- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-01
- Bylos Nr.
- 1A-69-768/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11522-2024-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- K. B., ir T
- Advokatai
- Laimutis Zaukevičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. J., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su T. J., šiam būnant apsvaigusiu nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2024 m. kovo 26 d., apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini), bendrabučio kieme, konflikto metu, T. J. tyčia suduodamas ranka vieną kartą į veido sritį nukentėjusiajam S. Y., pastumdamas S. Y. rankomis, po to K. B. suduodamas kumščiu du kartus S. Y. į galvos sritį, po to T. J. ir K. B. tuo pačiu metu smūgiuodami rankomis į įvairias kūno vietas S. Y., K. B. spirdamas koja į pilvo sritį S. Y., taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam S. Y. sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo skundžiamo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką panaikinti ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį, nuosprendį.
2.1. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės vadovavosi išskirtinai nukentėjusiojo teiginiais, kurių nepagrindžia jokie kiti rašytiniai įrodymai, bei prielaidomis.
2.2. Akcentuoja, jog nuteistasis T. J. viso proceso metu vienareikšmiškai nurodė, kad įvykio metu su juo prieš nukentėjusįjį smurtavo ne K. B., o kitas, nepažįstamas, asmuo. Taigi, apelianto vertinimu, atsižvelgus į tai, jog nėra jokio pagrindo abejoti T. J. parodymais, nukentėjusiojo parodymai, kad neva būtent apeliantas smurtavo jo atžvilgiu, vertinti kritiškai. Taip pat kritiškai turėtų būti vertinami ir G. D. parodymai, kad ji neva mačiusi apeliantą su balta kepure – pastaroji ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta, kaip ir teismo išvados, jog vaizdo įraše užfiksuotas būtent K. B.. Be to, liudytoja G. D. nurodė, kad vaizdo įraše užfiksuotą asmenį ji konstatavo esant K. B. tik iš laikysenos, bendrų bruožų, sudėjimo, tačiau liudytoja nėra artimai pažįstama su apeliantu, todėl jos parodymai apie K. B. manieras, sudėjimą ir pan., turi būti vertinami kritiškai.
2.3. Taip pat nei ant apelianto nei ant nukentėjusiojo nebuvo rasta jokių pėdsakų, nubrozdinimų, kurie pagrįstų K. B. smurtinius veiksmus. Byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis dėl suduotų smūgių būtų kreipęsis į gydymo įstaigas.
2.4. Byloje nėra paneigta, jog kitas, T. J. nurodytas asmuo, kuris nebuvo nustatytas tyrimo metu, galėjo būti panašus į apeliantą, taip pat nėra aišku kokie tyrimo veiksmai buvo atlikti siekiant nustatyti minėtą asmenį. Pažymi, jog įvykis vyko tamsiu paros metu, o prie bendrabučio namo esantis itin blankus ir neryškus apšvietimas neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų, kad toje vietoje, tuo metu buvo apeliantas.
2.5. Tai, kad K. B. telefono numeris jungėsi prie „Bitė” bazinių stočių adresu (duomenys neskelbtini) niekaip neįrodo, kad tuo metu minėtu telefonu naudojosi būtent apeliantas, o jei ir būtų jį naudojęs, tai niekaip neįrodo jo kaltės.
2.6. Taip pat nurodo nesutinkantis su jam skirta arešto bausme. Cituoja teismų praktiką bei bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir tvirtina, jog teismas paskirdamas bausmę nepagrįstai vien neigiamai vertino jo asmenybę. Pažymi, jog jo atžvilgiu jokie nauji ikiteisminiai tyrimai nėra pradėti, administracinės nuobaudos – sumokėtos, yra dirbantis, pagal darbo sutartį, numatytos ir komandiruotės į kurias privalo vykti. Paskyrus 45 parų arešto bausmę apeliantas negalės dirbti, todėl neteks pagrindinio ir vienintelio savo pragyvenimo šaltinio. Mano, jog teismas paskirdamas 45 parų arešto bausmę, nepasiekė pusiausvyros tarp jo proporcingo nubaudimo, visuomenės intereso ir bausmės tikslų realizavimo, o bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir skyrus kitą alternatyvią bausmę, o ne areštą.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės įvykdžius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat su paskirta bausmės rūšimi, todėl šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako. Kaip ir minėta, skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas ir T. J., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nebuvo gauta, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų plačiau dėl jo nepasisako.
6. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-689/2018, Nr. 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023).
7. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo teisinius argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą ir išsamiai motyvuotą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka K. B. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais vadovaujasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia bei nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę, kurios laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog K. B. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tai yra, jog kaltinime nurodytu laiku bei vietoje K. B., veikdamas bendrininkų grupėje su T. J., bendrais veiksmais smurtaudami prieš nukentėjusįjį S. Y., sukėlė jam fizinį skausmą, yra įrodyta. Kaip matyti šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiojo S. Y. teisminio nagrinėjimo metu bei ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. kovo 26 d., 2024 m. birželio 7 d. duotais parodymais, 2024 m. birželio 7 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu ir fotolentelėmis iš kurių matyti, jog nukentėjusysis detaliai apibūdino įvykių eigą bei prieš jį smurtavusius asmenis, taip pat K. B. atpažino kaip vieną iš jų (1 t., 1-2, 25-26, 50-56 b.l., 3 t., 12-13 b.l.), bei kuriuos, be kita ko, patvirtina ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma – vaizdo įrašai, paimti iš (duomenys neskelbtini) verslo ir technologijų mokymo centro bendrabučio, kuriuose užfiksuotas visas įvykis prie įėjimo į bendrabutį, bei jų apžiūros protokolai (1 t., 70-76 b.l.), iš dalies kaltinamojo T. J. parodymai (2 t., 11-12 b.l., 3 t., 11-12 b.l.), liudytojų G. D. (1 t., 37-38 b.l., 3 t., 9-10 b.l.), A. Y. (1 t., 47-48 b.l., 3 t., 10-11 b.l.) parodymai, tarnybiniai pranešimai dėl telefono abonento išklotinės analizės, dėl vizualaus sutapimo, dėl bendravimo su K. B., įvykio vietos apžiūros ir kitų tyrimo veiksmų protokolai (1 t., 29-33, 78-82, 93, 127, 131, 136-139, 142-143 b.l.). Atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei šioje dalyje priėmė neteisėtą nuosprendį, nėra. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nereiškia, jog skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ar, kad, šioje dalyje, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.
9. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta nuteistojo argumentus, jog nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kritiškai bei jais nėra galima vadovautis, kadangi, kaip pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo S. Y. parodymai teisme visiškai atitiko jo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir iškart po įvykio, taip pat jo parodymai dėl nuteistųjų atliktų veiksmų, eiliškumo, išvaizdos detalių buvo nuoseklūs, išsamūs bei, priešingai apeliacinio skundo argumentams, atitiko kitų byloje surinktų įrodymų visumą. Kaip matyti, apklausiamas įvairiose proceso stadijose nukentėjusysis S. Y. nuosekliai tvirtino, jog jam rūkant prie bendrabučio priėjo jaunuolis su balta kepure, su juo bendravo žodžiu, nesuprato, ką vienas kitam sako, bendravo gestais, S. Y. ruošėsi grįžti į bendrabutį, asmuo su balta kepuraite nuėjo ir po to išgirdo šauksmą, sustojo, prie jo priėjo antras žmogus su juoda kepuraite, kuris ir iš karto smogė jam į veidą, paskui abu vyrai rankomis ir kojomis jam smūgiavo į veidą, krutinę, nugarą. Būtent tą asmenį – jaunuolį su balta kepure, nukentėjusysis atpažino asmens parodymo atpažinti metu kaip K. B.. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, būtent su šiuo asmeniu (kurį užtikrintai atpažino ir teisiamojo posėdžio metu) S. Y. kalbėjosi prieš prasidedant nuteistųjų smurtiniams veiksmams, stovėjo į jį pasisukęs veidu, nedideliu atstumu, apšviestoje vietoje, taigi, nėra pagrindo abejoti, jog aiškiai matė jį po to užpuolusį asmenį bei galėjo jį identifikuoti. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes visiškai patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje detaliai aprašyti vaizdo įrašai - vaizdo įrašas „Vidiniskiemas, virtuvė,_Bendrabutis_20240326215500_20240326215649_1238197463“, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis S. Y. kalbasi su asmeniu dėvinčiu baltą kepurę, abu gestikuliuoja rankomis, po to šis asmuo dingsta iš vaizdo kamera filmuojamo ploto, kitame įraše matyti prie S. Y. ateinantis vyras, dėvintis juodą kepurę su snapeliu, kuris smogia S. Y. vieną kartą kumščiu į galvą, jam iš paskos eina vyras dėvintis baltą kepurę su snapeliu, juodos bei žalios spalvos treningu bei juodomis kelnėmis ir abu pradeda smurtauti prieš nukentėjusįjį. Taigi, atsižvelgus į šias aplinkybes, nukentėjusiojo parodymus vertinti kritiškai bei jais nesivadovauti, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
