Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Editos Lapinskienės ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos I. B. atstovo advokato L. Straukos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. buvo kaltinama tuo, kad ji 2014-05-30 apie 10 val. namų valdoje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sumušė I. B., kuriai sumušė dešinį petį, sukeldama dešinio peties sąnario skausmą, dėl ko I. B. negalėjo pakelti rankos, ir žvakidžių duženomis sužalojo dešinį riešą, dėl ko rieše liko smulkios žaizdos, susidarė kraujosruva. Sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu A. J. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Teismas motyvavo, jog vertinant prieštaringus kaltinamosios ir privačios kaltintojos parodymus reikia atsižvelgti į tai, kad tarp A. J. ir I. B. santykiai dar iki įvykio buvo konfliktiški, todėl tokio pobūdžio bylose privačių kaltintojų parodymai turi būti vertinami atsargiai, atsižvelgiant į kitus objektyvius bylos duomenis ir jokiu būdu negali būti suabsoliutinami. Pažymėjo, jog liudytojos G. K. santykiai su kaltinamąja taip pat konfliktiški, be to, jos elgesys įvykio metu leidžia pagrįstai abejoti, kad ši liudytoja įvykį apskritai būtų mačiusi. Teismas nurodė, kad byloje esantys pareigūnų parodymai neatitinka privačios kaltintojos nurodytos aplinkybės, kad jos ranka įvykio metu buvo akivaizdžiai sužalota, šios aplinkybės nepatvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, todėl teismas konstatavo, jog dėl šių priežasčių negali daryti išvados, kad specialisto išvadoje užfiksuoti sužalojimai atsirado dėl kaltinamosios veiksmų.

Apeliaciniu skundu privačios kaltintojos atstovas prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, pripažinti A. J. kalta padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tenkinti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nukentėjusioji nesutinka, kadangi mano, jog teismo nuosprendis nepagrįstas. Pažymi, kad nukentėjusioji kreipėsi į teismą, prašydama patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltinamąją A. J. dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto. 2014-05-30 apie 10 val. gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji buvo sumušta kaltinamosios A. J., kuri sumušė jos dešinį petį, tuo sukeldama nukentėjusiajai dešinio peties sąnario skausmą, žvakidžių duženomis buvo sužalotas dešinys riešas, dėl šio sužalojimo rieše liko smulkios žaizdos, susidarė kraujosruva. Nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu šioje byloje, mano, kad teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai turėjo įvertinti byloje surinktus įrodymus ir juos lyginti vieną su kitu. Mano, kad teismas turėjo įvertinti ir teismo medikų išvadose užfiksuotus nukentėjusiosios sužalojimus ir sulyginti juos su kitais įrodymais. Teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad esą nukentėjusios patirtų sužalojimų nepatvirtina vaizdo įrašas, kurį pateikė kaltinamoji, tačiau su tokia teismo išvada nesutinka. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1461/14(03) nurodyta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas dešinio peties sąnario sumušimas, poodinė kraujosruva kairiojo žasto vidiniame paviršiuje, dešinio dilbio bei riešo sričių poodinės kraujosruvos su smulkiomis žaizdelėmis gavosi bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais, dešinio riešo sritį galimai paveikus aštriais daiktais, tikėtina stiklo šukėmis. Pažymi, kad vaizdo įrašas buvo padarytas netrukus po to, kai nukentėjusioji buvo sužalota, todėl laiko akivaizdžiu, kad vaizdo įraše sumušimai ir negalėjo matytis, bei negalėjo matytis ir kraujosruvos, kurios filmavimo metu tiesiog dar nebuvo spėjusios susiformuoti. Mano, kad teismas be jokio pagrindo nesivadovavo byloje apklaustos liudytojos M. T. parodymais, kuri, būdama gydytoja, vizualiai apžiūrėjo nukentėjusiąją ir nustatė jai sumušimus, kitus sužalojimus bei savo paaiškinimuose, teiktuose teismo posėdžio metu nurodė, kad kraujosruvos išryškėja po 2-3 dienų, o ne iš karto po sumušimo. Mano, kad teismas be jokio pagrindo nesivadovavo liudytojos G. K. parodymais, motyvuodamas nereikšmingomis priežastimis. Pažymi, kad byloje apklausta liudytoja G. K. nėra priešiškai nusitekusi prieš A. J., todėl teismas privalėjo įvertinti jos nuoseklius parodymus.

