Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1523-258/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-11-23
Bylos Nr.: 2A-1523-258/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-27190-2016-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Rita Kisielienė, Andrius Verikas
Ieškovas: N. G., A. G.
Atsakovas: AB „Lietuvos draudimas“

Kategorijos

2.1.27pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1523-258/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27190-2016-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.27. 3.3.1.18.1.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų N. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal N. G. ir A. G. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai N. G. ir A. G. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Ieškovai nurodė, kad 2015 m. lapkričio 8 d. apie 7 val. ieškovui A. G. nuvykus į ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), N. D. sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, namas buvo rastas sudegęs. Taip pat buvo sudegę ir esantys kiti pastatai: pagalbinis ūkio pastatas – malkinė, pagalbinis ūkio pastatas – daržinė, pagalbinis ūkio pastatas – tvartas. Minėti pastatai buvo drausti pas atsakovą nuo 2015 m. balandžio 27 d. sudarant būsto draudimo sutartį TAI Nr. 240707136. Apie draudiminį įvykį 2015 m. lapkričio 10 d. ieškovai pranešė draudikui. 2015 m. lapkričio 17 d. į įvykio vietą atvykę žalų ekspertas vertintojas surašė turto sunaikinimo aktą, pagal kurį užfiksuotas visiškas gyvenamojo namo ir kitų draustų pastatų, išskyrus pirtį, sunaikinimo faktas. 2015 m. gruodžio 4 d. atsakovas priėmė sprendimus išmokėti ženkliai sumažintas draudimo išmokas, atsisakė išmokėti draudimo išmoką už malkinę. Savo sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama, jeigu draudėjas nepranešė draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą ir dėl to buvo patirti arba padidėjo nuostoliai. Atsisakymą išmokėti draudimą už malkinę atsakovas motyvavo tuo, kad sudegusi malkinė nebuvo nurodyta draudimo liudijime. Nurodė, jog atsakovė dalį draudimo sumos sumokėjo 5 667,11 Eur, todėl liko nesumokėta 29 662,89 Eur. Prašė priteisti iš atsakovės ieškovų naudai 29 662,89 Eur sumą (b. l. 119). Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovas, įvertinęs patirtą žalą bei tai, kad ieškovas neinformavo atsakovo apie rizikos pasikeitimą, išmokėjo 2 610,80 Eur draudimo išmoką žalai dėl gyvenamojo namo sudeginimo bei 3 056,31 Eur žalai dėl pagalbinių pastatų sudeginimo atlyginti. Atsakovas atsisakė atlyginti žalą, patirtą dėl malkinės sudegimo, kadangi ji draudimo sutartimi nebuvo apdrausta. Ieškovė su atsakovu laisva valia sudarė draudimo sutartį, juos sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Draudimo sutartyje esminė sąlyga buvo - draudimo sutarties objektas, gyvenamasis pastatas, būtų nuolat gyvenamas. Pažymėjo, kad draudimo sutarties šalys turi elgtis sąžiningai viena kitos atžvilgiu, suteikti visą reikalingą informaciją, svarbią vertinant draudimo riziką bei nustatant draudimo sutarties sąlygas. Taisyklių C III dalies 2.7. punkte nustatyta, kad draudimo sutarties galiojimo metu draudėjas privalo, sužinojęs apie draudimo rizikos padidėjimą, per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką. Tais atvejais, kai būstas, apdraustas kaip nuolat gyvenamas pagal taisyklių nuostatas tampa ne nuolat gyvenamu, draudėjas, laikydamasis draudimo sutarties nuostatų, privalo apie tai informuoti draudiką. Padidėjus draudimo rizikai, draudikas turi teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir (arba) perskaičiuoti draudimo įmoką. Kadangi ieškovai atsakovui nepateikė visos teisingos informacijos, susijusios su draudimo rizika, todėl jiems priklausanti draudimo išmoka pagrįstai mažintina ta dalimi, kurią būtų sudariusi draudimo įmoka, draudžiant ne nuolat gyvenamą namą, t.y. draudikui prisiimant didesnę riziką. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad draudimo sutarties sudarymo metu ieškovė būtų pateikusi atsakovei informaciją apie tai, jog draudžiama sodyba nėra nuolat gyvenama. Jeigu būtų draudžiamas ne nuolat gyvenamas būstas, tai draudimo įmoka už draudimo sutartį būtų buvusi 186,82 Eur už pastatų draudimą ir 146,75 Eur už namų turto draudimą, kai tuo tarpu ieškovė atitinkamai mokėjo 37,52 Eur bei 30,48 Eur draudimo įmokas. Kadangi minėtos apskaičiuotos draudimo įmokos, jei draudžiamas ne nuolat gyvenamas namas ir namų turtas, būtų buvusi net daugiau nei 79 procentais didesnė, tai ir išmokėtina draudimo išmoka, remiantis CK nuostatomis, šiuo atveju turi būti mažinama 79 procentais. Atsakovė draudimo išmokos dydį dėl pastatų sudegimo sumažino 79,92 procentais, o dėl namų turto sunaikinimo 79,23 procentais. Atsakovas prisiėmė tik apie 21 procentą draudimo rizikos. Taip pat nurodė, kad draudikas buvo apdraudęs priepirtį, o ne malkinę. Malkinė buvo pastatyta šalia tvarto ir neturi unikalaus pastato numerio, taip pat nebuvo įtraukta į polisą. Atsakovo nuomone, ieškovai nepagrindė nurodyto nuostolių dydžio.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių A.II dalies 2 punktą apdraustais laikomi tik tie draudimo objektai, kurie yra įvardyti draudimo sutartyje. Nuolat gyvenamas būstu laikomi pastatai arba jų dalys (gyvenamasis namas (jo dalis)/kotedžas, sodo namas arba butas), kuriame nuolat (ne mažiau nei 9 mėnesius per metus) gyvenama. Brokerės A. D. paaiškinimus dėl ieškovų nuolatinio gyvenimo sodyboje nuo 2000 metų paneigia tiek ieškovų paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu (teigė, jog gyveno apie 10 metų), tiek VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamo turto registro išrašas, pagal kurį ieškovė dovanojimo sutarties pagrindu pastatus įgijo tik 2008 m. gruodžio 30 d., t.y. 8 metais vėliau nei teigė brokerė (b.l. 23). A. G. yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), N. D. sen., Ignalinos raj. savivaldybėje. Tačiau N. D. seniūnas J. P. el. paštu informavo, jog patvirtinti, kad A. G. tikrai nuolat gyveno deklaruotu adresu negalima. Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus 2015 m. lapkričio 25 pažymoje nurodyta, jog sodyboje nebuvo nuolat gyvenama, tačiau N. G. bei jos šeimos nariai lankėsi joje dažnai. Ikiteisminio tyrimo metu (prijungta Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės baudžiamoji byla Nr.01-1-61758-15), ieškovas A. G., teikdamas pirminius paaiškinimus, teigė, jog „sodyboje nebuvo elektros, krosnis nekūrenama, sodyba užrakinta“. Ieškovė N. G. 2015 m. liepos 14 apklausos metu nurodė, jog sodyboje nuolat niekas negyvena. Tai, jog sodyba buvo neelektrifikuota nurodyta pareigūno, atlikusio gaisro vietos apžiūrą T. R. 2015 m. lapkričio 10 d. Tarnybiniame pranešime. Nors ieškovas A. G. teisminio nagrinėjimo metu ir teigė, jog elektros instaliacija buvo nuvesta tiesiog nuo stulpo, tačiau tai nėra pakankamas įrodymas patvirtinantis, tai, jog sodyba buvo elektrifikuota. Ieškovų nurodyta aplinkybė, jog kas rytą išvykdami atjungdavo elektrą nuo stulpo, o vakare prijungdavo, mažai tikėtina, o įrodymų, patvirtinančių, jog buvo mokama už sunaudotą elektros energiją nepateikta (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendė, jog tai, kad sodyba nebuvo nuolat gyvenama galima spręsti ir vertinant ieškovo A. G. paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu: ieškovas nurodė, jog iki gaisro kilimo 2015 m. lapkričio 8 d. gyvenamasis namas nebuvo kūrenamas apie savaitę. Viešai prieinamais duomenimis, 2015 m. lapkričio mėnesio vidutinė oro temperatūra Lietuvoje buvo 2,8 °C aukštesnė negu standartinė klimato norma (SKN, 1961-1990 m. vidurkis) ir buvo 2-5 °C, kas leido teismui padaryti išvadą, jog esant tokiai oro temperatūrai, savaitę nekūrenamame name būtų neįmanoma gyventi.Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovai nuolat negyveno gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), N. D. sen., Ignalinos raj. savivaldybėje. Draudėjas, nesuteikdamas draudikui informacijos apie tai, jog pastatas nebuvo nuolat gyvenamas, nevykdė pareigos atskleisti visą informaciją, kuri yra esminė. Teismas sprendė, jog draudikas pagrįstai pasinaudojo teise mažinti draudimo išmoką (CK 6.993 straipsnio 1 dalis, 6 dalis).Teismas sutiko su atsakovės atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytais argumentais dėl malkinės draudimo, kadangi sodybos plane pirtis pažymėta 2l1m, malkinė – 3l10, daržinė – 4l1m, tvartas – 5l1m, gyvenamasis namas –IA1m, tačiau realiame sklype prie pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjo ne malkinė, o priepirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris draudiminio įvykio metu nenukentėjo (b.l.99). Kadangi draudikas malkinės nebuvo apdraudęs, todėl neturėjo ir pareigos išmokėti draudimo išmoką.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantai (ieškovai) N. G. ir A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

