Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu ZOOM programos platformoje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Tomo Stelionio ir nuteistojo V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį švelnesnės ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir V. Č. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą subendrintą bausmę įskaityta V. Č. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu paskirta visiškai atlikta bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į V. Č. paskirtą bausmę įskaitytas jo kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 3 d. ir nuo 2021 m. balandžio 5 d. iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra 2021 m. birželio 15 d.

V. Č. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. Č. nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 30 d., laikotarpyje nuo 22 val. 22 min. iki 22 val. 33 min., būdamas pristatytas į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo - specialiųjų tarnybų iškvietimo žinant, kad pagalba nereikalinga (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 493 straipsnio 2 dalis), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šio policijos komisariato patalpose, kabinete (duomenys neskelbtini), uniformuotiems, tarnybos pareigas einantiems policijos pareigūnams - (duomenys neskelbtini) M. M. (ankstesnė pavardė – G.) ir (duomenys neskelbtini) V. A. - atliekant jo asmens apžiūros bei daiktų patikrinimo veiksmą, jis minėtiems pareigūnams pasipriešino - dešine ranka išsitraukė už nugaros paslėptą peilį ir dešine ranka, laikydamas joje peilį, tyčia darė mostą (duomenys neskelbtini) M. M., o jai ranka nustūmus kaltinamojo dešinę ranką ir atsitraukus, tyčia pakartotinai vėl darė mostą ranka, kurioje laikė peilį, policijos pareigūnės link, tačiau (duomenys neskelbtini) M. M. atsitraukus, (duomenys neskelbtini) V. A. smurtinius veiksmus nutraukė - atitraukė jį nuo pareigūnės M. M., pargriovė ir savo kūnu prispaudė jį prie grindų, tuo būdu panaudodamas fizinį smurtą jis pasipriešino valstybės tarnautojams (policijos pareigūnams) ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

2. V. Č. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis, tuo pačiu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini) patalpose, kabinete (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams - (duomenys neskelbtini) M. M. ir (duomenys neskelbtini) V. A. - atliekant jo asmens apžiūros bei daiktų patikrinimo veiksmą, siekdamas nužudyti tarnybos pareigas atliekančią pareigūnę - (duomenys neskelbtini) M. M., dešine ranka išsitraukė už nugaros paslėptą peilį ir tyčia vieną kartą smogė peiliu (duomenys neskelbtini) M. M. į kaklo sritį, o jai kaire ranka nustūmus kaltininko dešinę ranką, staigiu judesiu atsitraukus ir taip išvengus dūrio, tyčia peiliu puolė ją pakartotinai, tačiau savo veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes (duomenys neskelbtini) M. M. atsitraukus, (duomenys neskelbtini) V. A. smurtinius veiksmus nutraukė - atitraukė jį nuo pareigūnės M. M., pargriovė ir savo kūnu prispaudė jį prie grindų, tuo būdu jis pasikėsino nužudyti M. M. dėl jos tarnybos pareigų vykdymo, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, skundžiamu nuosprendžiu paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, ir V. Č. paskirti 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu paskirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir V. Č. paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą subendrintą bausmę įskaityti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu paskirtą ir V. Č. visiškai atliktą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Tomo Stelionio, nuteistojo V. Č. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl V. Č. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą

7. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad būdamas pristatytas į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams (detaliai šios veikos aplinkybės nurodytos sprendimo pirmoje pastraipoje). Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama. Tačiau už tuos pačius veiksmus, atliktus policijos pareigūnės M. M. atžvilgiu, V. Č. buvo pareikštas kaltinimas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kaip pasikėsinimas nužudyti policijos pareigūnę. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad V. Č. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir jį dėl šio kaltinimo išteisino.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

10. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė V. Č. išteisinimo dėl pasikėsinimo nužudyti policijos pareigūnę motyvus.

12. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu.

13. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą atsako tas, kas pasikėsino nužudyti žmogų dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to nori. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12-942/2018, 2K-141-303/2020).

14. Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad V. Č. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (jam buvo nustatytas 2,75 promilės neblaivumas), policijos pareigūnus į savo gyvenamąją vietą išsikvietė pats V. Č., atvykus policijos pareigūnams, V. Č. su savimi turėjo du peilius, iš kurių vieną policijos pareigūnai pastebėjo ir paėmė dar iki V. Č. pristatymo į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, o kitą peilį V. Č. buvo paslėpęs už nugaros, šiuo peiliu darė mostą pareigūnės M. M. link, kai pareigūnė kartu su kitu pareigūnu V. A. policijos komisariato patalpose atlikinėjo V. Č. asmens ir daiktų apžiūrą. Taipogi byloje nėra ginčo ir dėl to, kad V. Č. peiliu policijos pareigūnės M. M. link mostus darė du kartus, o sužalojimų pavyko išvengti todėl, kad M. M. spėjo nustumti V. Č. ranką ir atsitraukti, o pareigūnas V. A.V. Č. smurtinius veiksmus nutraukė - V. Č. atitraukė nuo M. M., pargriovė ir savo kūnu prispaudė nuteistąjį prie grindų. Susipažinus su byloje esančiais 2020 m. liepos 31 d. kompaktinės plokštelės „DVD-R 4,7 GB Extreme“ ir joje išsaugoto vaizdo įrašo „X PK_ch9_20200730221600_202007303221900.avi“. apžiūros protokole užfiksuotais faktiniais duomenimis, taip pat pačiu vaizdo įrašu, nėra pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas V. Č. atliktus smurtinius veiksmus, o būtent smūgių peiliu pareigūnei M. M. lokalizaciją įvertino gana abstrakčiai ir paviršutiniškai, kaip ,,policijos pareigūnės M. M. link“. Iš paties vaizdo įrašo ir šio įrašo apžiūros protokole užfiksuotų faktinių duomenų matyti, kad V. Č. policijos komisariato patalpose, policijos pareigūnams V. A. ir M. M. atliekant jo asmens ir daiktų apžiūrą, staiga, netikėtai iš už nugaros išsitraukė ten slepiamą peilį ir gana intensyviai du kartus peiliu darė mostus M. M. link, bet dėl atliktų veiksmų staigumo ir netikėtumo negalima padaryti vienareikšmiškos ir neginčytinos išvados, kad mostai peiliu buvo nukreipti būtent į M. M. kaklo sritį. Kita vertus, vertinant V. Č. veiksmus, atliktus M. M. atžvilgiu – staigus, netikėtas peilio išsitraukimas ir dviejų mostų peiliu atlikimas nukentėjusiosios link, galima manyti, jog iš objektyviosios pusės tokie veiksmai galėtų būti suprantami ir traktuojami, kaip siekis nutraukti jo apžiūrą, o gal net ir sužaloti pareigūnę, tačiau iš to niekaip negalima kategoriškai ir tvirtai spręsti, kad nuteistasis siekė nužudyti pareigūnę. Kaip jau minėta, asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Todėl, norint V. Č. pripažinti kaltu pasikėsinus nužudyti policijos pareigūnę M. M., būtina nustatyti ir neginčytinai įrodyti, jog darydamas du mostus peiliu M. M. link, V. Č. norėjo būtent nužudyti nukentėjusiąją, t. y. kad V. Č. tyčia buvo nukreipta nužudyti, o ne pasipriešinti ar kitaip sužaloti M. M. ir tik tokių (o ne kokių nors kitokių) pasekmių atlikdamas minėtus veiksmais nuteistasis siekė.

