Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo P. D. skundą dėl 50000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Regionų apygardos administraciniame teisme 2018 m. gruodžio 20 d. gautas pareiškėjo skundas (b. l. 1), kuriuo prašoma atlyginti atsakovės atstovės neteisėtais veiksmais jam padarytą žalą, kurią vertina 50000 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo P. D. skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, akcentuojama, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1109-442/2018).

Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015).

Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad komunalinių atliekų surinkimo paslaugomis jis nesinaudoja nuo 2010 m. spalio 11 d., nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, ir tokiu būdu iš jo rinkliava nepagrįstai yra renkama. Byloje nekyla ginčas dėl to, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Kriaušių g. 4, Gegužių k., Šiaulių rajone, t. y. jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Šiaulių rajono savivaldybėje.

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. S-2548 (3.24) (b. l. 4-5) „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Šiaulių rajone“ nurodoma, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. T-202 patvirtintoje rinkliavos dydžio nustatymo metodikoje (toliau – ir Metodika) nustatyta, kad apskaičiuojant vietinę rinkliavą yra taikoma dvinarė sistema, susidedanti iš pastoviosios dedamosios (rinkliavos dedamoji dalis, susijusi su komunalinių atliekų būtinųjų sąnaudų dalimi, kuri nepriklauso nuo atliekų kiekio) ir kintamos dedamosios (rinkliavos dedamoji dalis, padengianti būtinųjų sąnaudų dalį, susijusi su komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimu konkrečiam atliekų turėtojui). Šiaulių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – Nuostatai) 14 ir 16 punktuose nustatyta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, o rinkliavos kintamąją dedamąją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, iš kurių nekilnojamojo turto objekto paimamos komunalinės atliekos. Rašte informuojama, kad Nuostatai nenumato atleisti nuo kintamosios dedamosios mokėjimo nekilnojamojo turto objekto (individualios valdos) savininkų, gyventojų (deklaravusių savo gyvenamąją vietą), jeigu iš jų nekilnojamojo turto objekto yra paimamos komunalinės atliekos. Pažymima, kad Nuostatų 50 punktas numato, kad nuo kintamosios mokėjimo dedamosios atleidžiami gyventojai deklaravę nesinaudojimą nekilnojamojo turto objektu, kai gyventojas, už kurį skaičiuojama vietinė rinkliava: atlieka privalomąją karo tarnybą; gydosi sveikatos priežiūros įstaigos stacionare arba apgyvendintas ar slaugomas stacionariose globos, auklėjimo ar slaugos įstaigose; yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę; mokosi ne Šiaulių regiono teritorijoje esančioje dieninėje arba vakarinėje mokymo įstaigoje yra išvykęs dirbti (pagal darbo pobūdžio santykius su darbdaviu, nuolatinė darbo vieta ne Šiaulių regione).

Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2019 m. sausio 9 d. išrašė mokėjimo pranešimą Nr. 00153551 pareiškėjui (b. l. 17), kuriame nurodyta sumokėti už pastoviąją dalį 4,55 Eur ir kintamąją dalį 2,28 Eur. Iš viso už 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpį (už pastoviąją ir kintamąją dalį) nurodoma mokėti 27,35 Eur.

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. rašte Nr. 1G-23 (3.3) (kitą dieną po minėto 2019 m. sausio 9 d. pranešimo surašymo), pareiškėjas yra informuojamas, kad vadovaujantis Nuostatų 50 punktu už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas yra atleistas nuo rinkliavos kintamosios dedamosios mokesčio dalies, kadangi pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose. Už minėtą laikotarpį pareiškėjui priskaičiuotos rinkliavos pastoviosios dalies dedamoji sudaro 27,35 (už 2017 m. liepos – gruodžio mėn. - 9,12 Eur, už 2018 m. sausio – gruodžio mėn. - 18,23 Eur). Pareiškėjas 2019 sausio 10 d. raštu taip pat informuotas, kad vietinė rinkliava yra perskaičiuota (išminusuota) asmeniui, kurio vardu anksčiau buvo siunčiami mokėjimo pranešimai už pareiškėjui skaičiuojamą rinkliavą.

Pažymėtina, kad Nuostatų 52 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba.