Teismo posėdyje privati kaltintoja ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

A. J. buvo kaltinama tuo, kad ji 2014-05-30 apie 10 val. namų valdoje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sumušė I. B., kuriai sumušė dešinį petį, sukeldama dešinio peties sąnario skausmą, dėl ko I. B. negalėjo pakelti rankos, ir žvakidžių duženomis sužalojo dešinį riešą, dėl ko rieše liko smulkios žaizdos, susidarė kraujosruva. Sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent A. J. padarė nukentėjusiajai I. B. specialisto išvadoje nustatytus kūno sužalojimus. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis išteisintosios A. J. bei policijos pareigūnų liudytojų V. G. ir M. M. parodymais, o nukentėjusiosios I. B. ir liudytojos G. K. parodymų patikimumu suabejojo, kadangi nustatyta, jog pastarųjų santykiai su išteisintąja yra konfliktiški. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą, nukentėjusiosios I. B. atstovas apeliaciniame skunde nurodo, jog liudytoja G. K. nėra priešiškai nusiteikusi prieš A. J., be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos gydytojos M. T. parodymais, nes ji vizualiai apžiūrėjo nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, o byloje pateiktuose vaizdo įrašuose sužalojimų nesimato, nes buvo praėjęs trumpas laiko tarpas, kraujosruvos išryškėja po 2-3 dienų, o ne tuoj po sumušimo.

Byloje neginčytinai nustatyta, jog 2014-05-30 apie 10 val. tarp I. B. ir A. J. kilo konfliktas dėl bendro naudojimo patalpose I. B. laikomų daiktų, ko neneigia abi konflikto dalyvės, tačiau nesutinkama dėl to, ar prieš I. B. buvo panaudota fizinė jėga, ir ar jai buvo padarytas sveikatos sužalojimas, atitinkantis nežymaus sveikatos sutrikdymo mąstą. Kaip matyti, šioje byloje išteisintosios A. J. kaltė grindžiama nukentėjusiosios I. B., liudytojos G. K. parodymais ir specialisto išvada, tuo tarpu A. J. teisinančią versiją grindžia išteisintosios A. J., liudytojų policijos pareigūnų V. G., M. M. parodymai ir byloje esanti vaizdo medžiaga. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar byloje yra (jei taip, tai ar pakankamai) įrodymų, kurie neginčijamai ir nekeliant abejonių pagrindžia A. J. kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios I. B. sveikatą.

