Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, veiksmais galimai neteisėtai persiuntus jo 2019-05-28 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Šiaulių skyriui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas P. D. 2018-12-28 pateikė Tarnybai prašymą (reg. Nr. (2.5)STP-1-3653) suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos reikalavimo sumokėti vietinės rinkliavos mokestį. Tarnyba 2019-02-07 sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-T-3653-2278 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, tačiau, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis, dėl bylos neperspektyvumo, Tarnybos Šiaulių skyrius 2019-04-04 sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-N-3653-5789 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui minėtoje byloje (b. l. 17-25, 7-9).

Nesutikdamas su Tarnybos Šiaulių skyriaus 2019-04-04 sprendimu nutraukti teisinės pagalbos teikimą byloje, pareiškėjas 2019-05-28 prašymu (reg. Nr. (2.5)STP-1-1468) kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 35-42). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos Šiaulių skyrius 2019-04-04 sprendimu nepagrįstai nutraukė teisinės pagalbos teikimą byloje Nr. I-2755-289/2019, todėl pareiškėjas pageidauja kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos neteisėtais Tarnybos Šiaulių skyriaus veiksmais, atlyginimo.

Tarnybos Kauno skyrius pareiškėjo 2019-05-28 prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nenagrinėjo ir 2019-06-05 šį prašymą persiuntė Tarnybos Šiaulių skyriui. Tarnybos Šiaulių skyrius, vadovaudamasis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi, 2019-06-12 sprendimu Nr. 2.2(NTP-2)-19-NT-1468-9814 pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo netenkino motyvuojant be kita ko kilusiu interesų konfliktu (b. l. 7-9, 30-32).

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019-10-03 išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-6263-394/2019 pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiasis suinteresuotas asmuo advokatė D. L. – M., dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Tarnybos Šiaulių skyrius 2019-04-04 sprendimu nepagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą byloje ir dėl tokio Tarnybos sprendimo pareiškėjas, neturėdamas teisinio išsilavinimo byloje buvo paliktas be teisinės pagalbos. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019-10-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6263-394/2019 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Tarnybos Šiaulių skyriaus 2019-04-04 sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą buvo nepagrįstas ir pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės, grindžia tuo, kad Tarnybos Kauno skyrius nepagrįstai jo prašymo nenagrinėjo ir persiuntė skyriui, dėl kurio galimai neteisėtų veiksmų buvo ketinama iškelti administracinę bylą. Taigi, sprendžiant dėl skundo reikalavimo pagrįstumo svarbu nustatyti, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo 2019-05-28 prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (reg. Nr. (2.5)STP-1-1468) buvo persiųstas Tarnybos Šiaulių skyriui.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas, ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2019-01-01 iki 2019-07-27), kurio 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos. Tarnyba turi teritorinius administracijos padalinius, kurių veiklos teritoriją, atsižvelgdamas į apygardos teismų veiklos teritorijas, nustato teisingumo ministras. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-06-12 įsakymu Nr. 1R-149 patvirtintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrių veiklos teritorijas, Tarnybos Kauno skyrius apima Kauno apygardos teismo veiklos teritoriją, Šiaulių skyrius – Šiaulių apygardos teismo veiklos teritoriją (1, 2 p.).

Pagal Tarnybos Šiaulių skyriaus nuostatų, patvirtintų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2015-09-01 įsakymu Nr. T-22-15 (2019-01-18 įsakymo Nr. (1.2)NO-3-4 redakcija) 1,2 punktus, Šiaulių skyrius yra Tarnybos teritorinis struktūrinis padalinys, kurio tikslas vykdyti Tarnybos nuostatuose nustatytas Tarnybos funkcijas Šiaulių miesto, Šiaulių rajono, Akmenės rajono, Joniškio rajono, Kelmės rajono, Mažeikių rajono, Pakruojo rajono, Radviliškio rajono, Raseinių rajono, Telšių rajono savivaldybėse, užtikrinant antrinės teisinės pagalbos teikimą. Šiaulių skyrius nagrinėja išvardintų rajonų gyventojų prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, taip pat kitus prašymus, skundus, raštus antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimais (Nuostatų 6.4 p.). Remiantis Kauno skyriaus nuostatais, pasitvirtintais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2015-09-01 įsakymu Nr. T-22-15, Kauno skyriaus tikslas – vykdyti Tarnybos funkcijas Kauno miesto, Kauno rajono, Alytaus miesto, Alytaus rajono, Birštono, Druskininkų, Jonavos rajono, Jurbarko rajono, Kaišiadorių rajono, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Kėdainių rajono, Lazdijų rajono, Marijampolės, Prienų rajono, Šakių rajono, Varėnos rajono ir Vilkaviškio rajono savivaldybėse (Nuostatų 1,2 p.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius ir jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus, Įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus (Įstatymo 18 str. 1 d.). Sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei 1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; 2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Vertindamas galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas pažymi, kad Tarnybos skyriai prašymus dėl teisinės pagalbos teikimo nagrinėja pagal jiems priskirtas veiklos teritorijas. Taigi prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti tam Tarnybos skyriui, kurio veiklos teritorijoje yra jo gyvenamoji vieta.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. To pačio straipsnio 3 dalis numato, jog fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą, o fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos.

