Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-513/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-31
Bylos Nr.: 2A-513/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
Atsakovas: V. G., R. G.
Ieškovas: J. K. G.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-513/2012Proceso Nr. 2-59-3-00333-2009-9Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1.; 121.19.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. G. ir R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, priimto civilinėje byloje Nr. 2-244-280/2010 pagal ieškovės J. K. G. ieškinį atsakovams V. G. ir R. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Byloje CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijamas išlaikymo iki gyvos galvos sandoris, kuriuo skolininkas perleido savo sūnui nuosavybės teisę į jam priklausančią nekilnojamojo turto dalį.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 26 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kuria V. G. perdavė R. G. asmeninės nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą: 754/1231 dalis žemės sklypo, 50/100 dalį gyvenamojo namo, 41/100 dalį ūkinio pastato, ūkinį pastatą, garažą, 50/100 dalį kiemo statinių, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašė taikyti vienašalę restituciją ir nekilnojamąjį turtą grąžinti atsakovo V. G. nuosavybėn, į kurią nukreipti skolininko 140 000 Lt skolos išieškojimą ieškovės naudai.

Ieškovė nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu jos ir atsakovo V. G. santuoka buvo nutraukta, bendru sutarimu pasidalintas santuokoje įgytas turtas. Už ieškovei tenkančią turto dalį atsakovas įsipareigojo sumokėti 140 000 Lt piniginę kompensaciją per vienerius metus nuo santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2009 m. liepos 30 d. Atsakovas šio įsipareigojimo neįvykdė. 2009 m. rugpjūčio 14 d. antstolis pranešė, kad išieškojimas iš atsakovo turto negalimas, kadangi jo vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, o geruoju iki 2009 m. liepos 30 d. kompensacijos atsakovas nesumokėjo. VĮ „Registrų centras“ išrašas patvirtina, kad atsakovas V. G. jam priklausantį nekilnojamąjį turtą išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi perleido buvusių sutuoktinių sūnui atsakovui R. G.. Šiuo sandoriu atsakovas V. G. siekė išvengti prievolės pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą vykdymo, nes taip buvo sumažintas skolininko mokumas ir kreditorės galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančia 2009 m. birželio 26 d. išlaikymo iki gyvo galvos sutartį, taikė vienašalę restituciją ir grąžino atsakovui V. G. perleistą nekilnojamąjį turtą - 754/1231 dalis žemės sklypo, 50/100 dalį gyvenamojo namo, 41/100 dalį ūkinio pastato, ūkinį pastatą, garažą, 50/100 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), į kurį nukreipė V. G. 140 000 Lt skolos (jos neapmokėtos dalies) ieškovės naudai išieškojimą. Teismas nurodė, kad atsakovas V. G. sutiko ieškovei sumokėti 140 000 Lt už jai priklausančio turto dalį. Ieškovė neužtikrino savo reikalavimų patenkinimo, nes žinojo, kad atsakovas turi pakankamai turto, iš kurio bus galima skolą išieškoti. Tačiau atsakovas, negavęs kredito, siekdamas išvengti įsipareigojimų vykdymo, perleido savo sūnui visą jam tekusį turtą, nesikreipdamas į teismą dėl galimybės peržiūrėti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Teismas konstatavo, kad atsakovų nesąžiningumas CK 6.67 straipsnio 1 dalies pagrindu preziumuojamas ir atsakovai nepaneigė šios prezumpcijos. Iki skolos sumokėjimo datos, t. y. iki 2009 m. liepos 30 d., atsakovas V. G. suskubo realizuoti visą jam priklausantį vertingą turtą, kad išvengtų skolos ieškovei išieškojimo. Teismas nustatė, kad atsakovas R. G. gauna mažiau pajamų, nei atsakovas V. G., ir iš to sprendė apie sandorio šalių nesąžiningumą. Teismas pripažino, kad atsakovas V. G. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio su sūnumi, nes nebuvo įstatymu ar kitu privalomu susitarimu pagrįstos prievolės. Teismas atkreipė dėmesį, kad CK 3.205 straipsnis įpareigoja pilnamečius vaikus išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Atsakovai V. G. ir R. G. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat prašo sustabdyti šią bylą iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėtas kasacinis skundas ir bus išspręsta Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla Nr. A2-2655-452/2010 ir įsiteisės joje priimtas teismo sprendimas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nenurodė motyvų, kodėl mano, kad V. G. pažeidė tarpusavio sutartinių santykių nuostatas. V. G. ir J. K. G. tarpusavio sutartinių santykių nuostatos pažeistos nebuvo, nes V. G. paaiškino, o ieškovė J. K. G. šios bylos procese patvirtino, kad šalių susitarimas dėl 140 000 Lt piniginės kompensacijos mokėjimo buvo toks, kad ta kompensacija bus mokama V. G. gavus paskolą iš banko ar kredito unijos. V. G. dėjo visas pastangas gauti paskolą iš bankų, kredito unijos, todėl nėra jo kaltės dėl šalių susitarimo neįvykdymo.

