Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. G. ir A. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisme priimtas ieškovų N. G. ir A. G. ieškinys atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Ieškovai nurodė, kad 2015 m. lapkričio 8 d. apie 7 val. ieškovui A. G. nuvykus į ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Mikalavo kaime, Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, namas buvo rastas sudegęs. Taip pat buvo sudegę ir esantys kiti pastatai: pagalbinis ūkio pastatas – malkinė, pagalbinis ūkio pastatas – daržinė, pagalbinis ūkio pastatas – tvartas. Minėti pastatai buvo drausti pas atsakovą nuo 2015 m. balandžio 27 d. sudarant būsto draudimo sutartį TAI Nr. (duomenys neskelbtini). Apie draudiminį įvykį 2015 m. lapkričio 10 d. ieškovai pranešė draudikui. 2015 m. lapkričio 17 d. į įvykio vietą atvykę žalų ekspertas vertintojas surašė turto sunaikinimo aktą, pagal kurį užfiksuotas visiškas gyvenamojo namo ir kitų draustų pastatų, išskyrus pirtį, sunaikinimo faktas. 2015 m. gruodžio 4 d. atsakovė priėmė sprendimus išmokėti ženkliai sumažintas draudimo išmokas, atsisakė išmokėti draudimo išmoką už malkinę. Savo sprendimą atsakovė motyvavo tuo, kad draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama, jeigu draudėjas nepranešė draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą ir dėl to buvo patirti arba padidėjo nuostoliai. Ieškovė N. G., surašant turto sunaikinimo aktą, savo parašu patvirtino informaciją, kad ji pastatuose nuolat negyveno, o tik reguliariai lankėsi, todėl, atsakovės nuomone, draudimo rizikos padidėjimu laikoma aplinkybė, jeigu nuolat ilgiau negu 3 mėnesius per metus gyvenamasis būstas yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens, buvo pagrindas sumažinti draudimo išmokas – atsakovė konstatavo, kad šios aplinkybės turi tiesioginį ryšį kilusiai žalai, kadangi tuo atveju, jeigu pastatuose kas nors būtų gyvenęs, kilus gaisrui jis būtų pastebėtas laiku ir užkirtas kelias tolimesniam turto naikinimui. Atsisakymą išmokėti draudimą už malkinę atsakovė motyvavo tuo, kad sudegusi malkinė nebuvo nurodyta draudimo liudijime. Ieškovai kreipėsi į atsakovę ir į ikiteisminį ginčą nagrinėjusią Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentą pateikdami pretenzijas. Departamento sprendimu atsakovei buvo siūloma iš dalies pakeisti savo sprendimą dėl draudimo išmokų, tačiau ieškovai iš esmės nesutinka su atsakovės 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu. Ieškovė N. G. sutinka, kad nuolat negyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), Mikalavo kaime, Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, o tik reguliariai lankosi, tačiau minėtame name nuolat gyvena A. G., pilnametis asmuo. Minėtą aplinkybę patvirtina pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 8 d. A. G. vakare išvykus iš savo gyvenamosios vietos, nebuvo kilusios aplinkybės, numatytos Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 B II dalies 1.8. punkte. Pažymėjo, kad atsakovė nėra konkretizavusi kokiais būdais ir priemonėmis yra įgyvendinamos minėtos taisyklių nuostatos, atsakovė su draudėju nėra individuliai aptarusi. Tokie atsakovės reikalavimai kildinami iš nesąžiningo vartojimo sutarties sudarymo. Draudimo sutarties sąlygos, susijusios su Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 B II dalies 1.8. punkto nuostatų įgyvendinimu nesąžiningomis laikytinos ir jų turinio aspektu. Atsakovė nėra įrodžiusi, kad įvykio metu buvo atsiradusios Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 B II dalies 1.8. punkte nustatytos aplinkybės, t.y., kad name tris mėnesius niekas negyveno arba be priežiūros buvo palikti pastatai. Atsakovės sprendimas, susijęs su draudimo išmokų sumažinimu ir atsisakymu išmokėti draudimo išmoką už draustą pastatą (malkinę) yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžiantys ieškovų teisėtus interesu ir teises, taip pat esmines draudimo sutarties sąlygas. Teismo prašo priteisti iš atsakovės draudimo išmokas: už gyvenamąjį namą – 13 200 Eur, už malkinę – 600,00 Eur, už daržinę – 900,00 Eur, už tvartą – 7 800,00 Eur, už namų turtą – 12 540,00 Eur, už turtą pagalbiniuose pastatuose – 290,00 Eur, iš viso 35 330,00 Eur draudimo išmoką (b. l. 1-7).