Nukentėjusioji I. B. pirmos instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 54-55) nurodė, kad tą dieną kaltinamoji atėjo į jos namus ir pasakė „gali pakilti į džiovyklą“. Kai pakilo, A. J. paklausė, ar tai jos daiktai, ji atsakė, kad jos. Prasidėjo siautėjimas, daiktų mėtymas. Ji buvo šoke, iš karto paskambino G. K.. Tai buvo apie 10.30 val. A. J. su maišu trenkė, išdaužė gėlių stovą. Prieš atvažiuojant policijai, A. J. trenkė jai maišu. Pirmi smūgiai buvo prie jos buto durų. A. J. nemušė jos prie balkono. Kai paskambino policijai, jau buvo smurtas. Tada A. J. trenkė su taše. Kol atvažiavo policija, gavo dar smūgį. Kai atvažiavo policija, buvo likusios jau žvakių duženos. Pirmiau paskambino G. K., o po to policijai. Laiptinėje konfliktas vyko. Triukšmas buvo nemažas, bet niekas iš kaimynų neišlindo iš butų. Ją pareigūnai norėjo vežtis į nuovadą, bet ji negalėjo važiuoti, nes po to, kai A. J. sumušė jos vyrą, jis nevaikšto. Kitą rytą nunešė pareiškimą į nuovadą. Dėl šio įvykio reiškia civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios I. B. teikiamą versiją palaiko liudytoja G. K., kuri pirmos instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 56-57) parodė, kad pažįsta tiek kaltinamąją, tiek nukentėjusiąją. Buvo penktadienis, paskambino I. B. šaukdama, kad gelbėtų, atvažiuotų. Ji klausė, kas atsitiko, I. B. nurodė, kad ją A. J. puola. Tada ji pasiūlė I. B. skambinti policijai. Pati po 5 min. atvažiavo į namą. Kai įėjo į laiptinę, viena sena moteris išėjo iš laiptinės. Laiptinėje girdėjo I. B. šaukimą „Ko tu mane muši“. Įėjo į liftą, atsidarius lifto durims pamatė, kaip A. J. užsimojo žaliu krepšiu ir trenkė į kaimynės ranką. Ji iš karto nuspaudė lifto mygtuką į pirmą aukštą ir durys užsidarė. Nenorėjo veltis, nes yra nuo A. J. labai nukentėjusi. Einant į namus, laiptinėje pamatė atvykstant policijos ekipažą, todėl ten daugiau nėjo. Vakare užsuko į namus pas I. B., pastaroji labai verkė, sakė, kad A. J. puolė, terorizuoja I. B. šeimą. I. B. pyko ir ant jos, kad neapsaugojo nuo A. J.. I. B. papasakojo, kas vyko koridoriuje, be to, ji pati matė vaizdą. Po incidento viskas buvo išmėtyta, I. B. buvo šoke. I. B. visa virpėjo, skundėsi rankos skausmu, bet važiuoti į ligoninę negalėjo, nes namuose yra vyras, kurį reikia prižiūrėti, tačiau pati nematė sužalojimų pas I. B.. Anksčiau konfliktinė situacija tarp jos ir A. J. buvo, po ko nebendrauja su ja.

Tai, jog praėjus keturioms dienoms po 2014-05-30 konflikto, 2014-06-03 medicinos įstaigoje apžiūrint I. B. buvo užfiksuoti jai padaryti sužalojimai, matyti iš 2014-07-18 specialisto išvados (b. l. 4-5), kuria nustatyta, kad ištyrus medicininius dokumentus matosi, jog I. B. buvo padaryti šie sužalojimai: dešinio peties sąnario sumušimas, poodinė kraujosruva kairiojo žasto vidiniame paviršiuje, dešinio dilbio bei riešo sričių poodinės kraujosruvos su smulkiomis žaizdelėmis. Išvardintus sužalojimus I. B. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais, dešinio riešo sritį galimai paveikus aštriais daiktais – stiklo šukėmis. Sužalojimus I. B. galėjo patirti josios nurodytu laiku, t. y. 2014-05-30, I. B. sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties.

Tuo tarpu A. J. kaltę neigianti versija grindžiama pačios išteisintosios A. J., taip pat ir policijos pareigūnų pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais.

