- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-01
- Bylos Nr.
- 2A-2046-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37725-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- D. G.
- Atsakovas
- AB DnB Nord bankui
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės ir Loretos Lipnickienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4554-534/2014 pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovui AB DnB Nord bankui dėl sutarties pripažinimo neteisėtai nutraukta ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. G. pareikštu ieškiniu teismo prašė pripažinti atsakovo AB DnB Nord banko su ieškovu sudarytos 2003-08-27 kreditavimo sutarties Nr. 03-674-108 vienašališką nutraukimą neteisėtu, priteisti ieškovui iš atsakovo 1.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2003-08-27 tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 03-674-108, kuria atsakovas ieškovui suteikė 75.000 Lt kreditą. 2008-09-04 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 03-674-108/1 dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo šalys susitarė, kad metų palūkanų dydžio banko marža yra 1.10 procento. Ankstesnėje sutartyje ši marža buvo 1.80 procentai. Už kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimą atsakovas iš ieškovo išsireikalavo 700 Lt mokestį. Nors ieškovas iš esmės tinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, 2010 m. kovo mėn. atsakovas nusprendė vienašališkai nutraukti sutartį dėl nesumokėtų 467,77 Lt palūkanų ir 1,64 Lt delspinigių, kurių mokėjimo terminas buvo praleistas dvi savaites. Tai nebuvo didelė suma, kuri leistų atsakovui manyti, kad ieškovas negalės atsiskaityti, ir nesitikėti sutarties įvykdymo. Ši suma galimai buvo dar mažesnė, kadangi detalių išklotinių, kokiomis palūkanomis ir nuo kokių sumų atsakovas skaičiavo palūkanas ir delspinigius, jis nepateikė, o vėliau paaiškėjo, kad palūkanas atsakovas skaičiavo didesne palūkanų dydžio banko marža. Nuo 2008 m. atsakovas su ieškovu pradėjo elgtis nesąžiningai. Iš pradžių už papildomą susitarimą atsakovas iš ieškovo išsireikalavo 700 Lt, nors dėl to nebuvo tartasi, vėliau vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį dėl vos kelias savaites pradelstų nedidelių sumų įmokų bei ignoravo ieškovą dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo išklotinių pateikimo. Per visą tą laikotarpį ieškovas patyrė nepatogumų, t. y. atsitraukiant nuo savo tiesioginių darbų ir šeimos, atsakovui piktybiškai nepateikiant palūkanų ir delspinigių paskaičiavimų, ieškovas buvo priverstas pats skaičiuoti ir analizuoti atsakovo pateiktas sumas. Ieškovas išgyveno dėl susidariusios situacijos, matydamas atsakovo piktnaudžiavimą savo teisėmis, jautė savo nepilnavertiškumą (b.l. 1-5, 45-46).
Atsakovas AB DnB Nord bankas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė dėl ieškovo kaltės, nes jis kaip kredito gavėjas iš esmės pažeidė sutartį – nustatytais terminais nemokėjo pagal sutartį numatytų įmokų, o esant augančiam įsiskolinimui, per atsakovo raštais nustatytus papildomus terminus skolai padengti, prievolės neįvykdė. Kreditavimo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai ir pagristai, laikantis teisės normų ir sutartyje numatytų sutarties vienašalio nutraukimo pagrindų ir tvarkos, esant sistemingam, testiniam sutarties pažeidimui. Ieškovo dėstomi argumentai, susiję su skolos skaičiavimu, neturi teisinės reikšmės, nes ieškovo skolos atsakovui dydis yra išspręstas notaro išduotu 2013-09-11 vykdomuoju įrašu, kurio teisėtumas patikrintas teismo. Sutartiniai teisiniai santykiai su ieškovu daugiau negu treji metai yra nutrūkę ir jų atnaujinti nėra galimybių, nes ieškovas skolos atsakovui nedengia, tokiais faktiniais veiksmais patvirtindamas atsisakymą juos tęsti, todėl skola atsakovo naudai pagal vykdomąjį įrašą išieškotina įstatymų nustatyta tvarka. Ieškinys, kuris pareikštas atsakovui ėmus realizuoti savo teises atgauti skolą iš įkeisto turto, vertintinas kaip ieškovo siekis apriboti atsakovo teises į skolos išieškojimą ir užtęsti vykdymo proceso veiksmus (b.l. 26-30, 51-52).