- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-01
- Bylos Nr.
- 2-15-753/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-001125-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Balsevičienė
- Ieškovas
- K. Š.
- Atsakovas
- R. M. R.
- Advokatai
- Dovilė Boguševičienė, Joana Sarkelienė
dalyvaujant ieškovui K. Š., jo atstovei advokato padėjėjai Dovilei Boguševičienei, atsakovei R. M. R., jos atstovei advokatei Joanai Šarkelienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. Š. ieškinį atsakovei R. M. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovės R. M. R. priešieškinį ieškovui K. Š. dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
K. Š. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės R. M. R. neatitinkančių tikrovės, jo garbę ir orumą žeminančių duomenų paskleidimu padarytą 300 Lt turtinę ir 2000 Lt neturtinę žalą; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; jo byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 3-7).
A. R. M. R. atstovaujanti advokatė Joana Šarkelienė priešieškiniu teismo prašo: ieškinį atmesti, R. M. R. priešieškinį tenkinti, priteisiant iš K. Š. jai 2100 Lt, t. y. 608,20 Eur, turtinę žalą ir 3000 Lt, t. y. 868,86 Eur, neturtinę žalą, iš viso 5100 Lt, bei visas teismo ir bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 20-22).
Atsiliepimas
K. Š. ieškiniu, atsiliepimu į priešieškinį (t. 1, b. l. 59-61), atsakovės R. M. R. priešieškiniu, šalių paaiškinimais teise, kitais bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. gegužės 13 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Patriotai“ kalbinta atsakovė R. M. R., kalbėdama apie ieškovą K. Š. jo žemės sklype esančio kelio kontekste, vartojo teiginius: „priteista, kad padarytų kelią“, „tau priteista penkiolika tūkstančių“, „su A. du metus teisėsi su bobela ir ta sveikatą prarado per šitą“, t. y., pasak ieškovo, pateikė apie jį tikrovės neatitinkančią jo garbę ir orumą žeminančią informaciją. Be to, K. Š. nurodė, kad atsakovė taip pat reportaže kelis kartus pavadino jį „debilu“, „nesveiku“ ir „iškrypėliu“, tokiu būdu charakterizuodama jį itin neigiamai, kaip visų bendruomenės gyventojų nemėgstamą, psichiškai nesveiką, turintį seksualinių nukrypimų, pakirsdama pasitikėjimą juo ir viešai pažemindama jo gerą vardą, garbę ir orumą, be to, pažeisdama visuomenės geros moralės normas. Kadangi dėl atsakovės viešai išsakytų, anot ieškovo K. Š., akivaizdžiai žeminančio, menkinančio, įžeidžiančio pobūdžio ir protingam, moraliam žmogui išties neigiamą nuomonę sukeliančių teiginių jis tapo apkalbų ir pajuokos objektu, iš jo buvo šaipomasi, juo pradėjo nepasitikėti kaimynai, ir dėl to jis prastai jaučiasi, pradėjo vengti žmonių, patyrė gėdos jausmą, nuolat pergyvenant paūmėjo liga (trišakio nervo uždegimas), pakilo kraujo spaudimas, sutriko miegas, normalus širdies ritmas, be to, sugaišo daug laiko, nes privalėjo kreiptis į advokatus teisinės pagalbos, prašo priteisti jam 2000 Lt neturtinę žalą ir 300 Lt turtinę žalą – teisinės pagalbos išlaidas dėl paneigimo surašymo (t. 1, b. l. 13, 75). Dėl to, kad minėtoje televizijos laidoje ieškovo atžvilgiu vartojo minėtus teiginius neprieštarauja ir atsakovė. Taigi tarp šalių nėra ginčo, jog R. M. R. viešai apie ieškovą K. Š. vartojo teiginius – „priteista, kad padarytų kelią“, „tau priteista penkiolika tūkstančių“, „su Ameliute du metus teisėsi su bobela ir ta sveikatą prarado per šitą“ – bei kelis kartus reportaže pavadino jį „debilu“, „nesveiku“ ir „iškrypėliu“. Savo elgesio pateisinimui R. M. R. nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – KAAT) 2013 m. vasario 15 d. sprendimu nustatydamas, kad šis kelias įrengtas teisėtai ir neįeina į K. Š. žemės kiekį, apgynė viešąjį interesą, nepažeidžiant jos, jos sūnaus K. P., kaimynės M. Z. bei jos sūnaus A. S. teisės privažiavimui prie savo namų naudotis valstybei priklausančiomis 0,10 ha žemės – kelio, einančio įstrižai per ieškovo žemės sklypą. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2013 m. gruodžio 16 d. atmetė K. Š. apeliacinį skundą ir minėtą sprendimą paliko nepakeistą. LVAT savo nutartyje (LVAT nutarties 16 psl., 5, 6 pastraipos, t. 1, b. l. 50) pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria, nes KAAT, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu žemėtvarkos teritorijų planavimo dokumentuose užfiksuotas įstrižai sklypo Nr. 280 einantis 4 m bendro naudojimo kelias, kuris į K. Š. natūra gražintą žemės plotą nebuvo įskaičiuotas. LVAT nurodoma (LVAT nutarties 12 psl. 4 pastraipa, t. 1, b. l. 46), kad tai atitinka ir Kauno apskrities 1998 m. kovo 6 d. sprendime Nr. 9-8585 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui K. Š., B., nurodytą žemės kiekį – 6,49 ha. 1996 m. spalio 3 d. sklypo (sklypų), skiriamo privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte užrašyta ir K. Š. pasirašyta, kad iš sklypo išimamas 4 m 3-čios kategorijos bendro naudojimo kelias. Žemė – kelias priklauso valstybinės žemės fondui (LVAT nutarties 15 psl., 5 pastraipa, t. 1, b. l. 49) ir patikėjimo teise priklauso Kaišiadorių r. sav. (KAAT sprendimo 7 psl. 4 pastraipa, t. 1, b. l. 31).
