- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-21
- Bylos Nr.
- 2S-492-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37725-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- D. G.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas D. G. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo AB DNB banko kreditavimo sutarties su ieškovu vienašališką nutraukimą neteisėtu; priteisti iš atsakovo AB DNB banko ieškovo D. G. naudai 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti įkeisto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), realizavimą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi ieškovo D. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nustatė, kad, pritaikius ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę, nepagrįstai būtų suvaržyti atsakovo kaip hipotekos kreditoriaus interesai, kadangi ieškovo ieškinio reikalavimų pagrįstumas preliminariai neįrodytas. Iš ieškovo išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, jog ieškovas savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį tinkamai nevykdė ir to neneigia, todėl turėjo pagrįstai tikėtis, kad jam kils atitinkamos teisinės pasekmės.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas D. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti – sustabdyti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), realizavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškinio dalykas yra atsakovo piktnaudžiavimas teisėmis vienašališkai nutraukiant Kreditavimo sutartį ir neteisingai skaičiuojant palūkanas. Šis reikalavimas yra preliminariai pagrįstas. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas iš ieškovo išreikalaus sutarties sąlygų neatitinkančias sumas ir dėl to ieškovui bus padaryta didelė turtinė žala.
2) Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kreditoriaus interesai nebus suvaržyti, kadangi Kreditavimo sutarties sąlygos išlieka galioti, o įkeistam turtui yra taikytas areštas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą atsakovas AB DNB bankas prašo ieškovo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
1) Ieškovas nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde neįrodo nei vienos būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
2) Teismas pagrįstai konstatavo, kad, atlikus preliminarų ieškinio vertinimą, ieškinio pagrįstumas preliminariai neįrodytas, o ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokiu atveju suvaržys atsakovo kaip hipotekos kreditoriaus teises į skolos išieškojimą. Atskirajame skunde dėstomi argumentai nepaneigia šios teismo išvados teisėtumo ir pagrįstumo.
3) Skola pagal sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti yra įkeistas butas, jau yra priteista 2013 m. rugsėjo 11 d. vykdomojo įrašo pagrindu ir skolos dydžio klausimas šioje byloje nebegali būti sprendžiamas, nes vykdomuoju įrašu jis jau yra išspręstas. Atsižvelgiant į ieškovo byloje pareikštus reikalavimus, jie nėra susiję su būtinybe taikyti atsakovo įkeisto turto realizavimo sustabdymą, taip pat nėra susiję ir su galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Taigi, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas turi prima facie įvertinti ieškovo reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Pažymėtina, kad toks prima facie ieškovo reikalavimų vertinimas nesaisto teismo vėliau priimant teismo sprendimą dėl ginčo esmės. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas taip pat turi vadovautis proporcingumo principu, ir neapriboti atsakovo teisių daugiau, nei konkrečiu atveju būtina siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Ieškovas nagrinėjamoje byloje prašo pripažinti neteisėtu vienašališką Kreditavimo sutarties su juo nutraukimą, o kaip laikinąją apsaugos priemonę prašo taikyti įkeisto turto realizavimo sustabdymą. Iš bylos duomenų matyti, kad Kreditavimo sutartis su ieškovu nutraukta 2010 m. vasario 2 d. 2010 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo nutartimi ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas buvo areštuotas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo 2010 m. kovo 22 d. nutartį panaikino, motyvuodamas tuo, kad skolininkas nebuvo įstatymo nustatyta tvarka informuotas apie Kreditavimo sutarties nutraukimą prieš terminą. 2010 m. gegužės 6 d. AB DNB banko sprendimu buvo nutarta atnaujinti sutartinius santykius su ieškovu, jei ieškovas sumokės pradelstus įsipareigojimus, tačiau, ieškovui to nepadarius, Kreditavimo sutartis atnaujinta nebuvo (b.l. 18). 2011 m. liepos 15 d. raštu AB DNB bankas informavo ieškovą, kad ieškovui per 30 dienų nesumokėjus pradelstos skolos, bus pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto (b.l. 17). Pažymėtina, kad šiame rašte nurodyta negrąžintos paskolos suma atitinka Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. kovo 22 d. nutartyje nurodytą. 2013 m. rugsėjo 11 d. išduotas vykdomasis įrašas dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Pagrindinės skolos suma vykdomajame įraše nesumažėjusi (b.l. 6). 2013 m. lapkričio 14 d., t.y. jau po vykdomojo įrašo išdavimo ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas Kreditavimo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad atsakovas Kreditavimo sutartį nutraukė esant nedidelei įsiskolinimo sumai.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, turėjo pagrindo ieškovo reikalavimus laikyti prima facie nepagrįstais ir dėl šios priežasties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškiniu ginčijamas Kreditavimo sutarties nutraukimas, įvykęs prieš daugiau nei tris metus iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos. Bylos duomenimis, šalys buvo sutarusios šį nutraukimą atšaukti, tačiau tai nebuvo padaryta ieškovui nesumokėjus įsiskolinimo. Iš išieškomos pagrindinės skolos sumos matyti, kad per keleto metų laikotarpį skola AB DNB bankui nebuvo dengiama. Esant tokioms aplinkybėms ieškovo argumentas dėl mažos įsiskolinimo sumos nutraukiant Kreditavimo sutartį nėra pakankamas preliminariai pagrįsti ieškovo reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai skaičiuoja palūkanas pagal sutartį, tačiau ši aplinkybė pagal bylos duomenis nėra akivaizdi. Be to, kaip pagrįstai pažymi atsakovas, ieškovas ieškiniu neginčija 2013 m. rugsėjo 11 d. vykdomojo įrašo, kuriame nurodyta skolos ir palūkanų suma.
Laikinoji apsaugos priemonė – įkeisto turto realizavimo sustabdymas, riboja atsakovo kaip hipotekos kreditoriaus teises. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pritaikius byloje laikinąsias apsaugos priemones nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, t.y. ieškovui prima facie nepagrindus savo reikalavimo, tai reikštų nepagrįstą atsakovo kaip hipotekos kreditoriaus teisių suvaržymą. Atskirojo skundo argumentas, kad įkeistas turtas išlieka areštuotas, šios išvados nepaneigia.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas. Kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja, nes jie nėra esminiai vertinant ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.