- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-320-1035/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18802-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- I. R.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Aušra Saulėnienė, Kristina Sandaraitė-Butvilienė, Gintautas Danišauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. ir jos gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir jai iš nuteistosios I. R. priteista 6760,49 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. I. R. nuteista už tai, kad ji 2023 m. gegužės 24 d. apie 12.50 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 3,91 promilių neblaivumas), bute (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto su A. T. (A. T.) metu tyčia sudavė jam peiliu vieną smūgį į pilvo sritį, tuo padarydama nukentėjusiam durtinę – pjautinę kiauryminę pilvo kairės pusės sienos žaizdą su klubinės plonžarnės ir plonžarnės pasaito sužalojimais, šiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. T. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji I. R. ir jos gynėjas G. Danišauskas prašo: 1) paskirti I. R. teismo psichiatrijos ekspertizę; 2) jei I. R. teismo bus pripažinta pakaltinama, remiantis BK 62 straipsniu, neskirti jai realios laisvės atėmimo bausmės ir didelės baudos, o įpareigoti I. R. gydytis priklausomybės ligas; 3) atmesti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas iš esmės tik objektyviąja nusikaltimo sudėties puse, kad buitinio konflikto metu I. R. smeigė peiliu A. T. į pilvo sritį, padarydama jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas nesigilino į kitus nusikaltimo sudėties elementus, t. y. į subjektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, galimai pašalinančią ar sušvelninančią I. R. baudžiamąją atsakomybę. Skundžiamame nuosprendyje tik bendrais žodžiais teigiama, kad, nors nuteistoji nagrinėjamo įvykio metu buvo sunkaus neblaivumo būsenoje (nustatytas 3.91 promilių neblaivumas), įvertinus jos paaiškinimus bei kitus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo manyti, kad nuteistoji nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Teismas neįvertino neįprasto I. R. elgesio po padaryto dūrio nukentėjusiajam peiliu, o jos pakaltinamumą grindė tik tuo, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog nuteistajai netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismas nepasisakė, kodėl pritaria ekspertės išreikštai nuomonei ir be psichinės būklės tyrimo nepagrįstai konstatavo, kad nuteistosios nepakaltinamumas (ribotas pakaltinamumas) nenustatytas. Teismui pateikiant galutinę I. R. veikos objektyviam kvalifikavimui išvadą, konstatuojant jos neįprastą normalios psichikos žmogui elgesį, darant tokią pavojingą veiką, buvo būtina paskirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad nuteistoji nurodė, jog planuoja nebevartoti alkoholio ir lankytis pas specialistus – psichiatrus, psichologą. Vien tai turėjo būti pagrindas skirti I. R. teismo psichiatrijos ekspertizę jos galimam nepakaltinamumui ar ribotam pakaltinamumui patikrinti. Dar viena keista I. R. elgesio aplinkybė yra tai, kad nuteistoji savo kaltės nepripažino, nors dar prieš tai kaltę buvo pripažinusi visiškai, nuoširdžiai gailėjosi. Ši aplinkybė rodo, kad I. R. galimai nepakankamai suvokė tai, ką įvykdė, ir rodo jos elgesio bei psichikos kaitą. Tai turėjo įvertinti pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jos pakaltinamumo. Neįprastą I. R. elgesį rodo ir tai, kad, nukentėjusiojo teigimu, nuteistoji, vartodama alkoholį, yra agresyvi, gali rėkti, verkti, tampa nevaldoma. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad I. R. greitąją medicinos pagalbą iškvietė tik po to, kai tai nurodė padaryti nukentėjusysis, nes pati to padaryti nesusivokė. Nukentėjusiojo sesuo O. T. parodė, kad I. R. yra agresyvaus būdo. Todėl nuteistoji, durdama nukentėjusiajam peiliu į pilvo sritį, galimai negalėjo pakankamai suvokti savo veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmus. Ekspertai turėtų nustatyti, ar ši jos veika be sveiku protu suvokiamo motyvo ir tikslo buvo įvykdyta dėl psichikos sutrikimo – chroniškos psichinės ligos, laikino psichikos sutrikimo ar kitokios psichologinės būsenos, todėl būtina skirti teismo ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta nuteistosios psichinė būklė veikos darymo metu.