2. Neteisinga teismo išvada, kad V. G. sudarė ginčijamąjį sandorį, siekdamas išvengti įsipareigojimų vykdymo (išvengti skolos išieškojimo), kad ginčijamam sandoriui sudaryti nėra įstatymu ar susitarimu pagrįstos prievolės. Teismas neįvertino jo sveikatos būklės ir tos aplinkybės, kad turtui išlaikyti reikalingos lėšos (kurių jis neturėjo ir neturi), kad turėjo skolų. Jis pats dėl savo sveikatos būklės nebepajėgė pasirūpinti savimi, palaikyti namų valdos būklės.

3. Neteisinga teismo išvada, kad atsakovai, sudarydami sandorį, buvo nesąžiningi. Teismas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jų nesąžiningumas. Atsakovai CK 6.67 straipsnio 1 dalyje nustatytą nesąžiningumo prezumpciją paneigė. Išlaikymo iki gyvos galvos sandorį V. G. sudarė verčiamas būtinybės. Jo sąžiningumą rodo ir pastangos gauti iš bankų, kredito unijos paskolą kompensacijos sumokėjimui. Teismas neįvertino svarbaus fakto, kad R. G. yra ieškovės sūnus, todėl nėra sąlygų taikyti nesąžiningumo prezumpciją, nurodytą CK 6.67 straipsnio 1 punkte.

4. Teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą, asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes įvertino vien tik ieškovės interesus ir visiškai nekreipė dėmesio į atsakovų interesus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje sprendžiant bylas dėl actio Pauliana yra nurodoma apie būtinybę įvertinti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą.

5. Teismas neteisingai taikė ir aiškino CK normą, reglamentuojančią actio Pauliana taikymo sąlygas. Teismas neįvertino prašomo panaikinti sandorio rūšies ir jo reikšmės. Tokios sutarties tikslas – ne parduoti turtą, o gauti senatvėje priežiūrą ir paramą. Ši sutartis nesumažino atsakovo mokumo, nepablogino jo turtinės padėties. Gyvenamą būstą jis tebeturi, sutartyje įtvirtinta teisė naudotis gyvenamuoju namu.

6. Teismas neįvertino, kad nėra actio Pauliana taikymo sąlygų. Ieškovė neturėjo teisinio pagrindo ginčyti 2009 m. birželio 26 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį actio Pauliana pagrindu, nes sandorio sudarymo metu atsakovas nebuvo ieškovės skolininkas. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtintą sumą atsakovas turėjo sumokėti ieškovei iki 2009 m. liepos 30 d., todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė dar neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Jis kas mėnesį pagal galimybes vykdė Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį.