Atsakovė R. M. R. ir jos atstovė taip pat nurodė, jog atsakovei padaryta 2100 Lt, t. y. 608,20 Eur, turtinė ir 3000 Lt, t. y. 868,86 Eur, neturtinė žala, kadangi ieškovas K. Š. tris kartus (2011 m. ir 2012 m. pavasarį bei rudenį) užardamas ir taip sugadindamas per jam priklausantį žemės sklypą Nr. 280, esantį Kaišiadorių r. sav., Skudenių k., įstrižai einantį valstybės žemės fondui priklausantį ir patikėjimo teise Kaišiadorių r. sav. priklausantį teisėtai įrengtą 4 m pločio 10 arų kelią pravažiavimui į gyventojų sodybas, žinojo, kad savo tyčiniais veiksmais viešai žemina jų garbę ir orumą: t. y. jie (atsakovė, jos sūnus K. P., M. Z. bei jos sūnus A. S.) prieš šešerius metus daug vargo, kol tinkamai susitvarkė 1929 m. buvusio „smetoniško“ kelio tęsinį, kuriuo naudojasi nuo 1971 m. įvažiavimui į jų sodybas: samdė mašinas, kurios atvežė šlako, žvyro – 10 mašinų po 100 Lt, iš viso – 1000 Lt; atvežto turinio duobių išlyginimą vertina 500 Lt. Kad šis kelias iš niekur neatsirado, o jis yra teisėtas, atsakovės teigimu, atsispindi visuose Kaišiadorių r. savivaldybės planuose – tai paliudijo seniūnas A. K. ir savivaldybės darbuotoja Neringa J. P.. Pasak atsakovės, tris kartus užardamas teisėtai jiems priklausantį kelią ieškovas savo tyčiniais neteisėtais veiksmais viešai žemina jų garbę ir orumą, nes R. M. R. ir M. Z. patirdavo daug nerimo, nepatogumų, nervų, kai K. Š. užardavo jų rekonstruotą kelią, kurį pastoviai turėdavo nors kažkiek atstatyti, kad galėtų bent minimaliai praeiti ar pravažiuoti. Per 3 kartus atstatant K. Š. neteisėtai užartą kelią jiems kainavo 600 Lt, neskaitant sugadintų sveikatos ir nervų, sugaišinto laiko; keletą mašinų žvyro–šlako atvežė ir seniūnija. Kelią taisė tiek seniūnija, tiek gyventojai savo lėšomis. R. M. R. ir jos šeimai už panaudotas kelio atstatymui medžiagas ir darbą K. Š. privalo atlyginti mažiausiai 2100 Lt (608,20 Eur): už liudytojų parodymais patvirtintą asmeninį darbą, kuris turi būti įvertintas pinigine išraiška, taip pat turi būti atlyginta ir už pirktas medžiagas, jeigu net ir nebūtų rašytinių dokumentų. Per visą šį laikotarpį jie gyveno ir gyvena baimėje bei nežinomybėje, pavyzdžiui, staiga susirgus M. Z., jie neturėjo galimybės per užartą kelią kviestis greitosios medicininės pagalbos – teko arkliais vežti iki pagrindinio kelio, dėl to atsakovė bijo staiga susirgti; vaikai, kiti giminės, draugai ir pažįstami ilgą laiką neturėjo galimybės privažiuoti į R. M. R. ir M. Z. sodybas ir dabar tai sunkiai įmanoma, nes kelias yra sugadintas – galima praeiti tik su guminiais (kerzavais) batais. Dėl minėtų K. Š. neteisėtų veiksmų gyventojai kreipėsi į seniūną A. K., kuris bandė su ieškovu kalbėti, išaiškinti jo neteisėtus veiksmus, tačiau jis nekreipė jokio dėmesio, todėl jie 2011 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybę su prašymu dėl K. Š. neteisėtų veiksmų užariant kelią, dėl ko jie negali privažiuoti prie savo namų.
Žemesnės instancijos teismas
Keršydamas kaimo gyventojams, kad teismų sprendimai buvo nepalankūs jo atžvilgiu, 2014 m. gegužės 13 d. ieškovas išsikvietė Lietuvos Ryto televizijos laidą „Patriotai“, viešai gąsdindamas atsakovę (juos) prieš visus Lietuvos žmones, kad jis arė ir ars šį kelią, tai yra atliks veiksmus neatitinkančius tikrovės, tuo pačiu pažemindamas jos (jų) garbę ir orumą, taip piktybiškai erzino ir provokavo Reginą M. R., kad ji neiškentusi kažką prieš televizijos kamerą neigiamo jo atžvilgiu pasakytų, o po to jis ją galėtų „tampyti“ po teismus. Taigi, pasak atsakovės, aišku, kad jis pats pirmas šiais grasinimais norėjo ją išprovokuoti, kad kažką apie jį neigiamai pasakytų, nes kito tikslo neturėjo išsikvietęs šią televizijos laidą. K. Š. prieš visą Lietuvą per televiziją Reginą M. R. gąsdino, kad jis ir po jo atžvilgiu neigiamų teismų sprendimų šį kelią arė ir toliau ars, tai pakartojo keletą kartų ir dar po to pridūrė, kad pasistatys kryžių ir ant jo prisikals. D. K. Š. grasinimų atsakovei sutriko miegas, jaučia nerimą, vakarais bijo išeiti į lauką, netgi bijo būti savo namuose. Atsakovės atstovė advokatė Joana Šarkelienė taip pat prieštarauja K. Š. argumentui, kad turtinei žalai išieškoti baigėsi 3 m. ieškininės senaties terminas. Kelio atstatymo darbai turi tęstinumo požymių, be to, K. Š. šį teisėtą kelią du kartus užarė 2012 m. ir trejų metų ieškininės senaties terminas baigsis 2015 m. pabaigoje.
Šalies argumentai
Ieškovas K. Š. visiškai nesutiko su tokiais atsakovės argumentais, nurodydamas, kad savo teiginių ji nepagrindžia jokiais leistinais rašytiniais įrodymais. Atvirkščiai, mano ieškovas, tai, kad atsakovė byloje gauna antrinę teisinę pagalbą, darytina prielaida, kad ji neturėjo lėšų ir kelio įrengimo bei atstatymo darbams. Net, jeigu būtų tinkamai pagrįstos, atsakovės žala negali būti pripažįstamos kelio įrengimo išlaidos, kadangi šios išlaidos visiškai nesusijusios priežastiniu ryšiu su jokiais ieškovo neteisėtais veiksmais, neegzistuoja ir ieškovo kaltė dėl šių išlaidų. Ieškovui 1998 m. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam priklausantį sklypą, kurio nekerta valstybei priklausantis bendrojo naudojimo kelias, ir būtent toks planas, kuriame nėra pažymėtas ar nurodytas koks nors valstybei priklausantis bendrojo naudojimo kelias, buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pagrindinis kelias (Pakertai–Skudeniai), į kurį išvažiavimą teigia įrengusi atsakovė, buvo pastatytas tik 1984 metais, todėl niekaip negalėjo būti jos naudojamas nuo 1971 metų. Ieškovas niekada nei teismo, nei valstybės institucijų sprendimais nebuvo įpareigotas įrengti arba atstatyti kelią, kurio statybos ir atstatymo išlaidas atsakovė prašo priteisti. Iki 2013 m. gruodžio 16 d. LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A858-1423/2013 priėmimo atsakovė neturėjo jokio teisėto pagrindo atlikti kelio įrengimo (ir jo atstatymo po suarimo) darbų ieškovui priklausančiame sklype, t. y. veikė savo rizika, neįsitikinusi kelio buvimo teisėtumu, atsakovė atliko kelio statybos darbus neturėdama jokio teisėto pagrindo, taigi turėjo numatyti, kad dėl to gali atsirasti jos išvardintų nepatogumų. Neturtinę žalą atsakovė grindžia baime, kad per užartą kelią negalėtų atvažiuoti vaikai, pažįstami, draugai, baime staiga susirgti, tačiau nurodyti nepatogumai yra ne realiai egzistuojantys, o pagrįsti tik jos prielaidomis. Ieškovas, be to, mano, kad atsakovės išvardinti nepatogumai yra aiškiai mažesnė žala nei asmens viešas pažeminimas per televiziją ir kad priešieškinis pateiktas tik siekiant įskaityti ieškovo reikalavimą. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d., taip pat prašo taikyti ieškinio senatį atsakovės reikalavimų dalyje dėl 1500 Lt žalos priteisimo, kadangi ji teisę reikalauti atlyginti žalą įgijo prieš 6 metus, nes pati nurodo, kad tada baigė kelio įrengimo darbus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys ir priešieškinis tenkintini iš dalies.