1.2. Jei apeliacinės instancijos teismas nepaskirtų teismo ekspertizės arba šios ekspertizės metu būtų nustatyta, kad I. R. yra visiškai pakaltinama, turi būti taikomos BK 62 straipsnio nuostatos ir nuteistajai paskirta švelnesnė nei įstatyme numatyta bausmė. Skundžiamame nuosprendyje neatsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis nuo pat savo sužeidimo momento, pateikdamas tikrovės neatitinkančius parodymus dėl jo sužeidimo aplinkybių, jog jis pats susižeidė, turėjo interesą, kad I. R. nebūtų traukiama baudžiamojon atsakomybėn už jo patirtus sužalojimus. Nukentėjusysis taip pat atsisakė teikti civilinį ieškinį ir atleido nuteistajai. Teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajai, taip pat neatsižvelgė į tai, kad nuteistoji, būdama pakankamai brandaus amžiaus, per visą savo gyvenimą nei kartą nebuvo teista. Tai rodo, kad I. R. nėra susiformavusi kaip kriminalinė asmenybė, kuriai perauklėti ir ją socializuoti būtina laisvės atėmimo bausmė. Nuteistosios padaryti administraciniai nusižengimai yra daugiau simbolinio pobūdžio, už šiuos nusižengimus nuteistoji pagal savo finansines galimybes moka baudas. Nuteistajai inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas spontaniškai ir neapgalvotai. Konkreti žala dėl šios nusikalstamos veikos, išskyrus nukentėjusįjį, daugiau niekam nebuvo padaryta. Nuteistoji turi ligą – priklausomybę alkoholiui, kuri trukdo jai gyventi normalų pilnavertį gyvenimą bei nuo kurios I. R. nuoširdžiai siekia išsigydyti. Nuteistoji dirba, turi 4 vaikus (2 suaugę, 2 nepilnamečiai), šiuo metu visi vaikai gyvena atskirai. Nepilnametis 17 metų sūnus gyvena su savo tėvu, bet nuolat apsilanko pas nuteistąją ir palaiko ryšį. Mažametė dukra matosi su nuteistąja kartą per savaitę, jeigu nustatytu pasimatymų laiku nuteistajai nereikia dirbti. Nors teismas nurodė, kad dėl alkoholio vartojimo nėra pakankamai užtikrinama mažametės priežiūra, tačiau to nemotyvuoja. Nuteistosios dukra norėtų ir jai būtų geriau gyventi su biologine mama (nuteistąja I. R.), nei su svetimais žmonėmis. Paskirta laisvės atėmimo bausmė trukdytų nuteistajai gydytis nuo alkoholizmo, auklėti ir auginti savo nepilnamečius vaikus. Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindinė nuteistosios įvykdyto nusikaltimo priežastis yra jos neblaivumas, šiuo atveju turi būti siekiama padėti nuteistajai išsigydyti nuo priklausomybės alkoholiui, todėl būtina palikti ją laisvėje, įpareigojant gydytis nuo alkoholizmo.