Teisme gautas atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atsiliepimas į ieškinį. Nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovė N. G. su atsakove sudarė Būsto draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, adresu (duomenys neskelbtini), Mikalavo kaime, Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, bei namų turtas (draudimo liudijimo Nr. TIA 103246908). 2015 m. lapkričio 8 d. buvo pastebėta, jog sudegė ieškovams priklausantis namas, malkinė, daržinė ir tvartas. Atsakovė, įvertinusi patirtą žalą bei tai, kad ieškovas neinformavo atsakovę apie rizikos pasikeitimą, išmokėjo 2 610,80 Eur draudimo išmoką žalai dėl gyvenamojo namo sudeginimo bei 3 056,31 Eur žalai dėl pagalbinių pastatų sudeginimo atlyginti. Atsakovė atsisakė atlyginti žalą, patirtą dėl malkinės sudegimo, kadangi ji draudimo sutartimi nebuvo apdrausta. Ieškovė su atsakove laisva valia sudarė draudimo sutartį, juos sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Draudimo sutartyje esminė sąlyga buvo, jog draudimo sutarties objektas, gyvenamasis pastatas, yra nuolat gyvenamas. Pažymėjo, kad draudimo sutarties šalys turi elgtis sąžiningai viena kitos atžvilgiu, suteikti visą reikalingą informaciją, svarbią vertinant draudimo riziką bei nustatant draudimo sutarties sąlygas. Taisyklių C III dalies 2.7. punkte nustatyta, kad draudimo sutarties galiojimo metu draudėjas privalo, sužinojęs apie draudimo rizikos padidėjimą, per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką. Tais atvejais, kai būstas, apdraustas kaip nuolat gyvenamas pagal taisyklių nuostatas tampa ne nuolat gyvenamu, draudėjas, laikydamasis draudimo sutarties nuostatų, privalo apie tai informuoti draudiką. Padidėjus draudimo rizikai, draudikas turi teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir (arba) perskaičiuoti draudimo įmoką. Kadangi ieškovai atsakovei nepateikė visos teisingos informacijos, susijusios su draudimo rizika, todėl jiems priklausanti draudimo išmoka pagrįstai mažintina ta dalimi, kurią būtų sudariusi draudimo įmoka, draudžiant ne nuolat gyvenamą namą, t.y. draudikui prisiimant didesnę riziką. Atsakovė atliko tinkamą žalos administravimą ir ištyrė visas esmines įvykio aplinkybes. Remiantis objektyviais duomenimis, atsakovė visiškai pagrįstai nusprendė, kad apdraustas namas nebuvo nuolat gyvenamas, kaip to reikalauja taisyklės, kurių pagrindu buvo sudaryta draudimo sutartis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad draudimo sutarties sudarymo metu ieškovė būtų pateikusi atsakovei informaciją apie tai, jog draudžiama sodyba nėra nuolat gyvenama. Draudimo sutartimi buvo apdraustas nuolat gyvenamas būstas, apie vėlesnį rizikos pasikeitimą atsakovas nebuvo gavęs jokios informacijos. Ieškovai nesilaikė jiems įstatymų bei draudimo sutarties nustatytų reikalavimų bendradarbiauti su draudiku ir atskleisti jam visą teisingą ir svarbią informaciją. Nagrinėjamu atveju ieškovai, įrodinėdami faktą, kad sodyboje buvo nuolat gyvenama, pateikė tik ieškovo gyvenamosios vietos deklaracijos vietą patvirtinančius dokumentus, tačiau asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ne visada ir nebūtinai sutampa su deklaruota gyvenamąja vieta. Pažymėjo, kad jeigu būtų draudžiamas ne nuolat gyvenamas būstas, tai draudimo įmoka už draudimo sutartį būtų buvusi 186,82 Eur už pastatų draudimą ir 146,75 Eur už namų turto draudimą, kai tuo tarpu ieškovė atitinkamai mokėjo 37,52 Eur bei 30,48 Eur draudimo įmokas. Kadangi minėtos apskaičiuotos draudimo įmokos, jei draudžiamas ne nuolat gyvenamas namas ir namų turtas, būtų buvusi net daugiau nei 79 procentais didesnė, tai ir išmokėtina draudimo išmoka, remiantis CK nuostatomis, šiuo atveju turi būti mažinama 79 procentais. Atsakovė draudimo išmokos dydį dėl pastatų sudegimo sumažino 79,92 procentais, o dėl namų turto sunaikinimo 79,23 procentais. Atsakovė prisiėmė tik apie 21 procentą draudimo rizikos. Pažymėjo, kad ieškovai savo reikalavimą reiškia pilna apimtimi, neišskaičiavę atsakovės sumokėtos draudimo išmokų dalies. Nurodė, kad draudikas buvo apdraudęs priepirtį, o ne malkinę. Malkinė buvo pastatyta šalia tvarto ir neturi unikalaus pastato numerio, taip pat nebuvo įtraukta į polisą. Teismo prašo ieškinį atmesti. (b. l. 25-31).