Civilinės atsakomybės sąlyga yra atsakovo neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Šios pareigos pažeidimo konstatavimas yra viena iš sąlygų atlyginti žalą. Tačiau vien tik neteisėtų, pasekmių nesukeliančių, veiksmų atlikimas nėra vienintelis pagrindas atsirasti teisinei atsakomybei. Kitas svarbus pagrindas yra pati žala. CK 6.249 str. 1 d. nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Žala civilinėje teisėje apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas ar pažeidimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. Žala nesiejama su objekto ekonomine verte, ji padaroma teisės ginamoms vertybėms, žalos darymas reiškia konkrečios subjektinės teisės pažeidimą, o taikant civilinę atsakomybę žalos atlyginimas visada yra turtinis. Jeigu asmens subjektinių teisių pažeidimas pakenkia asmens turtiniams ar neturtiniams interesams, tai reikia nustatyti, ar yra žala kaip civilinės atsakomybės pagrindas. Neturtinė žala padaroma asmeninėms ar neturtinėms vertybėms ir pasireiškia kaip dvasinio pobūdžio netekimai ar pakenkimai, kurie gali būti įvertinti pinigais ir kompensuoti. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Neturtinė žala gali būti įrodinėjama visomis įstatymų leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis, liudytojų parodymais, šalių paaiškinimais ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisės normos įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t. y. nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Asmens teisių pažeidimas (šios kategorijos bylose) pasireiškia atitinkamo pobūdžio (žeminančių ir neatitinkančių tikrovės) duomenų paskleidimu. Konstitucijoje taip pat įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas (Konstitucijos 21 str.). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 str.). Asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo gynimas reglamentuojamas CK 2.24 str. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę bei neturtinę žalą.
Ieškovas nurodo, kad 2014 m. gegužės 13 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Patriotai“ kalbinta atsakovė R. M. R. teiginiais – „priteista, kad padarytų kelią“, „tau priteista penkiolika tūkstančių“, „su A. du metus teisėsi su bobela ir ta sveikatą prarado per šitą“ – pateikė apie jį tikrovės neatitinkančią jo garbę ir orumą žeminančią informaciją, kelis kartus pavadindama jį „debilu“, „nesveiku“ ir „iškrypėliu“ viešai pažemino jo gerą vardą, garbę ir orumą, pažeisdama visuomenės normas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (LAT 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008, 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011, 2012 d. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012, kt.). Pagal LAT praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y.: reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Žinių paskleidimu bendrąja prasme laikytinas jų pranešimas vienam, keletui ar neapibrėžtam ratui asmenų, t. y. šių žinių sužinojimas kitų asmenų be to asmens, apie kurį jos paskleistos. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (LAT 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006, 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011, 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013). Jeigu tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai įvertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta, taip pat ar ji atitinka tikrovę, gali būti patikrinta, vadinasi, yra paskleisti konstatuojamieji duomenys.
Atsakovė R. M. R. 2014 m. gegužės 13 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Patriotai“, kalbant apie ieškovą K. Š., pavartoti teiginiai: „priteista, kad padarytų kelią“, „tau priteista penkiolika tūkstančių“, „su A. du metus teisėsi su bobela ir ta sveikatą prarado per šitą“ – laikytini paskleista žinia, kuriai taikomas tiesos ir tikslumo kriterijus ir tai yra konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio duomenys, todėl tai gali būti patikrinama tiesos požiūriu ir vertinama kaip faktai. Kaip minėta, žinios žemina asmens garbę ir orumą tik tuomet, kai jos neatitinka tikrovės. Šiuo atveju atsakovės pareiga įrodyti teiginių paskleidimo atitikimą tikrovei (preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai), tačiau atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12, 178 str.), patvirtinančių, jog ieškovas, anot atsakovės, turi pareigą padaryti kelią, kad jam priteista penkiolika tūkstančių ir kad dėl su K. Š. turėtos bylos moteris, kurią R. M. R. reportaže vadina Ameliute, dėl jo veiksmų prarado sveikatą.
Atsakovės į bylą pateiktais KAAT 2013 m. vasario 15 d. sprendimu ir jį palikusia nepakeistą LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teisių atkūrimui suformuotame 6,49 ha žemės sklype Nr. 280, į kurį 1998 m. kovo 6 d. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo 0,10 ha bendrojo naudojimo kelias, kuris nebuvo įskaičiuotas į K. Š. suformuotą žemės sklypą, jo vertė nėra įskaičiuota į privatizuojamo sklypo kainą. Tai patvirtina K. Š. žemės tvarkymo byloje Nr. 23 esantys dokumentai: 1996 m. rugsėjo 2 d. Žiežmarių apylinkės agrarinės reformos tarnybos išvada, 1996 m. spalio 3 d. Žemės sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje aktas, kurį yra pasirašęs ir K. Š., 1996 m. spalio 3 d. K. Š. žemės sklypo abrisas, 1997 m. spalio 31 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus išvada, 1998 m. kovo 6 d. Kauno apskrities sprendimas Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje K. Š.. Šis bendro naudojimo kelias pažymėtas ir 1997 m. liepos 16 d. laikinajame žemės sklypo plane, taip pat Pakertų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko 2000 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 02-04-5107 (toliau – Pakertų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas). Administraciniai teismai sprendė, kad apie per aptariamą sklypą einantį kelią patvirtina ir Seimo kontrolieriaus raštas, kuriame teigiama, kad K. Š. turi būti suformuotas žemės sklypas viename masyve. LVAT sutiko su pareiškėjos Kauno apygardos prokurorės argumentais, kad faktinė aplinkybė, jog bendro naudojimo kelias per K. Š. priklausantį žemės sklypą eina įstrižai, įrodyta jau minėtais: 1996 m. spalio 3 d. K. Š. žemės sklypo abrisu, 1997 m. liepos 16 d. laikinuoju žemės sklypo planu, Pakertų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, taip pat 1998 m. Pakertų kadastrinės vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planu. Taigi sutiktina su atsakovės argumentais, jog teismų sprendimais yra pripažinta, jog kelias, einantis įstrižai per K. Š. sklypą Nr. 280, priklauso valstybės žemės fondui ir patikėjimo teise – Kaišiadorių rajono savivaldybei: šios aplinkybės yra konstatuotos, nustatant, kad anksčiau minėtais dokumentais įrodyta, jog ieškovui nuosavybės teisių atkūrimui suformuotame 6,49 ha žemės sklype Nr. 280, į kurį 1998 m. kovo 6 d. jam ir buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo 0,10 ha bendrojo naudojimo kelias, kuris nebuvo įskaičiuotas į K. Š. suformuotą žemės sklypą, per K. Š. priklausantį žemės sklypą einantis įstrižai.