Atsakovės atstovės atsiliepime nurodoma, kad tuo atveju, jei yra objektyvūs duomenys, kurie patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme - pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju” ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju (LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2063-556/2018). Tokių duomenų atsakovė iš pareiškėjo negavo, tačiau atsakovės nuomone, pareiškėjas net ir būdamas Kybartų pataisos namuose turi visas galimybes raštu tokius duomenis surinkti (pvz., raštu pateikiant užklausą atitinkamai energetikos įmonei dėl suvartoto elektros energijos kiekio ir pan.) ir juos pateikti atsakovui.“ Atsakovės atstovės Šiaulių rajono savivaldybės administracijos cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodoma, kad „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016 ir kt.). Atitinkamai atsakovo nurodomos nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo sąlygas numatė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. AD1-154 (su pakeitimais) patvirtinto Aprašo nuostatos.“ Šie išaiškinimai pareiškėjui iki administracinės bylos iškėlimo teisme atsakant į jo prašymus nebuvo pateikti.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 6 d. atsakyme Nr. (17-2)-D8-5240 pareiškėjui P. D. ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijai (b. l. 30-34) nurodoma, kad „dabartiniai teisės aktai sudaro galimybes savivaldybėms kiekvieno gyventojo situaciją įvertinti individualiai ir priimti socialiniai teisingus, protingumo principą atitinkančius sprendimus, pvz., sumažinant rinkliavos dydį arba iš viso nuo jos mokėjimo atleidžiant. Teisės aktai nenustato baigtinio galimų taikyti lengvatų sąrašo ir neriboja šių lengvatų dydžio. Tokių lengvatų nustatymas yra savivaldybės diskrecijos (apsisprendimo) teisė. Savivaldybė gali nustatyti pareiškiminę lengvatos taikymo procedūrą, t. y. ji taikoma ne savaime, o pagal pateiktą asmens prašymą. Taigi asmuo, siekdamas, kad jam būtų pritaikyta lengvata, turi pateikti prašymą, o nesutikdamas su gautu atsakymu į prašymą dėl lengvatos taikymo, turi skųsti tokį atsakymą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.“ Taip pat minėtame rašte prašoma Šiaulių rajono savivaldybės administracijos įvertinti situaciją dėl vietinės rinkliavos dydžio, lengvatos taikymo bei priimti sprendimus ir apie juos informuoti paklausėją ir Aplinkos ministeriją.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs informuotas apie nulinės metinės vietinės rinkliavos / lengvatos taikymo galimybes, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. S—2548(3.24) „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Šiaulių rajone“ (b. l. 4-5), 2019 m. sausio 10 d. rašte Nr. 16-23 (3.3) (b. l. 21-22) nėra paaiškinama lengvatų taikymo pagal Nuostatų 52 punktą tvarka (Nuostatų IX skyrius „Vietinės rinkliavos lengvatos“). Pareiškėjui nebuvo paaiškina, kokius (papildomus) rašytinius įrodymus (pvz., jog pareiškėjas nekilnojamuoju turtu ginčo laikotarpiu nesinaudojo ir neturėjo atliekų ir pan.) jis turėtų pateikti atsakovei Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, kokios formos prašymas turėtų būti pildytinas, kokia tokių prašymų nagrinėjimų tvarka. Pareiškėjas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. S—2548(3.24), 2019 m. sausio 10 d. raštu Nr. 16-23 (3.3) (kitaip nei atsakovės atstovės atsiliepime ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 6 d. atsakyme Nr. (17-2)-D8-5240 pateiktuose paaiškinimuose) buvo supažindintas tik su Nuostatų VIII skyriaus „Atleidimas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo“ taikylėmis, tik su šiame skyriuje (47-51 punktai) numatytomis taisyklėmis ir galimybėmis būti atleistam tik nuo rinkliavos kintamosios dedamosios mokėjimo.

Įvertinus nustatytų aplinkybių visetą darytina išvada, kad nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. lapkričio 6 d. prašymą Nr. (17-2)-D8-5240, 2018 m. gruodžio 5 d. prašymą Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje nebuvo laikomasi atsakingo valdymo (gero administravimo) principo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-655/2005). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-1605/2012).

Gero administravimo principas taip pat siejamas su 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje pasirašyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios reikšmė susijusi su žmogaus teisių įgyvendinimu Europos Sąjungoje. Chartijos 41 straipsnis apibrėžia gero administravimo sąlygas, kurios garantuoja kiekvienam asmeniui teisę reikalauti, kad ES institucijos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, sąžiningai ir per priimtiną laiką.

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. A-442 (8.1) patvirtintų Asmenų aptarnavimo ,,vieno langelio“ principu ir informacijos teikimo Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punkte numatyta, kad savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, nagrinėdami asmenų prašymus, privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir ,,vieno langelio“ principais, o teikdami asmenims informaciją – Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytais informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo principais.

Darytina išvada, kad rengiant atsakymus į pareiškėjo 2018 m. lapkričio 6 d. prašymą Nr. (17-2)-D8-5240 ir 2018 m. gruodžio 5 d. prašymą buvo pažeistas Taisyklių 6 punktas, numatantis išsamios, tikslios informacijos / atsakymo pateikimą.

Siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo 2018 m. lapkričio 6 d. prašymo Nr. (17-2)-D8-5240 ir 2018 m. gruodžio 5 d. prašymo nagrinėjimo pažeidžiant prašymo nagrinėjimo procedūras ir taisykles kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertina kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 50000 Eur neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui iš atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. D. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo P. D. teisės, susijusios su pareiškėjo 2018 m. lapkričio 6 d. prašymo Nr. (17-2)-D8-5240 ir 2018 m. gruodžio 5 d. prašymo nagrinėjimu Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje buvo pažeistos.

Pareiškėjo P. D. likusią skundo dalį dėl 50000 Eur neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui iš atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.