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 75-80). Teismas nustatė, kad ieškovas D. G. sudarė kreditavimo sutartį su atsakovu AB DnB Nord banku, kuria ieškovui buvo suteiktas kreditas butui pirkti. Kredito grąžinimas užtikrintas įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka. Formaliai (t. y. nenagrinėjant ginčo dėl fakto) šie kreditavimo sutarties duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta kreditavimo vartojimo sutartis. Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 15 punkto nuostata, jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, reiškia tik tai, kad šiai sutarčiai netaikomas Vartojimo kredito įstatymas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra vartojimo. Ši sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas 2028-07-25, beveik penkiolika metų, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad kreditavimo sutartyje įtvirtintos jos nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, t. y. 3.2. punktas ta apimtimi, kuria jis suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl ši nuostata pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovo ilgalaikis kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų nemokėjimo faktas galėjo būti laikomas esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu, kuris, esant įstatyme nustatytam pagrindui (CK 6.217 straipsnio 3, 5 dalys), suteikė atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas sutartį nutraukė teisėtai, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Ieškovas savo poziciją dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumo iš esmės grindė bendradarbiavimo principo pažeidimu, esą atsakovas neieškojo būdų kreditavimo sutarties išsaugojimui, bei aplinkybe, jog nagrinėjamu atveju vėlavimas mokėti gan mažas, 467,77 Lt, įmokas negali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, tame tarpe neginčijamą netinkamą ir nesavalaikį ieškovo prievolės atsakovui vykdymo faktą, vėluojant mokėti kredito grąžinimo įmokas arba visiškai nutraukus jų mokėjimą, konstatavo, jog atsakovas laikėsi kreditavimo sutartyje nustatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Ieškovo argumentai, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, nesiekė sutarties išsaugojimo ir tuo pažeidė šalių bendradarbiavimo principą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Atsakovas ieškovo pageidavimu keitė kreditavimo sutartį, ne kartą įspėjo ieškovą dėl sutarties nevykdymo, tačiau sutarties tuoj pat nenutraukė, o priešingai – siūlė sąlygas, padėsiančias išsaugoti sutartį. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant jos įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis). Atsakovas teismui pateikė 2010-01-04 rašytą pranešimą, kurio surašymo dieną ieškovo skola buvo 1.911 Lt ir kurią buvo prašoma sumokėti, taip pat 2010-02-02 rašytą pranešimą, kurio surašymo dieną ieškovo skola buvo 2.177,62 Lt ir kuriame buvo nurodyta, kad skolos nesumokėjus per 10 dienų, kreditavimo sutartis bus nutraukta. Ieškovas nepaneigė, kad nurodytus atsakovo pranešimus gavo. Be to, atsakovas 2011-07-15 ir 2011-09-08 išsiuntė ieškovui papildomus pranešimus, iš kurių teismas nustatė, kad atsakovas net nutraukęs kreditavimo sutartį suteikė galimybę ieškovui ją atnaujinti, sumokėjus skolą. Tuo tarpu ieškovas pagal atsakovo pateiktą skolos grafiką nemokėjo jokių kredito ir palūkanų įmokų, o tai rodo atsakovo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą vienašališkai nutraukiant kreditavimo sutartį ir jos neatnaujinant. Ieškovas turėjo ir privalėjo suprasti, kad sutarties nevykdymas pusantrų metų negali būti vertinamas kaip eilinės kas mėnesinės įmokos nesumokėjimas, kuris vartotojui nesukelia pasekmių. Atsakovas po papildomų pranešimų išsiuntimo negavęs įmokų pagrįstai neatnaujino sutarties. Ieškovas teismui jokių įrodymų, kad tinkamai mokėjo įmokas pagal kreditavimo sutartį, nepateikė, todėl teismas vadovavosi atsakovo pateiktais įrodymais ir paskaičiavimais. Ieškovas į teismą su ieškiniu dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo kreipėsi 2013-11-14, daugiau nei po trejų metų, nepateikdamas įrodymų, kad tinkamai vykdė prievolinius įsipareigojimus pagal sutartį. Teismo nuomone, ieškovas ieškiniu siekia išvengti priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo naudai įkeisto turto, be to, ieškovas neteisėtai tris metus naudojasi atsakovo pinigais, o po trejų metų siekia apginti