Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. G. atstovo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi, kuria subendrintos Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės, prie griežtesnės Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi paskirtos subendrintos bausmės pridedant dalį švelnesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir K. P. paskirta subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaitytos bausmės, atliktos pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžius, ir laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019-10-29 21.55 val. iki 2019-10-31 14.18 val., nuo 2020-03-10 15.12 val. iki 2020-03-12 13.40 val., nuo 2020-04-23 17 val. iki 2020-04-24 14.15 val., nuo 2020-06-24 iki 2020-06-25. Nukentėjusiojo P. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – P. G. iš kaltinamojo K. P. priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas; kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai – Klaipėdos teritorinei ligonių kasai iš K. P. priteistas 161,98 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. P. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sutrikdė žmonių sveikatą, t. y. jis 2020 m. liepos 27 d., apie 15.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Girulių paplūdimio kopose Klaipėdos m. konflikto su V. M. (V. M.) ir P. G. metu tyčia po vieną kartą spyrė V. M. į kairįjį antakį ir į krūtinės ląstos dešinę pusę, tuo padarydamas jam kairio antakio muštinę žaizdą, kairės akies vokų kraujosruvą ir krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, du kartus spyrė P. G. į veidą, dėl to P. G. nugriuvo, taip jam prakirto lūpą dešinėje ir padarė nedidelę hematomą dešinės blauzdos viršutiniame trečdalyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo P. G. atstovas advokatas Edvardas Staponkus (toliau – ir apeliantas) nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – K. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti ne mažesnę nei 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo tenkinti nukentėjusiojo P. G. civilinį ieškinį ir iš nuteistojo P. G. priteisti 235 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad nuteistasis K. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo P. G. parodymai, jog nuteistasis pagrobė P. G. priklausančius daiktus, duoti ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamojo posėdžio metu, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Šiuos parodymus taip pat pavirtino ir nukentėjusysis V. M.. Pažymėtina ir tai, kad pastarasis paneigė nuteistojo nurodytą aplinkybę, jog K. M. smurto proveržį lėmė P. G. priekabiavimas prie netoliese gulėjusios nepilnametės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. M. parodė, jog K. P. nuėjo į mišką, o P. G. – prie jūros, o tik tada, grįžęs iš miško, jį K. P. pradėjo spardyti kojomis. P. G. taip pat parodė, jog K. P. buvo nuėjęs į mišką, o jis – prie jūros. Pasinaudojęs tuo, kad jo šalia V. M. nebuvo, jis grįžęs užpuolė V. M., o P. G. į įvykio vietą kopose teko bėgti dar apie 70 metrų.

2.2. Liudytoja I. K. apklausoje parodė, kad ateidami į kopas prie jos žodžiu priekabiavo du vyriškiai, tarp jų ir kaltinamasis. Po to jie įsitaisė kopose ir leido laiką. Taigi po priekabiavimo kompanija praleido nemažai laiko kopose, tarpusavyje bendravo. Todėl esant tokiems nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymams akivaizdžiai paneigiama nuteistojo versija, kad jis nukentėjusiuosius sumušė dėl pasiūlymo eiti pasimylėti su nepilnamete. Kadangi kitokio preteksto nebuvo, todėl K. P. juos sumušė tik turėdamas tikslą apiplėšti ir šį savo ketinimą įvykdė.