15. Kaip matyti iš paties V. Č. parodymų viso bylos proceso metu, nuteistasis neneigė, jog rankoje turėtu peiliu mosikavo pareigūnės M. M. link, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistasis neigė norėjęs nužudyti policijos pareigūnę. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. Č. apie įvykio aplinkybes parodė, kad jam, bešvenčiant gimtadienį ir vartojant alkoholinius gėrimus, kažkas „užėjo“, todėl išsikvietė policijos pareigūnus, jis norėjo, kad šie atvažiavę jį apramintų. Tikrindami pareigūnai rado už jo kojos užkištą mažą peilį. Tada jį pasodino į automobilį ir vežė į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą dar kartą tikrinti. Betikrinant jis iš už nugaros išsitraukė antrą turėtą peilį ir su juo rankoje, norėdamas pagąsdinti, žengė prie pareigūnės. Ši nuo jo atsitraukė. Jis bandė antrą kartą pagąsdinti, tačiau ji ir vėl atsitraukė, o jį patį kitas pareigūnas parvertė ant žemės ir surakino antrankiais. Jis policijos pareigūnės nei paliesti, nei nuskriausti nenorėjo. Jis galvojo jai peiliu pamosikuoti virš galvos tam, kad ji išsigąstų ir nevežtų jo į Kauną. Kaip matyti iš V. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis nurodė, kad jis nežino, kas ir dėl kokių priežasčių iškvietė policiją, neprisimena. Atvykę pareigūnai, vyras ir moteris, paklausė jo vardo ir pavardės, jis jiems prisistatė. Tada pareigūnai paprašė, kad jis prieitų prie tarnybinio automobilio, nes jis neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Pareigūnai alkotesteriu nustatė jo girtumą, atliko jo apžiūrą ir paėmė lenktinį peilį, kurį jis laikė užkištą bate. Tuo metu turėjo ir kitą apie 15 cm geležtės ilgio virtuvinį peilį, kurio pareigūnai neaptiko. Aplinkybės, kad jis turi šį peilį, pareigūnams nenurodė. Peilius jis nešiojosi savigynai, nes gyvena ,,neramiame rajone“, kuriame ,,narkomanai prašinėja cigarečių“ ir ,,duoda per kuprą“. Į policijos komisariatą jis buvo vežamas be antrankių. Atvykus jis pamanė, kad pareigūnai jį atvežė į Kauną. Šio miesto jis nepažįsta, pagalvojo, kad, atlikus būtinus veiksmus, kai bus paleistas iš komisariato, dėl to turės problemų. Policijos komisariato kieme, vedamas iš automobilio į pastatą, jis išsitraukė minėtą už nugaros paslėptą virtuvinį peilį ir užpuolė pareigūnę moterį. Norėjo apkabinti pareigūnę, pridėti jai peilį prie gerklės ir tokiu būdu paimti ją įkaite. Tikėjosi, kad tada jos kolega parveš jį namo. Policijos pareigūnės nužudyti neketino, norėjo tik pagąsdinti peiliu, kad pareigūnai jį parvežtų namo. Pripažįsta, kad jis pasipriešino policijos pareigūnams, tačiau nepripažįsta, kad turėjo ketinimą nužudyti pareigūnę (t. 2, b. l. 97-98). Pirmosios instancijos teisme perskaičius šiuos parodymus, V. Č. paaiškino, kad kitą dieną po įvykio jis nurodė, jog norėjo pareigūnę paimti įkaite, ją apkabinti. Paimti pareigūnės įkaite nepavyko, todėl gavosi kaip ir pagąsdinimas. Nuteistojo teigimu, jis įsivaizdavo, kad jis iškels ranką, pamosuos, prieis iš už nugaros ir ją apkabins. Pareigūnę paimti įkaite norėjo dėl to, kad jo nevežtų į Kauną, nes ten nuvežus, grįžti reikia pėsčiomis. Taip pat V. Č. paaiškino, kad turėjo du peilius, kuriuos nešiojosi savigynai, nes gyvena „neramiame“ rajone. Prieš kviečiant pareigūnus ar jiems atvykus, jam nekilo jokia mintis tuos peilius panaudoti pareigūnų atžvilgiu. Jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodyta, kad, vedant jį į pastatą, jis bandė pareigūnei pridėti prie gerklės peilį ir taip ją paimti įkaite. Tai nėra tiesa, tačiau taip jis galėjo pasakyti, nes tada duodamas parodymus, nelabai atsiminė tuos įvykius. Viskas vyko kabinete. Nuteistasis teigė, kad jeigu pareigūnė ir nebūtų nuo jo atšokusi, jis vis tiek jos peiliu nebūtų sužalojęs, kategoriškai neigia, kad turėjo tikslą pareigūnę nužudyti.

16. Taigi, kaip matyti iš nuteistojo V. Č. parodymų viso bylos proceso metu, nors jo parodymai ir nebuvo nuoseklūs ir vienodi dėl tam tikrų įvykio aplinkybių, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme V. Č. kategoriškai neigė norėjęs ir turėjęs tikslą sužaloti ar nužudyti policijos pareigūnę M. M.. Ir nors teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmens kaltės turinys (tyčia, jos kryptingumas) atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos (motyvai) nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama (tikslas), bet ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. konkrečias byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-7-54-28/2020).

17. Šiuo atveju objektyviai nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepaneigia V. Č. parodymų apie tai, kad tyčios nužudyti M. M. jis neturėjo. Kaip matyti iš byloje apklaustų tiesiogiai įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų V. A. ir M. M. parodymų, taipogi iš policijos tarnybinio automobilio vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašų, policijos pareigūno ant kūno tvirtinamos vaizdo kameros vaizdo įrašų, šių įrašų apžiūros protokoluose užfiksuotų faktinių duomenų (t. 1, b. l. 108-112, 117-121), maždaug per penkiolika minučių trukusį V. Č. ir policijos pareigūnų V. A. ir M. M. bendravimą prie V. Č. gyvenamosios vietos dar iki nuvykimo į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, tarp pareigūnų ir V. Č. jokių konfliktų nekilo, V. Č. nebuvo agresyvus nei policijos pareigūnų, nei atvykusių greitosios pagalbos medikų atžvilgiu, nei žodžiais, nei veiksmais jokio priešiškumo, agresijos neišreiškė.