7.1. Pagal Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 B II dalies 1.8 punktą draudimo rizikos padidėjimu laikoma aplinkybė, jeigu nuolat ilgiau negu 3 mėnesius per metus gyvenamasis būstas yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens: draustame pastate nuolat gyveno jos sutuoktinis A. G., kuriam šis namas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir kuris griežtai laikydamasis teisės aktais nustatytų reikalavimų minėtoje vietoje yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Tuo tarpu 2015-11-17 AB „Lietuvos draudimas“ žalų ekspertui vertintojui surašant turto sunaikinimo aktą įvykio vietoje dalyvavo tik N. G., o klausimas dėl nuolatinio gyvenimo draustame pastate buvo užduotas tiesiogiai jai, į minėtą vietą atvykstančiai reguliariai, bet gyvenančiai ne nuolat, apie ką ji ir pasakė įvykio vietoje buvusiam ekspertui. Dėl šios priežasties AB „Lietuvos draudimas“ ir jo atstovai vėliau padarė visiškai klaidingas išvadas, kad draustame pastate ilgiau negu 3 mėnesius per metus niekas negyveno ir jis buvo neprižiūrimas.

7.2. Duomenys iš Lesto apie suvartotą energiją leidžia daryti išvadą, kad per ilgus metus susiklostę atsiskaitymo už elektros energiją įpročiai nėra pasikeitę, o todėl šie duomenys negali būti laikyti pakankamais įrodymais, liudijančiais, kad pastatuose niekas negyveno. Net jeigu už elektros energiją ir būtų atsiskaitoma kiekvieną mėnesį, tai liudytų tik tai, kad gyvenamojoje vietoje lankomasi pvz. tik kartą per mėnesį (skaitiklių parodymų nustatymui), tačiau neleistų patvirtinti fakto, kad gyvenama nuolat.

7.3. AB „Lietuvos draudimas“ ir / ar jo atstovai galimai sąmoningai visiškai ignoravo oficialų dokumentą - N. G. sutuoktinio A. G. gyvenamosios vietos deklaraciją, liudijančią apie nuolatinę gyvenamąją vietą draustame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), N. D. sen., Ignalinos rajono savivaldybėje, nors šis dokumentas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies nuostatas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Kitą vertus, lieka visiškai neaišku, kaip ir kokiomis priemonėmis vidutiniškai protingas asmuo turėtų įrodyti savo nuolatinio gyvenimo faktą.