1.3. Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimo skundžiamu nuosprendžiu patenkintas nepagrįstai. Teismas, teigdamas, kad civilinis ieškinys pagrįstas įrodymais, nenurodė, kokie tai įrodymai, neatkreipė dėmesio, jog ieškinyje nėra detalizuojama ir objektyviai nepagrindžiama, kokia patirta turtinė žala dėl I. R. padarytos nusikalstamos veikos. Turtinę žalą galima patirti tik tuomet, kai netenkama turimo (nuosavo) turto. Vilniaus teritorinė ligonių kasa su civiliniu ieškiniu turėjo pateikti duomenis, kad A. T. medicininės paslaugos buvo apmokėtos iš jai priklausančio turto, motyvuojant tuo, jog A. T. nemoka privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų. Jei nukentėjusysis moka PSD įmokas arba neprivalo tai daryti, Vilniaus teritorinė ligonių kasa nepatiria turtinės žalos suteikdama A. T. medicinines paslaugas. Toks civilinis ieškinys negali būti tenkinamas, nes tai prieštarauja žalos atlyginimo bei teisingumo principams. Tokio formalaus Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio tenkinimas be nustatytų objektyvių faktų yra nukreiptas į nepagrįstą pasipelnymą ir dvigubą I. R. nubaudimą už tą pačią veiką. Prašymas priteisti iš I. R. 5 procentų metines palūkanas taip yra nepagrįstas. Vilniaus teritorinė ligonių kasa nėra pelno siekianti organizacija, ji nėra verslo subjektas, o biudžetinė įstaiga, kuri neturėtų reikalauti šių palūkanų netgi tais atvejais, jei medicinos paslaugos būtų suteiktos asmeniui, neturinčiam teisės į nemokamas sveikatos paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti. Be to, nuteistosios gynėjas apeliacinį skundą papildė iš esmės naujais argumentais, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji I. R. ir jos gynėjas, visų pirma, neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių (t. y. kad nuteistoji peiliu sužalojo nukentėjusįjį A. T.), tačiau prašo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę galimam nuteistosios nepakaltinamumui arba ribotam pakaltinamumui nustatyti. Antra, nustačius, kad I. R. yra pakaltinama, prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 straipsnis), įpareigojant ją gydyti priklausomybę nuo alkoholio. Trečia, nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys. Be to, jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas apeliacinį skundą papildė iš esmės naujais argumentais, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl jos ginamosios procesinių teisės pažeidimų, neužtikrinant jai teisės į gynybą, ginantis per gynėją, ir teisės naudotis vertėjo paslaugomis. Pažymėtina, kad, viena vertus, subjektams, turintiems teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžius ir nutartis apeliacine tvarka, nenumatyta teisė paduotą apeliacinį skundą papildyti naujais argumentais. Tai, kad pagal BPK apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų, o gali juos tik atšaukti, akcentuojama ir kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494/2011, 2K-162-303/2017). Kita vertus, apeliacinio proceso dalyviai teismo posėdyje gali pateikti teismui įvairių prašymų, tarp jų ir susijusių su bylos nagrinėjimo ribomis, pateikti papildomos medžiagos, baigiamosiose kalbose pateikti naujų argumentų, kurie, atsižvelgiant į jų reikšmę ir esmingumą, gali tapti svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu ir priimamam sprendimui įtakos turinčiu veiksniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-422/2014, 2K-162-303/2017). Taigi, nepaisant to, kad teisėjų kolegija laiko ydinga praktika, kai, suėjus apeliacinio skundo padavimo terminui, jis vėliau (apeliacinės instancijos teismo posėdyje) pildomas iš esmės naujais argumentais, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Dėl teisės į tinkamą gynybą pažeidimo