18. Iš (duomenys neskelbtini) policijos komisariate darytame vaizdo įraše užfiksuotų faktinių duomenų matyti, jog peilį V. Č. išsitraukė ir mostą peiliu pareigūnės M. M. link darė staiga, iš esmės be jokios aiškios priežasties. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teismas neturi pagrindo kategoriškai atmesti V. Č. parodymus apie tai, kad darydamas mostą peiliu pareigūnės link, jis norėjo ją tik pagąsdinti, paimti ją įkaite ir pan. Tiek iš paties V. Č. parodymų, tiek ir iš policijos pareigūnų V. A., M. M. parodymų matyti, kad policijos ekipažą V. Č. išsikvietė pats, kaip pats nurodė pareigūnams tai buvo juokas (,,prikolas“), pareigūnai V. A. ir M. M. nuteistąjį V. Č. įvykio dieną matė pirmą kartą, iki šio įvykio susitikę nebuvo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nuteistasis, kviesdamas pareigūnus, be kita ko, buvo nurodęs ir tai, kad dėl savo sveikatos gali padaryti kažką pavojingo, kad pareigūnų pagalba reikalinga siekiant to išvengti (iš bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, jog V. Č. nurodė, jog jam sutriko psichika, jis nori su peiliu šokinėti, bijo pats savęs, turi ir peilį, ir šautuvą (t. 1, b. l, 131-132, 87-88)). Byloje surinktais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad V. Č. du kartus dešine ranka, kurioje laikė peilį, darė mostą policijos pareigūnės M. M. link, tokiu būdu jis panaudojo fizinį smurtą ir taip pasipriešino policijos pareigūnams, atliekantiems savo tarnybines pareigas. Tokiuose V. Č. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, sudėties požymiai, už šios nusikalstamos veikos padarymą V. Č. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, šioje dalyje ginčo byloje nėra. Tuo tarpu neginčytinų įrodymų, kad V. Č., atlikdamas nurodytus veiksmus policijos pareigūnės M. M. atžvilgiu, turėjo tiesioginę tyčią dar ir nužudyti pareigūnę, t. y. kad nuteistasis suvokė savo pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę policijos pareigūnei M. M. ir būtent tokių padarinių – policijos pareigūnės mirties (o ne kokių nors kitokių) norėjo ir siekė, byloje nebuvo surinkta.

19. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Šioje baudžiamojoje byloje nenustačius, kad V. Č. turėjo tyčią nužudyti policijos pareigūnę M. M., V. Č. pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisintas.

Dėl bausmės

20. Nuteistasis V. Č. savo apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.

21. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

22. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

23. Nusikalstama veika, numatyta BK 286 straipsnyje, už kurios padarymą V. Č. pripažintas kaltu skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, baudą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Byloje nustatyta viena V. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistasis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikalstamą veiką V. Č. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). V. Č. anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniems teistumams, baustas administracine tvarka, jis konsultuotas/gydytas (duomenys neskelbtini) nuo 2017-07-22 – jam diagnozuota (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog už ankstesnių nusikalstamų veikų padarymą V. Č. buvo taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, buvo paskirtos ir švelnesnės už laisvės atėmimą bausmės - ir laisvės apribojimas, ir areštas. Tačiau V. Č., turėdamas neišnykusį teistumą, vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad švelnesnių bausmių paskyrimas V. Č. jokio poveikio nedaro, jis ir toliau yra linkęs nusikalsti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymą V. Č. parinko griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatė artimą straipsnio sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų faktinių aplinkybių visetą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Č. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo argumentai dėl jo turimų tvirtų socialinių ryšių nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę. Nuteistajam V. Č. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. V. Č. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl rašymo apsirikimo klaidos

24. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. Č. išteisinamas ne pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kaip buvo kaltintas, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, nuosprendyje išdėstytų motyvų ir argumentacijos akivaizdu, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, kuri nekeičia skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Tomo Stelionio ir nuteistojo V. Č. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą (nurodant, kad V. Č. išteisinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą), nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant, kad ,,Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą V. Č. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)“.