- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-13
- Bylos Nr.
- I1-411-283/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02297-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas, ir M. M.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Vilniaus PN, ir pataisos įstaiga), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad, atliekant bausmę 2017 m. birželio 10 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpiu Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. - Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, toliau – Lukiškių TI-K) buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti 3,6 kv. m minimalus gyvenamasis plotas, kadangi kamerų, į kurias buvo paskirtas, plotai buvo 7,39 kv. m, 7,89 kv. m, 8,02 kv. m. Tvirtino, kad dėl nepakankamo kamerų ploto ne visada atsirasdavo vietos papildomoms spintelėms, lentynoms, taburetėms ir kitiems baldams. Teigė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, nes nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik ne aukštesne kaip 1,5 m sienele su užuolaida ir todėl neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjas jautė diskomfortą, nes galėjo būti stebimas kitų nuteistųjų ir per kamerų duryse įrengtą stebėjimo langelį pareigūnų. Tvirtino, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pakankamai gilius dvasinus, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą (b. l. 1-2).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus PN nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Šiame teisės akte minimali gyvenamojo ploto norma kamerose kalintiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., irgi nenumatė kameros gyvenamojo ploto standartų. Pažymėjo, kad tik Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tvirtino, kad pareiškėjui tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Vilniaus PN paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Apsaugos ir priežiūros instrukcija) 6 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra suprantama kaip visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas privalėjo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyriuje yra nustatyti reikalavimai tardymo izoliatorių kamerų įrengimui. Pažymėjo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pabrėžė, kad tokie atitvėrimai ir negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Nurodė, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Vilniuje, Lukiškių skg. 6, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Teigė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o Higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumatė. Pažymėjo, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228 patvirtintais Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso reikalavimais, taip pat kitų teisės aktų reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Vilniaus PN teigė, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio normomis. Šio skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai); lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m); sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pažymėjo, kad visos kameros aprūpintos taburetėmis (suoliukais), stalais, lentynomis maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Priklausomai nuo to, kiek kamerose yra miegamųjų vietų, yra įrengtos didesnės arba mažesnės lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė.
Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų (b. l. 9-14).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Lukiškių TI-K jungimo būdu, jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų, kuriems pereitų visos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisės ir pareigos, buvo reorganizuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1R-253. Šio įsakymo 3 punktu buvo nustatyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatų patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais netenka galios nuo 2019 m. balandžio 1 d.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalinant pareiškėją iki reorganizacijos buvusiame Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala buvo padaryta 2017 m. birželio 10 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpiu (b. l. 1). Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad M. M. į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. birželio 19 d. (b. l. 48).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kilusios nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui būtina nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę ir dėl šios priežasties turi specifinį teisinį statusą, lemiantį, kad tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Tačiau Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, be to, kamerų plotą mažino jose buvę baldai ir sanitarinis mazgas.
Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Higienos norma HN 134:2015 nenumato minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, normos. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. balandžio 1 d., 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte nustatytą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras, kuriose jis buvo kalinamas, kartu su juo kamerose kalintų asmenų skaičių ir kamerų plotus. Netikėti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis teismas neturi pagrindo, todėl jais remiasi, darydamas išvadas.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, Nr. 120, Nr. 183, Nr. 281, Nr. 343, Nr. 155, Nr. 184, Nr. 306, Nr. 257, Nr. 253 (b. l. 9-11). Išanalizavus atsakovės atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras, kuriose jis buvo kalinamas, kartu su juo kamerose kalintų asmenų skaičių ir kamerų plotus, daroma išvada, kad vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normą, visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 8,09 kv. m bendro kameros ploto.
Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, sprendžiama, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K, jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista, t. y. nagrinėjamu atveju kalinimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
EŽTT yra nurodęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
Įvertinus Vilniaus PN pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo kalinamas kameroje, kurioje jam būtų tekę mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra Vilniaus PN, nacionalinės teisės ir Konvencijos nepažeidė.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), yra pateikęs išaiškinimą, pagal kurį, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas šiuo aspektu, reikšminga aplinkybė, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nenulemia, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, kai vertinamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus.
Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjui tekęs kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN, kaip Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjo, veiksmus, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš to, kad, naudojantis kamerose įrengtu sanitariniu mazgu, nebuvo užtikrintas privatumas tiek kameroje kartu kalintų kitų asmenų, tiek per duryse įrengtą langelį stebėjusių prižiūrėtojų atžvilgiu.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.2 punktas nustato, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, kuriose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kamerose įrengiamas praustuvas.
Taigi, formaliuoju požiūriu, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Vilniaus PN nurodė, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentavusiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas privalėjo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių, priežasčių atsiradimą įstaigoje. Be to, atsakovės atstovas teigė, kad pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje kalinamais asmenimis bendrauja, vadovaudamiesi Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, nepažeisdami bendrųjų mandagumo ir etikos principų (b. l. 11-12).
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai buvo su užtraukiamomis užuolaidomis, tačiau jos gerai neužsitraukdavo, per užuolaidos tarpus jis buvo matomas, todėl jos neužtikrino privatumo.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pripažino, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, ir vertino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinius mazgus atskirti nuo likusio kameros ploto. Teismas vertina, kad atsakovės atstovas neneigė, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su įrengtomis durimis.
Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos su jame esančiais tualetais, nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3 punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama praktika nurodoma, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT nuosekliai nurodo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/ akutę (2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktas; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). EŽTT yra konstatavęs ir tai, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).
Į nurodytą EŽTT jurisprudenciją atsižvelgiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjančio analogiško pobūdžio bylas, praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės; tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).
Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei vadovaujantis suformuota nuoseklia EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų atitvėrimas užuolaida neužtikrino pareiškėjo, besinaudojančio tualetu, teisės į minimalų privatumą ir pažeidė jo orumą.
Vilniaus PN nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, sprendžiama, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 367 dienas. Vertinant pažeidimo mastą, atsižvelgiama į tai, kad dalį laiko (13 dienų) pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus (b. l. 11).
Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad dėl nepakankamo kamerų ploto ne visada atsirasdavo vietos papildomoms spintelėms, lentynoms, taburetėms ir kitiems baldams.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6-14.9 punktuose nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos, vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio normomis, bei nurodė, kad kamerose buvusių lovų matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Vilniaus PN vertinimu, gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Vertinant skundo teiginius apie inventoriaus stygių Lukiškių TI-K kamerose, sprendžiama, kad šie teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų, kuriose trūko inventoriaus, ir kokio konkretaus inventoriaus trūko. Nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl tam tikro inventoriaus trūkumo, nenustatyta.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo pateikti paaiškinimai apie inventoriaus trūkumą kamerose nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo pažeisti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai.
Pareiškėjas neturtinei žalai atlyginti prašė priteisti 10 000 Eur.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aplinkybė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisminėje praktikoje, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, kai nustatomas privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais apsiribojama pažeidimo pripažinimu ir neturtinės žalos atlyginimais pinigais nepriteisiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais buvo konstatuota, jog pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Teismas sprendžia, kad neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgus į bylos aplinkybių visumą, įvertinus konkrečiu atveju nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į tai, ar buvo sąmoningai stengtasi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad neturtinės žalos atlyginimo būdo parinkimą, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar kalinimas netinkamomis sąlygomis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir pan. (žr., pvz., 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus nustatytų pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaujantis ginčo atveju taikoma EŽTT ir Lietuvos teismų praktika bei protingumo ir teisingumo principais, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo - pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais 367 paras neužtikrinimo, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 700 Eur. Nustatant žalos dydį, vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas ar dar su vienu asmeniu, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog būtent dėl pažeidimo pareiškėjui būtų kilę ilgalaikių ir neatstatomų fizinės ir(ar) psichinės sveikatos sutrikimų, be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo neužtikrinimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugumo užtikrinimo vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).
Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 700 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.