Išteisintoji A. J. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 127-128) parodė, kad įvykis buvo, kai ji paprašė I. B. atlaisvinti bendrą balkoną nuo jos daiktų, kurių buvo labai daug. Kaimynai skundėsi, kad negali naudotis balkonu kaip džiovykla, nes jis užgriozdintas. Ji viską filmavo. Kai pakilo laiptais prie balkono, ji paklausė I. B., ar tai jos daiktai. Nukentėjusioji pradėjo prieštarauti, vyko apsižodžiavimas, nes ji pasakė, kad I. B. privalo išnešti savo daiktus. Nukentėjusioji atsakė, kad negali, tada ji pasisiūlė padėti. Nunešė stovą gėlėms, dar kažkokius daiktus, krepšį. I. B. buto durys atsidarė, nukentėjusioji išėjo, ir ji I. B. pasakė, kad pasiimtų daiktus. Nukentėjusioji nurodė daiktus palikti prie durų, bet ji dar kartą pasiūlė jai juos pasiimti. I. B. norėjo ją pastumti, o pati rusiškai pasakė, kad tai ji ją stumdo ir ėmė rėkti. Tada ji nusisuko ir pradėjo kilti į viršų. I. B. pasakė, kad ji turės atsakyti už tai, ką sudaužė, nes jai kylant laiptais pasigirdo kažkoks garsas. Girdėjo, kaip I. B. kažkam pasakė atnešti telefoną, nes skambins į policiją. Jai iš balkono išnešus dar vieną spintelę, išgirdo, kaip I. B. sako telefonu, kad ją sumušė. Nukentėjusioji atėjo prie bendro naudojimo balkono, parodė jai priklausiusius daiktus, ir tada I. B. ją uždarė balkone. Nukentėjusioji laikė rankeną, ji prašė ją išleisti, bet nukentėjusioji pasakė, kad neišleis tol, kol patrulis neatvažiuos. Vaizdo įraše matyti, kad I. B. nesužalota, nes chalato rankovės trumpos. Balkono duris paleido tik tada, kai laiptais kilo policijos pareigūnai. Tuo metu jos telefonas išsikrovė ir įrašo nėra. I. B. policininkams pasakojo apie savo gyvenimą, jos ji pareigūnams nerodė kaip asmens, kuris sumušė I. B.. Nukentėjusiajai pareigūnai pasiūlė važiuoti kartu, bet pastaroji atsisakė. Po kiek laiko ji pas nukentėjusiąją buvo nuėjusi, tai buvo maždaug po 4 valandų, bet jokių sužalojimų ji neturėjo. Kodėl I. B. teigia, kad „lakstė” vazonai, nežino, nes ji kalbėjo ramiai, o nukentėjusioji šaukė. Fizinio kontakto su I. B. nebuvo, pastaroji tik gąsdindama bandė eiti link jos, bet fizinio sąlyčio nebuvo.

Policijos pareigūnas liudytojas M. M., duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje (b. l. 126) nurodė, kad jei nėra sulaikytų, nukentėjusiųjų, tai tada tarnybinis pranešimas nerašomas, nebent smurtas artimoje aplinkoje, tada būtinai rašomi dokumentai. Jei niekas nerašo pareiškimo, tai tada žmogus turi būti akivaizdžiai sužalotas, tokiu atveju rašo tarnybinį pranešimą ir priima pareiškimą. Jei yra akivaizdūs sužalojimo požymiai, tik tada rašo dokumentus. Jei nieko nerašė, tai nieko tokio nebuvo. Jei atvykę mato konfliktuojančius žmones, tai apklausia liudytojus, jei yra agresija, tai sulaiko agresyvų asmenį. Jei bendravimas paprastas, tai problemos sprendžiamos vietoje. Jei asmuo turi pretenzijų ir sako, kad rašys pareiškimą, tai tada galimą kaltininką pristato į komisariatą, tada rašomi tarnybiniai pranešimai. Sužalojimai turi būti akivaizdūs - mėlynė, skausmas, paraudimas, žaizdos. Jei nukentėjusysis sako, kad rašys pareiškimą, tai tada surašo tarnybinius pranešimus. Iš esmės analogiškus parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje davė policijos pareigūnė liudytoja V. G. (b. l. 126), kuri parodė, kad nepamena moterų, veidai kažkur matyti, bet kur – negali pasakyti. Jei nukentėjęs asmuo nerašo pareiškimo, tai jie irgi nerašo tarnybinių pranešimų. Jei yra sužalojimai akivaizdūs, tada rašo tarnybinius pranešimus, jei sužalojimų nelabai matosi, jei nereikia medikų, nerašo tarnybinių pranešimų. Jie klausia asmens, ar reikia medikų, ar rašys pareiškimą, jei pasako žmogus, kad pretenzijų neturi, tai nerašo ir tarnybinių pranešimų.