tariamai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, teismas, vadovaudamasis sprendime išdėstytais motyvais ir šalių pateiktais įrodymais, papildomai taikant CK 1.137 straipsnio 3 dalį, nusprendė ieškinį atmesti visa apimtimi. Be to, teismas ieškovo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė dar ir dėl to, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Ieškovas nenurodė žalai atsirasti būtinų aplinkybių – atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos atsiradimo, priežastinio ryšio, įstatymo numatyto atvejo. Ieškovui negali būti atlyginama žala, nuostoliai, nes jis pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nevykdė sutartinės prievolės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. G. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (b.l. 83-85). Ieškovo teigimu, jau nuo teismo proceso pradžios pirmosios instancijos teismas atsainiai žiūrėjo į bylos nagrinėjimą. Ieškovui prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto, teismas atsisakė tai padaryti, formaliai paaiškindamas, kad atsakovas, kreditorius, patirs didelių materialinių nuostolių. Tuo tarpu kad ieškovas patirs didelių nuostolių, teismas net neužsimena. Įkeistas turtas iš varžytinių bus parduotas mažesne negu rinkos kaina, ieškovui reikės apmokėti antstolio išlaidas, todėl ieškovas patirs tikrai didelių nuostolių dėl neteisėtai atsakovo vienašališkai nutrauktos kreditavimo sutarties. Teismas sprendime teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, koks buvo įmokų pagal kreditavimo sutartį mokėjimo grafikas, ir įrodymų, kaip jis vykdė prievolę. Ieškovo nuomone, tai rodo, kad teismas net neįsigilino į bylos medžiagą, nes su ieškiniu yra pateiktas nurodytas grafikas. Aplinkybė, kad atsakovas vienašališkai kreditavimo sutartį nutraukė tik dėl 467,77 Lt nesumokėtų palūkanų ir 1,64 Lt nesumokėtų delspinigių, rodo, jog visa pagrindinė prievolė buvo įvykdyta, o skolą sudarė tik palūkanos ir delspinigiai. Parengiamojo teismo posėdžio metu, ieškovui reikalaujant, kad atsakovas pateiktų palūkanų skaičiavimo išklotines, atsakovas ignoravo ieškovą ir išklotinės nepateikė, o teismas to iš atsakovo nepareikalavo. Pagal teismo išvadas atsakovas bendradarbiavo su ieškovu, kadangi pakeitė sutarties sąlygas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog pakeisdamas sutarties sąlygas atsakovas iš ieškovo pareikalavo 700 Lt administravimo išlaidų bei draudimo ir vertinimo išlaidų, kurios kompensuosis tik po poros metų. Taip pat teismas teigia, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovu, o šis su atsakovu ne, kadangi atsakovas ieškovui siūlė atnaujinti sutartį, tačiau su sąlyga, kad ieškovas sumokės visas atsakovo paskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Šiuo atveju teismas net nesigilino į tai, kad atsakovas nepateikė išklotinių ieškovui, pagal kokias normas jis skaičiuoja palūkanas ir delspinigius. Jeigu atsakovas būtų sąžininga sutarties šalis, tai jau seniai būtų pateikęs palūkanų ir delspinigių skaičiavimo išklotines ieškovui, ginčas tarp šalių būtų baigtas, ieškovas būtų sumokėjęs palūkanas ir delspinigius, o kreditavimo sutartis būtų atnaujinta. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1.000 Lt neturtinės žalos priteisimo, motyvuodamas tuo, kad ieškovas nenurodė žalai atsirasti būtinų aplinkybių – atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos atsiradimo, priežastinio ryšio. Ieškinyje ieškovas aiškiai nurodė, kad atsakovas jį apgaudinėja dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo, taip pat, kad per visą tą laikotarpį ieškovas patyrė nepatogumų, t. y. atsitraukiant nuo savo tiesioginių darbų ir šeimos, atsakovui piktybiškai nepateikiant palūkanų ir delspinigių paskaičiavimų, ieškovas buvo priverstas pats skaičiuoti ir analizuoti atsakovo pateiktas sumas. Ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, kadangi, matydamas atsakovo piktnaudžiavimą savo teisėmis, jautė savo nepilnavertiškumą ir įtampą. Ieškovo teisė reikalauti neturinės žalos atlyginimo kylą iš LR Konstitucijos. Teismas taip pat nepagrįstai atsakovo atstovams iš ieškovo priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas. Pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko rašytinio proceso tvarka, byla nebuvo sudėtinga, o atsakovą atstovavo advokato padėjėja.