Tačiau, net ir atsižvelgiant į minėtus administracinių teismų sprendimus, laikytina, jog teiginys, kad ieškovas yra įpareigotas padaryti kelią, atsakovės neįrodytas. Nors byloje yra Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 25 d. raštas dėl kelio atstatymo, kuriuo nurodoma, kad ieškovas K. Š. privalo vykdyti administracinių teismų sprendimus ir iki 2014 m. liepos 1 d. savo lėšomis atstatyti iki pirminės būklės vietinės reikšmės viešojo naudojimo kelią, esantį tarp dviejų jo sklypų (duomenys neskelbtini), ir pagal aktą priduotą Žiežmarių apylinkės seniūnijos seniūnui; neatlikus kelio atstatymo darbų iki nurodytos datos, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija turi teisę jo panaikintą vietinės reikšmės viešojo naudojimo kelią buvusioje vietoje Skudenių kaime įrengti savo lėšomis ir padarytą žalą (nuostolius) išieškoti įstatymų nustatyta tvarka (t. 2, b. l. 67), o KAAT nusprendė, jog, priimant ginčijamus administracinius aktus dalyje dėl žemės reformos projektuose 4 m pločio bendrojo naudojimo kelio panaikinimo žemės sklype Nr. 280 ir dėl 5 m pločio bendrojo naudojimo kelio, kuris iš pietų pusės ribojasi su minėtu žemės sklypu, nustatymo buvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, viešasis interesas, nes buvo panaikinta kitų asmenų teisės aktais pagrįsta teisė naudotis savivaldybės patikėjimo teise valdomu viešojo naudojimo objektu – bendrojo naudojimo vietinės reikšmės keliu, atkreiptinas dėmesys į KAAT sprendimo rezoliucinę dalį (t. 1, b. l. 34): teismas panaikino Kauno apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 02-04-13196 „D. P. kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo (Kaišiadorių r.)“ 2 punktą dalyje dėl žemėtvarkos projekte bendrojo naudojimo kelio, kuris iš pietų pusės ribojasi su žemės sklypu Nr. 280, nustatymo bei 2011 m. gegužės 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 6VĮ-(14.6.2)-760 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. Ž6-448 pakeitimo ir Pakertų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ 4 punktą dalyje dėl žemėtvarkos projekte 4 m pločio bendrojo naudojimo kelio panaikinimo žemės sklype Nr. 280 ir dėl 5 m pločio bendrojo naudojimo kelio, kuris iš pietų pusės ribojasi su žemės sklypu Nr. 280, nustatymo, o LVAT patvirtino, kad KAAT tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir tinkamai pritaikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau nei KAAT, nei LVAT nenustatinėjo ieškovo kaltės, neįpareigojo jo atstatyti kelio. Pažymėtina, kad iš LVAT nutarties matyti, jog dėl byloje aptariamo bendro naudojimo kelio pažymėjimo dokumentuose keičiant jo vietą yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Taigi tik išsiaiškinus kaltus asmenis bus galima reikalauti iš jų nuostolių, atsiradusių dėl kelio sutvarkymo, atlyginimo. Jeigu kalti asmenys jau yra aiškūs ir/ ar tarp jų yra ieškovas, į bylą tokie duomenys nepateikti, todėl teismas negali spręsti, jog teiginys, kad ieškovas yra įpareigotas padaryti kelią atitinka tikrovę.
Nesutiktina ir su ieškovės teiginiu, kaip neatitinkančiu tikrovės, kad K. Š. „priteista penkiolika tūkstančių“, „su A. du metus teisėsi su bobela ir ta sveikatą prarado per šitą“, kadangi Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad ieškovui jokiu teismo sprendimu nėra priteista penkiolika tūkstančių ir kad jis yra turėjęs bylų su moterimi, kurios vardas būtų „A.“ (mažybinis – „A.“) ar pan. Teismas pažymi, kad, jei tokios bylos buvo iki LITEKO atsiradimo, atsakovė savo teiginiui pagrįsti turėjo pateikti atitinkamus teismų sprendimus, tačiau to nepadarė, taigi šie jos teiginiai taip pat laikytini neatitinkančiais tikrovės.
Teismas taip pat sutinka su ieškovo argumentais, kad neribotam žiūrovų ratui viešai (šiuo atveju televizijoje, vėliau – laidos įrašas paviešintas ir internete) atsakovės paskleisti K. Š. apibūdinimai – „debilas“, „nesveikas“ ir „iškrypėlis“, apskritai laikytini užgauliais ir įžeidžiančiais, akivaizdžiai žeminančiais kito žmogaus garbę bei orumą ir kitiems asmenims formuojančiais neigiamą nuomonę apie tą asmenį. Remiantis nuoseklia tokio pobūdžio teismų praktika, atsakovės išsakyti žodžiai ir teiginiai apie ieškovą vertintini kaip akivaizdžiai įžeidžiančio, menkinančio, žeminančio ir protingam, moraliam žmogui, paskleidžiantys išties neigiamą nuomonę, pažeidžia visuomenės geros moralės normas. Iš reportažo akivaizdu, kad teiginiai pasakyti apie ieškovą. Visiškai aišku, kad atsakovė neturėjo pagrindo tokiems teiginiams, jie buvo išsakyti iš pykčio, nesusivaldymo, siekiant pažeminti asmenį, su kuriuo nepavyksta susitarti dėl galimų atsakovės teisių pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, analizuojant visos televizijos laidos kontekstą ir jo prasmę, ištyrus ir įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovės laidoje paskleisti teiginiai neatitinka tikrovės, žemina ieškovo garbę ir orumą, todėl yra teisinis pagrindas ginti ieškovo garbę bei orumą, taikant CK 2.24 straipsnį, kadangi yra tam būtinų sąlygų visuma.
Nors iš laidos įrašo matyti, kad ieškovas pats mėgsta vartoti ir adekvačiai į situaciją reaguojančiam asmeniui keistai atrodančius posakius, kurie gali būti netinkamai suprasti, tačiau nesutiktina su atsakovės argumentu, kad televiziją jis iškvietė norėdamas išprovokuoti atsakovę. Iš teismo posėdžio metu peržiūrėto televizijos laidos įrašo matyti, kad K. Š. išsikvietė televiziją, norėdamas apginti savo (galbūt ir tariamą) teisę. Dėl kelio pratęsimo aplinkybių teismas nėra pasisakęs, tačiau, kaip matyti iš ieškovo pareiškimų, jis laiko neteisėtais, savavališkais veiksmais, smetoniško kelio pratęsimą (apie 500 m) jo, anksčiau jo tėvų nuosavybėje, remiasi Konstitucijos nuostatomis, kad nuosavybė neliečiama, o ją paimti galima tik visuomenės poreikiams ir už tai turi būti teisingai atlyginta, todėl tam tikra prasme gali būti bent iš dalies suprantamas jo noras „atstatyti teisingumą“, nepavykus šios teisės apginti pačiam, teismams pasisakius jam nepalankiai, iš bylos duomenų galima manyti, kad ieškovas išsikviečia televiziją, tikėdamasis apginti savo teisę, o ne siekdamas išprovokuoti atsakovę. Ieškovas teisingai nurodo, jog iš laidos įrašo matyti, kad jis net nekalbino vežime sėdinčios atsakovės – žurnalistės pokalbio su atsakove metu jis stovi tylėdamas, apie tai, kad vis tiek ars žemę, jis kalba ne prie atsakovės, todėl atsakovės argumentai, jog ji išsigando dėl to, kad ieškovas laidoje aiškiai įvardijo, kad nevykdys teisėtų teismų sprendimų (taip būtų pažeista jos teisė), laikytini jos gynybine pozicija bei interpretacijomis pažiūrėjus laidą.
