Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mersana“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje 2-401-622/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mersana“, O. K. dėl padarytos žalos gamtai (kraštovaizdžiui) atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų civilinės atsakomybės už aplinkai (kraštovaizdžiui) padarytą žalą.

Nustatyta, kad atsakovui O. K. nuosavybės teise priklauso 2,87 ha žemės ūkio paskirties sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 89-90), atsakovui UAB „Mersana“ nuosavybės teise priklauso 6,0193 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 92-94). 2008 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Kretingos rajono agentūros pareigūnas surašė patikrinimo aktą Nr. LT28-108, kuriame konstatavo, kad UAB „Mersana“ direktorius O. K. aukščiau minėtuose žemės sklypuose 2008 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiais vykdė žemės kasimo ir apsauginio pylimo palei Akmenos-Danės upę, Šaltupio upelį įrengimo darbus, dirbtinai pakeisdamas reljefo formas, vienoje vietoje iškasant, kitoje vietoje supilant gruntą, ko pasėkoje padaryta didelė žala aplinkai (kraštovaizdžiui) (t. 1 b. l. 22). 2008 m. spalio 7 d. atsakovui O. K. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 85 (t. 1, b. l. 23-24). Kretingos rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. kovo 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad nors O. K. veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio 1 dalyje, 271 straipsnio 1 dalyje, pažymių, jis už tas pačias veikas yra bausta administracine tvarka, todėl baudžiamojon atsakomybėn netrauktinas (t. 1, b. l. 25-30).

Dėl civilinės atsakomybės už žalą aplinkai atsiradimo sąlygų

Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte žala aplinkai apibūdinama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei) pablogėjimas. Pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 4 p.). Dėl žalos aplinkai padarymo fakto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008).

Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodyto įstatymo nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Taigi, civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008; 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul Invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008).

Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovai pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 9, 16 ir 17 straipsniuose, Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintas nuostatas. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Nagrinėjamojoje byloje atsakovai neginčijo fakto, jog jie vykdė tam tikrus darbus jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose: kasė kūdrą, atnaujino upių pylimus.

Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnyje numatyta, kad piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog jis laikėsi šioje teisės normoje įtvirtintų reikalavimų ir neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų nesaugoma aplinka, netausojami gamtos ištekliai. Teisėjų kolegija pažymi, jog, tai, kad, apelianto nuomone, jis atliko buvusios kūdros išvalymo darbus bei iš kūdros iškastu gruntu atnaujino Akmenos-Danės upės ir Šaltupio upelio apsauginius pylimus, savaime nereiškia aplinkos pagerinimo darbų.

Iš nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad atsakovams priklausantiems žemės sklypams buvo nustatytos specialios naudojimosi sąlygos: miško naudojimo apribojimai, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos, saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje, vandens telkiniai (t. 1, b. l. 89-90, 92-94). Pagal aplinkos apsaugos įstatymo 16 straipsnį juridinių bei fizinių asmenų ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikį aplinkai, teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymo valstybinis reguliavimas vykdomas pagal bendrojo ir specialiojo teritorinio planavimo dokumentus; projektinė dokumentacija nustatyta tvarka suderinama su vietos savivaldos institucijomis ir Aplinkos ministerija. Taigi, norint vykdyti bet kokią veiklą, buvo būtina parengti projektinę medžiagą, gauti leidimus ir suderinti su atsakingomis institucijomis. Liudytoju apklaustas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnas K. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovui O. K. buvo paaiškinęs, jog norint kasti tvenkinį, būtina pasidaryti teritorijos tvarkymo projektą bei suderinti su kontroliuojančiomis institucijomis (t. 1, b. l. 99-100). Tokią informaciją atsakovui O. K. buvo suteikęs ir Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Kretingos agentūros pareigūnas R. K. (t. 1, b. l. 190-191). Atsakovas O. K. teismo posėdžio metu pripažino, kad kasinėjimo darbus vykdė neturėdamas leidimo (t. 1, b. l. 189).

Nepagrįstas yra ir apelianto teiginys, kad minėtuose žemės sklypuose nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla, galinti turėti poveikį aplinkai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, poveikis aplinkai buvo padarytas, nes iškasus ir perkėlus didelį kiekį grunto, pasikeitė reljefo formos, buvo nukasta žolinė augmenija (baudž. b. Nr. 30-9-00035-08, b. l. 14-15, 21). Atsižvelgtina į tai, kad ši veikla buvo padaryta saugomame kultūros paveldo objekte – Andulių (Egliškės) piliakalnio su priešpiliu, kapinyno teritorijoje (baudž. b. Nr. 30-9-00035-08, b. l. 18). Pasikeitus minėto objekto teritorijos vizualiniam vaizdui, kartu buvo suniokotas saugomo kultūros objekto kraštovaizdžio ir ekosistemos savitumas.

Įstatyme apibrėžta, kad ūkinė veikla yra ūkinė ar kitokia veikla, kuri turi ar gali turėti įtakos aplinkai (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 12 p.). Todėl tokia įstatymo formuluotė leidžia teigti, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu liudytojai patvirtino apie ūkinės veiklos nebuvimą. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai patvirtino, jog nurodytuose žemės sklypuose nebuvo pramoninės veiklos, bet ne ūkinės veiklos, požymių (t. 1, b. l. 99-101). Atsižvelgiant į tai, atsakovų vykdyta veikla laikytina ūkine ir, kaip minėta, ji padarė poveikį aplinkai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeistas ir Aplinkos apsaugos įstatymo 17 straipsnis bei Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų nuostatos.

Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad paveldo objektų teritorijose draudžiama naikinti ir žaloti paveldo objektus ar jų vertės požymius; kasti, arti žemę, perkelti į kitą vietą riedulius, išskyrus atvejus, jei šie darbai susiję su paveldo objektų eksponavimu, naudojimu ar tvarkymu. Nagrinėjamu atveju apeliantas neneigia, kad vykdė žemės kasimo darbus, perkėlė dalį grunto ant upių pylimų. Tokia veikla pripažintina ūkine veikla, šiuo atveju padariusia žalą aplinkai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nurodyto įstatymo pažeidimą.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos Žemės gelmių įstatyme įtvirtintos nuostatos. Pažeidimo padarymo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje buvo nurodyta, kad žemės gelmių naudojimas – veikla, kurios metu gaunami duomenys apie žemės gelmes arba išgaunami žemės gelmių ištekliai bei panaudojamos žemės gelmių savybės. Buvo nustatytos žemės gelmių naudojimo rūšys: žemės gelmių tyrimas, žemės gelmių išteklių naudojimas, žemės gelmių ertmių naudojimas. Ištyrus bylos medžiagą, darytina išvada, kad žemės gelmės nebuvo naudojamos taip, kaip jų naudojimą apibrėžia įstatymas. Kaip jau minėta, liudytojų teigimu, pramoninės veiklos požymių nebuvo pastebėta. Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Kretingos agentūros pareigūnas R. K. paliudijo, kad pagal vietovės infrastruktūrą negalima teigti, kad gruntas buvo išvežtas (t. 1, b. l. 190-191). Todėl tai, kad iškastas gruntas buvo panaudotas upių pylimams suformuoti, nelaikytina žemės gelmių naudojimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors paminėto įstatymo nuostatos atsakovams nepagrįstai buvo pritaikytos, tačiau neteisėti veiksmai buvo konstatuoti remiantis ne vien tik Žemės gelmių įstatymu, tačiau ir kitų įstatymų pažeidimu, todėl tai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 str.).

Dėl žalos dydžio

Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte nustatyta, kad žala aplinkai – tai tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui); 3) žemei, t. y. žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę arba po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms, kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai). Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010, 2014 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-125/2014). Taigi žalos aplinkai atsiradimo faktas nėra preziumuojamas, o turi būti įrodomas.

Nagrinėjamoje byloje buvo konstatuota, kad iškasus gruntą ir supylus jį upių pylimuose buvo pakeistas reljefas. Savavališkai, be leidimų ir suderinimų atlikus kasimo darbus minėtuose žemės sklypuose, buvo padaryta žala aplinkai.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad padaryta būtent ieškovo prašoma žala. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, vadovavosi ieškovo užsakytais UAB „GJ Magma“ atliktais markšeideriniais matavimais, kurių metu buvo apskaičiuotas iškasto ir į sąvartas sukrauto grunto kiekis (t. 1, b. l. 7-20). Atsižvelgdamas į šiuos matavimus bei vadovaudamasis Aplinkos apsaugos ministerijos 1998 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 45 patvirtinta „Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodika“ (toliau – Metodika) ieškovas paskaičiavo žalos dydį – 919 118 Lt (t. 1, b. l. 21, 83-84). Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „GJ Magma“ padarytos išvados nėra nuginčytos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto skunde nurodytą aplinkybę, t. y. į tai, kad markšeideriniai matavimai buvo atlikti remiantis 1981 m. sudarytu topografiniu žemėlapiu, ir todėl, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažino žalos atlyginimo valstybei dydį iki 459 559 Lt. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad žalos dydis pagrįstas skaičiavimo Metodika, kitais įrodymais; apeliantai jokiais leistinais įrodymais ieškovo nurodyto žalos dydžio nepaneigė, kitokio dydžio patys nepagrindė.

Dėl atsakovų atsakomybės rūšies

Apeliantas ginčija teismo sprendimą ir tuo pagrindu, kad teismas nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą iš abiejų atsakovų solidariai, nors bylos nagrinėjimo metu ieškovas prašė priteisti iš kiekvieno iš atsakovų konkrečią pinigų sumą. Apelianto nuomone, teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas. Teisėjų kolegija su šiais nurodytais argumentais nesutinka.

Iš ieškinio reikalavimų matyti, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovų valstybės naudai 919 118 Lt žalos atlyginimo. Tai, kad bylos nagrinėjimo eigoje buvo pateikti įrodymai, kuriuose buvo atskirta, kiek žalos galėjo padaryti UAB „Mersana“ ir kiek O. K., dar nereiškia, kad ieškovas pakeitė savo reikalavimus, nes nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu ieškovas nebuvo suformulavęs prašymo taikyti kiekvienam atsakovui dalinę atsakomybę.

Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė yra susijusi su paslaugų teikimų, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 str. 3 d.). Kadangi nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta abiejų atsakovų bendrais neteisėtais veiksmais, todėl taikytina solidarioji civilinė atsakomybė. Aplinkybė, jog ieškovas ieškinyje reikšdamas reikalavimus konkrečiai neprašė priteisti žalą solidariai, o teismas taikė solidarią atsakomybę, nelaikytina ieškinio reikalavimo ribų peržengimu, nes, kaip matyti iš bylos aplinkybių, ieškovas siekė būtent tokios atsakomybės formos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino civilinės atsakomybės dėl žalos aplinkai sąlygas ir pagrįstai nusprendė esant teisinį pagrindą civilinei atsakomybei kilti, dėl ko sprendimas yra pagrįstas o apeliacinio skundo argumentais jo naikinti ar keisti nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.