Atsiliepimas
Atsakovas AB DnB Nord bankas teismo prašo ieškovo D. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-03 sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 95-98). Atsakovo teigimu, vykdomosios bylos dėl atsakovo naudai įkeisto turto realizavimo išieškant ieškovo skolą klausimai nesusiję su kreditavimo sutarties nutraukimo ginčijimu. Aplinkybė, kad byloje nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo. Vilniaus apygardos teismas 2014-02-21 nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį skundą dėl 2013-11-15 teismo nutarties netaikyti byloje ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas nesutinka su skolos atsakovui dydžiu, tačiau byloje nėra pareikšta turtinių reikalavimų dėl skolos priteisimo ar jos dydžio, todėl ieškovo skolos atsakovui dydis šioje byloje negali būti kvestionuojamas. Šis klausimas yra išspręstas pagal galiojantį notaro 2013-09-11 vykdomąjį įrašą, išduotą Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės R. B., dėl 56.677,11 Lt negrąžintos paskolos, 9.790,96 Lt nesumokėtų palūkanų, 805,75 Lt delspinigių, iš viso 67.273,82 Lt, taip pat 5 proc. dydžio metinių palūkanų iš ieškovo atsakovo naudai išieškojimo. Ieškovas skundė antstolės R. B. veiksmus, išduodant minėtą vykdomąjį įrašą, tačiau ieškovo skundas apeliacine tvarka buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2014-02-11 nutartimi c.b. Nr. 2S-151-611/2014, o atsakovas atsiliepimuose į ieškovo skundus išsamiai paaiškino bei pateikė įrodymus dėl skolos apskaičiavimo ir skolos detalizavimo. Tačiau ieškovas pakartotinai apeliaciniame skunde teigia, kad nesupranta skolos atsakovui, nors atsakovas ir šioje byloje kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė skolos grafiką/skolos detalizavimą. Ieškovo teiginiai, kad teismas neįsigilino į būtinybę saugoti jo kaip vartotojo teises, nes jis yra silpnesnioji šalis, yra deklaratyvūs, nes ieškovas negali naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovas nurodo faktinėms aplinkybėms ir byloje surinktiems rašytiniams įrodymams prieštaraujančius teiginius, kad atsakovas kreditavimo sutartį su ieškovu nutraukė dėl porą savaičių nesumokėtų 467,77 Lt palūkanų ir 1,64 Lt delspinigių. Teismas pagrįstai nustatė, kad tokie teiginiai neatitinka tikrovės. Kreditavimo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2010-03-16, jam 5 mėnesius iš eilės nemokant kredito ir palūkanų įmokų atsakovui (nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010 m. vasario mėn.), augant ieškovo skolai, jam nepadengus skolos per papildomai nustatytus terminus. Be to, netgi po sutarties nutraukimo ieškovui buvo siūloma be priverstinių skolos išieškojimo procedūrų gera valia padengti skolą atsakovui, bet ieškovas skolos nepadengė. Atsakovas teikė ieškovui visą jo prašomą informaciją apie skolos susidarymą, buvo sutikęs su paskolos restruktūrizavimu, jei ieškovas padengs pradelstą skolą, tačiau ieškovas dengti skolą atsisakė, visiškai sustabdė ir nebeatnaujino kreditavimo sutarties vykdymo, dėl ko atsakovas ėmėsi jam kaip kreditoriui teisės normų suteiktų teisių dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka realizavimo. Ieškovas pakartotinai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad atsakovas teismui nepateikė skolos apskaičiavimo, nors skolos detalizavimo grafikas buvo pateiktas kartu su atsiliepimu į ieškinį. Taigi, atsakovas kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė dėl ieškovo kaltės, nes jis kaip kredito gavėjas iš esmės pažeidė sutartį – nustatytais terminais nemokėjo pagal sutartį numatytų įmokų atsakovui, o esant augančiam įsiskolinimui, per nustatytus papildomus terminus skolai padengti, prievolės neįvykdė. Atsakovas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, trukdžiusių ieškovui kas mėnesį dengti kredito ir palūkanų įmokas pagal kreditavimo