7. Teismas pažeidė UAB „Darsna“ teises ir interesus, nes jos neįtraukė dalyvauti byloje. Teismui buvo pateikta 2008 m. vasario 28 d. paskolos sutartis, pagal kurią UAB „Darsna“ iš banko gautą 120 000 Lt kreditą paskolino V. G., tikslu privataus namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), įsigijimui, kurią ateityje buvo numatoma naudoti bendrovės ūkinei veiklai plėsti. Paskolos gavėjas įsipareigojo užtikrinti paskolos davėjo galimybę kontroliuoti paskolos panaudojimą, pasiskolintus pinigus įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip per 5 metus nuo paskolos suteikimo dienos. Teismas, nors ir esant byloje dokumentams, kurie patvirtina UAB „Darsna“ prievolinius teisinius santykius su atsakovu, neidentifikavo ir netyrė UAB „Darsna“ materialiojo teisinio santykio su byloje esančiomis proceso šalimis, neįtraukė UAB „Darsna“ į bylą trečiuoju asmeniu ir tai savaime suponuoja netinkamą procesinės ir materialinės teisės normų taikymą bei absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

8. Teismas nepagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo iki bus išspręsta kita civilinė byla, kurios sprendimas turi prejudicinę reikšmę šiai bylai. V. G. kreipėsi į teismą dėl civilinės bylos Nr. 2-4210-812/2008 proceso atnaujinimo ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, kuriuo yra patvirtinta ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, panaikinimo. Dėl V. G. prašymo atmetimo yra paduotas kasacinis skundas, kuris įtrauktas į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą. Todėl būtina sulaukti kitos civilinės bylos išnagrinėjimo rezultato. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl šios bylos sustabdymo.

Ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4210-812/2008 pagal pareiškėjų J. K. G. ir V. G. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo V. G. santuoka, abiejų sutuoktinių bendru sutarimu padalintas santuokoje įgytas turtas; už atsakovui atitekusį nekilnojamąjį turtą ieškovei priteista 140 000 Lt piniginė kompensacija, kurią atsakovas turėjo sumokėti per vienerius metus nuo santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2009 m. liepos 30 d. (1 t., 37 b. l.). Šio teismo sprendimo priverstinio vykdymo metu 2009 m. rugpjūčio 14 d. antstolis informavo ieškovę apie išieškojimo negalimumą dėl nekilnojamojo turto skolininko V. G. vardu nebuvimo (1 t., 38 b. l.). 2009 m. birželio 26 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi atsakovas V. G. perleido sūnui R. G. 754/1231 dalis žemės sklypo, 50/100 dalį gyvenamojo namo, 41/100 dalį ūkinio pastato, ūkinį pastatą, garažą, 50/100 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), o R. G. įsipareigojo teikti V. G. materialiojo aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas (2 t., 221-222 b. l.).

Atsakovo V. G. kreditorė J. K. G. inicijavo išlaikymo iki gyvos galvos sandorio nuginčijimo Pauliano ieškiniu teisminį ginčą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai. Atsakovai kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuodami absoliučiu sprendimo negaliojimu, bylos sustabdymo būtinumu, netinkamu actio Pauliana sąlygų taikymu.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