Teismo posėdžio metu ieškovai, jų atstovas ieškinį, patikslintą ieškinį palaikė juose išdėstytais motyvais ir prašė tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė N. G. su atsakove sudarė 2015 m. balandžio 27 d. Būsto draudimo sutartį Nr. TAI Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausti gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, adresu (duomenys neskelbtini), Mikalavo kaime, Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, bei namų turtas (draudimo liudijimo Nr. TIA 103246908). 2015 m. lapkričio 8 d. buvo pastebėta, jog sudegė ieškovams priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Mikalavo kaime, Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, taip pat buvo sudegę ir esantys kiti pastatai: pagalbinis ūkio pastatas – malkinė, pagalbinis ūkio pastatas – daržinė, pagalbinis ūkio pastatas – tvartas. Ieškovai nurodė, kad apie draudiminį įvykį 2015 m. lapkričio 10 d. ieškovai pranešė draudikui. 2015 m. lapkričio 17 d. į įvykio vietą atvykę žalų ekspertas vertintojas surašė turto sunaikinimo, sugadinimo aktą (b. l. 85), pagal kurį užfiksuotas visiškas gyvenamojo namo ir kitų draustų pastatų, išskyrus pirtį, sunaikinimo faktas. Atsakovė išmokėjo 2 610,80 Eur draudimo išmoką žalai dėl gyvenamojo namo sudeginimo (b. l. 93) bei 3 056,31 Eur žalai dėl pagalbinių pastatų sudeginimo atlyginti (b. l. 89-92) (b. l. 94).

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo išmokos priteisimo, pakitus draudimo rizikai. Byloje nėra ginčo, kad įvykęs įvykis (gaisras) yra draudžiamasis, tačiau atsakovė atsisako atlyginti visą žalą dėl to, kad ieškovai pateikė klaidingą informaciją dėl draudimo sutarties objekto - gyvenamojo pastato nuolatinio gyvenimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Šalių sudarytos 2015 m. balandžio 27 d. Būsto draudimo sutarties Nr. TAI Nr. (duomenys neskelbtini) sudedamoji dalis yra Būsto draudimo taisyklės Nr.67 (2013-01-03 redakcija, galiojanti nuo 2013-02-11) (toliau – Taisyklės). Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 str. 6 d., atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.

Byloje nagrinėjamu atveju atsakovė atsisakė atlyginti žalą, patirtą dėl malkinės sudegimo motyvuodama tuo, kad ji draudimo sutartimi nebuvo apdrausta ir sumažino draudimo išmokas, kadangi apdraustas namas nebuvo nuolat gyvenamas, o ieškovai atsakovei nepateikė visos teisingos informacijos, susijusios su draudimo rizika. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008).

Pagal Taisyklių A.II dalies 2 punktą apdraustais laikomi tik tie draudimo objektai, kurie yra įvardyti draudimo sutartyje. Nuolat gyvenamas būstu laikomi pastatai arba jų dalys (gyvenamasis namas (jo dalis) / kotedžas, sodo namas arba butas), kuriame nuolat (ne mažiau nei 9 mėnesius per metus) gyvenama.

Įrodinėjimo pareiga civiliniame procese priskirta šalims. Tokia nuostata yra įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriuo nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2005).

Ieškovai, siekdami įrodyti aplinkybę, jog ieškovas A. G. nuolat, apie 10 metų, gyveno sodyboje pateikė draudimo brokerės A. D. raštinius paaiškinimus, kuriuose pasisakoma, jog ieškovai buvo lojalūs klientai, nebuvo nė vieno atvejo, kad ieškovai būtų nerasti namuose, nuolat gyveno nuo 2000 metų (b.l. 121,122). Teismo vertinimu, tai, jog brokerė rasdavo draudikus namuose pats savaime nepatvirtina gyvenimo nuolatinumo fakto, nes, kaip teigė ieškovė teisminio nagrinėjimo metu, su brokere dėl sutarties sudarymo buvo tariamasi iš anksto. Brokerės A. D. paaiškinimus dėl ieškovų nuolatinio gyvenimo sodyboje nuo 2000 metų paneigia tiek ieškovų paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu (teigė, jog gyveno apie 10 metų), tiek VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamo turto registro išrašas, pagal kurį ieškovė dovanojimo sutarties pagrindu pastatus įgijo tik 2008 m. gruodžio 30 d., t.y. 8 metais vėliau nei teigė brokerė (b.l. 23).