10. Nuteistasis K. B. skunde tvirtina, jog jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje paneigia kito nuteistojo – T. J., parodymai. Visgi, vien tai, jog T. J. neigė smurtinius veiksmus pieš nukentėjusįjį S. Y. atlikęs kartu su K. B., nepaneigia pirmiau aptartų įrodymų įrodomosios reikšmės bei neleidžia sutikti su skunde dėstomais teiginiais apie tai, kad K. B. nebuvo įvykio vietoje. Be to, ir pati T. J. pateikta versija, jog jis pasikvietė tiesiog gatvėje sutiktą nepažįstamą asmenį jam „padėti“ yra daugiau nei neįtikinama, tas visiškai pagrįstai akcentuota ir skundžiamame nuosprendyje. Tai, kad įvykio metu prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą panaudojo būtent K. B. ir T. J. patvirtina ir liudytojos G. D. parodymai, jos tarnybiniai pranešimai. Kaip matyti, liudytoja G. D., policijos pareigūnė ikiteisminio tyrimo metu byloje atlikusi procesinius veiksmus, parodė vaizdo įraše atpažinusi asmenį dėvintį baltą kepurę su snapeliu kaip K. B., kadangi tarnybos metu su juo ne kartą teko susitikti, prieš tai buvo gauta pranešimų dėl įvykių, kuriuose K. B. ir T. J. būdavo kartu. Kaip skundžiamame nuosprendyje akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, byloje surinkti įrodymai – minėti liudytojos G. D. parodymai, liudytojos A. Y. parodymai – nurodė, kad kelis kartus yra mačiusi vaizdo įrašuose užfiksuotus asmenis kartu ateinančius į bendrabutį, paneigia nuteistųjų argumentus, jog iki įvykio jie nebendravo, kartu laiko neleisdavo. Be viso to, iš byloje esančių tarnybinių pranešimų bei kitų bylos duomenų matyti, kad po įvykio praėjus neilgam laiko tarpui – 2024 m. balandžio 17 d., K. B. ir T. J. kartu buvo atėję į (duomenys neskelbtini) technologijų ir verslo mokymo centrą ir bandė nusukti vaizdo stebėjimo kamerą filmuojančią įėjimą į bendrabutį, tai yra vietą, kurioje buvo sumuštas S. Y., o vėliau abu buvo užfiksuoti prie degalinės vartojantys alkoholį, K. B. dėvėjo baltą kepuraitę su snapeliu. Taigi, šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė nuteistojo K. B. parodymus, juos įvertinęs kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o T. J. parodymais vadovavosi tik tose dalyse, kuriose juos patvirtino kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegija su šiuo įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka.
11. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą dėl liudytojos G. D. asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ar parodymų nepatikimumo. Pažymėtina, jog, kaip ir minėta, liudytoja G. D. su K. B. yra bendravusi vykdydama tarnybines pareigas, taigi, neabejotina, jog galėjo jį atpažinti, tuo tarpu vien tarnybinių funkcijų vykdymas negali būti vertinamas, kaip šališkumas konkretaus asmens atžvilgiu. Tuo tarpu aplinkybė, jog nebuvo rasta balta kepurė su snapeliu, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi K. B. buvo atpažintas nukentėjusiojo bei liudytojos pagal išorės požymius bei elgseną, o ne pagal vieną kurią nors aprangos detalę, kuri nuteistojo kaltės įrodymui esminės (išskirtinės) reikšmės neturi.
12. Be viso to, teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus bylos duomenimis apeliacinio skundo teiginius, jog nėra aišku ar nukentėjusysis iš tiesų patyrė fizinį skausmą, kadangi nesikreipė į gydytojus. Kaip matyti iš 2024 m. kovo 27 d. nukentėjusiojo apžiūros protokolo ir fotolentelių, nukentėjusiajam S. Y. buvo nustatyta kraujosruva ant kairio skruosto, patinimas galvos kairėje pusėje, piršto patinimas ir kraujosruva (1 t., 29-34 b.l.) bei, kaip paaiškino S. Y. dėl šių įvykių turėjo ir nedarbingumą (1 t., 25-26 b.l.). Taigi, atsižvelgiant į šiuos duomenis, taip pat į nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, pobūdį bei lokaciją, nekyla jokių abejonių, jog nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, ką jis tvirtino ir viso vykusio proceso metu.
13. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi priimamam procesiniam sprendimui bei nepaneigia pirmiau aptartų įrodymų, pagrindžiančių K. B. inkriminuotą kaltinimą, visumos, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl nuteistajam K. B. skirtos bausmės
14. Kaip ir minėta, nuteistasis K. B. skundu taip pat nesutinka su jam skirta 45 parų arešto bausme bei tvirtina, jog bausmės tikslus jo atžvilgiu yra galima pasiekti ir švelnesnėmis bausmių rūšimis.
15. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573, kuriuo buvo pakeistos bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, taigi, teisėjų kolegija nagrinėdama apeliacinį skundą atsižvelgia ir į naujai įsigaliojusias baudžiamųjų įstatymo nuostatas.
16. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas K. B. skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, o būtent, K. B. pripažintas kaltu dėl nesunkaus tyčinio, smurtinio nusikaltimo padarymo, skundžiamu nuosprendžiu teisiamas ketvirtą kartą – iki nagrinėjamos veikos padarymo turėjo neišnykusį teistumą taip pat už smurtinių nusikalstamų veikų įvykdymą (2 t., 27-32 b.l.), taip pat daug kartų baustas administracine tvarka už įvairių administracinių nusižengimų padarymą, paskirtos baudos sumokėtos (2 t., 34-40 b.l.), dirbantis (2 t., 24-25 b.l.), nevedęs, priklausomybės ligų įskaitoje neregistruotas, tačiau 2020 m. liepos 13 d. buvo konsultuotas psichiatro, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. birželio 12 d. specialisto išvados duomenimis skirti K. B. teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (2 t., 49-50 b.l.). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė būdamas recidyvistu ir bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai K. B. gali būti pasiekti tik paskiriant arešto bausmę bei jos trukmę nustatant mažesnę nei šios bausmės vidurkis, taip pat atliekant paskirtą bausmę realiai, netaikant arešto bausmės vykdymo atidėjimo. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, o apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, kurie leistų daryti priešingas išvadas. Nors nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 61 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573) ir panaikina bausmių skyrimo skaičiuojant nuo vidurkio taisyklę, tačiau šis pakeitimas neįtakoja K. B. teisinės padėties, kadangi visuma byloje nustatytų bei pirmiau aptartų aplinkybių nesudaro teisinio pagrindo nuteistajam skirti minimalią ar švelnesnę bausmę.
17. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, pirmosios instancijos teismas įvertino visus K. B. asmenybę bei jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančius duomenis, o ne vien tik jį neigiamai charakterizuojančius. Skunde akcentuojamos aplinkybės, jog apeliantas yra dirbantis, sumokėjęs visas jam paskirtas baudas už administracinių nusižengimų padarymą, taip pat, jog jo atžvilgiu nėra pradėta jokių naujų ikiteisminių tyrimų savaime nesudaro pagrindo manyti, jog šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis nei arešto bausmės rūšimis. Kaip akcentuota ir skundžiamame nuosprendyje, matyti, jog iš ankstesnių teistumų apeliantas tinkamų išvadų nėra padaręs, savo elgesio nekeičia, teisiamas ketvirtą kartą, sistemingai daro administracinius nusižengimus, kurių pobūdis bei piktybiškumas (baustas pagal ANK 484 straipsnio 1 dalį (alkoholinių gėrimų gėrimas viešoje vietoje), 481 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), 508 straipsnio 1 dalį (pareigūno garbės ir orumo pažeminimą), 506 straipsnio 4 dalį (pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimų nevykdymas), taip pat už įvairių KET pažeidimų padarymą), kartu įvertinus ir apelianto poziciją nagrinėjamos veikos atžvilgiu, leidžia spręsti jį ne tik nepaisant visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų, tačiau ir esant nekritiškam savo elgesiui. Taigi, atsižvelgus į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, nustatytas apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskirtą 45 parų arešto bausmės trukmę laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai yra susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.
18. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgęs į nuteistojo ankstesnius teistumus, kurie veikų padarymo metu buvo neišnykę bei nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka, pripažino K. B. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir tai, kad veikos buvo įvykdytos recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573), numato, jog sprendimas dėl asmens (ne)pripažinimo recidyvistu visais atvejais turi būti motyvuojamas – net jei asmuo turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą (BK 3 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas, įvertinęs asmens charakteristiką, padaryto nusikaltimo pobūdį bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, gali ir nepriimti sprendimo asmenį pripažinti recidyvistu, tai yra naujai įsigaliojusiomis įstatymo nuostatomis panaikintas aptariamos teisės normos savaiminis taikymas. Be to, nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigalioję BPK 307 straipsnio pakeitimai (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija) nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas ir sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau aptartų, tiek K. B. charakterizuojančių, tiek jo įvykdytų veikų pobūdį apibūdinančių duomenų visumą, taip pat, jog dėl smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų jis yra teisiamas nebe pirmą kartą, turi neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, kas iš esmės patvirtina jį darant tapataus pobūdžio nusikalstamas veikas bei nekeičiant savo elgesio, konstatuoja, jog šiuo atveju net ir pagal naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, nėra teisinio pagrindo nelaikyti K. B. recidyvistu. Taigi skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta visiškai pagrįstai.
19. Atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant K. B. bausmę nebuvo nustatyta.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
20. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš K. B. valstybės naudai prašoma išieškoti 100 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat byloje nesant duomenų apie nuteistojo K. B. turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo K. B. apeliacinį skundą.
Nepriteisti iš nuteistojo K. B. 100 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už jam suteiktą teisinę pagalbą.