Gynėjo teigimu, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo pažeista nuteistosios teisė į tinkamą gynybą ir jai nebuvo išaiškintos jos procesinės teisės, t. y. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktos advokatės neaptarė su nuteistąja gynybos byloje klausimų, su ja nebendravo, neišaiškino jai kaltinamojo akto turinio, nesidomėjo tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, o tik formaliai dalyvavo teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad I. R. buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės, taip pat BPK 44 ir 50 straipsniuose įtvirtintos garantijos, t. y. I. R. buvo išaiškinta, kad: 1) ji gali gintis pati arba per pasirinktą gynėją, o neturėdama pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka; 2) ji turi teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento; 3) ji turi teisę pats pasirinkti ar pasikviesti sau tinkamą gynėją, be to, įtariamosios pavedimu gynėją gali pakviesti kiti asmenys, kuriems įtariamoji paveda. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys teisių įtariamajam ir teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolai, kuriuos I. R. pasirašė (2 t, b. l. 132, 133–135, 146, 147, 161, 162). Šie duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu I. R. procesinės teisės buvo išaiškintos tinkamai ir jų esmę ji suprato. Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu nuteistajai vyriausiojo tyrėjo 2023 m. gegužės 26 d. nutarimu buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė Kristina Sandaraitė-Butvilienė (2 t., b. l. 97). Ši gynėja dalyvavo teismo posėdžiuose dėl kardomųjų priemonių įtariamajai skyrimo, įtariamosios 2023 m. rugpjūčio 8 d. ir 2023 m. lapkričio 27 d. apklausose, atliekant parodymų patikrinimą vietoje bei susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisminio bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. nutartimi nuteistajai paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė Aušra Saulėnienė (3 t., b. l. 10). Ši gynėja taip pat aktyviai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, uždavinėjo klausimus proceso dalyviams, t. y. tinkamai gynė nuteistąją. Byloje nėra duomenų, kad nuteistajai paskirtos gynėjos veikė prieš nuteistosios interesus, nesidomėjo proceso eiga, buvo pasyvios ir dalyvavo procese tik formaliai. Be to, I. R. byloje nebuvo išreiškusi priekaištų nei dėl vienos iš minėtų ją ginusių gynėjų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Taigi, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistajai nebuvo tinkamai užtikrinta jos teisė į gynybą, ginantis per gynėją.
Dėl teisės naudotis vertėjo paslaugomis užtikrinimo
Gynėjo teigimu, I. R. nemoka lietuvių kalbos, viso proceso metu ji neturėjo vertėjo, dėl to ji nesuprato visų byloje tiriamų aplinkybių. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Valstybinės kalbos principas įpareigoja visus procesinius veiksmus ir veiksmų rezultatus fiksuoti valstybine – lietuvių kalba. Šia kalba turi būti atliekamos apklausos ir kiti procesiniai veiksmai, taip pat surašomi visi protokolai, nutarimai, nutartys ar nuosprendžiai. Lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka.
Pabrėžtina, kad I. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tris kartus. Prieš apklausiant I. R. buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, be kita ko, ir teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu (2 t., b. l. 133–135, 150, 161). Apklausta 2023 m. gegužės 25 d. ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji parodė, kad lietuvių kalbą moka ir vertėjas jai nereikalingas, todėl apklausa vyko lietuvių kalba be vertėjo (2 t., b. l. 138–139). Iš įtariamosios 2023 m. gegužės 25 d. apklausos protokolo specialaus priedo taip pat matyti, kad nuteistoji lietuvių kalba parašė, jog iš jos žodžių parodymai surašyti teisingai (2 t., b. l. 141). Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dalyvaujant nuteistajai ir jos gynėjui, buvo perklausytas pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 24 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas, iš kurio aiškiai girdisi, kad nuteistoji duoda parodymus, atsako į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus taisyklinga lietuvių kalba. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad vertėjo paslaugų nuteistoji neprašė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis klausimas iškilo tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad I. R. supranta lietuvių kalbą, moka ne tik kalbėti, bet ir rašyti lietuviškai, todėl nuteistosios gynėjo argumentai, jog nuteistoji nesuprato bylos aplinkybių, yra deklaratyvūs ir vertintini kaip siekis sušvelninti savo nepalankią teisinę padėtį.
Dėl ekspertizės skyrimo
Apeliaciniame skunde keliamas I. R. nepakaltinamumo ir (ar) riboto pakaltinamumo klausimas jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu. Anot apeliantų, I. R. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, todėl būtina skirti teismo psichiatrijos ekspertizę.