2.3. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad įvykio dieną nukentėjusysis su savimi turėjo tą dieną įsigytą telefono įrangą, įdėtą į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bitė Lietuva“ originalų maišelį. Atvykę į V. M. sumušimo vietą policijos darbuotojai nenurodė, kad įvykio vietoje būtų rastas UAB „Bitė Lietuva“ maišelis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atvykus policijos darbuotojams nukentėjusysis P. G. į sumušimo vietą dar nebuvo grįžęs po kaltinamojo K. P. vijimosi. Pareigūnai užfiksavo, jog V. M. su savimi pasiėmė „Maximos“ maišelį, kurį nešė vienas iš pareigūnų. Taigi į įvykio vietą P. G. atvyko su UAB „Bitė Lietuva“ maišeliu, kuris iš įvykio vietos dingo, o kokiomis aplinkybėmis jis dingo, parodė ne tik nukentėjęs P. G., bet ir liudytojas A. L., kuris paaiškino, kad K. P. kopose buvo pasilenkęs ir kažką darė prie tų maišelių, o po to pasišalino į mišką abiejose rankose nešdamasis ne mažiau kaip 2 ar 3 baltos spalvos maišelius su prekybos įmonių logotipais. K. P., siekdamas išvengti sulaikymo su pagrobtais daiktais, juos miške paslėpė. K. P. sulaikymo metu buvo rasta tik jam priklausanti rankinė, su kuria jis ir atvyko į pliažą. Nelogiška teigti, jog būdamas nuogas P. G. vijosi K. P. tik siekdamas jį sumušti ir atkeršyti už jo ir V. M. sumušimą. P. G. K. P. vijosi vien todėl, kad buvo pavogti svarbūs dokumentai ir kiti daiktai.

2.4. Teismas nepagrįstai nuosprendyje akcentuoja aplinkybę, kad nukentėjusieji iškart po įvykio nurodė, kad buvo sumušti, tačiau apie daiktų vagystę neužsiminė. Toks teismo pastebėjimas neatitinka byloje surinktos medžiagos, liudytojų ir pareigūnų parodymų. Iš byloje esančio Bendrojo pagalbos centro garso įrašo, daryto 2020 m. liepos 27 d. 15.20 val. (skambina liudytojas A. L.), matyti, kad jis nurodo: „<...> jisai ten sumušė du vyrukus, mačiau, ta prasme nuėjo prie jų daiktų, susiėmė ką ten rado ir nuėjo.“ Kaip matyti iš bylos medžiagos, į Bendrojo pagalbos centro telefoną liudytojas skambino jau besivydamas miške K. P. ir koordinuodamas pareigūnų veiksmus, kur jiems reikia atvykti, tai yra gavęs P. G. informaciją, kad pavogti jo daiktai. Iš pirminio 2020 m. rugpjūčio 3 d. P. G. pareiškimo policijai matyti, jog tyrėjai A. G. jis praneša, kad buvo sumuštas ir apvogtas, pareiškime nurodo pavogtus daiktus. Iš policijos pareigūnės J. B. tarnybinio pranešimo matyti, jog buvo gautas pranešimas, jog reikia vykti į Melnragės pliažą, kur mėlynais marškinėliais apsirengęs vyras vaikšto po nudistų pliažą, sumušė 2 asmenis, vagia. Tą patį savo tarnybiniame pranešime nurodo ir policijos pareigūnas R. D.. Taigi, priešingai, nei nurodė teismas, apie įvykdytą daiktų pagrobimą P. G. pranešė iš pat pradžių.

3. Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti.

4. Teismo posėdyje nukentėjusiojo P. G. atstovas advokatas Edvardas Staponkus nurodė, kad visi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvai yra nurodyti apeliaciniame skunde, ir prašė skundą tenkinti. Advokatas pažymėjo, kad nukentėjusysis nusikaltimo padarymo metu buvo neįgalus, po kojos operacijos negalėjo greitai bėgti, bet vijosi nuteistąjį, nes buvo pavogti jo daiktai, o ne siekdamas atkeršyti nuteistajam. Tai, kad P. G. turėjo maišelį su „Bitės“ logotipu, patvirtino ir liudytojas V. M., tačiau maišelis apžiūros metu nebuvo rastas. Tai, kad nuteistasis bėgo su maišeliais, patvirtino ir liudytojas A. L.. Atkreipė dėmesį, kad policijos pareigūnams buvo pranešta, kad ne tik mušami žmonės, tačiau ir apvaginėjami. Nurodė, kad nepagrįstai patikėta nuteistojo versija, jog P. G. kabinėjosi prie I. K., kadangi iš minėtos liudytojos parodymų nėra galimybės nustatyti, koks konkretus asmuo liudytojai pasakė įžeidžiančią frazę. Advokato teigimu, priimtas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas.

