- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-31
- Bylos Nr.
- e2A-543-856/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01709-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4514-251/2019 pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. G. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 1 140 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir 26 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas tenkino Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, pareiškimą ir 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4185-781/2016 iškėlė bankroto bylą V. K. personalinei įmonei, o jos administratoriumi paskyrė ieškovę. Pažymėjo, kad V. K. nuo įmonės įsteigimo 1995-06-27 buvo įmonės savininkas ir įmonės vadovas bei privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tačiau nesikreipė. V. K. (duomenys neskelbtini)mirė, jo palikimą, taip pat ir įmonę, priėmė valstybė, 2011-07-05 ir 2015-09-30 buvo išduoti paveldėjimo perėjimo valstybei liudijimai. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus ir taikė įmonei supaprastintą bankroto procesą, o 2017 m. liepos 26 d. nutartimi patvirtino visam bankroto proceso laikotarpiui 1520 Eur administravimo išlaidų sąmatą, iš jų 1 140 Eur - administratoriaus atlyginimą. Bankroto proceso metu pajamų negauta, todėl liko neatlygintos administravimo išlaidos. Taigi, atsakovei, kaip V. K., buvusio įmonės savininko, teisių ir pareigų perėmėjai, priimto palikimo ribose kyla pareiga atlyginti ieškovei 1 140 Eur žalą.
Atsiliepimas
2. Atsakovės atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko. Nurodė, kad valstybė negali būti individualios įmonės savininke ir vadove, pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – ir IĮĮ) 6 straipsnio 2 dalį, individualios įmonės savininku gali būti tik fizinis asmuo. Tuo atveju, jei individualią įmonę paveldi asmuo, kuris pagal įstatymus negali būti jos savininku, jis per 6 mėnesius nuo palikimo priėmimo turi individualią įmonę perleisti kito fizinio asmens nuosavybėn, ją reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti. VMI pagal galiojančius teisės aktus neturi teisės reorganizuoti individualios įmonės. Kadangi valstybės paveldėta įmonė buvo nemoki ir turėjo 2 296,19 Eur įsiskolinimą VSDFV, atsakovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonė neturėjo turto, darbuotojų, VSDFV skola nebuvo išieškota. Be to, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnį, įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, gali būti parduodamas. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį, administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Ieškovė 2016-12-03 pasiūlė VMI sudaryti taikos sutartį ir prašė informuoti, kokio dydžio V. K. piniginės lėšos paveldėtos, prašė informuoti, ar ketinama jas pervesti į bankroto administratoriaus banko sąskaitą. 2016-12-12 raštu VMI informavo ieškovę, kad piniginių lėšų neapskaityta bei kad paveldėtas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė nesikreipė į teismą su prašymu nukreipti išieškojimą į minėtą nekilnojamąjį turtą, taip pat jo neperėmė iš VMI, todėl turi prisiimti riziką dėl neapmokėtų administravimo išlaidų. Pažymėjo, kad bankroto administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, todėl išreikšdamas sutikimą administruoti bankrutuojančią įmonę pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punktą, prisiėmė riziką dėl visų administravimo išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas.
4. Teismas nurodė, kad jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris pagal įstatymus negali būti individualios įmonės savininku (kaip kad šiuo atveju – valstybė), jis per 6 mėnesius nuo palikimo priėmimo dienos turi individualią įmonę perleisti kito fizinio asmens nuosavybėn, ją reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti (IĮĮ 10 straipsnio 2 dalis). Kadangi įmonę paveldėjo valstybė, todėl perleidimas kito fizinio asmens nuosavybėn netaikytinas. Taip pat, kaip teisingai nurodė atsakovė, VMI negalėjo reorganizuoti individualios įmonės (IĮĮ 12 straipsnis), be to, negalėjo likviduoti nepradėjus bankroto proceso, nes įmonė turėjo įsiskolinimą VSDFV ir neturėjo turto. Taigi, vienintelis būdas likviduoti įmonę – pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kas ir buvo padaryta.
5. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad valstybė paveldėjo įmonę kaip turtinį kompleksą, tačiau jai pagal įstatymus neperėjo individualios įmonės savininko ar vadovo teisės ar pareigos, taip pat tai, kad būtent valstybė, atstovaujama VMI, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, leidžia spręsti, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytos pasekmės jai netaikytinos, nes nėra būtinųjų sąlygų, todėl šiuo pagrindu ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog įmonė neturėjo turto, o administravimo išlaidos atlyginamos iš bankrutuojančio juridinio asmens turto, be to, įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl ieškovė, būdama įmonės kreditoriumi, esant visoms įstatymuose nustatytoms sąlygoms, galėjo pareikšti reikalavimą į mirusio įmonės savininko turtą, kurį paveldėjo valstybė.
7. Teismas nurodė, kad palikimas atsirado 2008-11-18, VMI palikimo perėjimo valstybei liudijimai išduoti 2011-07-05 ir 2015-09-30. Bankroto byla įmonei iškelta 2016-05-20, 2016-12-03 ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu informuoti, kokios piniginės lėšos paveldėtos. Ieškovė sužinojo, kad turi reikalavimo teisę į 1 140 Eur administratoriaus atlyginimą 2017-07-26, o ieškinį ieškovė kaip mirusiojo V. K. kreditorius teisme pareiškė 2019-03-13. Terminas palikimui priimti bei kreditoriniams reikalavimams pareikšti baigėsi 2009-02-18. Duomenų, kad iki minėto termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti pabaigos ieškovė išviešino turinti reikalavimo teisę į mirusiojo palikimą, nėra, be to, iki 2012-11-18 (naikinamasis terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti) ieškovė nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl minėto termino pratęsimo. Taigi, yra praleistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti bei naikinamasis CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytas 3 metų terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė, būdama mirusiojo V. K. kreditoriumi, neturi teisinio pagrindo reikšti ieškinį V. K. palikimą priėmusiai atsakovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Ieškovė S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Ginčas kilo iš disponavimo paveldėtu turtu, t. y. individualios įmonės bankroto teisinių santykių ir ginčo teisiniams santykiams CK 5.63 straipsnio 1 dalis netaikoma, o taikoma CK 5.63 straipsnio 3 dalis.
8.2. Tarp įmonės ir apeliantės susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Apeliantė savo pareigas atliko, įvykdė pavedimą ir turi teisę už tai gauti atlyginimą. Atsakovui yra žinoma, kad bankroto administravimo paslauga yra atlygintinė (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Apeliantės, kaip kreditoriaus, reikalavimas atsirado vėliau, nei kad atsakovui perėjo palikimas.
8.3. Priešingai nei kad teigia teismas, kasacinis teismas išaiškino, kad „be palikėjo teisių (reikalavimų), taip pat yra paveldimos ir palikėjo prievolės (pareigos), tačiau ne visos, o tik tos, kurios nėra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. Apžvalga bylose dėl paveldėjimo Nr. AC-47-1. Teismų praktika, 2018, 47).
8.4. Ieškinyje pareikštas reikalavimas atlyginti administravimo išlaidas, yra siejamas su paveldėtu turtu (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis, CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Administratorė, kreipdamasi į teismą, tinkamai įgyvendino savo teisę dėl administravimo išlaidų priteisimo (ĮBI 10 straipsnio 11 dalis).
8.5. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-264-267/2016, konstatavo, kad „pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nurodyta [...] atsakomybė siejama su jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokia momentu“. Pareiga baigiasi, kuomet teismui pateikiamas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ginčo atveju atsakovei pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo po to, kai 2015-09-30 buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Atsakovo atsakomybė siejama su jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokia momentu.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. V. K. įpėdiniui valstybei neperėjo jokie reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės veikla. Pagal CK 5.63 straipsnio 3 dalies nuostatas, paveldimos įmonės reikalavimai realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius. V. K. ir apeliantė nebuvo sudarę jokių sandorių, kurių vykdymas pereitų V. K. įpėdiniui valstybei.
9.2. Bankroto administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Bankroto administratorius, pateikdamas sutikimą-deklaraciją, t. y. sutikdamas administruoti konkrečią įmonę, prisiima su šios įmonės bankroto administravimu susijusią riziką. Vien tai, kad valstybė inicijavo bankroto bylos iškėlimą V. K. personalinei įmonei, nereiškia, kad valstybė privalo atlyginti šios įmonės bankroto administravimo išlaidas.
