- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-09
- Bylos Nr.
- TA-74-822/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02297-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, jog, atliekant bausmę nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2018 m. birželio 20 d. Lukiškių TI-K, buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti 3,6 kv. m minimalus gyvenamasis plotas, kadangi kamerų, į kurias buvo paskirtas, plotai buvo 7,39 kv. m, 7,89 kv. m, 8,02 kv. m. Dėl nepakankamo kamerų ploto ne visada atsirasdavo vietos papildomoms spintelėms, lentynoms, taburetėms ir kitiems baldams. Kamerose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, nes sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik ne aukštesne kaip 1,5 m sienele su užuolaida ir todėl neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjas jautė diskomfortą, nes galėjo būti stebimas kitų nuteistųjų ir per kamerų duryse įrengtą stebėjimo langelį pareigūnų. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pakankamai gilius dvasinus, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjui tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
3.2. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyriuje yra nustatyti reikalavimai tardymo izoliatorių kamerų įrengimui. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai ir negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.
3.3. Visos kameros aprūpintos taburetėmis (suoliukais), stalais, lentynomis maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Priklausomai nuo to, kiek kamerose yra miegamųjų vietų, yra įrengtos didesnės arba mažesnės lentynos, jog visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė.
Šalies argumentai
3.4. Pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas pažymėjo, jog byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalinant pareiškėją iki reorganizacijos buvusiame Lukiškių TI-K, 2017 m. birželio 10 d. – 2018 m. birželio 20 d. laikotarpiu. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. birželio 19 d. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas nagrinėjo ginčą dėl neturtinės žalos, kilusios nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d., atlyginimo.
6. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. balandžio 1 d., 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis įsakymas nenumato, kad į nustatytą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, Nr. 120, Nr. 183, Nr. 281, Nr. 343, Nr. 155, Nr. 184, Nr. 306, Nr. 257, Nr. 253. Išanalizavęs pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras, kuriose jis buvo kalinamas, kartu su juo kamerose kalintų asmenų skaičių ir kamerų plotus, teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normą, visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 8,09 kv. m bendro kameros ploto. Įvertinus Vilniaus PN pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo kalinamas kameroje, kurioje jam būtų tekę mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas priėjo prie išvados, kad Lukiškių TI-K, kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra Vilniaus PN, nacionalinės teisės ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, kai vertinamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjui tekęs kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN, kaip Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjo, veiksmus.
7. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad naudojantis kamerose įrengtu sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas tiek kameroje kartu kalintų kitų asmenų, tiek per duryse įrengtą langelį stebėjusių prižiūrėtojų atžvilgiu, vadovavosi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.2, 14.5 punktais. Teismas akcentavo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai buvo su užtraukiamomis užuolaidomis, tačiau jos gerai neužsitraukdavo, per užuolaidos tarpus jis buvo matomas, todėl jos neužtikrino privatumo. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pripažino, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismas, įvertinęs, kad atsakovo atstovas neneigė, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su įrengtomis durimis, konstatavo, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos su jame esančiais tualetais nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/ akutę. EŽTT yra konstatavęs ir tai, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei suformuota EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų atitvėrimas užuolaida neužtikrino pareiškėjo, besinaudojančio tualetu, teisės į minimalų privatumą ir pažeidė jo orumą. Vilniaus PN nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, teismas nusprendė, jog pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 367 dienas. Vertindamas pažeidimo mastą, teismas atsižvelgė į tai, kad dalį laiko (13 dienų) pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.
8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad pareiškėjas neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog dėl nepakankamo kamerų ploto ne visada atsirasdavo vietos papildomoms spintelėms, lentynoms, taburetėms ir kitiems baldams, vadovavosi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6–14.9 punktais, atsakovo paaiškinimais, jog gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie inventoriaus stygių Lukiškių TI-K kamerose yra abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų, kuriose trūko inventoriaus, ir kokio konkretaus inventoriaus trūko. Duomenų, patvirtinančių kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl tam tikro inventoriaus trūkumo, nenustatyta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo pateikti paaiškinimai apie inventoriaus trūkumą kamerose nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo pažeisti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai.
9. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis ginčo atveju taikoma EŽTT ir Lietuvos teismų praktika bei protingumo ir teisingumo principais, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo – pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais 367 paras neužtikrinimo, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 700 Eur. Nustatant žalos dydį, vertinta tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas ar dar su vienu asmeniu, taip pat į tai, jog byloje nenustatyta, kad būtent dėl pažeidimo pareiškėjui būtų kilę ilgalaikių ir neatstatomų fizinės ir (ar) psichinės sveikatos sutrikimų, be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteisė 700 Eur.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m minimalus gyvenamasis plotas. Pagal EŽTT jurisprudenciją vidutinis gyvenamasis plotas vienam nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, į kurį neįskaičiuojamas sanitarinis mazgo ir baldų užimamas plotas.
10.2. Užuolaidos tualete neužtikrina privatumo.
11. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
12. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
13. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
14. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Kadangi teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apelianto reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 367 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
17. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m minimalus gyvenamasis plotas; pagal EŽTT jurisprudenciją vidutinis gyvenamasis plotas vienam nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, į kurį neįskaičiuojamas sanitarinis mazgo ir baldų užimamas plotas. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.
18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.
19. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismas turėjo iš bendro kameros ploto išskaičiuoti esančio sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.
20. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeista 367 paras. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šio pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo, jo trukmės bei intensyvumo neginčija, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nevertina.
22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020 ir kt.).
23. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04 ). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
25. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais), jo trukmę (367 paras) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista suma yra adekvati nustatytam pažeidimui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei priteistinos neturtinės žalos dydžius tokio pobūdžio bylose už analogišką pažeidimą. Nustatydamas priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam būtų sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.
26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.