5. Teismo posėdyje nukentėjusysis P. G. nurodė nesuprantantis, dėl kokių priežasčių yra tikima nuteistojo, o ne nukentėjusiųjų parodymais. Taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog jis kreipėsi dėl naujų asmens dokumentų pagaminimo, patvirtina, kad įvykio metu iš jo buvo pavogti asmens dokumentai. Prašė tenkinti jo atstovo apeliacinį skundą.

6. Teismo posėdyje prokurorė Lina Karbauskienė prašė skundą atmesti, kadangi jis pagrįstais tik subjektyviu nukentėjusiojo P. G. įvykio aplinkybių vertinimu. Prokurorės teigimu, šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog K. P. fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius pavartojo turėdamas tikslą užvaldyti jų turtą, todėl nėra pagrindo nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Prokurorė nurodė, kad nuteistasis K. P. parodė, jog smūgius nukentėjusiems sudavė dėl to, kad vienas iš nukentėjusiųjų pasakė kažką įžeidaus šalia pliaže buvusios merginos ir jam pačiam. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja I. K., nurodydama, kad jai įžeidžiančią frazę pasakė vyriškis, vilkintis liemenę, o, kaip nustatyta, įvykio metu liemenę vilkėjo nukentėjusysis P. G.. Tai įrodo, kad tarp autobuse susipažinusių, kartu į paplūdimį atėjusių ir alkoholinius gėrimus kartu vartojusių asmenų konfliktas kilo bei smurtas pavartotas ne turint tikslą pagrobti turtą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, nesurinkus pakankamai duomenų, kad K. P. pavogė nukentėjusiųjų daiktus. Teisminio nagrinėjimo metu jokių naujų duomenų, pagrindžiančių kaltę dėl daiktų vagystės, nenustatyta. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, jog nukentėjusieji nėra nuoseklūs, kadangi iškart po įvykio apie daiktų vagystę neužsiminė nei P. G., nei V. M., o policijos pareigūnams nurodė tik tai, kad buvo sumušti. Prokurorės teigimu, nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad vagystės faktą matė liudytojas A. L., tačiau apklausiamas teisme jis tik patvirtino, jog matė, kad kaltinamasis iš daiktų krūvos ėmė kažkokius daiktus, o kam tie daiktai priklausė, jis nežino. K. P. nurodė, kad po smūgių sudavimo iš daiktų krūvos, kurioje buvo sudėti jų visų trijų daiktai, jis ėmė savo daiktus. Tai, kad K. P. į pliažą atsinešė maišelį, patvirtina abu nukentėjusieji. Kita vertus, prokurorės teigimu, net jei K. P. per neapsižiūrėjimą paėmė ir ne savo daiktą, tokie jo veiksmai nelaikytini vagyste, nes jo veiksmuose nėra subjektyviojo šio nusikaltimo požymio. Prokurorės nuomone, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nesant objektyvių, neginčytinų duomenų, kad K. P. pavogė svetimą turtą pavartodamas fizinį smurtą, pagrįstai K. P. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to, kad jis nežymiai sužalojo žmones.

7. Teismo posėdyje nuteistasis K. P. nurodė, kad nukentėjusiojo P. G. parodymai nėra nuoseklūs, ir teigė, kad galbūt jo daiktus paėmė V. M.. Nurodė, kad konfliktas kilo dėl to, kad P. G. priekabiavo prie merginos. Nuteistojo manymu, asmens dokumentus P. G. galėjo prarasti dar iki įvykio.