Nors ieškovas yra nurodęs, jog kelio jo sklype nebuvo, iš jo ieškinio, atsiliepimo argumentų, jo parodymų teismo posėdžiuose visumos, pateikiamų duomenų (pirmiausia – 1984 m. rugpjūčio 21 d. statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutarties, 2001 m. liepos 31 d. žemės sklypų ribų nustatymo akto ir kitų) akivaizdžiai matyti, jog iš tiesų jis bando įrodyti, jog „smetoninio“ kelio, ėjusio šalia jo tėvų sodybos, vieta nesutampa su dabartine kelio vieta, o labiausiai jis nesutinka su tuo, jog dar prieš atkuriant jam nuosavybės teises kelias, jo nuomone, be jokių teisėtų sprendimų, tiesiog gyventojų buvo perkeltas į kitą vietą, o jo kaimynai savavališkai pratęsė šio perkelto kelio atšaką iki N. S. kaimo, ir šį neteisėtą, ieškovo manymu, kelią „rekonstravo“, ir dabar nurodo, kad turėjo tam teisę, nes tai neva esąs tas pats senasis „smetoniškas“ kelias, kurį atsakovė atsimena dar nuo 1971 m. Teismas pabrėžia, kad LVAT, tikrindamas KAAT sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nesutiko su K. Š. teiginiu, kad 1996 m. spalio 3 d. Žemės sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akte minimas kelias ėjo į jo sodybą, o ne į sodybas ir šiuo aspektu pažymėjo, kad K. Š. į bylą nepateikė įrodymų, jog nuosavybės teisių atkūrimo metu (ar šiuo metu) jam priklausančiame sklype apskritai yra sodyba, taigi minėtas argumentas buvo atmestas kaip nepagrįstas; be to, tai, kad minėtame dokumente aptariamas kelias vadinamas „bendro naudojimo keliu“, pasak LVAT, leidžia teigti, kad jis skirtas ne tik apelianto, bet ir kitų asmenų poreikių tenkinimui. Byloje nėra duomenų, ar KAAT, LVAT buvo pateikta šioje byloje esanti 1984 m. rugpjūčio 21 d. statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutartis ir ar LVAT minėtą išvadą padarė, atsižvelgdamas/ neatsižvelgdamas į šią sutartį, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu nagrinėjamoje byloje nebesvarstomas kelio priklausomybės ir/ ar jo atsiradimo teisėtumo/ neteisėtumo klausimas. Visgi šios aplinkybės teismui yra labai svarbios, vertinant ieškovo veiksmų teisėtumo ir/ ar neteisėtumo subjektyviąją pusę – motyvus, kaltę savo kaimynų atžvilgiu suariant kelią, kuris buvo vienintelis kaimynų privažiavimas iki jų žemės sklypų. Šiuo aspektu nesutiktina su atsakovės gynybos argumentais, kad administraciniai teismai jau yra pasisakę dėl ieškovo teisės, t. y. tai, kad tokios teisės jis neturi ir kad nesuprantama, kodėl jis vėl kreipiasi į apylinkės teismą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu. Vėl pažymėtina, kad K. Š. į teismą šiuo atveju kreipiasi dėl pažeistos jo teisės – garbės ir orumo pažeminimo. Šis klausimas nebuvo spręstas administraciniuose teismuose ir negalėjo būti, nes aplinkybės, susijusios su minėtos teisės pažeidimu, atsirado jau po KAAT 2013 m. vasario 15 d. sprendimo ir LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties.
„Lietuvos ryto“ televiziją ieškovas išsikvietė po jam nepalankių teismų sprendimų (neskundžiama LVAT nutartis priimta 2013 m. gruodžio 16 d.). Teismas sutinka su priešieškinio teiginiais, jog iš 2014 m. gegužės 13 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Patriotai“ įrašo matyti, kad ieškovas viešai televizijos eteryje teigia, kad neketina vykdyti teisėto teismo sprendimo, kuriame konstatuota N. S. gyventojų teisė turėti privažiavimą į savo žemės sklypus (būtent per įstrižai ieškovo sklypą einantį kelią), taip demonstruodamas savo teisių iškėlimą prieš kitų asmenų teisę, neatsižvelgimą į kitų asmenų (jo žemės sklypo kaimynų) interesus. K. Š. viešai nurodo, kad jis arė ir ars šį kelią, nors teismo aiškiai pasisakyta, kad jis neturi jokios teisės naikinti kelią, kuris yra vienintelė galimybė atsakovei ir kitiems asmenims patekti į savo žemės sklypus bei sodybas. Atsižvelgiant į tokius ieškovo pareiškimus, nekeista, kad atsakovei kyla klausimų dėl gyvenimo be baimės ir nežinomybės, juo labiau kad jau kartą iš jų valstybės įgaliotų asmenų įstatymais ginama teisė neteisėtai buvo atimta. Šiame kontekste teismas pagrįstai abejoja, ar vien dėl atsakovės išsakytų teiginių ieškovu pradėjo nepasitikėti žemės, apie kurią kalbama reportaže, kaimynai, taigi šiuo atveju teismas įžvelgia ir paties ieškovo kaltę – pirmiausia atimdamas iš kaimynų galimybę patekti į namus, bendravimo galimybes, po to pagarsindamas, jog nevykdys teismo sprendimo, kuris atstatė atsakovės ne tik teisės aktų, bet ir žmogišką teisę patekti į savo namus, jis sukėlė atsakovei jos nurodomus nepatogumus, neigiamus jausmus bei išgyvenimus. Tai patvirtina ir teisme pasisakiusieji liudytojai, iš kurių parodymų matyti, jog K. Š. nėra mėgstamas ne dėl to, kad yra apkalbinėjamas, ne dėl atsakovės išsakytų teiginių, bet dėl neatsižvelgimo į kitų asmenų interesus, siekimo sau palankių tikslų bet kokiomis priemonėmis, formalaus teisės aktų laikymosi bei savo teisių iškėlimo aukščiau bendruomenės ir viešo intereso. Šioje vietoje pažymėtina, kad ieškovas privalėjo suprasti, kad jo teisė formali, ir tai įrodo LVAT nutarties teiginys, kad jam „ atkuriant jo nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. 280 nuosavybės teisės į bendro naudojimo kelią nebuvo atkurtos, taigi jo atžvilgiu trečiajam suinteresuotajam asmeniui (K. Š.) negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kad kelias bus panaikintas“ (t. 1, b. l. 52). Vykdydamas teisingumą, teismas negali remtis vien formalia teise – tuo, kad registro ir kituose dokumentuose kelias nebuvo pažymėtas, juo labiau, kad teismai yra konstatavę, kad, kaip buvo minėta, ieškovo teisė atsirado priėmus neteisėtus administracinius aktus, KAAT sprendime aiškiai nurodė, kad iš neteisės teisė neatsiranda, todėl šiuo požiūriu nesutiktina su K. Š. gynybiniais teiginiais, išdėstytais atsiliepime į priešieškinį – kad atsakovės ir kitų asmenų teisė į normalų ir saugų gyvenimą atsirado tik po administracinių teismų sprendimų.