7.4. AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką už malkinę motyvuodamas tuo, kad sudegusi malkinė nebuvo nurodyta draudimo liudijime, tačiau šio sprendimo teisėtumą visiškai paneigia tiek atsakovo išduotas būsto draudimo liudijimas, kuriame malkinė nurodyta kaip tiesioginis draudimo objektas, tiek ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento 2016-03-30 d. sprendime išdėstyti N. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ ginčo nagrinėjimo aplinkybės, taip pat pati sprendimo rezoliucija, pagal kurią nustatytas ir patvirtintas faktas, kad pagalbinis ūkio pastatas – malkinė (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), buvo draustas, jam padaryta žala, todėl draudimo išmoka turi būti išmokama.

7.5. AB „Lietuvos draudimas“ nėra įrodęs, kad įvykio metu buvo atsiradusios Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 B II dalies 1.8 punkte nustatytos aplinkybėmis - t.y. kad gyvenamosios paskirties name tris mėnesius niekas negyveno arba be priežiūros buvo palikęs pastatus: Pagal minėtas nuostatas AB „Lietuvos draudimas“ sutiko, kad asmenys gali nepertraukiamai arba su pertraukomos negyventi apdraustame būste iki trijų mėnesių.

7.6. AB „Lietuvos draudimas“ apdraudė pastatus, pastatytus iš itin degios medžiagos -gyvenamasis pastatas, pirtis ir tvartas - iš rąstų; malkinė ir daržinė - medžio gaminių. Savo sprendimą sumažinti draudimo išmoką AB „Lietuvos draudimas“ grindžia motyvu, kad jeigu pastatuose kas nors būtų gyvenęs, kilus gaisrui jis būtų pastebėtas laiku ir užkirstas kelias tolimesniam turto naikinimui. Abejotina, ar N. G. ar jos sutuoktinis turėjo realių šansų sumažinti padarinių žalą netgi tuo atveju, jeigu įvykio metu būtų įvykio vietoje: medinių namų gaisrai sunkiai užgesinami (to dažniausiai nepadaro netgi specialią techniką turinčios tarnybos), todėl siekiant savarankiškai sumažinti gaisro padarinius gyvybei galėjo kilti realus pavojus. Todėl šiuo aspektu AB „Lietuvos draudimas“ motyvai sumažinti draudimo išmoką yra nepagrįsti ir neadekvatūs.

Žemesnės instancijos teismas

7.7. Teismas, nagrinėdamas aukščiau išdėstytas aplinkybes bei vertindamas liudytojų pateiktus parodymus, priėmė akivaizdžiai šališką sprendimą atmesti ieškinį tuo neužtikrindamas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo įgyvendinimo, kurio 82 str. 6 d. teigia, kad atsakydamas išmokėti draudimo išmoką, draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, AB „Lietuvos draudimas“ privalėjo objektyviai įrodyti, kad N. G. pažeidė Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 B II dalies 1.8. punkte nustatytas aplinkybes, tai yra, kad name tris mėnesius niekas negyveno arba be priežiūros buvo palikti pastatai. Todėl teismo sprendimas atmesti ieškinį yra neteisėtas. Teismas šališkai ir klaidingai įvertino draudimo brokerės A. D. ir Ignalinos rajono N. D. seniūno J. P. AB „Lietuvos draudimas“ Žalų departamento Žalų išieškojimo skyriaus vyresniajai teisininkei I. K. el. paštu pateiktus rašytinius paaiškinimus.

7.8. Teismo teigimu, 2015 m. lapkričio mėnesio vidutinė oro temperatūra Lietuvoje buvo 2,8 C, kas neva leidžia daryti išvadą, jog esant tokiai oro temperatūrai, savaitę nekūrenamame name būtų neįmanoma gyventi. Pažymėtina, kad tai savo sprendime akcentuodamas teismas pateikė tik dalį A. G. parodymų, nors teismui gerai žinoma A. G. parodymų visuma, kuriuose yra išdėstytos objektyvios aplinkybės dėl kurių A. G. savaitę į namus atvažiuodavo tik dieną, o vakare ir naktį važiuodavo į Ignaliną slaugyti ir naktimis budėti prie sergančios motinos. Be to, ypatingai pažymėtina, kad tai, jog pateiktas vieno mėnesio oro temperatūros vidurkis niekaip nepatvirtina to, kad name nebuvo gyvenama daugiau nei tris mėnesius, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 8 d., tai yra buvo pažeistos Būsto draudimo taisyklių Nr. 067 B II dalies 1.8. punkte nustatytos aplinkybės.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą AB „Lietuvos draudimas“ prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

