Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė skirta – laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu, neatlikta dalimi, tai yra, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis bausmės, neatliktos pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 29 d. nuosprendį, ir galutinė bausmė D. J. skirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems ) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.

Bausmės pradžią D. J. nustatyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2020 m. lapkričio 13 d.

Kardomoji priemonė D. J. – rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuo 2020 m. lapkričio 13 d. panaikintas ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, kaltinamajam D. J. į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020-06-26 23.40 val. iki 2020-06-27 11.50 val. (1 para).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis D. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, teigia, kad jo kaltė grindžiama prielaidomis ir spėjimais, kaip viskas galėjo vykti, o ne realiais įrodymais, jog poveikio nukentėjusiajai jis nedarė, tik liepė jai sakyti tiesą.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad D. J. kaltė padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl D. J. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje

6. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

6.1. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. J. kaltu dėl to, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą sugyventinei I. S.. Nors apeliantas tvirtina, kad pasigedus cigarečių, tarp jo ir sugyventinės I. S. kilo žodinis konfliktas, pamatęs cigaretes pas I. S. iškeltoje rankoje, norėjo jas atimti, tačiau dėl sveikatos problemų ir girtumo, neišlaikė pusiausvyros ir virsdamas netyčia užgavo, kepštelėjo I. S. per veidą, tiek nesveikąja ranka, tiek kita ranka, tačiau ši jo nurodyta versija paneigta ne tik nukentėjusiosios I. S. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais bei pirmosios instancijos teismo įvertintais įrodymais.

6.2. Kaip matyti iš nukentėjusiosios I. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, jos duotų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, akistatos su D. J. metu, ji nuosekliai tvirtino, kad sugyventinis D. J. delnu tris kartus sudavė jai į kairę veido pusę, taip jai sukeldamas fizinį skausmą. Tokias aplinkybes nukentėjusioji I. S. nurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams. Apklaustas liudytojas R. B.. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 63), kad atvykus į įvykio vietą juos pasitiko akivaizdžiai neblaivi, stipriai susijaudinusi, pusnuogė moteris, kuri šaukė, jog sugyventinis ją kaltina 10 eurų vagyste ir konflikto metu tris kartus delnu sudavė jai per skruostą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Tai, kad nukentėjusioji I. S. atvykusiems policijos pareigūnams tvirtino, jog sugyventinis D. J. delnu jai sudavė į veidą tris kartus, taip sukeldamas fizinį skausmą, patvirtina vaizdo įrašo apžiūros protokole (1 t., b. l. 34–36) ir tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 26–29) užfiksuotos aplinkybės.

6.3. Įvertinusi nagrinėjamą situaciją teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. J. sąmoningai sudavė tris smūgius delnu nukentėjusiajai į kairę veido pusę, dėl to sukėlė pastarajai fizinį skausmą. D. J. smūgių sudavimas, atsižvelgiant į smūgių lokalizacijos vietą, padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma (nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas), sąmoningai smūgiuodamas nukentėjusiajai D. J. galimus padarinius suvokė, o atsižvelgiant į suduotų smūgių kiekį, jų norėjo. Taigi, kolegija daro išvadą, jog D. J. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai, veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

6.4. Vertinant, ar D. J. veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius būtina nustatyti, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Konstatuojant fizinį skausmą atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-317-719/2018). Aplinkybę, kad dėl suduoto smūgio patyrė fizinį skausmą nukentėjusioji I. S. nurodė ne tik į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, tačiau ir vėlesnėse apklausose bei akistatos su D. J. metu. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji I. S. parodė, kad juto fizinį skausmą, skausmas buvo vidutinio dydžio. Teismas neturi jokio pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios nuosekliais paaiškinimais apie patirtą skausmą, juolab, kad skausmo pojūtis yra individualus. O be to, apklaustas liudytojas R. B., kuris atvyko į įvykio vietą, patvirtino, kad nukentėjusioji I. S. buvo stipriai susijaudinusi, pasakė, jog jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Šios nukentėjusiosios ir liudytojo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad I. S. dėl D. J. suduotų smūgių bent minimalų skausmą, būtiną baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kilti, neabejotinai pajuto.

6.5. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog D. J. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas D. J. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. J. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos, nėra jokio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis D. J. nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tvirtina, kad sugyventinės I. S. neprašė duoti melagingų parodymų, o jai liepė sakyti tiesą.

7.1. BK 233 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti daromas tik išvardytiems baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso santykių subjektams – liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui. Jie gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K-481/2013, 2K-348-303/2015). BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiam asmeniui ar kitiems asmenims, elgiasi neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą, kartu numato, kad siekiama melaginga informacija, jeigu ji būtų pripažinta byloje įrodymais, gali nulemti jam palankaus sprendimo priėmimą.

7.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. J., prašydamas nukentėjusiąją I. S. duoti policijoje neatitinkančius tikrovės parodymus, siekė paveikti ją ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingus parodymus. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, padarė įvertinęs nukentėjusiosios I. S. parodymus.

7.2.1. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją I. S. parodė, kad D. J. po sulaikymo jos prašė, kad ji eitų į policiją ir pasakytų, jog jis nieko jai nepadarė..

7.2.2. Akistatos su D. J. metu I. S. taip pat patvirtino, kad D. J. grįžęs iš policijos liepė jai eiti į policiją ir pasakyti tiesą pagal jį. D. J. jai sakė, kad jis jai nesudavė, jog ji prisigalvojo, po to jis jai pasakė, kad galėjo jai suduoti netyčia, norėdamas atimti cigarečių pakelį. Iš esmės šių aplinkybių neneigė ir pats nuteistasis D. J., tik jis tvirtino, kad nukentėjusiajai liepė sakyti tiesą, jog jos nevertė duoti melagingų parodymų.

7.3. Atsižvelgiant į nuoseklius nukentėjusiosios I. S. parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, daroma išvada, kad byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog D. J. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės darė poveikį nukentėjusiajai I. S., kad pastaroji duotų jam palankius parodymus apie tai, jog jis tyčia jos atžvilgiu nesmurtavo. Tokie nuteistojo D. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo D. J. išteisinti pagal minėtą straipsnį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

Dėl proceso išlaidų

8. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad D. J. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 72 eurai ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

8.1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. J. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, nedirba, pajamų ir nuosavo turto neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms D. J. turtinę padėtį laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už D. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata nuo 2020 m. liepos 1 d. neteko galios. Taigi, netekus galios BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuria remiantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose ir sprendimą dėl konkrečios laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos priima ne teismas, o kardomojo kalinimo vietos administracija. Taigi priimant nuosprendį, kuriuo nuteistajam paskiriama laisvės atėmimo bausmė, bausmės atlikimo vieta, įstaiga, nebenurodoma. Kadangi nagrinėjamu atveju nuosprendyje konkreti laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos įstaigos rūšis nenurodyta, tai nuosprendis nekeičiamas, tačiau atkreipiamas dėmesys, jog nuosprendyje bendrai nereikalinga pasisakyti dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. J. apeliacinį skundą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo priteisti iš D. J. antrinės teisinės pagalbos išlaidas.