Ieškovo elgesys 2011 m. (kaip galima spręsti iš bylos duomenų, po 2011 m. gegužės 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 6VĮ-(14.6.2)-760 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. Ž6-448 pakeitimo ir Pakertų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“) bei 2012 m. pavasarį ir rudenį suariant įstrižai jo žemės sklypo einantį kelią nepateisinamas vertinant pareigos būti tiek rūpestingam, kad nepadarytum kitam asmeniui žalos, kontekste, tas pats taikytina ir kalbant apie žalą neturtinėms vertybėms. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas formaliai teisine prasme iki administracinių teismų sprendimų turėjo teisę į vientisą žemės sklypą Nr. 280, tačiau ši jo teisė nebuvo realizuota tinkamai. Viena vertus pažymėtina, kad byloje pakanka duomenų, kad, atkūrus K. Š. jau aptartas nuosavybės teises į 6,49 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini), kompetentingos institucijos priėmė sprendimus (kaip matyti iš administracinių teismų sprendimų, – neteisėtus) žemės sklypus suformuoti viename masyve. Taip buvo nuspręsta Seimo kontrolieriaus, jo padėjėjo, Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo bei Pakertų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus 2001 m. liepos 31 d. žemės sklypų ribų nustatymo akto, esančio Nekilnojamojo turto žemės sklypo kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 49/11790 (toliau – kadastro byla). Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad realiai dviejų sklypų ir prieš priimant aktą ieškovas neturėjo – nuosavybės teisės jam atkurtos į vieną 6,49 ha žemės sklypą Kaišiadorių rajone, Skudenių kaime, tačiau per šį sklypą įstrižai ėjo 4 m pločio (0,10 ha) kelias, kurį perkėlus palei K. Š. žemės sklypo ribas, šis sklypas ir būtų „viename masyve“. Liudytojas UAB „Geosoma“ darbuotojas I. S., taip pat pasirašęs 2001 m. liepos 31 d. žemės sklypų ribų nustatymo aktą, parodė, kad Skudenyse buvo 2000-2002 metais dėl K. Š. nuosavybės teisių atkūrimo, kai matavo, kelias buvo, ėjo skersai sklypo. Jis nebuvo kaip kad būna savivaldybės keliai, bet akivaizdžiai matėsi. Kelias buvo pažymėtas nuosavybės planuose (taip, kaip pažymėtas kadastro byloje). Vėliau jis buvo išbrauktas. Buvo surašytas žemės ribų aktas, kelią nutarta daryti aplink, K. Š. žemės sklypą suformuoti viename masyve. Nors jau minėtoje kadastro byloje trūksta dokumento – plano (schemos) prie 2001 m. liepos 31 d. žemės sklypų ribų nustatymo akto, liudytojas I. S. paliudijo, kad atkūrimui braižydamas jis jau darė be įstrižo kelio, o ten, kur buvo pažymėtas aplinkkelis, nors ir žinojo 1996 m. spalio 3 d. įrašą pagal Neringos J. P. 1996 m. matavimus; remdamasis 2001 m. liepos 31 d. žemės sklypų ribų nustatymo aktu reikalavo, kad įstrižas kelias būtų išimtas, o būtų pažymėtas aplinkkelis. Jo parengtas planas buvo patvirtintas žemėtvarkos skyriuje, tokiu pagrindu jis buvo įregistruotas Registrų centre apie 2003 m.
Taigi, nors 2014 metais, kaip liudija I. S., pagal KAAT 2013 m. vasario 15 d. sprendimą yra patvirtintas Pakertų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimas – kelias eina skersai per sklypą pagal pirminę situaciją, nuo kompetentingų valstybės institucijų sprendimų pateikimo VĮ Registrų centras bei plano su aplinkkeliu viešame nekilnojamojo turto registre išviešinimo (apie 2003 metus) iki neskundžiamos LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties, patvirtinusios KAAT sprendimą K. Š. teoriškai turėjo teisę į vientisą žemės sklypą, per kurį įstrižai 4 m (0,10 ha) bendro naudojimo kelias neina. Todėl nesutiktina su atsakovės argumentais, kad ieškovas užarė jiems arba valstybei priklausiusį kelią. Sutiktina su ieškovo teiginiu, jog taip teigti galima tik po administracinių teismų sprendimų, tačiau nei atsakovė, nei kiti ieškovo kaimynai šių aplinkybių nežinojo prieš taisydami K. Š. suartą kelią – atkreiptinas dėmesys, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija 2011 m. birželio 22 d., išnagrinėjusi 2011 m. birželio 20 d. M. Z. ir R. R. prašymą raštu dėl kelio panaikinimo joms paaiškino, kad K. Š. sudarytame ir pasirašytame 1996 m. spalio 3 d. žemės sklypo skiriamų ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akte nurodyta, jog iš K. Š. žemės sklypo ploto išimamas 4 m pločio III kategorijos bendro naudojimo kelias į sodybą (0,10 ha); dėl to kelias, einantis K. Š. sklype, yra iš jo sklypo ploto išimamas ir priklauso valstybinės žemės fondui ir nėra privatizuotas, todėl panaikinti šio kelio K. Š. neturi jokio įstatyminio pagrindo ir jam apie tai yra pranešta (t. 1, b. l. 100). Atsižvelgdamas į tokią valstybės institucijų teikiamą informaciją teismas negali pripažinti, jog atsakovė, kaip teigiama atsiliepime į priešieškinį, veikė savo rizika. Šioje vietoje paminėtini ir Žiežmarių apylinkės seniūnijos darbuotojų veiksmai. Būdami kompetentingos institucijos darbuotojai, turėdami anksčiau minėtus dokumentinius (arba turėdami pareigą juos gauti ir išsiaiškinti situaciją), užuot aiškinęsi situaciją dėl galimai neteisėtai ieškovui suteiktų teisių, jie N. S. gyventojams tiesiog aiškino jų teisę ir atstatinėjo kelią, užuot ėmęsi veiksmų spręsti N. S. gyventojų patekimo į savo žemės sklypus klausimus (nustatyti servitutą, įrengti aplinkkelį, kitą kelią ar siekti teisiškai atstatyti pažeistą teisę ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad N. S. gyventojai įstrižai einančiu keliu naudojosi iš tiesų labai seniai – jo ribos, numeris zm63 jau pažymėti 1996 metų dokumentuose, todėl natūralu, jog galvojo, kad kelias valstybinis, net nenumanė, jog teisiškai įforminta, jog K. Š. sklypas yra vientisas, o kelias yra perkeltas. Pažymėtina, jog realiai to nebuvo galima pastebėti, nes iki suarimo kelias realiai egzistavo. Byloje nėra duomenų, ar realiai kitas kelias – aplinkkelis šalia K. š. žemės sklypo buvo padarytas, ar juo N. S. gyventojai galėjo patekti į savo žemės sklypus, ar jie buvo informuoti, kad keliu nebegali naudotis. Taigi akivaizdu, jog jų interesai kelio suarimu buvo pažeisti – ieškovas atėmė iš jų seniai turimą, įprastą teisę pasiekti savo namus.
K. Š., kaip jau ir minėta, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo elgesiu nepadarytų žalos kitiems asmenims. Tokia išvada darytina dėl to, kad ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, kad, įgijęs formalią teisę į vientisą žemės sklypą, taigi teoriškai turėdamas teisę panaikinti kelią, ir, kaip nustatyta byloje, visiškai suvokdamas, kad panaikinus kelią kaimyninio kaimo žemės sklypų gyventojai nebeturės galimybės patogiai patekti (t. y. lengvuojuo automobiliu) patekti į savo žemės sklypus, jis būtų kreipęsis į Kaišiadorių rajono savivaldybę ar kitas kompetentingas, nurodydamas, jog ketina naudotis savo teise į vientisą žemės sklypą be kelio, t. y. panaikinti įstrižai jo žemės sklypą einantį kelią; kad būtų apie tai pranešęs gyventojams; su institucijų darbuotojais ir/ ar kaimynais aptaręs terminą, per kurį galima būtų įrengti jiems svarbų privažiavimą. Administracinių teismų sprendimuose nurodyta, jog trečiasis suinteresuotasis asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos prašymą (t. I, b. l. 193-195) nurodė, jog nuosavybės teisės K. Š. buvo atkurtos su įstrižai žemės sklypo Nr. 280 einančiu vietinės reikšmės keliu, kuriuo žmonės nuo seno naudojosi, savivaldybė jį valdo patikėjimo teise, dėl kelio perkėlimo į kitą vietą su savivaldybe nebuvo derinta, jį panaikinus (duomenys neskelbtini) kaimo žmonės neturi galimybės privažiuoti į savo naudojamus žemės sklypus, savivaldybės administracija nežinojo apie K. Š. ir žemėtvarkininkų neteisėtus veiksmus iki to laiko, kol buvo gautas 2011 m. birželio 20 d. piliečių skundas. 2011 m. lapkričio 22 d. K. Š. pranešė, kad panaikino kelią, einantį per jo sklypą, ir tada ir buvo imtasi veiksmų viešajam interesui ginti. K. Š. panaikindamas kelią ir neįrengdamas kito elgiasi nesąžiningai ir nepanaikinant ginčijamų sprendimų būtų pažeisti teisingumo, teisinio saugumo ir tikrumo principai.
