur, jų turimas turtas yra įkeistas), atsakovai dažnai sudaro turto perleidimo sandorius, į raginimus nereaguoja, įrodo grėsmę, jog atsakovai gali slėpti turtą, mėginti jį perleisti.Tai, kad reikalavimas pareikštas ir AB „Lietuvos draudimas“, neturi reikšmės, kadangi reikalavimai AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovams pareikšti dėl to paties dalyko, tačiau skirtingais teisiniais pagrindais, todėl yra tikimybė, jog ieškinio reikalavimas AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu gali būti atmestas.Atsakovai V. J. ir L. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Atsiliepime pateikia šiuos atsikirtimus:Ieškovas klaidina teismą dėl ieškovų įsipareigojimų dydžio ir kitų faktinių aplinkybių. V. J., 2015 m. rugsėjo 9 d. Akcijų pirkimo pardavimo sutarties bei Laidavimo sutarčių pagrindu, atliko įskaitymą 64 492 Eur sumai iš gautos draudimo išmokos (72 746,46 Eur), apie tai informavo ieškovą bei, siekdamas sumokėti po atlikto įskaitymo likusią 8 254,47 Eur skolą, kreipėsi į ieškovą visais žinomais kontaktais, kad šis nurodytų banko sąskaitą, tačiau ieškovas šios informacijos nepateikė. Ieškovas neįrodė būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y., kad atsakovų veiksmai kelia grėsmę sprendimo įvykdymui, atsakovų nesąžiningumo bei blogos turtinės padėties. Atsakovai turi pakankamai turto, kurio tik dalis įkeista bankui, įsipareigojimų bankui vertė sudaro 25 615,82 Eur, o įsipareigojimų įvykdymo terminas sueina tik 2025 m. balandžio 12 d., atsakovai turto neslepia ir neketina realizuoti.Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovas netinkamai skaičiuoja atsakovų įsipareigojimų dydį, kadangi 351 525,53 Eur suma yra bendra atsakovų prisiimta prievolės suma, tačiau atsakovai anksčiau termino įvykdė įsipareigojimus pagal kredito sutartį dėl 289 620 Eur dydžio paskolos, įsipareigojimai pagal kitą kredito sutartį dėl likusios sumos taip pat buvo vykdomi. Ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo, kadangi nenurodo, kokius dažnai sudarinėjamus atsakovų sandorius turi omenyje, be to, pats nereaguoja į atliktą įskaitymą ir atsakovų siekį sumokėti likusią skolą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatęs šių priemonių taikymo pagrindų.Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas įvykdė pirmąją sąlygą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, šios aplinkybės šalys neginčija, todėl, atsižvelgiant į ginčo ribas, apeliacinės instancijos teismas dėl šios sąlygos plačiau nepasisako. Tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, apeliantas įrodinėjo teigdamas, kad ieškinio reikalavimo suma, atsižvelgus į atsakovų finansinę padėtį ir tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, jiems yra didelė, taip pat teigė, kad atsakovai elgiasi nesąžiningai.Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi pažymėdamas, kad didelė reikalavimo suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos ir šį apelianto argumentą atmetė pagrįstai. Galiojantys įstatymai atsakovų nesąžiningumo nepreziumuoja, todėl apeliantui tenka procesinė pareiga šia aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovų nesąžiningumą apeliantas iš esmės grindžia tuo, jog pastarieji nesutinka su ieškovo reikalavimu jų atžvilgiu, tačiau vien ta aplinkybė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas teisme, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumą. Kaip pagrįstai ginčijamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia ieškovui pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas nenagrinėja ieškovo pareikšto reikalavimo iš esmės, todėl negali jau šioje stadijoje spręsti, kad ieškovo reikalavimas atsakovams yra neabejotinai pagrįstas, ir kad atsisakymas jį vykdyti galėtų būti vertinamas kaip atsakovų nesąžiningumas. Be to, tai, kad atsakovai nesutinka su pareikštu reikalavimu, savaime nereiškia, jog jie vengtų vykdyti jų atžvilgiu priimtą jiems nepalankų teismo sprendimą, jei toks būtų priimtas. Teigdamas, kad atsakovai dažnai sudaro turto perleidimo sandorius, apeliantas nepateikia teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys nepatvirtina apelianto teiginių, kad atsakovų turtinė padėtis yra prasta, ir kad atsakovai, sudarydami turto perleidimo sandorius, siekia išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.