8.1. Taisyklių C. III dalies 3.2. punktas numato, jog draudimo sutarties galiojimo metu draudikas, padidėjus draudimo rizikai, turi teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir (arba) perskaičiuoti draudimo įmoką. Tai tik parodo, kad tik esant konkrečioms aplinkybėms draudikas sudaro draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis. Pasikeitus sąlygoms, kuriomis buvo sudaryta draudimo sutartis, iš esmės gali keistis tiek draudimo rizika, tiek galimų nuostolių dydis, todėl draudikas negali būti atsakingas už tai, ko jis neprisiėmė sudaryta sutartimi.

8.2. Faktas, kad A. G. yra deklaravęs savo gyvenamą vietą N. D. sen., (duomenys neskelbtini) neįrodo, jog jis ten faktiškai ir gyveno. Visų pirma, asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ne visada ir nebūtinai sutampa su deklaruota gyvenamąja vieta. Ta aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. <...>. CK 2.12 str. 5 d. nustato, kad susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą. N. G. gyvenamoji vieta yra Ignalinos mieste, o jos sutuoktinis, kaip teigė, po gaisro apsigyveno su žmona, tikėtina, kad A. G. visą laiką gyveno kartu su sutuoktine, N. G.. Byloje nebuvo duomenų (to nepatvirtino ir patys ieškovai), kad jie kaip sutuoktiniai gyventų skyriumi, kad faktiškai būtų iširusi šeima. Be kita ko, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, A. G. buvo imta lengvatinė paskola dėl pasėlių, todėl akivaizdu, kad gyvenamosios vietos deklaravimas galėjo būti susijęs būtent su šiuo aspektu.

8.3. Argumentus, jog draudėja kalbėjo tik apie save, kad niekas jos neklausė ar jos sutuoktinis ten negyvena, galima laikyti kaip išvedžiojimus. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte yra klausiama bendrai – „įvykio /žalos atsiradimo metu patalpa ar pastatas buvo gyvenami ar naudojami“. Į tokį klausimą atsakant, jog buvo daug lankomasi, akivaizdu, jog gyvenama nebuvo. Be kita ko, net jei ir laikyti, jog čia draudėja nesuprato ko yra klausiama, ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus, nurodė, kad „sodyboje nuolat niekas negyvena“. Akivaizdu, kad pagal tokį atsakymą, galima spręsti, kad negyvena nei draudėja, nei jos sutuoktinis, nei kokie nors kiti asmenys – sodyboje niekas negyvena.

8.4. Apeliaciniame skunde yra nurodytos tokios faktinės aplinkybės (jog buvo sunaudota tik apie 20kWh elektros energijos), tik dar kartą patvirtina faktą, jog sodyba buvo negyvenama. Pagal byloje esantį 2015 m. lapkričio 30 d. nuostolio ir draudimo išmokos apskaičiavimo aktą, matyti, kad tarp sugadintų/sunaikintų daiktų buvo fiksuoti televizorius, radijo imtuvas, patefonas, skalbimo mašina, elektrinis skustuvas barzdai skųsti, mikrobangų krosnelė, elektrinis virdulys, lygintuvas. Pagal viešai prieinamą ir visuotinai žinomą informaciją, akivaizdu, kad 20 kWh suvartojimas yra praktiškai neįmanomas nuolatiniam pilnaverčiam gyvenimui, juo labiau, naudojant tiek elektros prietaisų. Pavyzdžiui, vien tik elektrinis virdulys suvartoja 94 kWh, televizorius apie 136 kWh, skalbimo mašina apie 261 kWh.