Šiuo požiūriu teismas visiškai sutinka su atsakove, jog savo veiksmais ieškovas jai sukeldamas didelių nepatogumų dėl prarastos galimybės patekti į namus sugadino sveikatos ir nervų, ji gyveno ir gyvena baimėje bei nežinomybėje, bijo staiga susirgti, nes neturi galimybės per užartą kelią kviestis greitosios medicininės pagalbos; buvo apribotos jos galimybės bendrauti, nes jos vaikai, kiti giminės, draugai ir pažįstami ilgą laiką nebeturėjo galimybės privažiuoti į atsakovės R. M. R. sodybą.
Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl apima neturtinės žalos kompensavimą pinigais. Nevienoda pažeistų teisių gynyba teismo taikoma įvairiais būdais derinant ar parenkant teisinius gynimo instrumentus. Šiuo atveju teismas nepripažįsta, jog tiek atsakovei, tiek ieškovui turi būti taikytina turtinė sankcija. Neturtinė žala ypatinga tuo, kad ji pasireiškia nukentėjusiojo vidiniais išgyvenimais ir kančiomis, t. y. neturtinių vertybių pažeidimas, sukelia neigiamus asmens psichikos pakitimus ir neturtinė žala pasireiškia per fizinius ir psichinius kentėjimus, kurie vyksta asmens sąmonėje, o jų pasireiškimas priklauso nuo individualių nukentėjusiojo savybių, todėl iš to, kaip išoriškai elgiasi nukentėjusysis, spręsti, ar jis patyrė neturtinę žalą, ar ne, yra sunku ir labai subjektyvu. Negalima nustatyti neturtinės žalos prezumpcijos ir laikyti, kad neteisėtas neturtinių vertybių pažeidimas sukelia neturtinę žalą, nes tokiu atveju neturtinę žalą suvoktume labai siaurai, t. y. tik kaip vidinius fizinio asmens išgyvenimus. Kaip matyti iš teismų praktikos ir CK analizės, nustatant, buvo ar ne padaryta žala, kaip neturtinės žalos atlyginimo pagrindas, atsižvelgiama ne tik į nukentėjusios šalies dvasinius išgyvenimus, bet ir į pažeistas vertybes ir paties pažeidimo pobūdį. LAT taip pat yra pasisakęs, kad nustatant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į pažeidimo sunkumą, jo įtaką tolesniam nukentėjusiojo asmens gyvenimui (LAT 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1049, kt.).
Šioje byloje nustatyta, kad apie ieškovą neigiamo, žeminančio pobūdžio informacija buvo paskleista visos Lietuvos Respublikos mastu, teismas neturi pagrindo netikėti, kad paskleista tokio įžeidžiamo pobūdžio informacija sukėlė ieškovui neigiamas pasekmes: kaip pats nurodo, jis tapo apkalbų ir pajuokos objektu, jautė viešą pažeminimą, pašaipas, juo pradėjo nepasitikėti kaimynai (tikėtina dėl ne žemės, kurioje yra ginčo kelias – teismo pastaba), dėl ko jis prastai jautėsi, pradėjo vengti žmonių, patyrė gėdos jausmą, be to, sugaišo daug laiko, nes privalėjo kreiptis į advokatus teisinės pagalbos ir patyrė 300 Lt išlaidų dėl paneigimo surašymo. Pažymėtina, kad teismas vertina galimybę, jog nuolat pergyvenant galėjo paūmėti K. Š. liga (trišakio nervo uždegimas), pakilti kraujo spaudimas, sutrikti miegas, normalus širdies ritmas, tačiau visiškam teismo įtikinimui šiomis faktinėmis aplinkybėmis ieškovas nepateikė reikiamų duomenų (medicinos įstaigos dokumentų ir pan.). Ieškovo nurodytas pasekmes teismas vertina, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsižvelgdamas į tai, kaip įprastinėmis sąlygomis į situaciją reaguotų viešai (televizijos eteryje) pažemintą asmenį pažįstantys ir jo nepažįstantys, tačiau matę ir sutikę ir/ ar turintys su juo reikalų, žmonės, kaip jis dėl to jaustųsi.
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, atsakovė savo veiksmais sukėlė ieškovui nepatogumų, suteikė neigiamų emocijų bei išgyvenimų ir dėl to turi atlyginti ieškovui atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nustatydamas jos dydį teismas taip pat atsižvelgia į anksčiau aptartą paties ieškovo elgesį iki televizijos laidos ne vieną kartą atimant iš kaimynų teisę patekti į savo žemės sklypus, turėti galimybę bet kada išsikviesti pagalbą, privažiuoti svečiams, taigi teisę į normalų bei saugų gyvenimą. Teismas taip pat vertina atsakovės turtinę padėtį. Kaip nurodė ir pats ieškovas, R. M. R. yra paskirta antrinė teisinė pagalba, ir tai jau savaime sudaro prielaidą teigti, jog ji finansiškai nėra pajėgi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aptartą žinių paskleidimo būdą, formą, turinį, apimtį, žalą padariusio asmens elgesį po žinių paskleidimo, remdamasis nuoseklia teismų dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo tokio pobūdžio bylose praktika, teismas sprendžia, jog ieškovui priteistina 500 Eur dydžio neturtinė žala. CK 6.37 str., 6.210 str. numato atsakovo pareigą mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios yra laikomos minimaliais ieškovo nuostoliais. Todėl, esant ieškovo prašymui, tenkinant ieškinį, iš atsakovės priteistinos ir 5 % dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugpjūčio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
CK 6.263 str. 1 d. numato, jog žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Taigi ieškovo patirtą žalą turi atlyginti atsakovė. Į bylą pateiktas K. Š. 2014 m. liepos 4 d. reikalavimas UAB „Lietuvos ryto“ televizijai dėl paneigimo (b. l. 9-10), tos pačios dienos Lietuvos pašto kvitas, iš kurio matyti, jog pašto korespondencija siųsta UAB Lietuvos ryto televizijai ir R. R. (b. l. 10), 2014 m. liepos 4 d. pinigų priėmimo kvitas, kuriuo nustatyta, kad K. Š. advokato padėjėjai Dovilei Boguševičienei 2014 m. liepos 4 d. sumokėjo tris šimtus litų. Pripažintina, kad šios ieškovo K. Š. išlaidos patirtos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes po jos žeminančių pasisakymų apie ieškovą Lietuvos ryto televizijos laidoje jis buvo priverstas kreiptis teisinės pagalbos ir K. Š. buvo surašytas reikalavimas paneigti pasitikėjimą juo pakertančią tikrovės neatitinkančią informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad teismas R. M. R. pripažįsta atsakinga dėl K. Š. padarytos žalos, atsiradusi turtinė žala pagrįsta rašytiniais įrodymais, todėl iš atsakovės priteistini 86,89 Eur (300 Lt) turtinės žalos atlyginimui.