Apeliantai kelia klausimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, teigdami, kad byla išnagrinėta neįtraukus į ją trečiojo asmens teisėmis UAB „Darsna“, kuri pagal paskolos sutartį suteikė atsakovui V. G. 120 000 Lt tikslinę paskolą įsigyti ieškovės ginčijamą namo dalį, kurią vėliau naudoti įmonės ūkinei veiklai. Taip pat apeliacinės instancijos teismui pateiktame atsakovų prašyme (4 t., 109-113 b. l.) teigiama, kad byloje trečiojo asmens teisėmis turi dalyvauti ir atsakovo R. G. sutuoktinė K. G., kuri yra inicijavusi teisminį procesą dėl ginčo nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Apeliantų teigimu, skundžiamas sprendimas turi įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo šių argumentų priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, teisėjų kolegija turėtų pagrindą patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus klausimus. Tuo tarpu pripažinus, kad byloje nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, atsiranda CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris reiškia, kad byloje apskritai nebuvo tinkamo proceso, o tokiu atveju teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas atskleidė įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinį ir nurodė, kad nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje IĮ ,,Du broliai“ v. UAB ,,Baltic Express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje bendrija ,,Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2008; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. F. v. UAB ,,Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje O. L. v. E. L. ir kt.,bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl skolininko nekilnojamojo turto perleidimo sandorio, dėl kurio kreditorė prarado savo reikalavimo patenkinimo galimybę, teisėtumo. Atsakovo V. G. ir UAB „Darsna“ tarpusavio teisiniams santykiams, kylantiems iš 2008 m. vasario 28 d. paskolos sutarties (2 t., 212-213 b. l.), skundžiamas teismo sprendimas neturi įtakos, nes šio atsakovo pareiga grąžinti bendrovei paskolą išlieka, neatsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje kilusį ieškovės ir atsakovų ginčą dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorio teisėtumo. Skundžiamu teismo sprendimu buvo patenkintas kreditorės ieškinys dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo - ginčo sandoriu perleistas turtas grąžintas skolininkui (atsakovui V. G.) ir į šį turtą nukreiptas ieškovės piniginio reikalavimo patenkinimo vykdymas. Šiuo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl atsakovo R. G. sutuoktinės K. G., kitoje civilinėje byloje, kuri yra sustabdyta iki šios bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo (4 t., 120 b. l.), reikalaujančios pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo turto dalį, materialiųjų teisių ir pareigų. Vertinant tarp šalių kilusio ginčo turinį, darytina išvada, jog įtraukti dalyvauti bylos nagrinėjime K. G. nėra būtinumo, nes teismo išvados dėl pareikšto ieškinio nesiejamos su jos materialiųjų teisių ar pareigų nustatymu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nuspręsta nei dėl UAB „Darsna“, nei dėl K. G. materialiųjų teisių ir pareigų, todėl nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Dėl bylos sustabdymo

Apeliantai kelia klausimą dėl šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos privalomo sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu kol bus išspręsta kita civilinė byla, kurios sprendimas turi prejudicinę reikšmę šiai bylai. Kita civilinė byla, su kurios išnagrinėjimu siejama nagrinėjamos bylos baigtis, yra proceso įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje Nr. 2-4210-812/2008 dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių J. K. G. ir V. G. bendru sutikimu atnaujinimo bylos, kurios iškeltos pagal atsakovo V. G. ir UAB „Darsna“ prašymus.

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pažymėtina, kad sustabdžius civilinę bylą, užsitęsia teismo procesas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į bylos per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėjimą yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą teismą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą. Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Civilinė byla gali ir turi būti sustabdyta pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą tik tuo atveju, kai tarp dviejų nagrinėjamų civilinių bylų yra tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje teismo sprendimu nustatyti faktai ar teismo sprendimas savo teisine galia turės teisinę reikšmę būsimam teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje.

Byloje esantys ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys liudija, kad V. G. inicijavo proceso minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4210-812/2008 atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktuose numatytais pagrindais. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 11 d. nutartimi V. G. prašymą atmetė. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 15 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 3K-3-110/2011) V. G. kasacinį skundą atmetė ir apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-4210-812/2008 CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu siekia ir UAB „Darsna“, kurios prašymas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. A2-6642-902/2012) yra atmestas (4 t., 114-119 b. l.). Pagal Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis atskirasis skundas dėl šios nutarties yra priimtas, tačiau apeliacine tvarka dar neišnagrinėtas.

Šios faktinės aplinkybės, liudijančios pagrindų atnaujinti procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, iš kurio kildinama nagrinėjamos bylos ieškovės reikalavimo teisė, užbaigtoje civilinėje byloje nebuvimą, paneigia apeliantų argumentus dėl būtinumo stabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą iki įsiteisės procesinis teismo sprendimas dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-4210-812/2008 atnaujinimo. Tai, kad teismo nutartis, kuria atmestas UAB „Darsna“ prašymas dėl proceso atnaujinimo, nėra įsiteisėjusi, nesudaro pagrindo stabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą. Civilinė byla Nr. 2-4210-812/2008, kurioje išspręstas ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo ir turto padalinimo klausimas, yra išnagrinėta, joje priimtas sprendimas įsiteisėjęs, todėl privalomas (CPK 18 straipsnis), o procesas joje neatnaujintas. Tokiu atveju nėra CPK 163 straipsnio 3 punkte numatyto privalomo bylos sustabdymo pagrindo. Nagrinėjamos bylos sustabdymas iki apeliacine ir kasacine tvarka bus išspręstas proceso kitoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje atnaujinimo klausimas prieštarautų protingumo ir sąžiningumo principams, neatitiktų proceso operatyvumo principo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti nagrinėjamą bylą, nėra, todėl apeliantų prašymas dėl bylos sustabdymo netenkintinas.