Pažymėtina, kad ekspertizė (specialisto tyrimas) baudžiamojoje byloje skiriama tais atvejais, kai reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, medicinos, ekonominių bei kitų mokslų srityse. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galėjo padaryti nepakaltinamas asmuo, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas privalo skirti tokiam asmeniui teismo psichiatrinę ekspertizę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2011). Nepakaltinamumo negalima preziumuoti, jį reikia nustatyti kiekvienu atveju, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, be kita ko, tik remiantis specialiosiomis žiniomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2021).
Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad byloje nėra medicininių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistoji darydama nusikalstamą veiką galėjo nesuvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, nors I. R. darydama nusikalstamą veiką buvo stipriai neblaivi (jai nustatytas 3,91 promilių neblaivumas), tačiau ji suprato, jog suduodama net ir vieną smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno sritį – pilvą, ji šiais savo veiksmais kėsinosi į kito asmens sveikatą, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų gali kilti padariniai nukentėjusiojo sveikatai ir nors šių padarinių nenorėjo (dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Tai patvirtina pačios nuteistosios, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialisto teismo posėdyje duoti paaiškinimai, kiti byloje esantys įrodymai. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. liepos 19 d. buvo kreiptasi į Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyrių, prašant nurodyti, ar I. R. tikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (2 t., b. l. 65–66). Pateiktoje 2023 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad I. R. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga, kadangi specialistui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, jog I. R. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvusi laikino psichikos sutrikimo būsenoje (2 t., b. l. 69). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados patikimumu, nes, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tai yra asmens, turinčio specialių žinių, įgūdžių ir patirties, kvalifikuota išvada, o ne subjektyvi nuomonė, prielaidos ar interpretacijos, todėl apeliantų argumentai dėl būtinybės I. R. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bausmės
BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Ši nusikalstama veika yra priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį nuteistajai I. R.. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, tinkamai atsižvelgė ir išanalizavo visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, kad I. R. padarė vieną sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, nusikaltimas baigtas, padarytas netiesiogine tyčia, kurio padariniai – sunkus nukentėjusiojo A. T. sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs pilvo kairės pusės sienos žaizda su klubinės plonžarnės ir plonžarnės pasaito sužalojimais, nusikalstama veika įvykdyta kilusio buitinio konflikto metu, artimoje aplinkoje – prieš buvusį sugyventinį, abiem konflikto dalyviams esant neblaiviems, kelias dienas kartu vartojus alkoholį, nusikalstamos veikos įvykdymui įtaką neabejotinai turėjo nuteistosios apsvaigimas nuo alkoholio bei jai nustatytas 3,91 promilės neblaivumas. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė I. R. atsakomybę sunkinančią (I. R. nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir lengvinančią (nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje taip pat atsižvelgta į I. R. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. I. R. yra brandaus amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ detalių gamybos operatore, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka (daugiausia už važiavimą viešuoju transportu be galiojančio bilieto bei važiuojamosios kelio dalies perėjimą tam neskirtoje vietoje), turi galiojančių nuobaudų, yra našlė, turi keturis vaikus, iš kurių du suaugę, kiti du – nepilnamečiai, tačiau vaikai gyvena skyrium. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti I. R. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus vienintelę įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant jo terminą, tarp sankcijos minimumo ir vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, iš tiesų nėra griežta, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajai gali būti pasiekti paskiriant jai dar švelnesnę bausmę.