8. Teismo posėdyje nuteistojo K. P. gynėjas advokatas Marius Venckus atkreipė dėmesį, kad liudytojas A. L. nurodė matęs, jog nuteistasis turėjo raudonos ir mėlynos spalvos maišelį, o K. P. teigė turėjęs parduotuvės „Maxima“ maišelį, kuris ir yra minėtų spalvų, – apie žalios spalvos maišelį su „Bitė“ logotipu liudytojas A. L. neužsiminė. Gynėjo teigimu, konfliktas galėjo kilti dėl priekabiavimo, todėl prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

9. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Šioje byloje paduotu apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas advokatas E. Staponkus ginčija pirmosios instancijos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Apelianto teigimu, netinkamas byloje surinktų įrodymų vertinimas lėmė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo K. P. padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis teismas K. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nusprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio. Ši išvada bus grindžiama toliau nurodytais argumentais.

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-1073/2022).

12. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 305 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžio turiniui. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo nuketėjusiojo P. G. atstovas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

14. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus (nuteistojo K. P., nukentėjusiųjų P. G. ir V. M., liudytojų R. D., J. B., I. K., A. L. parodymus, kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad šioje byloje surinktų duomenų nepakanka išvadai, jog K. P. nusikalstamojoje veikoje yra veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, požymių.

15. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2010).

16. Nuteistasis K. P. visą laiką tvirtino, kad sumanymo pagrobti svetimą turtą jis neturėjo ir jokių daiktų nepagrobė, konfliktas su V. M. įvyko dėl K. P. pateikto nepadoraus pasiūlymo nueiti pasimylėti su netoliese gulinčia mergina – šis pasiūlymas supykdė ir išprovokavo K. P. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš V. M., o P. G. buvo sužalotas dėl to, kad gynė V. M..

17. Atkreiptinas dėmesys, kad plėšimo metu pavartotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš pavartojant smurtą, tiek smurto vartojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

18. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje surinktų įrodymų nepakanka išvadai, jog K. P. turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, ir nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje, remiantis tiek nuteistojo K. P., liudytojų R. D., J. B., I. K., A. L., tiek ir nukentėjusiųjų parodymais, nustatyta, kad 2020 m. liepos 20 d. Giruliuose esančiame nudistų paplūdimyje nuteistasis ir nukentėjusieji vartojo alkoholinius gėrimus. Nuteistasis parodė, kad, nuėjęs prie kopų, pastebėjo, kad ten guli vaikinas su mergina, jis atsisėdo kopose. Kadangi degtinę buvo išgėrę, jis ištraukė alaus, kurį toliau kartu gėrė. Tuo metu P. G. nusirengė visus savo rūbus, pasilikdamas tik su liemene, ir nuėjo prie kopose gulinčios moters, vaikščiojo greta jos, rodydamas savo „pasididžiavimą“. V. M. tuo metu jam pasakė, kad Povilas tokiu būdu bando vagiliauti. Jis nuėjo išsimaudyti, o kai grįžo, vienas iš vyrų jam pasiūlė eiti prie gulinčios moters ir pasimylėti su ja. Minėta mergina tuo metu jam pasirodė esanti nepilnametė, todėl toks pasiūlymas nuteistąjį labai supykdė. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. K. parodė, kad vienas iš trijų vyrų praeidamas jai pasakė necenzūrinius žodžius, teisiamajame posėdyje nors ir nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytos frazės, kurią jai pasakė vienas iš vyrų, tačiau nurodė, kad pro šalį ėjo trys vyriškiai, kurie praeidami ją stebėjo ir kažką pasakė. Taip pat pažymėtina, kad liudytoja I. K. nurodė, kad jai įžeidžiančią frazę pasakė vyriškis, vilkintis liemenę, o, kaip šioje byloje nustatyta, nagrinėjamo įvykio metu liemenę vilkėjo P. G., nes K. P. vilkėjo mėlynos spalvos marškinėlius. Pažymėtina, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 37; 63–64; 77–78), tiek duodamas parodymus teisiamajame posėdyje (2021 m. liepos 22 d. teismo posėdžio garso įrašas; 2021 m. rugsėjo 30 teismo posėdžio garso įrašas) akcentavo, kad jo pyktį ir smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius išprovokavo jam pateiktas pasiūlymas pasimylėti su paplūdimyje buvusia jauno amžiaus mergina, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiuosius pavartoti siekiant pagrobti jų daiktus, kadangi buvo praėję pakankamai laiko nuo P. G. pasakytų necenzūrinių žodžių I. K., nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, nuteistasis akcentavo, kad jo pyktį ir smurtą išprovokavo jam pateiktas nepadorus pasiūlymas, o ne tik P. G. pasakyta įžeidžianti frazė I. K.. Nuteistasis taip pat parodė, kad po to, kai jis sudavė smūgį (įspyrė) V. M. ir įspyrė P. G., susirinko savo daiktus: treningą, rankinę, nešiojamą ant peties, maišelį, kuriame dar buvo 1,5 l alaus, ir nuėjo link kelio. P. G. ėmus šaukti, kur jis einantis, K. P., pagalvojęs apie gresiančias problemas, ėmė bėgti.

19. Šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog visų trijų vyrų, t. y. nuteistojo ir abiejų nukentėjusiųjų, daiktai buvo sudėti į vieną krūvą vienas šalia kito. Taip pat nėra ginčo ir dėl aplinkybės, jog nuteistasis ėmė daiktus iš bendros jų krūvos. Tačiau, kaip jau minėta, K. P. tikina, kad po to, kai jis sudavė smūgius nukentėjusiesiems ir išgirdo P. G. šaukimą, siekė atsirinkti savo daiktus iš bendros krūvos ir pabėgti, o nukentėjusieji tvirtina, kad nuteistasis fizinį smurtą prieš juos pavartojo turėdamas tyčią pagrobti jiems priklausančius daiktus.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

21. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonių, aiškinamų kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.

22. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje, išnaudojus visas galimybes, lieka nepašalinta abejonė dėl to, kad K. P. pavartodamas fizinį smurtą turėjo tyčią pagrobti ir pagrobė svetimus daiktus, todėl K. P. nuteisimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nėra galimas.

23. Visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įvykio metu visi asmenys, tarp jų ir nukentėjusieji, buvo neblaivūs, taigi jų parodymais besąlygiškai remtis negalima. Taip pat pastebimi ir nesutapimai tarp dalies nukentėjusiųjų parodymų ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog šiuo atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar apskritai įvykio metu buvo pagrobti nukentėjusiųjų nurodomi daiktai, o, kaip minėta, baudžiamasis įstatymas draudžia kaltinamojo kaltę grįsti prielaidomis.

