Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui K. Č. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su mama ieškove J. Č.; priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), mokant kiekvienai po 200 Eur/mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl naujų įrodymų

8. Ieškovė ir atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus ir kartu su jais pateikė naujus įrodymus.

9. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

10. Apeliacinės instancijos teismas priima šalių naujus įrodymus, tačiau dėl jų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo įvertinimui.

Dėl skundo argumentų

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo.

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

13. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

15. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

16. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną vaikų gyvenamąją vieta su ieškove, rėmėsi jos nurodytomis šiomis aplinkybėmis: 1) nepilnametis vaikas M. Č. faktiškai gyvena su ieškove nuomojamame būste, esančiame (duomenys neskelbtini), o nepilnametis vaikas A. Č. faktiškai gyvena su atsakovu; 2) ieškovė nesutinka išskirti vaikų; 3) šiuo metu ieškovė nuomojasi būstą su patogumais, o atsakovas gyvena būste be patogumų, todėl ieškovė nurodo, kad ji suteikia tinkamas gyvenimo sąlygas, bei gali tinkamai vaikus auklėti, skirti jiems pakankamai laiko, bei prižiūrėti.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės ir atsakovo būstų tinkamumas vaikams gali būti įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Tuo tarpu teismui šiuo metu turimais duomenimis ir šalių pateiktais argumentais nustatyta, kad ieškovės būsto nuomos sutartis yra pasibaigusi, ieškovė ją planuoja pratęsti, bet duomenų dėl jos pratęsimo šiuo metu byloje nėra. Atsakovas pateikė teismui duomenis, kad jo gyvenamojoje vietoje, t. y. adresu (duomenys neskelbtini), yra deklaruota ir šalių dukters A. Č. gyvenamoji vieta. Kaip teisingai nurodo atsakovas, aplinkybę, kad dabartinė šalių dukters A. Č. gyvenamoji vieta (pas tėvą adresu (duomenys neskelbtini)) yra mergaitei įprasta ir nuolatinė gyvenamoji vieta rodo ir (duomenys neskelbtini) lopšelio - darželio (duomenys neskelbtini) pažyma, iš kurios matyti, kad šią ugdymo įstaigą mergaitė lanko nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., kad yra tinkamai prižiūrima ir aprūpinama tėvo, kuris aktyviai dalyvauja ugdymo procese ir tinkamai vykdo sako kaip tėvo pareigas. Tuo tarpu iš pateiktos informacijos matyti, kad ieškovė J. Č. vaikui lankant priešmokyklinę klasę nebuvo atvykusi nė karto. Remiantis (duomenys neskelbtini) lopšelio - darželio (duomenys neskelbtini) pažyma, tėvas dalyvauja vaiko ugdyme, darželio bendruomenės renginiuose. Tiek ieškovė, tiek atsakovas yra registruoti užimtumo tarnyboje. Duomenų, kad atsakovas netinkamai rūpintųsi vaiku, byloje nėra. Ieškovė nurodo, kad ji neturi transporto priemonės, vaiko į jai įprastą ugdymo vietą negalėtų nuveži, kad tariasi dėl mergaitės priėmimo į kitą ugdymo vietą, bet šiai aplinkybei pagrįsti, kad vaiką tikrai priims į naują ugdymo vietą, duomenų nepateikia. Taigi, teismas įvertina aplinkybę, kad vaiko gyvenamąją vietą nustačius su motina, vaikas neapibrėžtą laiką gali likti be ugdymo, kas neatitinka vaiko interesų.

19. Taip pat teismas įvertina reikšmingą faktą, kad šalys buvo sutarusios, jog A. gyvenamoji vieta nustatoma su atsakovu K. Č., o mažesnės dukters M. Č. gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove J. Č.. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo į bylą pateiktas 2022 m. gruodžio 28 d. Šiaulių rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro raštas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad tokį sprendimą ieškovė priėmė dėl vaiko gerovės, kad pakeitus gyvenamąją vietą turės pasikeisti vaiko ugdymo įstaiga, artima jai aplinka. Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė nurodo, kad ieškovės sutikimas buvo išgautas psichologinio spaudimo tiek įstaigos darbuotojų, tiek ir atsakovo pagalba, tačiau šioje bylos stadijoje tokios ieškovės pozicijos nėra galimybės tinkamai įvertinti, todėl teismas prioritetą teikia šalių pačių sudarytam susitarimui, įvertinus, kad pakeitus vyresnio vaiko gyvenamąją vietą nėra duomenų, kad vaiko ugdymas bus tinkamai užtikrinamas.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs naujus šalių pateiktus įrodymus, sprendžia, kad jie sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

21. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalis). Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y. teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis).

22. Bylos duomenis, tiek ieškovė, tiek atsakovas yra registruoti Užimtumo tarnyboje, todėl įvertinus aplinkybę, kad jų sutarimu vyresnis vaikas gyvena su tėvu, o jaunesnis – su mama, abu tėvai šiuo metu neturi darbo, nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu taikyti laikiną (iki bylos išnagrinėjimo) išlaikymo priteisimą.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

24. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kad kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji duomenys sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gruodžio 16 d. nutartį.

Ieškovės J. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo juos priėmimo dienos.