Pagal Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Naujojo Daugėliškio seniūnijos 2016 m. spalio 26 d. pažymą apie A. G. gyvenamąją vietą A. G. yra ne tik deklaravęs gyvenamąją vietą, bet ir nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), Mikalavo kaime, Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos raj. Savivaldybėje (b.l.120). Atsakovei kreipusis dėl minimos pažymos turinio paaiškinimo, Naujojo Daugėliškio seniūnas J. P. el. paštu informavo, jog patvirtinti, kad A. G. tikrai nuolat gyveno deklaruotu adresu negalima ( b.l. 138). Taigi, esant prieštaringiems seniūno paaiškinimams dėl A. G. nuolatinės gyvenamosios vietos, teismas oficialia Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Naujojo Daugėliškio seniūnijos 2016 m. spalio 26 d. pažyma nesivadovauja. Minimoje pažymoje nurodytus duomenis paneigia ir Utenos apskrties VPK Ignalinos rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus 2015 m. lapkričio 25 pažymoje nurodyta, jog sodyboje nebuvo nuolat gyvenama, tačiau N. G. bei jos šeimos nariai lankėsi joje dažnai (b.l. 84).

Ikiteisminio tyrimo metu (prijungta Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės baudžiamoji byla Nr.01-1-61758-15), ieškovas A. G., teikdamas pirminius paaiškinimus, teigė, jog „sodyboje nebuvo elektros, krosnis nekūrenama, sodyba užrakinta“. Ieškovė N. G. 2015 m. liepos 14 apklausos metu nurodė, jog sodyboje nuolat niekas negyvena. Tai, jog sodyba buvo neelektrifikuota nurodyta pareigūno, atlikusio gaisro vietos apžiūrą T. R. 2015 m. lapkričio 10 d. Tarnybiniame pranešime. Nors ieškovas A. G. teisminio nagrinėjimo metu ir teigė, jog elektros instaliacija buvo nuvesta tiesiog nuo stulpo, tačiau tai nėra pakankamas įrodymas patvirtinantis, tai, jog sodyba buvo elektrifikuota. Ieškovų nurodyta aplinkybė, jog kas rytą išvykdami atjungdavo elektrą nuo stulpo, o vakare prijungdavo, mažai tikėtina, o įrodymų, patvirtinančių, jog buvo mokama už sunaudotą elektros energiją nepateikta (CPK 178 straipsnis). Tai, kad sodyba nebuvo nuolat gyvenama galima spręsti ir vertinant ieškovo A. G. paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu: ieškovas nurodė, jog iki gaisro kilimo 2015 m. lapkričio 8 d. gyvenamasis namas nebuvo kūrenamas apie savaitę. Viešai prieinamais duomenimis, 2015 m. lapkričio mėnesio vidutinė oro temperatūra Lietuvoje buvo 2,8 °C aukštesnė negu standartinė klimato norma (SKN, 1961-1990 m. vidurkis) ir buvo 2-5 °C, kas leidžia daryti išvadą, jog esant tokiai oro temperatūrai, savaitę nekūrenamame name būtų neįmanoma gyventi.

Vertinant ieškovo paaiškinimus, akcentuotina ir tai, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant civilinę bylą, ieškovas sodybos neįvardijo savo namais, vadindamas „mūsų sodyba“, „mano žmonos sodyba“, „sodyba“, aiškino, jog dieną prieš gaisrą buvo atvykęs apžiūrėti, ar niekas nebandė įsibrauti į sodybą, kas paprastai daroma tuo atveju, kad pastatai nuolat negyvenami.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovai nuolat negyveno gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), Mikalavo kaime, Naujojo Daugėliškio sen., Ignalinos raj. savivaldybėje. Taigi, draudėjas, nesuteikdamas draudikui informacijos apie tai, jog pastatas nebuvo nuolat gyvenamas, nevykdė pareigos atskleisti visą informaciją, kuri yra esminė. Teismus nustačius šią aplinkybę, darytina išvada, jog draudikas pagrįstai pasinaudojo teise mažinti draudimo išmoką (CK 6.993 straipsnio 1 dalis, 6 dalis).

Teismas sutinka su atsakovės atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytais argumentais dėl malkinės draudimo, kadangi sodybos plane pirtis pažymėta 2l1m, malkinė – 3l10, daržinė – 4l1m, tvartas – 5l1m, gyvenamasis nams –IA1m, tačiau realiame sklype prie pirties (unikalus Nr.4594-0089-1024) stovėjo ne malkinė, o priepirtis (unikalus Nr.4594-0089-1035), kuris draudiminio įvykio metu nenukentėjo (b.l.99). Kadangi draudikas malkinės nebuvo apdraudęs, todėl neturėjo ir pareigos išmokėti draudimo išmoką.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, ieškinys atmetamas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas įrodymų, pagrindžiančių atstovavimo išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos (CPK 98 str. 1 d.).

Kadangi iš ieškovų priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (iš kiekvieno po 1,75 Eur), yra mažesnės negu LR Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ 1K-355 (nauja redakcija nuo 2014-01-01) nustatyta minimali 3,00 Eur suma, todėl nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.