24. Nors apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo pastebėjimą, jog nukentėjusieji iš karto po įvykio neužsiminė apie daiktų vagystę, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šis teismo pastebėjimas atitinka bylos duomenis. Tai yra, iš 2020 m. liepos 27 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad tyrėjai J. B. atvykus į įvykio vietą apie vagystes nebuvo užsiminta ir tokių aplinkybių nebuvo nurodyta (1 t., b. l. 11–12). Aplinkybes, jog nukentėjusysis V. M. pareigūnei J. B. neužsiminė apie iškraustytas kišenes, patvirtina ir 2020 m. lapkričio 16 d. liudytojo apklausos protokolas, iš kurio matyti, kad J. B. nurodė, kad apie tai, jog buvo pavogtos monetos, V. M. neužsiminė (1 t., b. l. 137–138). Tik 2020 m. rugpjūčio 3 d. protokoluose-pranešimuose (1 t., b. l. 1, 6) ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. apklausų metu (1 t., b. l. 100–101; 111–112) ir V. M., ir P. G. nurodė, kad Kęstutis ne tik juos sumušė, tačiau ir pavogė daiktus (V. M. nurodė, kad K. P. iš jo pavogė raktus (35 Eur vertės) ir kolekcines monetas (20 Eur vertės); P. G. 2020 m. rugpjūčio 3 d. protokole-pranešime (1 t., b. l. 6) nurodė, kad buvo pavogtas jo džinsinis švarkas su jame buvusiais daiktais: 45 Eur, asmens tapatybės kortele, neįgalumo pažymėjimu, banko kortelėmis, raktais, telefonu krovikliu (visų daiktų vertė – 200 Eur); apklausos metu patikslino (1 t., b. l. 111–112) ir nurodė, kad K. P. iš jo pavogė šiuos daiktus: juodos spalvos džinsinę striukę (30 Eur vertės), kurios įvairiose kišenėse buvo Šiaulių banko P. G. išduota mokėjimo kortelė (5 Eur vertės), tėvų J. G. ir J. G. vardais išduotos Šiaulių banko mokėjimo kortelės, prie kurių vokuose buvo PIN kodai (10 Eur vertės), įvairių parduotuvių nuolaidų kortelės (visų vertė 10 Eur), grynieji pinigai – apie 45 Eur, P. G. vardu išduota asmens tapatybės kortelė (10 Eur vertės), įvairūs raktai (50 Eur vertės), nešiojamasis baltos spalvos kroviklis „Philips“ (10 Eur vertės), du nešiojamieji „Samsung“ krovikliai (abiejų vertė 20 Eur), neįgalumo pažymėjimas (10 Eur vertės), dešinėje švarko vidinėje kišenėje buvo portsigaras (10 Eur vertės), o kiti daiktai buvo vidinėse kairės pusės švarko kišenėse. P. G. taip pat nurodė, kad K. P. pagrobė ir „Bitės“ salono maišelį, kuriame buvo sutartis dėl telefono įsigijimo, dėžutė su instrukcija ir kroviklis (25 Eur vertės), taip pat pagrobė ir parduotuvės „Lidl“ maišelį, kuriame buvo vaistai, skirti kojai gydyti (30 Eur vertės).

25. Taigi, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, nukentėjusieji atvykus policijos pareigūnams iš pradžių nenurodė apie jiems priklausančių daiktų pagrobimą, vėliau nurodė, kad K. P. pagrobė daiktus, ir įvardijo konkrečius pagrobtus daiktus, o dar vėliau P. G. patikslino pagrobtų daiktų sąrašą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis P. G. iš pradžių, apklausiamas teismo posėdžio metu, nurodė, kad būdamas prie jūros nusirengė visus rūbus, pasiliko tik ilgą džinsinę liemenę, kadangi joje buvo kišenės ir ten laikė daiktus, o kitą juodos spalvos liemenę padėjo ant smėlio. Vėliau, atsakinėdamas į prokurorės klausimus, nurodė, kad jis buvo su trumpa liemene su kišenėmis, kur buvo sudėti jo daiktai, tame švarke buvo tik dvi kišenės, o kaltinamasis pavogė liemenę, kurioje buvo daug kišenių su daiktais, nurodė, kad matė, kaip kaltinamasis kiša į maišą jam priklausančią džinsinę liemenę. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, kelia abejonių dėl to, ar nukentėjusieji tiksliai pamena, kokius konkrečius daiktus turėjo įvykio metu ir kitas reikšmingas aplinkybes.