sutartį, todėl tariamo atsakovo nebendradarbiavimo ir jo buvimo priežastiniame ryšyje su ieškovo sutarties pažeidimu byloje nėra įrodyto. Kreditavimo sutartis nutraukta atsakovui nebesitikint, kad įsipareigojimai bus vykdomi ateityje, kas faktiškai byloje yra patvirtinta, nes ieškovas sutarties vykdymo nėra atnaujinęs, tokiais veiksmais patvirtindamas savo valią sutarties daugiau nebevykdyti, tuo pažeisdamas tiek sutartyje, tiek ir teisės normose numatytas pareigas grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas. Ieškovo argumentai dėl jam neteisėtai nepriteistos neturtinės žalos yra nepagrįsti ir neturi teisinės reikšmės, nes ieškovas byloje neįrodinėjo nei patirtos neturtinės žalos, nei kitų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl teismas pagrįstai šį ieškovo reikalavimą kaip neįrodyta atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2003-08-27 tarp ieškovo D. G. ir atsakovo AB DnB Nord banko buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. 03-674-108, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 75.000 Lt kreditą buto pirkimui, kuris kartu su palūkanomis turėjo būti grąžintas iki 2028-07-25, mokant periodines įmokas pagal kredito grąžinimo grafiką (b.l. 10-11, 64-71). Ieškovo kaip kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu buvo įkeistas ieškovo įsigytas butas. Ieškovas prisiimtų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį tinkamai nevykdė. 2010-01-04 raštu atsakovas pranešė ieškovui, kad 2010-01-04 dienos duomenimis ieškovo pradelstas įsiskolinimas sudaro 1.911 Lt, t. y. negrąžinta paskola – 751,11 Lt, nesumokėta palūkanų – 1.136,03 Lt, nesumokėta delspinigių – 21,86 Lt (b.l. 31). Šiuo raštu atsakovas įspėjo ieškovą, kad jam neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas bus priverstas nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti vykdyti priverstinį skolos išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka. 2010-02-02 raštu atsakovas dar kartą kreipėsi į ieškovą, nurodydamas, kad 2010-02-02 dienos duomenimis ieškovo pradelstas įsiskolinimas atsakovui sudaro 2.177,62 Lt, t. y. negrąžinta paskola – 1.004,11 Lt, nesumokėta palūkanų – 1.164,26 Lt, nesumokėta delspinigių – 9,25 Lt (b.l. 32). Šiuo raštu atsakovas pakartotinai įspėjo ieškovą, kad jam neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas bus priverstas nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti vykdyti priverstinį skolos išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi ieškovas nepadengė nurodytų pradelstų įsiskolinimų, 2010-03-16 atsakovas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto (b.l. 13). Nepaisant to, 2010-05-06 atsakovas nusprendė atnaujinti sutartinius santykius su ieškovu pagal kreditavimo sutartį su sąlyga, kad ieškovas sumokės visus pradelstus įsiskolinimus, tačiau tai nebuvo padaryta (b.l. 17). 2011-07-15 raštu atsakovas taip pat pasiūlė ieškovui išvengti priverstinio skolos išieškojimo, padengiant susidariusį įsiskolinimą, kuris tuo metu sudarė 61.058,68 Lt, t. y. negrąžinta paskola – 56.677 Lt, nesumokėta palūkanų – 4.080,70 Lt, nesumokėta delspinigių – 300,98 Lt (b.l. 16). Tačiau įsiskolinimo ieškovas nepadengė. 2013-09-11 Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarė R. B. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 56.677,11 Lt negrąžintos paskolos, 9.790,96 Lt nesumokėtų palūkanų, 805,75 Lt delspinigių, iš viso 67.273,82 Lt, taip pat 5 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo atsakovo naudai (b.l. 9, 33-34). Įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-39644-734/2013 ieškovo skundas dėl notarės R. B. veiksmų, išduodant vykdomąjį įrašą, buvo atmestas (b.l. 35-37).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokie atsakovo veiksmai atitiko įstatymo reikalavimus. Su tokia išvada sutinka ir teisėjų kolegija.
Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, pirmiausia pažymėtina, kad bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu.
Šalis vienašališkai nutraukti sutartį gali tik įstatymų (CK 6.217 straipsnio 1 dalis) ar sutarties (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) numatytais atvejais. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš šiame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kreditavimo sutarties atveju, kai sprendžiama, ar dėl sutarties pažeidimo nukentėjusi šalis – kredito davėjas – iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, turi būti atsižvelgiama į šios sutarties esmę, pažeidimo trukmę, įsiskolinimo dydį, kredito gavėjo kaltę dėl įsiskolinimo, jo pastangas padengti įsiskolinimą, jo padengimo perspektyvas. Sprendžiant, ar kreditavimo sutarties pažeidimas yra esminis, dar įvertintina, ar sutarties pažeidimas nutrauktas ir ar ji bus vykdoma ateityje, taip pat tai, kad kredito grąžinimas, palūkanų mokėjimas yra ypač svarbūs ir turinčios esminę reikšmę kredito davėjui aplinkybės. Kredito negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukelti finansinio stabilumo problemų, kurios šiam verslo subjektui yra ypatingai svarbios dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas kreditavimo sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui po dviejų rašytinių įspėjimų nuo 2010-03-16 vienašališkai nutraukus kreditavimo sutartį, ieškovas neatliko jokių pagrindinės skolos, palūkanų ar delspinigių dengimo įmokų, kurių mokėjimą iki sutarties nutraukimo jau buvo sustabdęs penkis mėnesius. Situacija nepasikeitė net ir tuomet, kai po sutarties nutraukimo atsakovas pasiūlė ieškovui atnaujinti sutartį bei sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, jeigu būtų padengta visa skola. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad po gautų rašytinių atsakovo įspėjimų ir raginimų jis būtų sumokėjęs bent dalį skolos ir toliau vykdęs sutartį arba taręsis dėl šios sutarties pakeitimo. Ieškovo teigimu, jis sustabdė savo prievolių vykdymą, nes atsakovas nepateikė jam informacijos, kokiu būdu buvo apskaičiuotos prašomos sumokėti pagal sutartį palūkanos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesuteikė teisės ieškovui apskritai nutraukti visų įmokų mokėjimą pagal sutartį. Bet kuriuo atveju ieškovas privalėjo mokėti atsakovui pagrindinės skolos dengimo įmokas, kurių jis niekada neginčijo, taip pat ir neginčijamų palūkanų dalį. Tačiau, kaip patvirtina bylos medžiaga, ieškovas apskritai nutraukė mokėjimus pagal sutartį, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina esminiu sutarties pažeidimu pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, suteikusiu teisę atsakovui vienašališkai nutraukti su ieškovu sudarytą sutartį.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo šalių sudaryta kreditavimo sutartis dėl esminio šios sutarties pažeidimo atsakovo iniciatyva buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai. Aplinkybė, kad iš pradžių ieškovas tinkamai vykdė kreditavimo sutartį, yra teisiškai nereikšminga, nes sutartis turi būti vykdoma tinkamai iki pilno jos įvykdymo, ko šiuo atveju nenustatyta. Ieškovo teiginiai, kad sutarties nutraukimo metu skolą sudarė tik palūkanos ir delspinigiai, prieštarauja jau aptartiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, iš kurių matyti, jog nebuvo mokamos taip pat ir pagrindinės skolos įmokos. Kadangi byloje nėra įrodymų, jog sutarties esminį pažeidimą būtų lėmęs atsakovo nebendradarbiavimas ar nesąžiningas elgesys ieškovo atžvilgiu, piktnaudžiavimas savo kaip stipresnės sutarties šalies padėtimi, su tuo susiję ieškovo apeliacinio skundo argumentai nevertintini, kita vertus, jie nepagrįsti įrodymais. Atmetus ieškovo pagrindinį reikalavimą pripažinti ginčo šalių sudarytos kreditavimo sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu, atmestinas ir kitas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo.
Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsakovui priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 3.630 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškinį ir tripliko parengimą bei atstovavimą teismo posėdyje (b.l. 62-63). Šios bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra pagrįstos, be to, jos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat nekeistinas.
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti ginčo šalių nurodyti argumentai neturi įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-03 sprendimą palikti nepakeistą.