8.5. Faktą, kad sodyba buvo negyvenama, patvirtina ikiteisminio tyrimo duomenys. Parodymai ikiteisminiame tyrime buvo duoti dar nežinant kokį sprendimą priims atsakovas, todėl turi būti laikomi patikimais ir paneigiančiais teisminiame nagrinėjime keliamas versijas dėl gyvenimo sodyboje. Taigi, iš Tarnybinio pranešimo matyti, kad „sodyba neelektrifikuota“, Pareiškime apie įvykį nurodyta, kad A. G. gyvena Ignalina, (duomenys neskelbtini), atvykęs į savo sodybą <...> pastebėjo <...>. Nusprendė nuvažiuoti pažiūrėti, <...> ar niekas nebandė įsibrauti. Grįžo į Ignalinos miestą. Sodyboje nebuvo elektros, krosnis nekūrenama, sodyba užrakinta, apdrausta. Pati N. G. apklausiama ikiteisminiame tyrime nurodė, kad „Sodyboje niekas negyvena“.

8.6. Faktą, kad niekas negyveno sodyboje, patvirtino ir policijos pažyma (Dėl duomenų apie eismo įvykį pateikimo, 2015-11-25), kur nurodyta, kad sodyboje nebuvo nuolat gyvenama. Iš viso to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad visi oficialūs ir pirminiai duomenys patvirtina faktą, kad sodyba nebuvo nuolat gyvenama, o visi apeliantų argumentai turėtų būti vertinami kaip gynybinė pozicija.

8.7. Šalys jau sudarydamos sutartį susitarė, jog faktas, kad sodyba yra negyvenama, keičia riziką ir draudikas apie tai turi būti informuotas. Kitokiu atveju, būtų pažeistas pacta sunt servanda principas. Faktas, jog draudžiamas turtas buvo iš medžio, priešingai nei nurodo apeliantai, atsakovui buvo žinomas ir buvo įvertintas sudarant sutartį, priešingai, nei faktas, jog sodyba nėra gyvenama.

Atsiliepimas

8.8. Draudikas buvo apdraudęs priepirtį, o ne malkinę. O štai malkinė buvo pastatyta šalia tvarto ir neturi unikalaus pastato numerio, taip pat nebuvo įtraukta į polisą. Dėl šios priežasties susidarė situacija, jog malkinė nebuvo įtraukta į draudimo sutartį, o buvo apdrausta pirtis, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir priepirtis, kuris plane pažymėtas numeriu 3I1m ir kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini). Taigi akivaizdu, jog į Draudimo sutartį buvo įtrauktas priepirtis, kurį atsakovas buvo apdraudęs ir kuris įvykio metu nenukentėjo, o malkinė nebuvo įtraukta ir todėl įvykio metu buvo neapdrausta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys sudarė 2015 m. balandžio 27 d. Būsto draudimo sutartį Nr. TIA Nr. 240707136, kuria buvo apdrausti gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, adresu (duomenys neskelbtini), N. D. sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, bei namų turtas (draudimo liudijimo Nr. TIA 103246908) laikotarpiu nuo 2015-04-27 iki 2016-04-26, draudimo polise nurodant, kad draudžiami nuolat gyvenami pastatai. 2015 m. lapkričio 8 d. sudegė apeliantams priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, N. D. sen., Ignalinos raj. savivaldybėje, taip pat buvo sudegę ir esantys kiti pagalbiniai pastatai: pagalbinis ūkio pastatas – malkinė, pagalbinis ūkio pastatas – daržinė, pagalbinis ūkio pastatas – tvartas. 2015 m. lapkričio 17 d. į įvykio vietą atvykę žalų ekspertas vertintojas surašė turto sunaikinimo, sugadinimo aktą, pagal kurį užfiksuotas visiškas gyvenamojo namo ir kitų draustų pastatų, išskyrus pirtį, sunaikinimo faktas. Atsakovė išmokėjo 2 610,80 Eur draudimo išmoką žalai dėl gyvenamojo namo sudeginimo bei 3 056,31 Eur žalai dėl pagalbinių pastatų sudeginimo atlyginti.