Dėl actio Pauliana sąlygų

Byloje kilo CK 6.66 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas - užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs, kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja teismų praktiką bylose, kuriose sandoriai ginčijami CK 6.66 straipsnio pagrindu, ir gausioje šio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, Danske bank A/S, bylos 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. UAB „Sigema“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantai nesutinka su teismo išvadomis, kad egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio tenkinimui būtinos sąlygos.

Apeliantų teigimu, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo ginčyti 2009 m. birželio 26 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, nes jos sudarymo metu atsakovas V. G. dar nebuvo ieškovės skolininkas. Šiuos apeliantų argumentus kolegija pripažįsta nepagrįstais. Iš byloje esančios Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu patvirtintos ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 1 dalies matyti, kad 140 000 Lt piniginę kompensaciją ieškovei atsakovas turėjo sumokėti per vienerius metus nuo santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pasirašymo dienos (2008-07-30), t. y. iki 2009 m. liepos 30 d. Ieškovė, ginčydama atsakovo sudarytą sutartį, į teismą kreipėsi 2009 m. rugpjūčio 24 d. (1 t., 21-24 b. l.), t. y. suėjus atsakovo prievolės įvykdymo terminui ir ieškovei turint neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Tai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas nepasibaigus kompensacijos sumokėjimo terminui, nesuponuoja ieškovei negalimumo ginčyti šį sandorį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Pauliano ieškinį kreditorius gali reikšti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo.

Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Tokia išvada pripažintina pagrįsta, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo V. G. pareigos perleisti savo nekilnojamąjį turtą sūnui, kai egzistavo neįvykdytas piniginis įsipareigojimas ieškovei, buvimą.

Pasak apeliantų, teismas nepakankamai įvertino faktines aplinkybes, lėmusias išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymą, neatsižvelgė į atsakovo V. G. sunkią sveikatos būklę, turtinę padėtį ir būtinumą gauti paramą ir pagalbą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad turto perdavimas nuosavybėn sūnui, siekiant gauti iš jo paramą, nulemtas laisvo šalių apsisprendimo, o ne būtinumo, todėl tokio actio Pauliana pagrindu ginčijamo turto perleidimo sūnui sandorio sudarymas neprivalomas ir sandoris pagrįstai pripažintas negaliojančiu. Kasacinis teismas taip pat laikosi tokios pozicijos panašaus pobūdžio bylose (pvz. žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1253/2001). Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas priėjo prie teisingos išvados, kad atsakovai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo. Net ir prasta atsakovo sveikatos būklė ir materialinė padėtis nagrinėjamu atveju nėra privalomas pagrindas išlaikymo iki gyvos galvos sutarčiai sudaryti. Įstatymas numato pareigą pilnamečiams vaikams išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpinti (CK 3.205 straipsnio 1 dalis). Todėl atsakovo R. G. pareiga išlaikyti savo tėvą kyla iš imperatyvių įstatymo nuostatų ir nėra siejama su tokių pareigų vykdymo atlygintinumu. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad turtą nuosavybėn gavusio rentos mokėtojo finansinė padėtis nėra geresnė už rentos gavėjos, todėl realios sūnaus galimybės išlaikyti tėvą ir teikti jam materialinę paramą abejotinos.

Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi atsakovas perleido sūnui visą savo nekilnojamąjį turtą ir, nors išlaikė teisę šiuo turtu naudotis, tačiau apsunkino ieškovės galimybę išsiieškoti jai skirtą kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės interesus. Aplinkybė, kad atsakovas kas mėnesį pagal galimybes vykdė Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčijamu sandoriu atsakovas nepažeidė ieškovės, kaip jo kreditorės, teisių. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ginčo sutartis nesumažino jo mokumo, nepablogino turtinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, kad sudarius ginčijamą sandorį, atsakovas neteko nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kito turto, kurio pakaktų ieškovės reikalavimams patenkinti, atsakovas neturi, todėl išvada, kad atsakovas turi realią galimybę sumokėti ieškovei 140 000 Lt kompensaciją, negalima. Nustatytos aplinkybės leido teismui pagrįstai spręsti apie ieškovės teisių ir teisėtų interesų ginčo sandoriu pažeidimą.

Kita actio Pauliana taikymo sąlyga yra sandorio šalių nesąžiningumas. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Esant nesąžiningumo prezumpciją lemiančioms aplinkybėms, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, tenka skolininkui ir trečiajam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Teismas teisingai sprendė, kad įstatyme nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos atsakovai nepaneigė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčijamą sandorį atsakovai sudarė 2009 m. birželio 26 d., t. y. likus vos kelioms dienoms iki termino atsakovui atsiskaityti su ieškove pabaigos (2 t., 221-222 b. l.). Bylos duomenys liudija, kad atsakovas siekė perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą sūnui ir kitais būdais: 2009 m. balandžio 29 d. sutartimi jį padovanojo, dovanų gautą turtą 2009 m. birželio 22 d. sutartimi sūnus atidovanojo tėvui, kuris po kelių dienų ginčijamu išlaikymo iki gyvos galvos sandoriu vėl šį turtą perdavė sūnaus nuosavybėn (2 t., 223-225, 226-228 b. l.). Tokios aplinkybės, kai per kelis mėnesius tarp tų pačių šalių sudaromos net kelios to paties turto perleidimo sutartys, nerodo atsakovų sąžiningumo, priešingai, tokie atsakovo V. G. veiksmai įrodo jo siekį savo nekilnojamąjį turtą perleisti sūnui, kuriam negalėjo būti nežinoma apie motinos (ieškovės) reikalavimo teisę, tokiu būdu apsunkinat pastarosios galimybę išsiieškoti jai priklausančią kompensaciją. Nustatytos aplinkybės paneigia apeliantų argumentus, kuriais kvestionuojamos teismo išvados dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamas sandoris sudarytas siekiant išvengti prievolės ieškovei įvykdymo. Kito turto, į kurį gali būti nukreiptas skolos išieškojimas atsakovas neturi, jo finansinė padėtis yra sunki, o ginčo sandoriu sūnus neįsipareigojo teikti jam piniginę paramą kompensacijai ieškovei sumokėti. Argumentas, kad nesąžiningumo prezumpcija atsakovui R. G. netaikoma, nes jis yra ir ieškovės sūnus, nepagrįstas jokia įstatymo nuostata. Priešingai, ši aplinkybė ir nustatyti ginčo sandorio šalių veiksmai tik patvirtina šio atsakovo nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu. Atsakovo V. G. pastangos iš kredito įstaigų gauti paskolą kompensacijai ieškovei sumokėti neįrodo jo sąžiningumo ginčo sandorio sudarymo kontekste. Atsakovas žinojo savo finansinę padėtį, žinojo, kad turi skolų kitiems kreditoriams, todėl pagrįstai galėjo tikėtis, jog dar vienas kreditas jam nebus suteiktas.

Taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų balanso principo, kad kreditoriui nebūtų suteiktos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo spręsti, kad teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu.

Apeliantų argumentai dėl ieškinyje nurodytos neteisingos ginčijamos sumos neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas sprendė, kad į V. G. grąžintą turtą nukreipiamas ieškovei nesumokėtos skolos dalies išieškojimas.

Dėl apeliacijos esmės kolegija pasisakė, o kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išsprendimui yra teisiškai nereikšmingi, todėl plačiau neanalizuotini.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, todėl, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėGintaras PečiulisDonatas Šernas