Aptarti nagrinėjamos bylos dalyvių parodymai, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog tarp išteisintosios A. J. iš vienos pusės ir nukentėjusiosios I. B. bei liudytojos G. K. iš kitos pusės yra susiklostę įtemti santykiai, asmenys yra priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, vyksta nuolatiniai konfliktai. I. B. ir A. J. konfliktuoja dėl naudojimosi bendrojo naudojimo patalpomis, be to, I. B. kaltina A. J., kaip daugiabučio namo savininkų bendrijos (DNSB) valdybos pirmininkę, netinkamai atliekant savo pareigas. Tai, kad jos santykiai su A. J. konfliktiški, nurodė ir G. K.. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad G. K. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 140 str. 1 d. už A. J. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą. Minėtoje byloje duodama parodymas G. K. nurodė, kad jai tapus gyvenamojo namo bendrijos pirmininke, tarp jos ir A. J. bei pastarosios motinos, gyvenančių tame pačiame name, nuolat kilo konfliktai. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo matyti, kad G. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos darbo sutarties su DNSB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukimą neteisėtu nurodydama, kad pirmininke neteisėtai išrinkta A. J., bet jos ieškinys atmestas. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo matyti, kad ieškovė DNSB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama valdybos pirmininkės A. J., pateikė ieškinį atsakovams, tarp jų ir G. K. bei I. B. nurodant, kad DNSB „(duomenys neskelbtini)“ valdyba be DNSB „(duomenys neskelbtini)“ bendrijos narių susirinkimo nutarimų priėmė sprendimus dėl priedų prie atlyginimų mokėjimo, todėl padarė DNSB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuostolius, tačiau teismas sprendimu ieškinį atmetė. Iš išvardintų duomenų matyti, jog tarp išteisintosios A. J. ir nukentėjusiosios I. B. bei liudytojos G. K. vyksta nuolatiniai konfliktai dėl DNSB „(duomenys neskelbtini)“ valdymo, daugiabučio namo priežiūros, bendro naudojimo patalpų naudojimo. Konfliktai yra įsisenėję, jų tarpusavio santykiai yra priešiški, todėl išteisintosios A. J., nukentėjusiosios I. B. bei liudytojos G. K. duoti paaiškinimai apie įvykio aplinkybes negali būti vertinami kaip nešališki ir objektyvūs.

Kita vertus, byloje nėra duomenų, kurie duotų pagrindą abejoti liudytojų policijos pareigūnų M. M. ir V. G. parodymais, jog atvykus į įvykio vietą ant I. B. nesimatė jokių akivaizdžių sužalojimų – mėlynių, paraudimų, žaizdų. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas bei stop kadrai (b. l. 125), iš kurių matyti, jog tiek iki atvykstant policijos pareigūnams, tiek po pareigūnų išvykimo ant nukentėjusiosios rankų nepastebimi jokie (nei kraujosruvos, nei supjaustymai) sužalojimai, I. B. rankų judesiai laisvi, rankos lengvai lankstomos per sąnarius. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad vaizdo įrašuose sužalojimų nesimato, nes buvo praėjęs trumpas laiko tarpas, kraujosruvos išryškėja po 2-3 dienų, tačiau iš eksperto P. P. parodymų matyti, jog žaizdos, kraujosruvos atsiranda labai greitai, jei kraujagyslės ir kapiliarai pažeisti, jei buvo naudota mažesnė jėga – kraujosruvos atsiranda valandų bėgyje, tačiau su šukėmis padarytos žaizdos atsiranda iškarto, nes pakenkti audiniai (b. l. 92). Taigi bent dalis I. B. jos nurodytomis aplinkybėmis padarytų sužalojimų – supjaustymas šukėmis - turėjo būti matomi ir akivaizdūs iškarto, aplinkybę, jog neva iš karto po smūgio pilnas riešas buvo skylučių, bėgo kraujas, duodama parodymus nurodė ir pati nukentėjusioji (b. l. 55). Tačiau, kaip minėta, šio kraujavimo ir sužalojimo nematyti vaizdo įraše, jų nepastebėjo ir nukentėjusiosios iškviesti policijos pareigūnai, o tai kelia pagrįstų abejonių, ar I. B. buvo apskritai sužalota konflikto metu. Iš eksperto paaiškinimų matyti, jog kita dalis sužalojimų – kraujosruvos, jei smūgiai buvo nestiprūs, iš tiesų gali pradėti matytis tik po kelių valandų, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog kraujosruvos atsirado būtent dėl A. J. suduotų smūgių, ar kad jos apskritai atsirado tą dieną. Teisėjų kolegija pažymi, jog ir nukentėjusiosios versiją palaikanti liudytoja G. K., aplankiusi nukentėjusiąją vakare po įvykio, t. y. praėjus eksperto nurodytam laikui, duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jokių I. B. sužalojimų nepastebėjo (b. l. 57).