Nagrinėjamu atveju kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad iki laisvės atėmimo pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorijoje, teismas daro išvadą, kad pagal aukščiau minėtą reglamentavimą, prašymą dėl antrinės pagalbos teikimo pareiškėjas turėjo paduoti Tarnybos Šiaulių skyriui. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnybos Šiaulių skyrius yra teritorinis struktūrinis padalinys, aptarnaujantis Šiaulių rajono savivaldybės gyventojus, daroma išvada, kad Tarnybos Šiaulių skyriui priskirtinas nagrinėti tiek pirminis pareiškėjo 2018-12-17 prašymas (reg. Nr. (2.5)STP-1-3653) suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl reikalavimo sumokėti vietinės rinkliavos mokestį, tiek pareiškėjo 2019-05-28 prašymas (reg. Nr. (2.5)STP-1-1468) suteikti antrinę teisinę pagalbą apskųsti Tarnybos Šiaulių skyriaus 2019-04-04 sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Įstatymą, privalo vadovautis ne tik minėtu Įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo subjektams. Taigi, bet kuris viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais (žr., pvz., LVAT 2011-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3168/2011 ir kt.).

Dėl pareiškėjo 2019-05-28 prašymo (reg. Nr. (2.5)STP-1-1468) persiuntimo Tarnybos Šaulių skyriui, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A-442-419-09, Nr. A-556-362-10), sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, negali būti remiamasi vien tik Įstatymu, o turi būti taikomos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2017-11-23) patvirtintos Prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 28 punkte numatyta, kad prašymą gavusi institucija, nustačiusi, jog prašyme nurodyti klausimai priskiriami ir kitų institucijų kompetencijai, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos persiunčia jo kopiją kitoms institucijoms, su kurių kompetencija susijęs prašymo nagrinėjimas. Atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas vertina, kad Tarnybos Kauno skyrius, gavęs prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo asmens, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta Šiaulių rajone, pagrįstai šio prašymo nenagrinėjo ir jį pagal kompetenciją persiuntė Šiaulių skyriui.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2019-05-28 prašymo turinio, jis siekė inicijuoti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš Tarnybos Šiaulių skyriaus 2019-04-04 sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-N-3653-5789 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo. Taigi, pareiškėjas ketino inicijuoti ginčą teisme dėl Tarnybos Šiaulių skyriaus galimai neteisėtų veiksmų nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą ir atitinkamai prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Vadinasi, jei Tarnybos Šiaulių skyrius imtų spręsti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, jis turėtų vertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo tokioje byloje perspektyvumą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–2 punktų prasme, t. y. iš esmės įvertinti savo priimto sprendimo nutraukti teisinės pagalbos teikimą, teisėtumą ir pagrįstumą. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad kilus interesų konfliktui tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, turi nusišalinti ir perduoti klausimą spręsti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A525-594/2009, Nr. A822-703/2010, Nr. A-438-2344-12). Teismo vertinimu, kadangi šioje situacijoje kilo interesų konfliktas tarp pareiškėjo ir Tarnybos Šiaulių skyriaus, Tarnybos Šiaulių skyrius turėjo nusišalinti nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimo ir kreiptis į Tarnybos direktorių, kad šis, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatomis, spręstų klausimą dėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimo perdavimo kitam skyriui. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnybos Šiaulių skyriaus veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, teismas plačiau dėl to nepasisako.

Akivaizdu, kad Tarnybos Kauno skyrius, persiųsdamas pareiškėjo prašymą Šiaulių skyriui, veikė pagal galiojančius teisės aktus, minėti Tarnybos Kauno skyriaus veiksmai nesudarė pareiškėjui kliūčių antrinei teisinei pagalbai gauti. Pažymėtina, kad pareiškėjas Tarnybos Šiaulių skyriaus 2019-04-04 sprendimo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą ir Tarnybos Kauno skyriaus sprendimo perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių skyriui, neginčijo. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų administracinė byla Nr. I-6263-394/2019 pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Tarnybos Šiaulių skyrius 2019-04-04 sprendimu nepagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą, buvo išnagrinėta ir pareiškėjo skundas 2019-10-03 sprendimu iš dalies buvo patenkintas. Vadinasi, nors Tarnybos Šiaulių skyrius pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos netenkino ir atstovo neskyrė, pareiškėjas savarankiškai įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą ir antrinės teisinės pagalbos suteikimas minėtoje byloje pareiškėjui tapo neaktualus.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.