Nors ieškovas kvestionavo, teismui nekyla abejonių, kad atsakovės patirta žala buvo tikra, reali ir neabejotina, kadangi neturtinės žalos patyrimo faktas atsakovės šioje byloje yra įrodytas. Asmeninių neturtinių teisių pažeidimo faktas be kita ko reiškia, kad asmeniui yra sukeliama negatyvių emocinių išgyvenimų, kurių piniginio kompensavimo jis galėtų tikėtis, todėl neigiamų nematerialių padarinių atsiradimo. Teismas vertina, kad nukentėjusios šalies paaiškinimais, liudytojų parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytas žalos padarymo faktas, todėl yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą. Vertinndamas ieškovo veiksmų realius padarinius dėl kelio, kuriuo atsakovė patekdavo į namus, sugadinimo, šioje byloje be kita ko atsižvelgiama į aptariamų pažeistų vertybių specifiką bei jų tarpusavio santykį. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nuoseklia teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo tokio pobūdžio bylose, teismas sprendžia, jog atsakovei iš ieškovo priteistina 150 Eur dydžio neturtinė žala.
Turtinė žala atsakovei nepriteistina. Pirmiausia pažymėtina, kad priešieškinyje buvo nurodyta, kad 1500 Lt (434,43 Eur) žala atsakovei atsirado prieš šešerius metus, todėl apskritai nesuprantama, kodėl atsakovė prašo ją priteisti. Nei atsakovė nenurodė, nei jokiais duomenimis nepagrįsta, kad K. Š. būtų turėjęs iki N. S. kaimo įrenginėti kelio atšaką arba restauruoti bendro naudojimo kelią, einantį per jo žemės sklypą Skudenių kaime. Atvirkščiai, ieškovas siekia įrodyti (nors tai šiai dienai nėra įrodyta), kad kelio atšaka įrengta savavališkai, kelias restauruotas kaimynų iniciatyva, teismas taip pat sprendžia, kad ieškovas už kelio priežiūrą nebuvo atsakingas. Kadangi atsakovė negali tiksliai nurodyti, kada kokio dydžio žalą patyrė ir byloje nėra rašytinių duomenų, teismui nėra aišku, kokio konkrečiai dydžio žala patirta ir po 2011 metų. M. Z. TV laidoje nurodė, kad ji sumokėjo už 10 mašinų žvyro, tačiau nenurodė, ar prieš šešerius metus, ar po kelio užarimų, lieka neaišku, ar tai tos pačios mašinos su žvyru, kas iš tiesų už jį sumokėjo, atsakovė taip pat negali atskirti, kiek konkrečiai pinigų įdėjo ji. Kaip priešieškinyje nurodyta, kelias buvo remontuojamas ir prieš šešerius metus, kaip matyti iš atsakovės parodymų ji nebegali atsirinkti, kuriuo laikotarpiu kelias buvo taisomas, nurodo, jog kelias buvo remontuojamas padedant ir abiems M. Z. sūnums, kurių, kaip pastebėjo ieškovas, vienas yra miręs 2005 metais. Iš priešieškinio, atsakovės parodymų galima spręsti, kad kelias buvo restauruojamas, remontuojamas ne kartą, kai kada Žiežmarių apylinkės seniūnijos arba jai padedant. Atsakovė, kaip matyti iš jos parodymų, yra įsitikinusi, kad kelias priklauso savivaldybei, tačiau liudija, jog dažniausiai kelią remontuodavo savo iniciatyva, niekada (nei prieš šešerius metus restauruodami, nei po K. Š. suarimo) prieš remontuodami kelią greičiausiai nėjo į kontaktą su ieškovu, todėl nežinojo, kam iš tiesų kelias priklauso, ar K. Š. tikrai neteisėtai atliko veiksmus, kaip buvo įsitikinę, iš anksto laikydami ieškovo veiksmus suariant kelią neteisėtais, todėl problemą sprendė savo iniciatyva, taip, kaip suprato, kreipėsi ne į ieškovą, bet į savivaldybę, kuri, kaip minėta, ne iš karto sprendė reikiamus klausimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės prašoma 2100 Lt, t. y. 608,20 Eur, turtinė žala iš ieškovo nepriteistina.
Ieškovas prašė priteisti visas byloje patirtas išlaidas: už atstovavimą teisme, už pašto pažymą, už siųstą pranešimą ir komisinį mokestį už žyminio sumokėjimą. Nustatyta, kad ieškovas K. Š. pateikdamas teismui ieškinį, šio reikalavimus apmokėjo 20,85 Eur (72 Lt), jį apmokėdamas patyrė dar 1,45 Eur (5 Lt) žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidas (t. 1, b. l. 8); ieškovas byloje taip pat turėjo 7,20 Eur pašto (t. 1, b. l. 58, 88, 98) bei 1548,74 Eur už advokato paslaugas, rengiant ieškinį, atsiliepimą bei atstovaujant teisme, (t. 1, b. l. 77, 78, t. 2, b. l. 77-78) išlaidų. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 2 d., jeigu ieškinys yra patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.
Atsižvelgiant į patenkintą ieškovo reikalavimų dalį (88 proc.), iš atsakovės jam priteistinas 18,35 Eur žyminis mokestis bei 1370,50 Eur kitos bylinėjimosi išlaidos, iš viso 1388,85 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 93 str.).
Atsakovė priešieškinyje prašė iš ieškovo priteisti visas teismo ir bylinėjimosi išlaidas. Byloje yra Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, kurio pagrindu ieškovei R. M. R. buvo teikta antrinė pagalba, atleidžiant atsakovę 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų, kopija (t. 1, b. l. 23). Teismui pateikta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 12 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. TP-7-(2.10)-1106, pagal kurią teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą R. M. R. valstybės iki 2015 m. kovo 12 d. buvo patirtos tokios išlaidos: 387,01 Eur užmokestis advokatui ir 11,90 Eur kitos su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusios išlaidos, iš viso 398,91 Eur (t. 2, b. l. 63-64, 65). Remiantis CPK 99 str. 2 d. ir 96 str. 3 d., bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo atsakovė buvo atleista, išieškomos iš ieškovo valstybei proporcingai patenkintai prišieškinio reikalavimų daliai. Taigi už atsakovei suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą iš ieškovo valstybei priteistina 39,90 Eur.
Valstybė taip pat patyrė 9,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Iš ieškovės šių išlaidų dalis nepriteistina, nes, kaip matyti iš jau minėto Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, ji 100 procentų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų. Iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, dalis taip pat nepriteistina, atsižvelgiant į tai, kad, įvertinus jo patenkintų reikalavimų dalį (88 proc.) ir nepatenkintų priešieškinio reikalavimų dalį (90 proc.), ji yra mažesnio dydžio nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88, 93, 96, 259, 260, 263 str., 264 str. 1 d., 265 str., 268 str. 1-4, 6-8 d., 270 str., 307 str.1 d., 269 str. teismas
nusprendžia:
ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.
I. K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), N. S. k., 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešių eurų, 89 eurocentų) turtinės bei 500 Eur (penkių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą, 5 % (penkių procentų) dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1388,85 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų, 85 eurocentų) bylinėjimosi išlaidų dalį.
Atsakovei R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini)., N. S. k., priteisti iš ieškovo K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 39,90 Eur (trisdešimt devynių eurų, 90 eurocentų) valstybei, pervedant į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų (įmokos kodas – 5630, paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.