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajai I. R. galimybę, tačiau padarė teisingą išvadą, kad pagrindų pritaikyti vieną ar kitą iš minėtų BK normų byloje nėra. Pažymėtina, kad nuteistoji iki šiol neatlygino turtinės žalos civiliniam ieškovui, byloje nustatyta ne tik jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistoji nusikalstamą veika padarė būdama stipriai neblaivi, dėl nuteistosios nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jo sveikatos būklė yra sunki ir jis iki šiol gydosi. Apeliaciniame skunde deklaruojama, kad nuteistoji turi ligą – priklausomybę alkoholiui, kurią ji stengiasi išsigydyti, turi nepilnamečių vaikų, su kuriais ji yra suinteresuota matytis ir jais rūpintis, tačiau atlikdama laisvės atėmimo bausmę, ji to daryti negalės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šios aplinkybės egzistavo dar iki nusikalstamos veikos padarymo, t. y. dar iki nagrinėjamo įvykio nuteistoji turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, dėl to jai buvo pritaikytas tėvų valdžios apribojimas. Be abejo, nuteistosios I. R. deklaruojamas siekis gydyti turimas priklausomybes ligas vertintinas teigiamai, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai niekaip nepaneigia padarytos nusikalstamos veikos ir jos asmenybės pavojingumo, juolab, tai nesudaro pagrindo sušvelninti jai paskirtą bausmę. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo metu nuteistosios nepilnamečių vaikų saugumas ir gerovė yra užtikrinti tinkamai, kadangi 17 metų sūnus gyvena su savo tėvu, o mažametė dukra gyvena su globėjais, be kita ko, su savo nepilnamečiais vaikais nuteistoji galės matytis ir atliekant laisvės atėmimo bausmę pasimatymų metu. Sutiktina, kad reali laisvės atėmimo bausmė nuteistajai neabejotinai sukels tam tikrus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau šiuo atveju tai negali būti prioretizuojama, nes asmenys apie jiems galinčias kilti teisines pasekmes už nusikalstamų veikų darymą yra informuojami tai įtvirtinant įstatymuose. Kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nėra.
Dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio pagrįstumo
BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Bylos duomenimis nustatyta, kad šioje byloje civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš I. R. priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 6760,49 Eur turtinę žalą ir 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (2 t., b. l. 21–22). Civilinė ieškovė savo reikalavimą grindė tuo, kad dėl I. R. neteisėtų veiksmų buvo sužalotas nukentėjusysis A. T., kuris dėl patirtų sužalojimų gydėsi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o už jam suteiktas paslaugas buvo apmokėta iš PSDF biudžeto lėšų. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir jų apmokėjimas iš PSDF biudžeto yra tiesiogiai susijęs su asmens nusikalstamais veiksmais, t. y. asmens sužalojimu, tokiu būdu žalą patyrė ne tik nukentėjusysis, bet ir valstybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą asmeniui, jei šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, atlyginęs asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad PSDF biudžetą vykdo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Teritorinės ligonių kasos. Tuo pagrindu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį ir žalos atlyginimo pareikalavo iš I. R..
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį pagrįstai tenkino visa apimtimi. Bylos duomenimis, nukentėjusiajam buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, t. y. atlikta bendroji anestezija, plonosios žarnos susiuvimas, ryklės, stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos peroralinis kontrastinis radiologinis tyrimas stebint kontrastinės medžiagos judėjimą iki gaubtinės žarnos, kiti įvairūs tyrimai (1 t., b. l. 110–118, 3 t., b. l. 39–41). Taigi, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas A. T. gydymo išlaidas patvirtinančiais įrodymais, už padarytą žalą yra atsakinga I. R., todėl skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai ir pagrindo jį atmesti ar sumažinti priteistiną sumą nėra.
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su 5 (penkių) procentų metinių palūkanų priteisimu Vilniaus teritorinei ligonių kasai. Pasak apeliantų, tai nėra pelno siekianti organizacija, todėl ji neturėtų reikalauti 5 (penkių) procentų metinių palūkanų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-628/2022). Taigi, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos priteisiamos esant dviem sąlygoms: 1) civilinis ieškovas yra pareiškęs reikalavimą priteisti tokias palūkanas; 2) civilinis ieškinys dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra tenkinamas. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti ne tik turtinę žalą, bet taip pat ir 5 (penkių) procentų metinių palūkanų už priteistą sumą, atitinkamai pirmosios instancijos teismas Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį tenkino pilna apimtimi, todėl nėra pagrindo teigti, kad 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos yra priteistos nepagrįstai.
Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistosios I. R. ir jos gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.