26. Vertinant nukentėjusiųjų teiginius, jog K. P. pagrobė jiems priklausančius daiktus, taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad liudytojas R. D. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu (1 t., b. l. 131–132) nurodė, kad, sulaikius K. P. ir jį apžiūrėjus prie jo esančius daiktus, nebuvo nustatyta, kad būtų daiktų, kurie galbūt nepriklauso K. P.. Taip pat nurodė, kad liudytojas A. L., kuris vijosi K. P., neminėjo, jog bėgdamas K. P. būtų išmėtęs daiktus. Liudytoja I. K., kuri įvykio metu buvo netoli nukentėjusiųjų ir nuteistojo, tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 149–150), tiek duodama parodymus teisiamajame posėdyje nurodė nemačiusi, ar K. P. kraustė kišenes ir ėmė kokius nors daiktus. Iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo, daryto 2020 m. liepos 27 d. 15.20 val., nustatyta, kad liudytojas A. L., pranešdamas apie įvykį, nurodė matantis, kaip kažkoks vyrukas su mėlyna „maike“ kabinėjasi prie visų, muša, „švarina kišenes“ (1 t., b. l. 80–82). Dispečerei pasiteiravus, kaip švarina, ar jis matantis, kaip apvaginėja, A. L. atsakė „jo, jo, jo, paėmė, sumušė du vyriukus ir paėmė prie jų rūbų, ta prasme“. Tačiau liudytojas A. L. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir duodamas parodymus teisiamajame posėdyje negalėjo nurodyti, kokius konkrečius daiktus K. P. rinkosi iš daiktų krūvos, taip pat nematė, kad jis būtų kraustęs kišenes; matė, kad K. P. nešėsi du maišus (1 t., b. l. 165–166; 169–170), nors, kaip matyti iš P. G. parodymų, vydamasis bėgantį K. P., nukentėjusysis matė, kad K. P. nešėsi tik vieną maišą. Taigi nepaneigta nuteistojo versija, kad iš bendros daiktų krūvos jis rinkosi jam priklausančius daiktus.

27. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo taip pat pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad V. M. po įvykusio konflikto su kaltinamuoju K. P. ieškojo dingusių monetų smėlyje, t. y. jis nebuvo užtikrintas, kad tai K. P. pavogė jam priklausančius daiktus, o manė, kad jis pats daiktus pametė, ir, tik neradęs monetų smėlyje, padarė prielaidą, kad jas pagrobė K. P..

28. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog aplinkybė, kad nuteistasis po smūgio nukentėjusiesiems sudavimo ėmė daiktus iš bendros daiktų krūvos, savaime nėra pakankama konstatuoti, jog K. P. tokiais veiksmais grobė nukentėjusiųjų daiktus, kadangi, kaip jau minėta, nepaneigta, kad nuteistasis iš daiktų krūvos pasiėmė tik jam priklausančius daiktus.

29. Taigi šios nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad prieš fizinio smurto pavartojimą ar po jo pavartojimo nuteistasis turėjo tikslą pasisavinti / pasisavino kokį nors nukentėjusiojo / nukentėjusiųjų turtą.

30. Verta pažymėti ir tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl to, kad K. P. pavogė P. G. ir V. M. daiktus, tačiau prokuroras, įvertinęs tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog K. P. nukentėjusiųjų daiktus pavogė, ir ikiteisminį tyrimą nutraukė. Šios prokuroro išvados teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino ir aukštesnysis prokuroras, ir ikiteisminio tyrimo teisėjas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad, išnagrinėjus bylą teisme, jokių naujų duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltę dėl daiktų vagystės, neatsirado, todėl nėra pagrindo išvadai, jog K. P. pagrobė nukentėjusiųjų turtą.

31. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog K. P. prieš nukentėjusiuosius smurtą pavartojo siekdamas užvaldyti P. G. (ir (ar) V. M.) turtą. Manytina, kad šiuo atveju smurto pavartojimas viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, dėl menkavertės priežasties buvo nepagarbos aplinkai ir aplinkiniams demonstravimas įžūliais veiksmais, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės, tačiau tai nėra susiję su nukentėjusiojo turto pagrobimu.

32. Taigi nagrinėjamu atveju nurodytos ir aptartos aplinkybės laikytinos pakankamomis konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad K. P. padaryta nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kaip to siekia nukentėjusiojo atstovas.

33. Atsižvelgusi į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas (apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis)), teisėjų kolegija, konstatavusi, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir perkvalifikuoti K. P. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį, ir įvertinusi, kad skunde nėra nurodyta argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės nuteistajam skyrimo, šiuo klausimu nepasisako.

34. Apibendrindama tai, kas nurodyta ir aptarta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo P. G. atstovo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio atmesti.

Teisėjos Daiva Jazbutienė Kristina Kakurinė Dalia Kursevičienė