Šalies argumentai
9.3. Valstybė negali būti paveldėjimo teise valstybei perėjusių individualių (personalinių) įmonių savininke, valstybei neperėjo V. K. pareiga, įmonei tapus nemokiai, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl negali pereiti atsakomybė už tai, kad V. K. šios pareigos nevykdė.
9.4. Apeliantė, nors ir žinojo, kad V. K. turėjo turto, kurį paveldėjo valstybė, nesikreipė į VMI dėl paveldėto nekilnojamojo turto perėmimo. Taigi, šiuo konkrečiu atveju pati įmonės bankroto administratorė neatliko visų veiksmų, kad būtų apmokėtos įmonės bankroto administravimo išlaidos, todėl būtent apeliantė ir turi prisiimti riziką dėl neapmokėtų įmonės bankroto administravimo išlaidų.
9.5. Po V. K. mirties paveldėtas turtas (butas, esantis Ignalinos r. sav.) yra neparduotas. Paskutinis turto pardavimo aukcionas buvo organizuotas 2019 m. vasario 22 d. (parduodamo turto kaina 979,21 Eur), tačiau į aukcioną neužsiregistravo nei vienas dalyvis. Šio atsiliepimo rengimo dieną yra paskelbtas turto pardavimas. Net jei valstybės paveldėtas butas ir bus parduotas, tai už labai mažą sumą, iš kurios didžiąja dalimi bus dengiamos valstybės patirtos palikimo priėmimo ir turto realizavimo išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės prašomą priteisti žalos atlyginimą – negautas pajamas už įmonės bankroto administravimo paslaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Dėl ginčo esmės
13. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4185-781/2016 tenkino VMI pareiškimą ir iškėlė bankroto bylą V. K. personalinei įmonei, o įmonės bankroto administratore paskyrė S. G., nutartis įsiteisėjo 2016 m. gegužės 20 d. Teismas nustatė, kad nuo 1995-06-27 V. K. personalinės įmonės savininkas buvo V. K., kuris (duomenys neskelbtini)mirė. V. K. palikimą priėmė valstybė, kuriai 2011-07-05 ir 2015-09-30 išduoti paveldėjimo perėjimo valstybei liudijimai. Valstybė paveldėjo butą, esantį (duomenys neskelbtini). sav., pinigines lėšas, esančias Swedbank, AB sąskaitoje, ir V. K. personalinę įmonę. Įmonė turto neturi, VSDFV duomenimis, įmonėje apdraustų asmenų nėra, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2 296,19 Eur, įmonė veiklos nevykdo.
14. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (iš viso 2 670,38 Eur sumai) ir nutarė taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Be to, teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi visam bankroto procesui patvirtino 1 520 Eur administravimo išlaidų sąmatą, iš jų 1 140 Eur - administratoriaus atlyginimas ir 380 Eur - kitos administravimo išlaidos, o 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pripažino įmonės pabaigą. Iš ieškovės pateiktų sąskaitų nustatyta, kad įmonės bankroto administratorė, teikdama bankroto administravimo paslaugas įmonei, turėjo ir kitų administravimo išlaidų už teisinio statuso registravimą, iš viso 45,15 Eur.
15. Atsakovė priėmė mirusio įmonės vadovo palikimą, tačiau įmonės banko sąskaitose piniginių lėšų nebuvo, VMI patyrė 325,67 Eur išlaidų, susijusių su buto, esančio (duomenys neskelbtini). sav., perėmimu bei realizavimu, bei, vadovaujantis VSDFV debeto mokėjimo nurodymais, 2014-05-02 (181,19 Eur) ir 2005-12-29 (2 115 Eur) įmonės banko sąskaitai buvo įregistruoti areštai.
16. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jau 2005-12-29 įmonė neturėjo pakankamai turto bei nevykdė veiklos, kad laiku galėtų atsiskaityti su pagrindiniu kreditoriumi – VSDFV, o įmonės skola tuo metu buvo 2 115 Eur ir vėliau tik augo. Taigi, 2005-12-29 įmonė buvo nemoki ir jos vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
17. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami situaciją ir apribodami galimybę tinkamai likviduoti įmonę, taip pat nurodytas specialus subjektas, turintis pagrindą reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo. Įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, pažeidęs pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu tampa atsakingas kreditoriui, įmokėjusiam pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas nurodytą sumą administravimo išlaidoms padengti, arba bankroto administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis. Taigi, tik šioje normoje įvardyti asmenys (kreditorius ir administratorius), kurių lėšomis vykdomas ar įvykdytas įmonės likvidavimas supaprastinto bankroto proceso metu, turi teisę išsiieškoti šias išlaidas iš asmenų, pažeidusių pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taikytinas ir tais atvejais, kai supaprastintą bankroto procedūrą nusprendžiama taikyti bankroto bylos nagrinėjimo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-313/2018).
18. Pažymėtina, kad nežiūrint ĮBĮ bei CK įtvirtinto reglamentavimo dėl galimybės bankroto administratoriui išsiieškoti bankroto administravimo išlaidas, ĮBĮ nuostatos nenustato garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė ar kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, tai yra šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo ar dalyvio veiksmų - ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo - nevykdymo pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-07-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-464-178/2017).
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovės atsakomybė siejama su jos pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, negali būti pripažįstama pagrindu tenkinti ieškovės ieškinį. Šiuo atveju valstybė priėmė mirusio fizinio asmens V. K. palikimą, kurį be kitų daiktų ir turtinių teisių sudarė ir individuali įmonė. Jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris pagal įstatymus negali būti individualios įmonės savininku, jis per 6 mėnesius nuo palikimo priėmimo dienos turi individualią įmonę perleisti kito fizinio asmens nuosavybėn, ją reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti (IĮĮ 10 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog valstybė paveldėjo įmonę kaip turtinį kompleksą, tačiau jai pagal įstatymus neperėjo individualios įmonės savininko ar vadovo teisės ar pareigos, taip pat į tai, kad būtent valstybė, atstovaujama VMI, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos V. K. personalinei įmonei iškėlimo, leidžia spręsti, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytos pasekmės jai netaikytinos, nes nėra būtinųjų sąlygų.
20. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliantės manymu, turėjo būti taikytos CK 5.63 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą.
21. CK 5.63 straipsnio 1 dalis numato, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą (CK 5.63 straipsnio 2 dalis). Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus.
22. Atsižvelgiant į minėto straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad minėto straipsnio 3 dalis ginčo atveju negali būti taikoma, kadangi valstybė paveldėjo įmonę kaip turtinį kompleksą, o ne jos veiklą. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, jog įmonė neturėjo turto, o administravimo išlaidos atlyginamos iš bankrutuojančio juridinio asmens turto, bei įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl ieškovė, būdama įmonės kreditoriumi, esant visoms įstatymuose nustatytoms sąlygoms, galėjo pareikšti reikalavimą į mirusio įmonės savininko turtą, kurį paveldėjo valstybė.
23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Asmuo skiriamas administratoriumi tik esant jo sutikimui administruoti būtent šią įmonę, be to, administratorius gali bet kada atsistatydinti iš einamų pareigų (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taigi, ieškovei (bankroto administratorei), kaip savo srities profesionalei, kuriai leidimą užsiimti šiuo verslu yra suteikusi valstybė, turėjo ir galėjo būti žinoma ne tik tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu patvirtintų Bankroto administratorių atrankos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10.1.1. punktą įmonė, kuri priskiriama mažai įmonių grupei, gali visiškai neturėti turto, bet ir tai, jog šios įmonės bankroto byloje nėra taikoma ĮBĮ ketvirtame skirsnyje numatyta supaprastinta procedūra; jog pateikdama sutikimą-deklaraciją administruoti tokią įmonę, ji ne tik įgijo teisę reikalauti padengti jos darbo kaštus, bet ir riziką, kad nesant turto ar jo esant nepakankamai, jos patirtos administravimo išlaidos gali būti nepadengtos (10.1.1. punktas). Be to, paties minimo verslo ypatumas yra tas, kad didžioji dauguma įmonių, kurių bankroto procesas vykdomas teismine tvarka, neturi pakankamai lėšų ne tik teismo patvirtintiems kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, bet taip pat ir bylos administravimo kaštams atlyginti. Teismo įsitikinimu, būtent dėl tokios priežasties Vyriausybė, patvirtindama Taisykles, atskirai suformulavo nurodytą sąlygą.
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Taigi, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.