11. Neatskiriama šalių draudimo sutarties dalis yra Būsto draudimo taisyklės Nr. 067 (2013-01-03 redakcija, galioja nuo 2013 02-11). Pagal šių taisyklių A.II dalies 2 punktą apdraustais laikomi tik tie draudimo objektai, kurie yra įvardyti draudimo sutartyje. Šiame punkte taip pat pateikiama nuolat gyvenamo būsto sąvoka- tai pastatai arba jų dalys (gyvenamasis namas (jo dalis) / kotedžas, sodo namas arba butas), kuriame nuolat (ne mažiau nei 9 mėnesius per metus) gyvenama. Ne nuolat gyvenamas būstas – tai pastatai arba jų dalys (gyvenamasis namas (jo dalis) / kotedžas, sodo namas arba butas), kuriame kartais, t.y. mažiau nei 9 mėnesius per metus būnama su savo šeimos nariais. Pagal šių C taisyklių III dalies 2.7. punkte nustatyta, kad Draudimo sutarties galiojimo metu draudėjas privalo, sužinojęs apie draudimo rizikos padidėjimą, per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką. Draudimo rizikos padidėjimo atvejai yra nurodyti Taisyklių B. II dalyje, kurioje nurodyta, kad draudimo rizikos padidėjimas – tai šiose Taisyklėse, draudimo liudijime ir (arba) kituose draudikui pateiktuose dokumentuose numatytų aplinkybių, galinčių turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, pasikeitimas ar atsiradimas <...>. B Taisyklių II punkto 8 dalyje pažymėta, jog draudimo rizikos padidėjimu laikoma, jei nuolat ilgiau nei 3 mėnesius per metus gyvenamasis būstas yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens. B Taisyklių V 1.1. punkte numatyta, kad draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama jeigu draudėjas nepranešė draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl buvo patirti ar padidėjo nuostoliai.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.987 str. įtvirtinta, kad draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nurodytas draudiminis įvykis.

12.Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, žinomi paprastai tik draudėjui. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Analogiška draudėjo pareiga, įtvirtinta C taisyklių, kurios yra šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygos, 1.2 punkte. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti tiek draudiko sprendimą, prisiimti draudimo riziką ar ne, tiek draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) bei draudimo išmokos dydžius.

13. Šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad gaisras yra draudiminis įvykis ir atsakovui kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką. Ginčas kilo dėl to, ar atsakovas pagrįstai atsisakė atlyginti didžiąją dalį žalos dėl to, kad apeliantai pateikė klaidingą informaciją dėl draudimo sutarties objekto - gyvenamojo pastato nuolatinio gyvenimo.

14. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas vertindamas tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek liudytojų ir šalių paaiškinimus. Dėl šios priežasties, pasak apeliantų, buvo padaryta klaidinga išvada, kad sodyboje, kurioje sudegė gyvenamasis namas ir pagalbiniai ūkiniai pastatai buvo gyvenama. Apeliantai byloje įrodinėjo, kad atsakovo apdraustame name gyveno A. G. ir pasak jų šią aplinkybę įrodo šio apelianto deklaruota gyvenamojo vieta apdraustame name bei brokerės A. D. paaiškinimai, kuri patvirtino, kad name A. G. gyveno apie 10 m. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto gyvenamosios vietos deklaravimo faktas nagrinėjamos bylos kontekste negali vienareikšmiškai patvirtinti jo faktinio nepertraukiamo gyvenimo name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, N. D. sen., Ignalinos raj.. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. Taigi gyvenamosios vietos deklaravimas tik nurodo adresą, kurį asmuo nori išviešinti kaip gyvenamąjį adresą, tačiau nepatvirtina faktinio asmens gyvenimo nurodytu adresu. Tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu (prijungta Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės baudžiamoji byla Nr.01-1-61758-15), pačių apeliantų parodymais šios aplinkybės dėl nuolatinio gyvenimo name yra paneigiamos. Apeliantas A. G., duodamas parodymus apie gaisrą, nurodė, kad iš toli pastebėjęs dūmus, kartu su sūnumi nuvažiavo prie žmonos sodybos ir ten pamatė iki pamatų sudegusį namą ir ūkinį pastatą. Sodyboje nebuvo elektros, krosnis nekūrenama, sodyba užrakinta, apdrausta. Apeliantė N. G. ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja nurodė, kad jai priklausanti sodyba sudegė, sodyboje nuolat niekas negyvena, tačiau joje tiek apeliantė, tiek jos šeimos nariai dažnai lankėsi. Taigi ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, duodamas parodymus apie gyvenamąjį namą, jį įvardina kaip žmonos nuosavybe ir niekur net neužsiminė, kad šiame name jis gyveno pats. Savo ruožtu, apeliantė, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad sodyboje nieks negyvena, o joje lankosi dažnai, kas jokių būdu negali reikšti kurio nors iš apeliantų nuolatinio gyvenimo sodyboje. Šie šalių paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu nėra prieštaraujantys kitiems byloje rašytiniams įrodymams. N. D. seniūnas J. P. el. paštu atsakovui nurodė, jog patvirtinti, kad A. G. tikrai nuolat gyveno deklaruotu adresu negalima. Draudimo brokerės A. D. rašytiniuose liudytojo parodymuose nurodė, kad kiekvienais metais ji aplankydavo apeliantę prieš atnaujinant sutartį ir kad šiai brokerei žinoma, kad A. G. gyvena nuo 2000 metų. Kaip galima suprasti iš šios liudytojos parodymų, jos lankymosi tikslas apeliantams priklausančiame name buvo draudimo sutarties pratęsimas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovu, kad brokerė rasdavo asmenis namuose, savaime nereiškia, kad jie ten nuolat gyveno, nes labai tikėtina, kad su brokere buvo tariamasi iš anksto dėl susitikimų draudžiamame name. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pastebėjo, kad Lesto duomenimis, 20 Kwh itin mažas suvartojamos elektros energijos kiekis (per metus suvartojama tik apie 20 kwh elektros energijos) taip pat leidžia daryti išvadą, kad name nebuvo gyvenama, nors pagal 2015 m. lapkričio 30 d. nuostolio ir draudimo išmokos apskaičiavimo aktą, tarp sugadintų/sunaikintų daiktų buvo nemažai buitinių prietaisų, kuriems reikalinga elektra (televizorius, radijo imtuvas, patefonas, skalbimo mašina, elektrinis skustuvas barzdai skusti, mikrobangų krosnelė, elektrinis virdulys, lygintuvas) (t.1, b.l. 95). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad draudėjas, nesuteikdamas draudikui informacijos apie tai, jog pastatas nebuvo nuolat gyvenamas, nevykdė pareigos atskleisti visą informaciją, kuri yra esminė B Taisyklių II punkto 8 dalies prasme, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad draudikas pagrįstai pasinaudojo teise mažinti draudimo išmoką (CK 6.993 straipsnio 1 dalis, 6 dalis).

15. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinio dalį dėl nuostolių atlyginimo už malkinę. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad malkinė nebuvo apdrausta. Atsakovo teigimu, iš tikrųjų buvo apdrausta ne malkinė, o priepirtis. Tokią išvadą atsakovas darė atsižvelgdamas į faktinę situaciją tiek į inventorinę bylą. Draudimo liudijime nurodoma, kad draudžiamas pagalbinis pastatas – malkinė, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), indeksas 3I1ž, VĮ „Registrų centras“ išraše taip pat žymimas indeksu 3I1m, plotas - 6 kv. m. Tačiau inventorinėje byloje aiškiai nurodyta, kad 3I1m indeksu pažymėtas pastatas yra priepirtis, kuris yra šalia pastato-pirties pažymėto indeksu 2I1m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurio plotas 12 kv. m. Viso pirtis ir priepirtis sudaro 18 kv. m. ir šis bendras plotas atitinka inventorinės bylos pirties ir priepirčio plotą. Būtent tokio ploto pastatai buvo įtraukti į draudimo polisą. Byloje nustatyta, kad pastatas, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis šalia pirties nėra sudegęs, todėl ir draudimo išmoka pagrįstai nebuvo išmokėta. Tuo tarpu ginčo nagrinėjimo metu nustatyta, kad faktiškai naudojama malkinė yra šalia tvarto, ji unikalaus numerio neturi. Draudimo liudijime nėra nurodyta, kad draudžiamas pastatas neturintis unikalaus numerio. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad faktiškai apeliantų naudota malkinė apdrausta nebuvo, todėl pagrįstai gaisro padaryti nuostoliai šiam pastatui nebuvo padengti.

16. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rita KisielienėJūratė VaranauskaitėAndrius Verikas