Pirmosios instancijos teisme apklausta I. B. 2014-06-03 apžiūrėjusi liudytoja M. T. nurodė, kad I. B. sakė, kad ją sumušė A. J., viską surašė pagal nukentėjusiosios žodžius. Fiksavo, ką vizualiai matė, buvo sumušimas, tą nurodė ligos istorijoje. Diagnozavo sumušimus, buvo hematomos - kraujosruvos (b. l. 68). Nors specialisto išvadoje ir medicininių duomenų išraše nurodoma, kad be hematomų ir riešo supjaustymo, pacientei padarytas dešinio peties sąnario sumušimas, dėl kurio ji negali pakelti rankos, tačiau byloje esantis vaizdo įrašas atskleidžia, jog iškart po konfliktinės situacijos nukentėjusioji sklandžiai ir lengvai kilnojo sužeistą ranką, šio sužalojimo taip pat neužfiksavo ir į įvykio vietą atvykę pareigūnai. Pažymėtina, kad iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 1461/14 (03) (b. l. 4-5) ir išrašo iš medicininių duomenų (b. l. 7-8) matyti, kad I. B. M. T. buvo apžiūrėta tik 2014-06-03, t. y praėjus keturioms dienoms po 2014-05-30 konflikto, kas, atsižvelgiant į tai, kad jokie nukentėjusiosios sužalojimai įvykio dieną nebuvo pastebėti, taip pat kelia pagrįstų abejonių, ar apskritai I. B. buvo sužalota 2014-05-30, ir ar šiuos sužalojimus padarė A. J..

Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Kaip minėta, šioje byloje nėra nešališkų liudytojų, kurie būtų matę galimą A. J. smurtavimą prieš I. B.. Su A. J. konfliktuojanti liudytoja G. K. nurodo mačiusi, kaip A. J. vieną kartą trenkė taše I. B. į ranką, tačiau ir ši liudytoja nurodo nei konflikto metu, nei tos pačios dienos vakare apsilankiusi pas I. B. nemačiusi jokių jos kūno sužalojimų. Liudytojai policijos pareigūnai parodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą I. B. sveikata nesiskundė, jie sužalojimų nematė. Byloje esančioje vaizdo medžiagoje, kurioje po įvykusio konflikto užfiksuota I. B., ant jos rankų smurto padarinių nematyti (nei išoriškai, nei stebint rankų judesių amplitudę). Tuo tarpu, pasak eksperto, bent dalis sužalojimų, jeigu jie buvo padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, turėjo matytis iš karto, kiti (kraujosruvos) – ne vėliau kaip po keleto valandų, tačiau G. K. ir po kelių valandų jokių sužalojimų nematė, o pati nukentėjusioji jokių sužalojimų jai taip pat nerodė ir sužalojimais nesiskundė. Tuo tarpu gydytoja I. B. apžiūrėjo tik praėjus keturioms dienoms po įvykio, kas neduoda pagrindo objektyviai susieti šios apžiūros metu rastus sužalojimus ir nukentėjusiosios išsakytus nusiskundimus su aptariamu konfliktu.

Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai bei nešališkai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad būtent išteisintoji A. J. padarė nukentėjusiajai I. B. specialisto išvadoje nustatytus kūno sužalojimus. Byloje surinktais įrodymais lieka nepaneigta pakankamai reali tikimybė dėl I. B. siekio įsisenėjusio tarpusavio konflikto pasekoje, pasinaudojant nagrinėjamo incidento metu susiklosčiusia situacija, melagingai apkaltinti A. J. padarius I. B. kūno sužalojimus, pastarosios galimai patirtus jau po incidento su A. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme metu buvo išnaudotos visos galimybės prieštaravimams, neaiškumams ir abejonėms pašalinti, tačiau to padaryti nepavyko. Kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai neduoda pakankamo pagrindo A. J. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl nuosprendis apeliacinio skundo ribose laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Išteisintoji A. J. prašė priteisti jos turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktos sąskaitos matyti, jog išteisintoji A. J. patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atsikirtimo projekto surašymui ir gynėjo A. Žiedo advokato paslaugoms apmokėti. BPK 105 str. 6 d. numato, kad tuomet, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš šios normos seka, kad teismas nėra imperatyviai įpareigotas ir yra išimtinai teismo prerogatyva nuspręsti, ar kaltinamojo išteisinimo atveju jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisiant privataus kaltinimo proceso metu turėtas išlaidas atsižvelgiama, koks yra išteisinimo pagrindas, ar įvykis ar konfliktas tarp pusių realiai vyko, ar išteisintasis tame konflikte aktyviai dalyvavo, ar jis savo veiksmais nulėmė konflikto kilimą (LAT nutartis Nr. 2K-161/2015). Šiuo atveju A. J. išteisinimo pagrindas yra jai inkriminuotos smurtinės nusikalstamos veikos neįrodytumas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pats konfliktas tarp A. J. ir I. B. realiai įvyko, to neneigia nei nukentėjusioji, nei kaltinamoji. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės pati A. J. ir buvo įvykusio konflikto iniciatorė: ji, tarp jos ir nukentėjusiosios egzistuojant konfliktiškiems santykiams, iškvietė garbaus amžiaus I. B. iš jos buto į bendro naudojimo patalpas, kur liepė nukentėjusiajai nedelsiant išsinešti asmeninius daiktus ir atlaisvinti patalpas. Pažymėtina, jog A. J., būdama DNSB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininkė, siekdama bendro naudojimo patalpų atlaisvinimo, galėjo pasirinkti teisines priemones, įpareigojančias I. B. pasiimti asmeninius daiktus, tačiau pasirinko kitą veikimo būdą, kuris ir sukėlė konfliktinę situaciją. Tokiomis aplinkybėmis nebūtų teisinga kuriai nors konflikto pusei priteisti privataus kaltinimo proceso metu turėtas dideles išlaidas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teismas A. J. iš I. B. jau priteisė 579,24 Eur išlaidų už advokato paslaugas, kurios, atsižvelgiant į šio baudžiamojo proceso apimtį ir sudėtingumą (vieno asmens nesunkaus nusikaltimo privataus kaltinimo baudžiamosios bylos medžiagą tesudaro 1 tomas, atsiliepimas surašytas nepilnuose 4 puslapiuose, tas pats gynėjas gynė kaltinamąją pirmosios instancijos teisme), laikytinos proporcingomis ir pakankamomis padengti ir apeliaciniame procese kaltinamosios patirtas išlaidas. Kolegijos nuomone, didesnės išlaidų sumos priteisimas pernelyg apsunkintų ligotos, garbaus pensinio amžiaus I. B. padėtį ir, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, nebūtų teisingas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privačios kaltintojos I. B. atstovo advokato L. Straukos apeliacinį skundą atmesti.